Įvadas
Nerašytos elgesio normos - tai įprastos, nusistovėjusios, bet niekur oficialiai neužfiksuotos taisyklės, reguliuojančios žmonių tarpusavio santykius ir elgesį visuomenėje. Jos apima platų spektrą elgesio modelių, pradedant mandagumo gestais ir baigiant giliai įsišaknijusiomis tradicijomis. Šios normos yra esminė socialinės sąveikos dalis, padedanti užtikrinti tvarką, harmoniją ir tarpusavio supratimą bendruomenėje. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius nerašytų elgesio normų pavyzdžius, jų kilmę, reikšmę ir įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui.
Papročiai ir tradicijos: istorinis kontekstas
Papročiai - tai įprastos, nusistovėjusios, nerašytos elgesio normos, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Jie gali būti skirstomi į įvairias kategorijas, tokias kaip kalendoriniai, šeimos ir darbo papročiai. Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, papročiai turi gilias šaknis ir atspindi šalies istoriją, kultūrą bei vertybes.
Dalis lietuvių papročių išlaikė pagonybės bruožus, o dalis buvo paveikti kitų kultūrų, ypač germaniškosios. Ilgainiui, dėl akultūracijos, gyventojų asimiliacijos, germanizacijos ir modernizacijos, senieji baltiški papročiai palaipsniui tirpo ir keitėsi. Seniausi prūsų bei vėlesnių lietuvininkų papročiai buvo užrašyti keliautojų ir krašto tyrėjų. XIX a.-XX a. pradžioje fiksuoti savaip įdomūs mišrūs papročiai.
Kalendoriniai papročiai
Kalendorinių papročių ciklą pradėdavo Kūčių ir Kalėdų papročiai. Kalėdų eglutės puošimas Rytprūsiuose atsirado apie 1820 m. ir lėtai plito. Aprašytas Kalėdų šventimas 1800 m. grafo Carlo Ludwigo Alexanderio Dohna-Schlodieno pilyje, Prūsų Olandijos apylinkėse, kur jis su savo sutuoktine ir kitais žmonėmis bei jų vaikais kasmet dovanomis puošdavo šviečiantį medį.
Kalėdų eglutė buvo puošiama ne visur, pirmiausia pasiturinčiųjų namuose ir su daugybe žaisliukų. Manoma, kad paprotys puošti medį pirmiausia iš Berlyno atėjo į Dancigą. Iš čia puošnus medis išplito į visus Rytprūsius (pirmiau į miestus, vėliau ir į kaimus). 1848 m. rašyta, kad tuomet Karaliaučiuje jau kiekvienuose namuose puošta eglutė. XIX a. pabaigoje Rytprūsiuose Kalėdų eglutė buvo puošiama pirktiniais žaisliukais (burbulais, angelėliais), o neturtingieji patys darydavosi žaislus (daugiausia kaimuose). Iš popieriaus ar šiaudų darytos grandinėlės, žvaigždės, iš šilkinio margo popieriaus - rožės, ant šakelių dėta vatos ar baltos vilnos gumulėliai, pjaustytos figūrėlės iš morkų. Vaikams pakabindavo paprastų kepinių iš duoninės tešlos. Ant medžio viršūnės kabino žvaigždę. Žibintus darėsi patys ir viela pritaisydavo prie šakų. Vėliau pirko geltonas, raudonas, mėlynas žvakes. Naujųjų metų išvakarėse medį vėl uždegdavo. Jis stovėdavo iki Grabnyčių (vasario 2) ar mažiausiai iki Trijų karalių (sausio 6). Tada jį nupuošdavo. Iš kamieno padarydavo šluotos arba grėblio kotą, dažniau eglutę sudegindavo. Semboje Kalėdinės eglutės nepuošdavo, tačiau geriems vaikams po lėkšte palikdavo 2 pfenigus, o blogiems - rykštę.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Tarp Kalėdų ir Trijų karalių galiojo daug draudimų. Drausta verpti, kad vilkas neužpultų, todėl žmonės plėšydavo plunksnas. Tuo metu nedirbo sunkesnių darbų, pirmąją Gavėnios dieną virdavo šiupinį. XIX a. Rytprūsiuose rengtos raitelių procesijos. Tai aiškiai germaniškos kilmės paprotys, lietuvininkų perimtas iš čia atsikėlusių vokiečių.
Žmonės tikėjo, kad 12 šventų naktų mirusiųjų sielos išsiruošia į laukinę medžioklę (dar skaitykite vėlių medžioklė). Joms skriejant oru girdisi botagų pliauškėjimas, šunų lojimas. Pasakota apie baisų raitelių būrį, skriejantį per Votaną ant aštuonkojų arklių. Prie jų prisidėdavo ragana (vok. Frau Hölle) - demoniška būtybė su žilais plaukais ir ilgais dantimis. Į laukinės medžioklės vaiduokliškų personažų būrį įėjo ir daugybė kitų pamėkliškų būtybių. Nuo jų gintasi užsidedant jų pačių kaukes. Laukinės armijos, demonų ir vaiduoklių pamėgdžiojimas turėjo padėti apsiginti nuo piktų jėgų. Kalėdų naktį Rytprūsių vaikai laukdavo raitelių procesijos. Tokia minia pasirodydavo ir Naujųjų metų išvakarėse arba sausio 1 d. vakare. Procesija sueidavo į trobą ir prasidėdavo pragariškas spektaklis. Priekyje - raitelis, apsivyniojęs balta paklode su paties sumeistrauta arklio galva. Velnias grojo smuiku, padarytu iš šluotkočio ir skardinės. Stygomis buvo virvelės ar vielos. Griežikas daužydavo per instrumentą lazda. Būryje būdavo elgetų, kurie prašydavo išmaldos. Šeimininkė atėjusiems duodavo obuolių, lašinių, dešros, arkliui - gorčių avižų. Buvo ir kitų personažų - laimę nešė kaminkrėtys, kuris puldavo prie židinio, iškrapštydavo pelenus ir suodžiais ištepdavo žiūrovų veidus; čigonė. Persirenginėta žydu, kuris ant nugaros nešėsi krepšį su bevertėmis prekėmis - popieriaus juostomis, pjuvenomis, virvėmis. Žmonės tikėjo, kad jei tokią procesiją priims draugiškai, pavaišins, tai kiti metai bus sėkmingi.
Naujųjų metų išvakarėse rengdavo daug laimės burtų: traukdavo laimę, varvindavo alavą, viliodavo žąsiukus, skaičiuodavo tvoros statinius. Itin triukšminga ir linksma būdavo žiemos palydų šventė - Užgavėnės. Svarbiausia pavasario šventė - Velykos. Velykinius papročius labiai paveikė krikščionybė. Velykų rytą stebėtoje saulėje regėtas šokinėjantis avinėlis. Nemažai išliko ir pagonybės laikus siekiančių senųjų papročių elementų (pagarba ugniai ir vandeniui). Didžiojo šeštadienio vakarą žmonės gesindavo namuose visas žvakes ir ugnį, skubėdavo į bažnyčią parsinešti šventos ugnies - tikėta, kad jei pirmas parneši tokią ugnį, visus metus seksis. Su šia ugnimi įkurdavo židinį. Parnešdavo iš bažnyčios ir anglių (tikėta, kad jos apsaugos nuo gaisro). Jomis paišydavo 3 kryžiukus ant tvarto durų, kad čia neįeitų piktos jėgos. Kitur žmonės bažnyčios anglis suberdavo į židinį, kad apsisaugotų nuo perkūnijos. Didįjį šeštadienį šventintas vanduo (dar skaitykite vandenys (šventieji)), kurį iš bažnyčios žmonės namo nešdavosi ąsočiais ir buteliais. Buteliuose jis išlikdavo skaidrus visus metus. Juo gydydavo žmones (odos ligas, akis) ir gyvulius; kunigas su juo pašventindavo namus, juo šlakstyti gyvuliai, vaismedžiai. Mergaitės eidavo prieš saulėtekį į pievas prie šaltinio, pasisemdavo vandens ir tylėdamos jį nešdavo namo. Tikėta, jog šis vanduo suteikia grožio (suteikia odai skaistumo ir panaikina strazdanas). Praustis Velykų vandeniu reikėjo labai atsargiai: kiek lašų nukris žemėn, tiek blusų atsiras namuose. Velykų naktį maudyti arkliai - esą tuo metu palikus tvartuose jie susirgs ar juos nutrenks žaibas.
Velykos sietos su augalijos gyvybinių jėgų prabudimu - tai simbolizavo gulinčiųjų lovoje plakimas žalia šakele (dar skaitykite verba) antros Velykų dienos rytą sakant tam tikrus žodžius. Už tai reikėdavo atsidėkoti - duoti margutį. Unguros apskrityje verbą darydavo iš sužaliavusių berželių šakelių. Vaikai suruošdavo kiaušinių karą - mušdavo vienas kito kiaušinį ir žiūrėdavo, kurio stipresnis (tam jis ir atitekdavo). Per Sekmines daugelyje vietovių namus puošdavo berželių šakomis. Semboje 3-4 vyresni bernai kaip šventės tvarkdariai vaikščiodavo iš trobos į trobą prie skrybėlių ir švarkų prisismeigę margus kaspinus. Šeimininkas su suaugusiais sūnumis ir dukromis eidavo į karčemą, kur už įėjimą reikėdavo susimokėti po sidabrinį grašį; 3 dienas čia šokdavo ir gerdavo. Svarbiausia vasaros šventė - Joninės. Nemažai šios šventės papročių vėliau paveikti vokiškosios kultūros, o kai kurie ir visai perimti.
Pvz., Joninių vakare (birželio 24) kaimuose palei Šešupę, Trakėnų apylinkėse ir girininkijose palei Nemuną būdavo deginamas dervuotas pudelis (vok. Teerpudel). Kartais viename kaime būdavo sudeginama keletas jų. Tai buvo seni cinkuoti kibirai arba skalbimo puodai, pripildomi derva bei trupučiu malkų ir pamaunami ant 10 m aukščio baslio. Pripildytas indas būdavo padegamas, pakeliamas viršun, baslį įbedant į žemę. Kartais vikrus jaunuolis užsilipdavo į viršų ir jį uždegdavo. Dervuotas pudelis būdavo statomas gerai matomose vietose (status upės krantas, kaimo ganyklos ir kita). Ten turėdavo būti ir šiek tiek lygios vietos šokiams. Kiekviena jaunimo grupė, kuri statydavo savo dervuotą pudelį, stengdavosi rasti jam kuo matomesnę vietą, groti kuo garsiau ir taip pritraukti daugiau žmonių. Dažniausiai grota akordeonu. Velnio smuikas (vok. Teufelsgeige, Pirmojo pasaulinio karo laikų išradimas - savadarbis rinkinys iš mušamųjų ir violončelės) būdavo viena iš pagrindinių atrakcijų. Temstant būdavo padegami dervuoti pudeliai. Nuo didelių kalvų ir Šešupės krantų galima būdavo matyti kelių kaimų šventines liepsnas. Prie jų susirinkdavo kaimiečiai, ypač jaunimas. Jie šokdami bei žaisdami švęsdavo Jonines ir saulėgrįžą. Būdavo įprasta šaudyti į dervuotą pudelį. Kaimiečiai atsinešdavo viską, kuo galima būdavo sukelti trenksmą ir pliekdavo į dervuotą pudelį, iš kurio pasipildavo žiežirbos (vėliau įstatymais šis malonumas apribotas). Palaipsniui šokiai išstūmė dervuoto pudelio deginimą.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Šeimos papročiai
Į šeimos papročių ciklą įeina pereinamieji žmogaus gyvenimo tarpsniai - gimtuvės, vedybos, laidotuvės. Gimtuvių papročius sudarė kūdikio laukimas, jo gimimas bei krikštynos. Vestuvių papročių ciklas gana ilgas ir įvairus, kiekvienoje vietovėje pasižymintis savitais bruožais. Bendriausi vestuviniai papročiai buvo: piršlybos, sužadėtuvės, jungtuvės, guldytuvės, prikeltuvės, gaubtuvės, jaunosios išvažiavimas į jaunojo pusę ir kraičio išvežimas. Žmogaus gyvenimo kelias baigdavosi laidotuvėmis.
Darbo papročiai
Darbo papročiuose išliko daugybė magiškų veiksmų. Tikėta, kad gero derliaus sulauksi ne tik gerai įdirbęs žemę, bet ir užsitikrinęs aukštesnių jėgų paramą. Darbo papročiai buvo glaudžiai susiję su metų laikais. Nutirpus sniegui pavasarį prasidėdavo žemės įdirbimo darbai. Daugybė ritualinių veiksmų lydėjo pirmąjį arimą, sėją. Valstiečio gyvenime itin svarbus buvo pirmasis gyvulių išginimas, nuo kurio priklausė gyvulių sveikata, saugumas ir prieauglis. Vasarą prasidėdavo šienavimas (šienavimas Nemuno deltoje), o jos pabaigoje - rugiapjūtė. Lietuvininkai turėjo daug derliaus papročių. Įvairiais ritualiniais veiksmais kaimiečiai atsidėkodavo dievams už gerą derlių bei siekdavo užsitikrinti jų globą kitiems metams.
Etiketas: nerašytos elgesio taisyklės šiuolaikiniame pasaulyje
Etiketas - tai nerašytos elgesio taisyklės, sukurtos tam, kad palengvintų socialines sąveikas. Etiketo tikslas - palengvinti asmeninį bei verslo srityje taikomą bendravimą. Išmokus bei įsisavinus etiketo taisykles, galime sustiprinti pasitikėjimą savimi, komunikaciją su kitais bei tobulėti profesinėje srityje.
Etiketo rūšys
- Vonios etiketas: taisyklių rinkinys, kurio asmuo turi laikytis naudodamasis viešaisiais ar biuro tualetais.
- Ofiso etiketas: nurodo, kaip asmuo turėtų elgtis, kol jis yra darbe. Kiekvienas dirbantysis organizacijoje turi išlaikyti padorų elgesį.
- Vestuvių etiketas: svečiai, dalyvaujantys vestuvių šventėje, turėtų užtikrinti, kad jų elgesys yra neišsišokantis.
- Susitikimų etiketas: nurodo stilius, kuriuos reikia pasirinkti, kai asmuo dalyvauja bet kokio tipo susitikime, seminare, pristatyme ir pan. Klausykite, ką sako kitas žmogus. Nepertraukinėkite.
- Telefono etiketas: nurodo, kaip asmuo turėtų kalbėti telefonu. Niekada neverskite kito žmogaus ilgai laukti pokalbio. Visuomet pasisveikinkite su pašnekovu.
- Valgymo viešose vietose etiketas: valgant restorane nederėtų triukšmauti. Nečepsėkite ir nesiurbčiokite gėrimų.
Pagrindiniai etiketo principai
- Padėkokite: jei gavote dovaną, ar malonų poelgį, visuomet parodykite geras manieras padėkodami.
- Sakykite komplimentus: svarbu ne tik padėkoti, bet ir patiems parodyti gražų gestą pamaloninant kitus asmenis komplimentais ir pagyrimais. Tai padės sukurti glaudesnį ryšį su jums svarbiu žmogumi, ar tiesiog, jį pradžiuginti.
- Susivaldykite: tai viena pagrindinių etiketo taisyklių, kai esate kompanijoje. Niekuomet neperženkite ribos savo elgesiu ar balsu ir manieromis. Nesigirkite turimais dalykais ar pasiekimais, nes arogancija laikoma nepageidaujama savybe. Atminkite, jog poelgiai kalba patys už save.
- Klausykite aktyviai: kalbant su kitais, pasistenkite, jog tai nevirstų jūsų paties monologu. Verčiau pasidomėkite apie kitus ir aktyviai klausykitės. Tai - geriausias būdas parodyti pagarbą savo pašnekovui. Taip pat, klausydamiesi sužinosite daugelį dalykų, kurie gali praversti ir ateityje.
- Kalbėkite atsargiai: atkreipkite dėmesį į savo žodžius, nes jie yra laikomi galinga priemone kuriant ir griaunant santykius. Jei norite paklusti etiketo normoms - kalbėkite maloniai ir atsargiai, išlaikykite atvirą kūno kalbą. Nesiskųskite, nekritikuokite ir nedalyvaukite apkalbose, nes tai rodo nepagarbą.
- Būkite punktualūs: vienas iš siekiamiausių žmogaus bruožų yra punktualumas. Taip parodote, jog gerbiate kitų laiką ir poreikius. Svarbu, kad atvyktumėte iš tiesų sutartu laiku, nes vėlavimas rodo pagarbos ir supratimo trūkumą, tačiau atvykus per anksti - kitus galite pastatyti į nemalonią padėtį.
- Užleiskite savo vietą: jei keliaujate viešuoju transportu ir matote silpnesnės sveikatos, garbaus amžiaus asmenį ar nėščiąją - vadovaujantis etiketu yra priimta, jog tam asmeniui derėtų pasiūlyti savo vietą.
Socialinės normos: elgesio reguliavimas visuomenėje
Socialinės normos - tai nerašytos taisyklės, kaip elgtis. T. y. jos suteikia nuorodas, ką ir kaip daryti pakliuvus į tam tikrą socialinę grupę. Normų idėja yra visuomenės įtakos ir prisitaikymo prie jos suvokimo raktas. Kitaip tariant, tai yra tiesiog socialinių grupių elgesio standartai. Šių grupių spektras labai platus - nuo šeimos iki etninės ar visos valstybės. Elgesys, atitinkantis konkrečios grupės normas, vadinamas prisitaikymu.
Socialinės normos funkcija - padėti atskirti, kas priklauso ir kas nepriklauso konkrečiai socialinei grupei. Elgdamasis taip, kaip grupė mano esant tinkama, individas parodo kitiems žmonėms (ir sau), kad jis priklauso grupei. Socialinės normos vykdymas pagrįstas abipuse nauda ir valstybės ar visuomenės poveikio priemonėmis.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Socialinės normos nėra universalios, jos nuolat kinta ir tam tikros kultūros, socialinės klasės ar socialinės grupės atstovams priimtinos tam tikromis aplinkybėmis. Socialinės normos reguliuoja socialinę elgseną ir atlieka socialinės kontrolės (garantuoja socialinės normos laikymąsi) funkciją. Nesilaikantiems socialinių normų gali būti taikomos socialinės sankcijos, tai yra socialinių normų laikymąsi garantuoja kitų asmenų potenciali reakcija į jų nesilaikymą.
Socialinių normų elementai
Socialinių normų esmę sudaro taisyklių galiojimo sąlygos, elgsenos būdas ir sankcijų numatoma poveikio už atitinkamą elgseną priemonė. Socialines normas kuria valstybė ar konkreti organizacija, siekdama įgyvendinti tos organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Visos socialinės normos kyla iš tam tikro autoriteto ir standartizuoja žmonių elgseną - nustato jų teisių ir pareigų santykį. Elgsenos standartizavimo tikslas - vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir garantuoti jų įgyvendinimą.
Socialinių normų funkcijos
- Reguliuoja socialinius santykius.
- Leidžia suderinti priešingų požiūrių žmonių interesus.
- Prisideda prie visuomenės kultūros ir sukuria sąlygas jai plėtotis.
- Atlieka informavimo funkciją, leidžia žmonėms sužinoti, kokios elgsenos iš jų tikimasi.
Socialinių normų rūšys
Pagal atsiradimo ir taikymo pobūdį skiriama dorinės (dorovė, moralė), paprotinės (papročiai), korporatyvinės (korporatyvizmas), ekonominės, politinės, religinės, teisinės (susijusios su teisės normomis), ekologinės (reguliuoja santykius gamtos apsaugos srityje) socialinės normos.
- Dorinės socialinės normos: išreiškia žmonių požiūrį į dvasines kategorijas (gėrį, grožį, teisingumą, orumą ir kita), visuomenėje vyraujančias nuostatas.
- Paprotinės socialinės normos: įsitvirtino jas dažnai taikant visuomenės praktikoje ir yra vienos seniausių ir konservatyviausių elgsenos reguliuotojų (pavyzdžiui, rankos paspaudimas), panašios į dorines socialinės normos. Specifinių požymių įgijusios paprotinės socialinės normos tampa teisinėmis, jas gina valstybė (kartais pasitelkdama tam tikras prievartos formas).
- Korporatyvinės socialinės normos: reguliuoja santykius įvairiose visuomeninėse, nevyriausybinėse organizacijose, judėjimuose, nustato jų narių elgsenos standartus, teises, pareigas ir atsakomybę, apibrėžia veiklos ir struktūrinius principus. Šių socialinių normų dažniausiai laikomasi savanoriškai, nes tikima jų teisingumu. Tokios socialinės normos negali prieštarauti teisės ir doros normoms, todėl valstybė turi jas kontroliuoti.
- Ekonominės socialinės normos: reguliuoja santykius ekonomikos srityje, yra susijusios su nuosavybės formų sąveika, gamyba, materialių gėrybių paskirstymu ir naudojimu.
- Politinės socialinės normos: reguliuoja socialinių grupių, tautų, piliečių, valstybės santykius, yra susijusios su kova dėl valdžios ir jos sprendimų įgyvendinimo, taip pat su tarptautiniais santykiais ir politinių sistemų kitomis grandimis. Tokios socialinių normų išraiškos formos - manifestai, politinės deklaracijos, politinių partijų ir politikų veikla.
- Religinės socialinės normos: tai specifiniai apeiginiai (apeigos) veiksmai, reguliuojantys santykius religijos srityje. Religinio pobūdžio raštuose, kanonuose įtvirtinti tikinčiojo elgsenos standartai. Kai kuriose teokratinėse valstybėse vyraujanti religija įtvirtina ir teisinę tradiciją.
Tolerancija ir netolerancija: ribos ir išraiškos
Tolerancija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia kantrybę, ištvermę. Tai - pakanta, pagarba kitokiam tikėjimui, nuomonei, pažiūroms ar įsitikinimams. Kai stinga tolerancijos, atsiranda nepakantumas, kuris skatina konfliktus, nesutarimus, protesto bangas ir pan. Tiesa, reikšti savo nuomonę ir turėti savo poziciją bei ją apginti - būtina. Ta riba tarp tolerancijos ir netolerancijos yra labai maža. Kur ji prasideda ir baigiasi? Jeigu mūsų elgesys, žodžiai skaudina, ima kenkti kitam, vadinasi, peržengėme tą ribą.
Visuomenė žmogui „padovanoja“ jau suformuotas tolerancijos ribas, t. y. toje bendruomenėje ar visuomenėje nusistovėjusių elgesio standartų ir mąstymo stereotipų rinkinį. Tai tarsi nieko nestebina, nes priimama kaip norma, kuri įkalama į galvą nuo vaikystės. Nebesistebime ir nebesipiktiname tuo, prie ko esame pripratę. Visuomenei labai naudinga, kad iš kartos į kartą perduodamos ir išlaikomos nustatytos vertybės, nuostatos, kas yra gerai, o kas blogai, pageidaujami ir nepageidaujami elgesio standartai. Kitaip tariant, kuriasi „nerašytos taisyklės“ ir atitinkamai susiformuoja netolerancija tam, kas yra nepageidaujama, svetima, pavyzdžiui, smurtiniai nusikaltimai, skyrybos ir pan. O štai kitos šalies visuomenėje šie dalykai gali būti kuo puikiausiai toleruojami.
Netolerantiškas žmogus paprastai mąsto kraštutiniškai, pasaulį mato tik juoda arba balta spalvomis. Pavyzdžiui, jo nuomone, žmonės yra arba stiprūs, arba silpni. Arba mano, kad yra tik vienas būdas padaryti karjerą ir t. t. Toks mąstymas ypač būdingas paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje. Jauniems žmonėms dar yra sunku susigaudyti suaugusiųjų pasaulyje ir greitas skirstymas į „gerai“ ir „blogai“ padeda jam greičiau priimti sprendimus. Tai, kas sava, priima kaip gėrį, o tai, kas svetima - kaip blogį.
Polinkis į toleranciją arba į nepakantumą formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Tolerantiški vaikai išauga tose šeimose, kur jiems buvo sukurta saugi aplinka. Kai vaikai auga mylimi ir yra priimami bei vertinami tokie, kokie yra, su visais trūkumais (su kreiva eisena, su atlėpusiomis ausimis, su dėmesio sutrikimu, negebėjimu dailiai rašyti ir pan.). Nepriklausomai nuo to, ką ir kaip jie geria daro. Bausmės tokiose šeimose nebūna itin griežtos ar nepagrįstai nepelnytos. Vaikui nereikia gyventi baimėje ir jis auga laisvas būti savimi. Priešingu atveju, kai vaikas užauga nesaugiame pasaulyje, kur nuolat buvo nuvertinamas, kritikuojamas, būtent tokį bendravimo būdą jis „perkelia“ į santykius ir suaugęs: kiekviename žmoguje jis irgi ieško trūkumų. Tačiau netolerancija kai kada painiojama su perfekcionizmu. Žmogus, kuris netoleruoja kito žmogaus, netoleruos ir jo nuomonės.
Etika ir moralė: vertybinis pagrindas
Etikos dalyko paskirtis - ugdyti atsakingą, sąmoningą mokinių nuostatą savęs, kito asmens (toliau - Kito), visuomenės, gamtos ir pasaulio atžvilgiu. Etikos pamokose mokiniai mokosi kelti etinius, filosofinius klausimus, padedančius geriau pažinti savo emocijas, jausmus, mintis, atveriančius dialogo su Kitu galimybę bei norą suprasti buvimo mažose ir didelėse bendruomenėse, kuriose kasdien gyvenama ir veikiama, prasmę.
Etikos ugdymo sritys
Programoje išskirtos keturios pasiekimų sritys:
- Saviugda ir savisauga. Aš-Asmuo;
- Dialoginis bendravimas. Aš-Tu;
- Socialiniai santykiai. Aš-Mes;
- Santykis su pasauliu. Aš-Tai.
Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms nuo 1 iki IV gimnazijos klasės. Kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį. Pasiekimų sričių apimtys nesiskiria. Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Tikimasi, kad jie bus pasiekti baigiant ugdymo programą. Kiekvienos pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose (1-2 klasės, 3-4 klasės, 5-6 klasės, 7-8 klasės, 9-10 ir I-II gimnazijos klasės ir III-IV gimnazijos klasės). Programoje pateikiami skirtingiems mokinių amžiaus tarpsniams numatyti pasiekimai - mokymosi rezultatai. Mokymo(si) turinys nusako kontekstus, kuriuose ugdomi mokinių pasiekimai ir mokymo(si) kontekstų pasirinkimo galimybės laipsniškai įgyti žinių ir supratimo, ugdyti gebėjimus ir vertybines nuostatas. Pasiekimai aprašomi keturiais pasiekimų lygiais: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Kiekvienas pasiekimo lygio požymis nurodo mokinio rodomus rezultatus.
Etikos ugdymo tikslai ir uždaviniai
Etikos dalyko tikslas - sudaryti sąlygas, kad etikos pamokose mokiniai ugdytųsi atsakomybę už savo žodžius, veiksmus, santykius su kitais žmonėmis, visuomene, gamta ir pasauliu bei virtualia realybe, gebėjimą suprasti ir užjausti ne tik artimus, bet ir geografiškai bei patirtimi nutolusius asmenis, gebėjimą nesitaikstyti su prievarta, neteisingumu, patyčiomis, padėti kitam ištikus nelaimei.
- Pradinio ugdymo uždaviniai: atpažįsta savo jausmus ir randa tinkamą jų išraiškos būdą, taip pat atpažįsta kitų žmonių jausmus ir juos empatiškai priima. Kelia klausimus apie save, Kitą bei buvimą gamtoje ir pasaulyje.
- Pagrindinio ugdymo uždaviniai: diskutuoja grupėje ir ieško bendro sutarimo, turi drąsos išreikšti nuomonę, nesutampančią su grupės nuomone. Randa tinkamą santykį su virtualia erdve, vengia priklausomybės nuo virtualios erdvės, vertina realybę.
- Vidurinio ugdymo uždaviniai: (Informacija nepateikta)
#