Įvadas
Socialinė psichologija yra dinamiška mokslo sritis, tiria, kaip individai suvokia, jaučiasi ir elgiasi socialiniuose kontekstuose. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, tiria platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupės dinamikos. Straipsnyje aptariama, kaip asmenybė formuoja savo gyvenimo vaidmenis, atsižvelgiant į socialinės psichologijos principus ir teorijas.
Socialinės psichologijos pagrindai
Socialinės psichologijos ištakos ir apibrėžimas
Terminas "socialinė psichologija" kildinamas iš dviejų žodžių: "socialinis" ir "psichologija". Žodis "socialinis" yra susijęs su žmogaus tarpusavio santykiais ir bendruomeniniu gyvenimu, kilęs iš lotyniško žodžio "socialis", reiškiančio "susijęs su bendruomenėmis" arba "bendradarbiaujantis". Psichologija, iš graikų kalbos (psyche - siela, logos - mokslas), apibrėžiama kaip žmogaus sielos ir elgesio tyrimo būdas. Socialinė psichologija jungia šias sąvokas, apibrėždama mokslą, tiriantį, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi grupėse bei socialiniuose kontekstuose.
Psichologijos objektas, šakos ir uždaviniai
Psichologija, kaip mokslas, tiria psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologijos objektas istoriškai kito, nuo mistiško sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos supratimo kaip nervų sistemos funkcijos.
Pagrindiniai psichologijos uždaviniai:
- Aprašyti psichines apraiškas.
- Klasifikuoti psichines apraiškas.
- Surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta.
Psichologija praturtina kitus mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įvairiose veiklos srityse ir užtikrinti asmenybės tobulėjimą. Psichologijos žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį bei bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kt.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Psichikos tyrimo būdai ir metodai
Psichikos reiškiniams tirti naudojami įvairūs metodai:
- Savistaba: savo paties vidinio gyvenimo pažinimas.
- Stebėjimas: pageidaujamų reiškinių stebėjimas natūralioje veikloje.
- Eksperimentas: specialus reiškinių sukėlimas ir stebėjimas.
- Apklausa: duomenų rinkimas užduodant klausimus.
- Biografinis tyrimas: žmogaus biografijos analizė.
- Testų metodai: psichinių reiškinių lygių nustatymas.
Raidos ir pedagoginėje psichologijoje naudojami "dvynių metodas", longitudiniai tyrimai, "dienoraščio metodas" ir skersinio pjūvio metodas. Socialinės psichologijos tyrimo būdai apima suinteresuotą stebėjimą, ribotai kontroliuojamą tyrimo aplinką, netiesioginį stebėjimą, stebimą reiškinį keičiančius metodus, reiškinio priklausomybę nuo stebėtojo ir aplinkos bei tiriamųjų įtaką tyrimo metodams.
Asmenybė: struktūra ir raidos varomosios jėgos
Asmenybė - tai asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmenybei būdinga aktyvumas, kryptingumas ir giluminiai prasminiai procesai. Asmenybės struktūrą sudaro:
- Kryptingumas (troškimai, norai, ketinimai, poreikiai, interesai, polinkiai, motyvai, tikslai, vertybinės nuostatos, pasaulėžiūra ir įsitikinimai).
- Temperamentas.
- Charakteris.
- Sugebėjimai.
- Jausmai.
- Valia.
Socialinė psichologija ir praktinis pritaikymas
Socialinė psichologija taikoma įvairiose srityse:
- Bendravimo treniruotės: efektyvaus bendravimo įgūdžių ugdymas.
- Darbas grupėse: efektyvaus komandinio darbo organizavimas.
- Rinkotyra ir reklama: poveikio priemonių kūrimas ir analizė.
- Švietimas: mokymo metodų tobulinimas.
- Sveikata: artimų santykių įtaka sveikatai.
Socialiniai vaidmenys
Žmogus tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje elgiasi kaip kurios nors grupės narys, atlikdamas socialinį vaidmenį. Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis, svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Aš-Vaizdas
Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą ir vertinimą. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis.
Socialinis vaidmuo ir jo apibrėžimas
Sociãlinis vaidmuõ yra socialinės elgsenos modelis, asmenybės ar tam tikros grupės socialinio statuso ir pozicijos socialinėje sistemoje dinaminė išraiška. Socialinis vaidmuo reiškiasi kaip tam tikra elgsena, kurios tikimasi iš atitinkamą socialinį statusą turinčio ar socialinę padėtį užimančio asmens. Socialinis vaidmuo atlikimas yra kultūriškai apibrėžtas (tai yra tikimasi, kad asmuo elgsis pagal tam tikroje kultūroje priimtas socialines normas), bet realiame gyvenime tokį patį socialinį statusą turintys įvairūs žmonės elgiasi skirtingai. Asmens atliekamus socialinius vaidmenis žmonės dažniausiai vertina kultūros kontekste.
Turimas socialinis statusas gali apimti daug socialinių vaidmenų (pavyzdžiui, aukštosios mokyklos dėstytojas, tam tikros vykdomos programos vadovas, darbo grupės narys). Per žmogaus gyvenimą socialinių vaidmenų skaičius didėja: vaikui augant socialiniai vaidmenys nuo šeiminių padidėja iki reikšmingo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai stebimas socialinių vaidmenų konfliktas, kai asmens skirtingiems socialiniams statusams įgyvendinti reikia atlikti ir tarpusavyje nesuderinamus socialinius vaidmenis. Pavyzdžiui, studentė tuo pačiu metu gali turėti žmonos, motinos ir dukros socialinius statusus, su kurių įgyvendinimu susiję socialiniai vaidmenys gali konkuruoti tarpusavyje.
Vertybės ir jų įtaka socialiniams vaidmenims
Prancūzų filosofas E. Munjė apie vertybių ilgaamžiškumą rašo „Patvariausios vertybės pasižymi istorine būtimi“. Tai aukštesniojo lygio vertybės, nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pamatą kitokių, žemesnio lygio vertybių formavimuisi. Tarp visų vertybių ypatingą vietą užima dorovinės, kurios neturi savarankiško turinio, tačiau visuomet susijusios su kitomis, kurių reikia siekti ir kurios tampa aukščiausiuoju žmogiškos veiklos tikslu. Filosofo M. Kalbant apie estetines vertybes, būtų galima teigti, kad visuomet kas vertinga, yra vertinga kam nors. Negali būti niekam nepriklausančios vertybės, nors tai kas yra vienam vertybė, kitam anaiptol nebus vertybe.
Iš dalies vertybių kilmę būtų galima kildinti iš visuomenės, kurios dalis ir yra žmogus. Juk jei žmogus yra nesąžiningas, negeras, būtų naivu tikėtis, kad jis turi tokių vertybių kaip orumas, garbė ir pan. Laiko įtaka vertybių formavimuisi yra didžiulė. Pažiūrėkime į netolimą praeitį - sovietinės okupacijos laikotarpį - juk ne visiems pavyko išsaugoti tą prosenelių ir tėvų puoselėtą vertybių sistemą, kuri buvo grįsta ekonomine valstybės ir jos piliečio galia, krikščioniškuoju dvasiniu mokymu, pagarba tautos istorijai. Troškimas gyventi kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką, nepasotinamas noras praturtėti, dalį visuomenės tarytum apakino. Pažiūrėkime kiek mokyklose besipuikuojančių paauglių - bandančių pranokti vienas kitą brangesniais telefonais, daiktais, vyresnėse klasėse - ir mašinomis. Juk visa tai vyksta ne be tėvų įtakos.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Laikinosios vertybės yra smulkesnės egzistencijos plano dalys. Jos nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Amžinos ir laikinos vertybės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra neatsiejamos. Jos papildo viena kitą, sudaro pamatą materialinėms vertybėms, kurios turi būti antraeilis dalykas. Prancūzų filosofas E. Munjė apie vertybių ilgaamžiškumą rašo „Patvariausios vertybės pasižymi istorine būtimi“. Tai aukštesniojo lygio vertybės, nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pamatą kitokių, žemesnio lygio vertybių formavimuisi. Tarp visų vertybių ypatingą vietą užima dorovinės, kurios neturi savarankiško turinio, tačiau visuomet susijusios su kitomis, kurių reikia siekti ir kurios tampa aukščiausiuoju žmogiškos veiklos tikslu. Filosofo M. Kalbant apie estetines vertybes, būtų galima teigti, kad visuomet kas vertinga, yra vertinga kam nors. Negali būti niekam nepriklausančios vertybės, nors tai kas yra vienam vertybė, kitam anaiptol nebus vertybe. Iš dalies vertybių kilmę būtų galima kildinti iš visuomenės, kurios dalis ir yra žmogus. Juk jei žmogus yra nesąžiningas, negeras, būtų naivu tikėtis, kad jis turi tokių vertybių kaip orumas, garbė ir pan. Laiko įtaka vertybių formavimuisi yra didžiulė. Pažiūrėkime į netolimą praeitį - sovietinės okupacijos laikotarpį - juk ne visiems pavyko išsaugoti tą prosenelių ir tėvų puoselėtą vertybių sistemą, kuri buvo grįsta ekonomine valstybės ir jos piliečio galia, krikščioniškuoju dvasiniu mokymu, pagarba tautos istorijai. Troškimas gyventi kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką, nepasotinamas noras praturtėti, dalį visuomenės tarytum apakino. Pažiūrėkime kiek mokyklose besipuikuojančių paauglių - bandančių pranokti vienas kitą brangesniais telefonais, daiktais, vyresnėse klasėse - ir mašinomis. Juk visa tai vyksta ne be tėvų įtakos. Laikinosios vertybės yra smulkesnės egzistencijos plano dalys. Jos nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Amžinos ir laikinos vertybės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra neatsiejamos. Jos papildo viena kitą, sudaro pamatą materialinėms vertybėms, kurios turi būti antraeilis dalykas.
Gyvenimo prasmė ir socialiniai vaidmenys
Vidinį gyvenimo turinį ir pamatą vadiname žmogaus gyvenimo prasme. Gyvenimo prasmės klausimas tampa ypač svarbiu įvairių laikotarpių lūžiais (ypač per karus, sumaištis, negandas). Kai gyvenimas dūžta, ypač norime suprasti, kaip galėtume įprasminti savo buvimą. Kūryba yra moraliniu veiksniu gyvenime, jei žadina žmogų iš egoistinės laimės. Tik paties žmogaus kūryba, skirta visiems, sukuria prasmę. Prasmė nėra randama paprastoje kasdienybėje. Egzistencinė filosofija iškėlė žmogų ne tik atpalaiduotą nuo gamtos, bet ir atpalaiduotą nuo Dievo. Krikščionybė jį atpalaidavo nuo gamtos, bet paliko susietą su Dievu. Egzistencinė filosofija atpalaidavo ir nuo Dievo, padarydama jį vienišą, visiškai vienišą, visiškai nepriklausomą ir asmenišką. Egzistencinė filosofija kaip tik ir yra šito vienišo žmogaus filosofija. Ji stengiasi pažiūrėti į save ir suprasti savo likimą. Kadaise R. Euckenas skundėsi: „Mes paklydome savo gyvenimo ir savo būties kelyje. Nušvietimo aptemo mūsų pačių buvimo prasmė. Egzistencinė filosofija ryžosi atsakyti, kur eina šitas vienišas žmogus. Ji stengėsi atskleisti vienišumo prasmę. Egzistencinė filosofija yra atsipalaidavimo ir asmeniškumo laipsnį pasiekusio žmogaus nuotaikos išraiška.
Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Todėl žmogus turėtų leisti savo esmei skleistis. Tai būtų esmingiausias žmogaus gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Tai darydamas, jis, aišku, laikytųsi gyvenimo įstatymų visose savo asmenybės srityse. Reikia labai gerbti kūrybos vyksmą visose asmenybės srityse. Žmogus pats jaustųsi tada lyg nešamas kūrėjo valios, lyg ryškiausias jo apsireiškimas. Juk apie jį sakoma, kad jis esąs Dievo atvaizdas. Tikriausiai paklausime save, kaipgi žmogus gali būti Dievo atvaizdas. Negalima manyti, kad tai atsitinka dėl dvasingumo, o ne asmenybės ar netgi kūniškąjį pavidalą. „Dievas yra dvasia“ ir tikrasis Vienis visoje esamybėje. Kiekvienas žmogus turi būti kaip gėris ir meilė, kaip tiesa ir gera valia. Juk pasakyta: „Dievas yra meilė“. Kiekvienas žmogus yra didis kūrinys esamybėje. Žmogus nėra atskirtas nuo visur esančio Dievo. Žmogus gyvena ir esti Dievuje arba jį vėl prarado. Žmogus yra susijęs su aplinkuma. Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti Kūrėjo išmintis. Visa tai žmogus su visais savo pasireiškimais įneša į būtį. Iš visų jo asmenybės gyvenimo sričių kažkas patenka į aplinką. Bet aplinkumai atsiduoda ne tik kūniškumas, į ją dvelkia taip pat ir nuotaikos gyvenimo kvėpavimas. Žmogaus vidinės būsenos pripildo jo aplinkumą lyg aromatas. Gyvenimas žmogui nurodo jo vietą laike. Iš to jam iškyla įvairių uždavinių ir pareigų. Žmogus turėtų būti žmoniškumu. Tačiau tai turės skirtingą reikšmę priklausomai nuo to, kiek žmogus yra žmogus. Jei žmogus dirba darže ir lauke, jis veikia savo aplinką. Augalai ir gyviai turi daug tikėtis iš žmogaus. Visas pasaulis patiria jo reikšmę. Iš to įtikinamai ir būtinai išplaukia, jog žmogus turėtų pateikti būčiai aukščiausias savo gyvenimo vertybes. Žmogus turėtų būti visa savo esme. Bet žmonės tai nevienodu mastu pajėgia daryti. Jų esmė skleidžiasi labai įvairiai. Dauguma gali reikštis tik pamėgdžiodama. Veikiantys iš savo esmės yra retenybės. Dažnai jie įvertinami kaip kūrybingi žmonės. Tarp šių dviejų savitų rūšių dar esti visokių įvairenybių. Jie truputį veikia kūrybiškai, ir vis dėlto jie taip pat daug ką pamėgdžioja. Svarbu žmogui ir jo aplinkumai, gausinti ir aukštinti gyvenimo skleidimąsi. Jei žmogus tik aukština techniką, jo būtis smunka. Atrodo, kad pasiekta kažkas didelio, kad iš negyvo daiktą pasaulio gali būti sukeltos didžiulės galios. Tačiau tai neturėtų būti aukština.
Socializacija ir asmenybės formavimasis
Socializãcija (lot. socialis - visuomeninis) - procesas, kai žmogus perima visuomenės, kurioje jis gyvena, žinojimą, vertybes, motyvus, įgūdžius, vaidmenis ir elgsenos modelius. Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje.
Socializacijos tarpsniai
Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis. Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais. Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Visiškai institucionalizuota resocializacija vadinama veikėjų elgsena visuotinių elgsenos taisyklių reikalaujančioje institucijoje (pvz., kariuomenėje, ligoninėje). Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą.
Socializacijos formos
Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija. Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacijos teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
- S. Freudo idėjomis socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas.
- J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese.
- E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis.
- Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką.
- G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius.
- M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius.
- K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei.
- T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacijos veiksniai
Žmogaus socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkybes. Šias aplinkybes galima vadinti socializacijos veiksniais.
- Makro veiksniai (kosmosas, planetos, šalis, visuomenė), veikiantys visų planetoj gyventojų socializacija.
- Mezo veiksniai. Jie skirstomi pagal tautin požymį, gyvenamąją vietą ir jos tipą (miestas, gyvenvietė, kaimas).
- Mikro veiksniai, kurias socializacija veikia per Mezo veiksnius ir tiesiogiai, ir tarpiškai. Tai šeima, bendraamžiai, organizacijos, vykdančios socialinį ugdymą. Mikro veiksniai veikia žmogaus vystymąsi per: taip vadinamuosius socializacijos agentus, t.y. asmenis, su kuriais praeina visas jų gyvenimas.
Žmogaus socializacija vykdoma įvairiais būdais, tipiškais vienai ai kitai visuomenei, kuriai priklauso socializuojamas žmogus.
- Tradicinis socializacijos mechanizmas - tai žmogiškų normų, būdingų jo šeimai ir artimiausiai aplinkai, įsisąmoninimas.
- Institucinė socializacija vyksta žmogui bendraujant su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis.
- Tarpasmeninė socializacija vyksta individui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis.
Socialinės pedagogikos užduotis - išaiškinti socializacijos tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje, nustatyti jos teigiamas ir neigiamas savybes, taip pat surasti būdus, kaip išnaudoti ir sustiprinti teigiamąsias, neigiamų kompensavimui.
Šeima kaip socializacijos veiksnys
Šeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, nes joje žmogus ateina į šį pasaulį, vystosi, miršta. Šeimoje vyksta ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų socializacija. Nuo šeimos didele dalimi priklauso, kaip vyksta fizinis, emocinis ir socialinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą.
Šeimos funkcijos:
- Fizinis ir emocinis žmogaus vystymasis.
- Lyčių psichologijos formavimas.
- Socialinė-psichologinė pagalba žmogui, nuo kurios priklauso žmogaus savęs vertinimas, savigarba.
Bendraamžių grupė kaip socializacijos veiksnys
Bendraamžių grupę sudaro nebūtinai to paties amžiaus žmonės: jų amžius gali skirtis keliais metais. Bendraamžių grupės reikšmė didėja nuo vaikystės iki jaunystės, vėliau ji mažėja, o senatvėje vėl tampa gana svarbi. Socializacijai svarbios tiek formalios, tiek neformalios bendraamžių grupės. Subkultūra - tai vientisas autonominis darinys vyraujančios kultūros dalyje, apimantis transformuotą jos vertybių sistemą, o taip pat specifinių socialinių - psichologinių bruožų ir elgesio būdų visumą.
Auklėjimo institutai kaip socializacijos veiksnys
Auklėjimo institutai yra visuomenės dirbtinai sukurti socializacijos mikro veiksniai. Daugiausia tokių institutų sukurta augančios kartos auklėjimui. Socializacijos procese auklėjimo institutų poveikis yra dvejopas. Iš vienos pusės juose vyksta kontroliuojamas socialinis ugdymas, iš kitos -jie, kaip ir visos žmonių bendrijos, veikia žmones stichiškai.
Religinės organizacijos kaip socializacijos veiksnys
Religijos vaidmuo įvairių visuomenių gyvenime svarbus. Žmogaus socializacijos procese ji užėmė antrąją vietą po šeimos.
Religijos funkcijos:
- Vertybinis orientavimas.
- Elgesio reguliavimas.
- Komunikacinė funkcija.
- Kompensacinė funkcija.
- Ugdomoji funkcija - tai žmogaus ugdymas religijos dvasia.
Valstybė kaip socializacijos veiksnys
Valstybę reikėtų suprasti kaip politinę - ideologinę kategoriją. Ji nusako tarpusavyje susijusių įstaigų ir organizacijų (vyriausybės aparato, administracinių ir finansinių organų, teismo ir kitų) reikšmę visuomenės valdyme. Valstybė, pasak V.Mudrik, yra politinės visuomeninės sistemos grandis, turinti valdymo funkcijas. Valstybė, kaip socializacijos veiksnį, galima nagrinėti įvairiais aspektais. Vienok, ji yra tokia, kokia jos dominuojanti politika, ideologija, socialinė praktika, kurianti tam tikras piliečių gyvenimo sąlygas, kurias deklaruoja valstybė, ir jos yra įgyvendinamos arba nerealizuojamos visuomenėje. Vyriausybė nuosekliai veikia augančių naujų kartų socializaciją per specialias uugdymo institucijų sistemas. Ugdymas tampa viena svarbiausių valstybės funkcijų.
Globalizacija ir asmenybės socializacija
Globalizacija - tai pasaulio valstybių visuomenių ir ūkių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Globalizacija suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms, įtakoja laisvių plitimą pasaulyje. Globalizacija aprėpia ekonomiką, technologijas, mokslą, švietimą, kultūrą ir kt. Šiuo atveju galima paminėti pasaulinę kultūrą, kuri tampa gana problematiška. Kadangi tokia kultūra tampa preke. Daugelis vertybių ne tik keičiasi, bet ir visai išnyksta. Jaunoji karta tampa kosmopolitine, neturinčia individualių bruožų. Globalizacija, kerta per visas, vertybes: kultūrą, švietimą, pasaulėžiūrą ir netgi šeimą. Nuolatinis kitimas ir panašėjimas, gali privesti pasaulį, o gal net ir asmenybę, prie visiško supanašėjimo ir suvienodėjimo.
Asmenybė - civilizacijos produktas ir kartu - civilizacijos kūrėjas. Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė, kiekviename vystymosi etape sukurianti tam tikrą socialinių bei dorovinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti pilnateisiu tos visuomenės nariu. Žmogus virsta visuomenės nariu būdamas ne tik socializacijos objektu, bet ir subjektu. Kaip subjektas, žmogus stengiasi ne tik perimti socialines ir kultūrines vertybes, bet ir save realizuoti visuomenėje. Taigi žmogaus socializaciją sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė. Šiuolaikinėje edukolog.ijoje socializacijos procesai nagrinėtini dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų - permanentiškumą, t.y. švietimo sistemos sugebėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę. Žmogaus asmenybė, kaip teigia psichologė L.Anciferova, formuojasi ir vystosi spręsdama gyvenimiškai svarbias užduotis.
Senėjimas ir socialiniai vaidmenys
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusių žmonių statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti. Amžius įtakoja vaidmens tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Amžiaus normos pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti. Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas "senas" tarsi nuvertina asmenį.