Mokymosi Motyvacijos Teorijos ir Patarimai: Kaip Skatinti Norą Mokytis

Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje ir mokykloje nuolat ieškoma naujų būdų švietimo reformoms įgyvendinti. Šių reformų tikslas - ugdyti savarankišką, kūrybingą asmenybę, kuri turėtų nuostatą mokytis visą gyvenimą. Gebėjimas ir motyvacija nuolat tobulėti turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio siekis. Mokymosi motyvacija yra svarbus veiksnys, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Kiekvienas moksleivis turi potencialą būti motyvuota asmenybe, kurią veikia vidiniai ir išoriniai motyvai. Tačiau šiuolaikinis moksleivis, gyvendamas sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria didelį spaudimą dėl aukštų reikalavimų ir atsiduria nepalankioje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja dėl įvairių socialinių ir psichologinių priežasčių. Dėl to jie pradeda praleidinėti pamokas, nelankyti mokyklos ir galiausiai visiškai pasitraukia iš švietimo sistemos. Tai apsunkina jų tolimesnį gyvenimą, kuriame šiuolaikinis pasaulis kelia žinių ir mokymosi visą gyvenimą iššūkius. Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų - moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, kuris pasireiškia nenoru mokytis, prastu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar net visišku pasitraukimu iš mokyklos. Ši problema paplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji tampa ypač aktuali įgyvendinant privalomojo pagrindinio mokymo politiką iki tam tikro amžiaus, nes nemaža dalis moksleivių, neturinčių mokymosi motyvacijos, nenori įgyti pagrindinio išsilavinimo ir taip papildo nekvalifikuotos darbo jėgos, bedarbių ar net nusikaltėlių gretas. Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai yra jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai dažniausiai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes ir nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus.

1. Mokymosi motyvacijos kaip nuolatinio mokymosi prielaidos teoriniai pagrindai

1.1. Motyvo ir motyvacijos apibrėžtys

Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Mokslinėje literatūroje pateikiama daug įvairių motyvo ir motyvacijos apibrėžimų. Motyvai (lot. movere - judinti) - tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia (Psichologijos žodynas, 1993, p. 177). L. Jovaiša (1993, p. 135) motyvą apibūdina trumpai, bet, manyčiau, labia tiksliai; autorius nurodo, kad motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Palmira Jucevičienė (1996, p. 97) motyvą apibrėžia kiek detaliau: motyvas - tai veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto, patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes tikslus sąveikas. Motyvas - tai asmens poreikių siekio išraiška, kai žmogus suvokia savo elgesio, veiklos prasmę. Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas - elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą siekti tikslo. Tačiau tiksliai nustatyti, kas yra motyvas - išorinis objektas, kuriame „kristalizuotas“ poreikis, ar vidinė paskata - poreikis - sudėtinga.

Motyvai gali būti:

• Vidiniai
• Išoriniai
• Vidinių ir išorinių šaltinių derinys (Bieliauskaitė, 1993, p.15)

Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. Man patiko G.Butkienės ir A.Kepalaitės motyvacijos vaizdingas apibrėžimas: tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme (Butkienė, 1996, p. 226). Pedagoginėje psicholgijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme (Gage, Berliner, 1994, p. 589).

Mokymosi motyvai būna labia įvairūs. Pavyzdžiui, G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996, p. 232) išskyrė vidinius, kylančius iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: tolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsminagai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą. L.Jovaiša (1996, p. 176) skiria piminius arba tiesioginius mokymosi motyvus (kai mokomasi dėl įdomumo, džiaugiamasi sėkme) ir antrinius arba netiesioginius (kai skatina veikti pašaliniai dalykai, pvz., noras kam nors įtikti). Kaip įsitikinau, motyvacijos sąvoka gana abstrakti, ir ją apibrėžti nėra lengva. Tačiau aš sutinku su Arends, kuris teigia, jog motyvacija - tai asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebinys. Nepaisant to, tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių (Arends, 1998, p. 125). Apie mokymosi motyvaciją galima spręsti pagal mokinių aktyvumą mokymosi procese (pasirengimas atlikti užduotis, siekimas veikti savarankiškai, sąmoningas užduočių atlikimas).

Taip pat skaitykite: Logika ir psichologija: ryšys

Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. L.Rupšienė (2000, p. 32) pateikia tokį mokinių požiūrio į mokymąsi skirstymą:

• Neigiamas, abejingas ar neutralus (skurdūs motyvai, silpnas susidomėjimas, orientacija į pažymį, nenoras mokytis, neigiami santykiai su mokykla ir pan.)
• Trys teigimo požiūrio lygmenys (nuo amorfiškų iki stiprių ir įsisąmonintų motyvų, mokėjimo iškelti perspektyvius tikslus, įveikti mokymosi klūtis).

Autorė teigia, jog motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mokinio - statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. Šie motyvai lemia teigiamą požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje pauuglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu (Rupšienė, 2000,p. 22). Aš manau, kad požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasireikšti įvairiai: vienas mkinys, nor sir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapisyti mokytojo užduočių. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkaiu sekasi mokytis; kuo sunkaius sekasi mokymasis, tuo silnpnesnė motyvacija. Mano išvada patvirtina nesėkmingo mokymosi mastų ir priežasčių tyrimo, atlikto 2003 m., duomenys (Barkauskaitė, 2003): pvz., viena iš išvadų teigia, jog moksleiviai dažniausiai įvardija mokyklos nelankymo priežastis, susijusias su individualiomis asmenybės savybėmis (kontrolinių darbų, blogo įvertinimo baimė, nepasirengimas pamokoms); ir atvirkščiai, patyrus dėl įvairių priežasčių nesėkmių grandinę, stiprėja nenoras lankyti mokyklą, tai yra silpnėja motyvacija. Taigi, mokymosi motyvacija - sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios.

1.2. Motyvacijos teorijos ir jų reikšmė asmenybės ugdymui

Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes. Rupšienė (2000, p. 34) pateikia tokį teorijų skirstymą:

1. Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
2. Teorijos, kurios pripažįsta, jog žmogaus elgseną lemia ne tik išorinis ar vidinis spaudimas. Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford). Šios teorijos daugiau kalba apie tikslus, o ne apie mokymosi poreikius ar paskatinimus).
3. Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.

Remindamasi G.Butkienės, A.Kepalaitės (1996,p. 228), L.Rupšienės (2000,p. 45) ir kt. literatūroje pateiktomis mintimis, įžvelgiau bihevioristinio operantinio determinavimo teorijos praktinio pritaikymo vietą šiuolaikinėje pedagogikoje. Ši teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastitnis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Drįstu teigti, jog daugelis mūsų mokytojų, savo darbe vadovaujasi būtent šia teoriją ir todėl galutiniame reltate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos.

Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės (Rupšienė, 2000, p. 46).

Taip pat skaitykite: Ką daryti su depresija

Tikslo teorija yra tarsi priešprieša pirmosios grupės teorijoms, tačiau ji nėra vien tik vidinės motyvacijos teorija. Kaip nurodo Rupšienė (2000, p. 46), šia teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius.

Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis (Rupšienė, 2000, p. 46).

Pakilumo teorijoje akcentuojamas motyvacijos piko išgyvenimas, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Pakilumo teorija reikšminga ugdymui ir mokymui. R. Arends (1998, p. 127) tvirtina, kad mokiniams mokytis labiausia kliudo ne jų pažintiniai sugebėjimai, bet tai, kaip organizuojamas mokymo procesas, kuriame įgyjama mokymo patirtis, slopinanti vidinę motyvaciją. Dėmesys išorinėms taisyklėms ir vertinimui bei apdovanojimams pažymiais, neleidžia mokiniams išgyventi pakilumo, standartizuotos mokymo programos ir pamokos, verčiančios mokinius būti pasyviais, slopina ir neleidžia įsigilinti ir džiaugtis. Rupšienė (2000, p. 46) teigia, kad remiantis šia teorija, reikėtų mokymosi procesą organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą. Tai pasiekti padėtų užduočių bei reikalavimų sunkumo ir mokinio patiriamo streso subalansavimas, siekiant, kad mokytis būtų malonu. Todėl tokia mokymosi patirtis ir veikla, kuriai būdingi aiškūs tikslai ir grįžtamojo ryšio galimybės, veikiau skatina iš vidaus, o ne išoriškai.

Egzistuoja dar daugelis motyvacijos teorijų, ir tai rodo, koks sudėtingas reiškinys yra mokymosi motyvacija. Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatulai, iškila žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi (Butkienė, 1996, p. 232). Norint suprasti mokinio elgesį, reikia suvokti jo vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir įvairių. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo - mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir taip pat nuo aplinkos poveikio: santykių šeimoje, mokyklos, bendraamžių, mokytojų poveikio (Butkienė, 1996, p. 232).

Apibendrindama minėtų autorių mintis, galiu teigti, jog mokymosi motyvacijos teorijos pagrindžia teiginį, kad motyvai ir motyvacija yra asmenybės psichikos padarinys (nors aplinkos vaidmuo čia taip pat svarbus - turi būti palankios sąlygos asmenybės vystimuisi).

Taip pat skaitykite: Elgesio normos: etiketas, etika, moralė

1.3. Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymo ir motyvacijos kelimo akcentavimas strateginiuose švietimo dokumentuose

2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos seimas nutarimu Nr. Visi jie lygiavertiškai svarbūs, daugiau ar mažiau susiję su permanentinio mokymosi prestižu kelimu, motyvacijos skatinimu ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimu.

• Sukuriama švietimo turinio nuolatinio atnaujinimo sistema. Švietimo turinys nuolat vertinamas ir peržiūrimas, atrenkamas, papildomas ir koreguojamas. Jis nuolat derinamas su švietimui keliamais tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiama į mokinių ir švietimo socialinių partnerių interesus.
• Švietimo turinys siejamas su dabarties moralinėmis ir pilietinėmis nuostatomis, su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu.
• Sustiprinamas užsienio kalbų mokymasis.
• Visuose švietimo lygiuose sustiprinamas dėmesys verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti.
• Iš esmės atnaujinami švietimo turinio perteikimo būdai visuose švietimo lygiuose.

Mokytojų didaktinės kompetencijos atitikties šiuolaikiniams švietimo reikalavimams tyrimo, atlikto KTU profesorės P. Jucevičienės ir kt. 2005 m. pagal LR ŠMM užsakymą, rezultatai parodė, kad mokytojai iš esmės dirba, vadovaudamiesi taip vadinama poveikio, rečiau sąveikos paradigma, bet ne mokymosi paradigma. Todėl strateginiuose nuostatuose akcentuojamas dėmesys mokytojų rengimui ir darbo atnaujinimui: planuojama sukurti integralią mokytojų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemą, orientuotą į kintantį mokytojo vaidmenį žinių visuomenėje ir šiuolaikiniam mokytojui būtinas naujas kompetencijas bei vertybines nuostatas. Kuriant žinių visuomenę, bus keičiamas pats mokytojo vaidmuo: mokytoją - žinių turėtoją ir perteikėją keičia mokytojas - mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių. Atnaujintose bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose (Balsys, 2003, p. Kaip matome, motyvacijai čia palikama ne paskutinė vieta.

2. Motyvacijos ir teigiamo požiūrio į mokymąsi skatinimo praktiniai aspektai

2.1. Šeima ir mokykla kaip moksleivio mokymosi motyvaciją formuojanti mikroaplinka pedagogo darbo požiūriu

2.2. Naujasis požiūris į mokymąsi, skatinantis motyvaciją

2.3. Naujieji mokymosi metodai

2.4. Netinkama motyvacija ir jos įtaka

Atrodo, užsibrėžėte kilnų ir sau reikalingą tikslą, ir jau kitą dieną puolėte jį įgyvendinti. Vis dėlto po kelių dienų, o gal savaičių pastebite, jog kas kartą atlikti žingsnį norimo tikslo link (pvz., išmokti naujų užsienio kalbos žodžių ar nueiti į sporto klubą) darosi vis sunkiau. Tuo tarpu jūsų kolega kantriai diena iš dienos stumiasi savojo tikslo link. Negana to, jis nepraleidžia progos pasidalinti savo „įkvepiančia“ patirtimi, kurią jam sukelia įveikti žingsneliai… Jaučiatės dėl to blogai? Neskubėkite savęs teisti. Gali būti, kad jūsų užsidegimo stoką lemia ne charakterio savybės ar tinginystė, o paprasčiausiai… netinkama motyvacija.

Paprastai ir trumpai, motyvacija - tai vidinių impulsų rinkinys, skatinantis mūsų elgesį. Pats šis terminas kilęs nuo žodžio „motyvas“, kuris ir apibūdina tuos vidinius impulsus. Jie - tai mūsų troškimai, norai, poreikiai, kurie priverčia mus elgtis taip, kad pasiektume tai, ko trokštame. Poreikiai, skatinantys konkretų elgesį, gali būti patys įvairiausi: nuo tokių esminių, kaip alkis, skatinantys mus atsikelti nuo kėdės ir eiti šaldytuve ieškoti ko nors valgomo, iki ambicijų būti paaukštintam darbe. Vis dėlto net ir identiškas trokštamas rezultatas gali sukelti visiškai skirtingą motyvaciją. Esama daugelio motyvacijos teorijų, apibrėžiančių, kaip ir kodėl žmogus motyvuoja pats save. Vienos jų pabrėžia esminius biologinius ar socialinius žmogaus poreikius, kitos bando į šį reiškinį pažvelgti pro savęs realizavimo ar kylančios įtampos prizmę. Tuo tarpu viena iš šių teorijų teigia, jog motyvacija gali būti dviejų rūšių: vidinė ir išorinė.

Kaip nesunkiai gali suprasti iš pavadinimo, išorinė motyvacija - tai ta, kuri kyla iš už žmogaus, kaip individo ribų. Tais atvejais, kai esame motyvuoti iš išorės, mes arba siekiame kažkokio numanomo apdovanojimo, arba atvirkščiai - stengiamės išvengti numanomos bausmės. Taigi, tarp daugybės galimų pavyzdžių, išorinė motyvacija galėtų būti geri pažymiai mokykloje, mokytojo ar darbdavio pagyrimas, didesnis atlyginimas, straipsnis apie mus kokiame nors naujienų portale, konflikto išvengimas ir panašiai.

Įsitraukęs į elgesį, kylantį iš vidinės motyvacijos, žmogus apsidovanoja pats save. Kitaip sakant, dažniausiai pati veikla žmogui suteikia malonumą ir prasmę - jokių papildomų išorinių apdovanojimų nereikia. Iš vidaus motyvuotas žmogus eina į sporto klubą, nes jam patinka aktyviai leisti laiką; jis imasi sunkiai įveikiamos užduoties, nes pats iššūkis jam kelia norą išbandyti savo jėgas, o į žaidimą kortomis jis įsitraukia todėl, kad tai teikia malonumą.

Galima pastebėti, jog žmonės, žinantys apie šias dvi motyvacijos rūšis, neretai yra linkę nuvertinti išorinę ir išaukštinti vidinę motyvaciją. Vis dėlto taip daryti nėra visiškai teisinga. Siekiant paskatinti tiek save, tiek kitus, reikia apdairiai įvertinti abejų motyacijos rūšių įtaką. Pavyzdžiui, išorinė motyvacija gali puikiai suveikti norint motyvuoti žmones mokytis naujų įgūdžių. Iš pradžių įsitraukę į veiklą tik dėl atlyginimo už ją, neretai žmonės atranda ir vidinę motyvaciją. Be to, išorinė motyvacija leidžia žmogui suprasti, kada jo pastangos ar veikla pasiekė tam tikrą lygmenį, už kurį jau galima gauti apdovanojimą. Taip jis gali įsivertinti pats save.

Vis dėlto išorinė motyvacija neturėtų būti naudojama tada, kai žmogus užsiima tam tikra veikla jau vedamas vidinės motyvacijos. Mokslininkai įrodė, jog iš vidaus motyvuotus žmones bandant paskatinti dar ir išorės, motyvacija ne tik kad nepadidėjo, bet apskritai sumenko. Vidinė motyvacija - itin svarbi tema, norint pasiekti ilgalaikius tikslus. Jeigu nežinote, kaip save motyvuoti veiklai, kuri galbūt jums kelia nuobodulį, pasistenkite į ją pažvelgti iš kitos pusės. Jeigu tam tikra veikla jums atrodo beprasmė ar nuobodi, tačiau negalite jos išvengti - pasistenkite sukurti nors šiek tiek vidinės motyvacijos. Galbūt ji lavina tam tikrus jūsų įgūdžius ir galite stebėti progresą? Galbūt jos dėka galite susitikti su įdomiais žmonėmis, tačiau tos galimybės iki šiol nesate išnaudojęs? O gal galėtumėte paprašyti artimų žmonių, kad pagirtų jus ir pasidžiaugtų jūsų pastangomis, prieš tai paaiškinę, jog jus tai ypatingai motyuoja?

tags: #nera #motyvacijos #mokytis #teorijos