Obsesinis kompulsinis sutrikimas: DSM-5 kriterijai, priežastys, diagnostika ir gydymas

Įvadas

Obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS) - tai psichikos sutrikimas, kuriam būdingos obsesijos ir/arba kompulsijos. Šiame straipsnyje išsamiai aptariami OKS kriterijai pagal DSM-5, sutrikimo paplitimas, priežastys, diagnostika ir gydymo būdai. Taip pat aptariami kiti nerimo sutrikimai.

Kas yra obsesinis kompulsinis sutrikimas?

Obsesinis kompulsinis sutrikimas (sutrumpintai OKS) - tai psichikos sutrikimas, kuriam būdingos obsesijos ir/arba kompulsijos. Obsesijos yra pasikartojančios, nuolatinės mintys, vaizdiniai, potraukiai, kurie yra įkyrūs, intruzyviniai, nemalonūs, nepageidaujami. Atliekamos kompulsijos - įkyrūs veiksmai.

Obsesijos - įkyrios mintys

Obsesijos yra įkyrios, nerimą keliančios mintys. Tai gali būti mintys apie:

• Agresyvumą (mintys apie pakenkimą kitiems, pasikartojantys smurtiniai vaizdiniai).
• Užsikrėtimą (mintys apie savęs ar kitų užkrėtimą; baimė užsikrėsti mikrobais, infekcijomis ar aplinkos veiksniais; baimė būti užkrėstiems blogų ar amoralių asmenų).
• Patologines abejones, išsamumą (nerimą keliančios mintys, kad darbai daromi neteisingai ar ne iki galo, taip neigiamai veikiant pacientą ar kitus).
• Religiją (mintys apie amoralumą ir amžiną pasmerkimą; Dievo ar šventųjų pajuokiantys, amoralūs vaizdiniai).
• Savikontrolę (mintys ar vaizdiniai, kai žmogus viešai pareiškia netinkamus komentarus).
• Seksualinio turinio (pasikartojančios mintys apie tai, kad esate pedofilas ar iškrypėlis; pasikartojančios mintys apie seksualiai netinkamą elgesį su kitais).
• Įtarumą (mintys, kad tam tikri skaičiai ar spalvos yra kažkuo negeros, netinkamos, keliančios įtampą).

Kompulsijos - įkyrūs veiksmai

Kompulsijos yra veiksmai, kuriuos žmogus jaučia būtinybę atlikti, kad sumažintų nerimą, kylantį dėl obsesijų. Tai gali būti:

• Valymo ar plovimosi ritualai.
• Pernelyg dažnas tikrinimas, veiksmų atlikimas tam tikra tvarka.
• Prašymas atleidimo, meldimasis, ieškojimas nuraminimo.
• Vengimas kitų žmonių.
• Vengimas situacijų, kurios sukelia mintis, atlikimas ritualų mintyse, kad atremti mintis.
• Vengimas.
• Stebėjimas naujienų apie smurtinius nusikaltimus, prašymas kitų nuraminti, kad esate geras žmogus.

Kaip dažnai žmonės serga OKS?

Apskaičiuota, kad visame pasaulyje obsesinio kompulsinio sutrikimo viso gyvenimo trukmės paplitimo rodikliai moterims yra 1,5 proc., vyrams - 1,0 proc. Apskaičiuotas gyvenimo paplitimas tarp suaugusiųjų JAV yra šiek tiek didesnis - 2,3 proc. Epidemiologiniais tyrimų duomenimis - 50% sergančių OKS pasireiškia ir mažiausiai vienas gretutinis psichikos sutrikimas - depresija, fobijos ir kiti nerimo sutrikimai, priklausomybė nuo alkoholio, valgymo sutrikimai. Apie 20-30 proc. sergančių OKS yra turėję arba turi tikus.

Taip pat skaitykite: Priežastys: nerimas kūdikiams

Kodėl žmonės suserga OKS?

OKS susirgimo priežastys yra neurobiologinių, genetinių ir psichosocialinių veiksnių derinys. Remiantis dvynių tyrimais ir genomo studijomis, tikėtina, kad egzistuoja genetinis polinkis sirgti OKS. Taip pat įtaką daro ir vystymosi faktoriai - emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta ar nepriežiūra, socialinė izoliacija, patyčios. Psichologiniai veiksniai, kurie palaiko OKS simptomus, apima pernelyg išpūstą atsakomybės jausmą, magišką mąstymą, netoleravimą nerimą ir tikėjimą intruzyviomis mintimis. Provokuojantis veiksniai gali būti nėštumas ir pogimdyminis laikotarpis. Pogimdyminio laikotarpio pavyzdžiai gali būti obsesijos dėl žalos ar skriaudimo kūdikiui ar neatsargaus elgesio (pavyzdžiui sterilizuojant butelius). Įprastas vengimo elgesys apima peilių slėpimą, tikrinimą, ar kūdikis miegodamas vis dar kvėpuoja. Obsesinis-kompulsinis sutrikimas yra siejamas su smegenų serotonino sistemos sutrikimu. OKS gali susirgti vaikai dėl autoimuninių neuropsichiatrinių sutrikimų, susijusių su streptokoku infekcija. Toks sindromas dar vadinamas PANDAS sindromu. Jam būdinga greita pradžia ir svyruojantys OKS simptomai kartu su kitais neuropsichiatriniais simptomais. Priežastis gali būti autoimuniniai antikūnai, susikaupę bazinėse ganglijose po streptokoko infekcijos.

Kada galima diagnozuoti OKS?

Visiems žmonėms yra būdingos įkyrios mintys. Pavyzdžiui vairuodami automobilį beveik visi žmonės yra patyrę minčių, jog pasuks vairą į priešpriešinę eismo juostą ir sukels avariją. Daugelis yra keletą kartų tikrinęs, ar durys yra užrakintos. Tačiau tai dar nebūtinai yra obsesinis kompulsinis sutrikimas. Tam, kad diagnozuotume OKS, simptomai turi būti varginantys, keliantys nerimą, trunkantys daugiau nei 1 val. Elgesys ar veiksmai mintyse yra atliekami su tikslu išvengti arba sumažinti nerimą ir distresą. Tačiau šie veiksmai nėra realistiškai galintys sumažinti nerimą ir nėra veiksmingi. Obsesijos atima daug laiko (atima daugiau nei 1 val. per dieną).

Kaip gydyti OKS?

OKS gydymas apima:

• Kognityvinę elgesio terapiją - KET. Efektyviausia yra kognityvinė elgesio terapija besiremianti ekspozicine terapija arba - ekspozicijos ir atsako prevencijos terapija (angl.: Exposure Response Prevention. Trumpinama ERP).
• SSRI grupės antidepresantai. Įprastai skiriamos didelės dozės ir gydymą rekomenduojama tęsti bent 1-2 metus. Nesikartojant simptomams antidepresantus reikia nutraukti iš lėto mažinant dozę maždaug per 3-6 mėnesius.
• KET (ERP) + SSRI.

Specifiniai nerimo sutrikimai

Specifiniai nerimo sutrikimai yra dažniausi psichikos sutrikimai. Išskiriami 3 svarbiausi specifiniai nerimo sutrikimai - fobiniai, panikos ir generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS). Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas. Australijos modifikacija - TKL-10-AM) nerimo sutrikimai pateikti poskyryje Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai. Dažniausias nerimo sutrikimas yra fobiniai nerimo sutrikimai (F40). Specifinės fobijos yra dažniausias fobinis nerimo sutrikimas (sergamumas per 12 mėnesių siekia 10,3 proc.). Tiesa, daugelis pacientų niekada nesikreipia į gydytojus. Antras pagal dažnį yra panikos sutrikimas (sergamumas per 12 mėnesių -6,0 proc.). GNS yra trečias pagal dažnį nerimo sutrikimas (sergamumas per 12 mėnesių - 2,2-3,6 proc.). Moterys nerimo sutrikimais serga 1,5-2 kartus dažniau už vyrus.

Fobiniai nerimo sutrikimai

Pacientams, sergantiems fobiniais nerimo sutrikimais, nerimo simptomai pasireiškia esant tam tikrai situacijai ar tam tikram išoriniam stimului, nors objektyviai tai nėra pavojinga. Šios situacijos sukelia baimę, įtampą, jų stengiamasi išvengti. Agorafobija (F40.0) - baimė ir nerimas, išsivystantis dėl įvairių situacijų, susijusių su išėjimu iš namų. Socialinės fobijos (F40.1) pasireiškia baime atsidurti mažos žmonių grupės dėmesio centre, susijusi su žemu savivertės pojūčiu ir kritikos baime.

Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų ir paranojos valdymas

Panikos sutrikimas

Panikos sutrikimui (F41.0) būdingi pasikartojantys, staigūs netikėto ir stipraus nerimo (panikos) priepuoliai. Jie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar objektu, tad jų negalima prognozuoti. Panikos priepuoliai gali skatinti vengiamąjį elgesį, tuomet pasireiškia panikos sutrikimas su agorafobija. Tarp panikos atakų dažnai pasireiškia priepuolių laukimo nerimas. Dažniausiai įvykus panikos priepuoliui pasireiškia stipraus širdies plakimas, pacientui sunku kvėpuoti, svaigsta galva, tirpsta kūnas ar galūnės, mirga akyse.

Generalizuotas nerimo sutrikimas

Svarbiausias GNS (F41.1) požymis - nuolatinis nerimas dėl įvairių kasdienio gyvenimo situacijų (vadinamasis laisvai plaukiojantis nerimas). Sergant GNS, nerimas yra lėtinis, perteklinis (neatitinkantis realios situacijos), išplitęs (susijęs su keletu gyvenimo sričių, kaip antai sveikata, finansine padėtimi, ateities perspektyvomis), sunkiai kontroliuojamas ir lydimas nespecifinių somatinių (įtampos tipo galvos, raumenų, nugaros skausmų, greito nuovargio, prakaitavimo, tachikardijos, virškinimo trakto diskomforto) bei psichologinių simptomų (nemigos, dirglumo, susilpnėjusios dėmesio koncentracijos). Pacientas nuolat gyvena neaiškios baimės, nuogąstavimų ir blogos nuojautos jausmu (kas nors nutiks, bus blogai, gal kas susirgs iš artimųjų).

Sutrikimo eiga dažniausiai yra lėtinė, trunka ilgus metus, dešimtmečius. Moterims GNS pasireiškia du kartus dažniau nei vyrams. Išskiriami 2 sutrikimo pradžios laikotarpiai - ankstyvasis ir vėlyvasis suaugusiojo amžius (pastaruoju atveju susijęs su lėtinių somatinių ligų pradžia). Daugiausiai GNS sergančiųjų yra 45-55 metų. GNS yra lėtinė liga, diagnostiniuose kriterijuose nurodomas 6 mėnesių terminas, tačiau paprastai praeina keletas metų, kol pacientai kreipiasi į gydytojus. GNS būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, spontaninės remisijos retos. Kadangi GNS pasireiškia įvairiais lėtiniais nespecifiniais somatiniais skundais, dažniausiai pacientai pirmiausia kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus (BPG) ir gerokai rečiau į psichiatrus. Tai dažniausias nerimo sutrikimas tarp į šeimos gydytojus besikreipiančių pacientų. Nurodoma, kad GNS sergantys pacientai sudaro 7-8 proc. visų į BPG besikreipiančių pacientų. Dažnai somatiniai skundai būna vyraujantys simptomai, o nerimo sutrikimai neretai neatpažįstami. Vaikams GNS dažniausiai prasideda pilvo skausmais ir virškinimo sutrikimais. Iki 60 proc. atvejų GNS lydi depresija, tuomet, be nusiskundimų nuolatiniu ir nekontroliuojamu nerimu, pasireiškia anhedonija (negebėjimas patirti malonių pojūčių), neviltis, tipiški cirkadiniai nuotaikos svyravimai (savijauta blogesnė pirmoje dienos pusėje). Dažna klinikinė situacija, kai GNS pasireiškia kaip svyruojančio intensyvumo lėtinė nerimo būsena su pagerėjimais ir pablogėjimais, o stresogeninėmis situacijomis pasireiškia depresijos epizodai. Rizikai susirgti GNS įtakos turi paveldimumas. Specifinis psichologinis GNS sergančių pacientų bruožas - negebėjimas toleruoti neapibrėžtumo, kitaip tariant, neigiamai reaguojama į situacijas, kurių išeitys neaiškios arba sunkiai prognozuojamos.

Diagnostika

Remiantis šeimos gydytojo norma, BPG gali savarankiškai diagnozuoti ir gydyti nerimo sutrikimus. Todėl neaiškios etiologijos galvos, raumenų, nugaros skausmais, virškinimo negalavimais ar nemiga besiskundžiantiems pacientams naudinga įvertinti, ar nėra pakankamai kriterijų diagnozuoti specifinį nerimo sutrikimą. Lietuvoje naudojama TLK-10-AM klasifikacija, ja reikia vadovautis diagnozuojant specifinius nerimo sutrikimus.

Fobinių nerimo sutrikimų diagnostika

Diagnozuojant fobinius nerimo sutrikimus (agorafobiją, socialinę fobiją, specifines fobijas), būtini visi 3 kriterijai:

Taip pat skaitykite: Nerimas: TLK-10 Kriterijai

• simptomai privalo būti pirminiai nerimo požymiai, o ne antriniai kitų simptomų, kaip antai kliedesiai ar įkyrios mintys;
• nerimą sukelia specifinė situacija (agorafobijos atveju minia, vieša vieta, išėjimas iš namų arba kelionė vienam, socialinės fobijos atveju - socialinės situacijos);
• fobinių situacijų vengimas.

Panikos sutrikimo diagnostika

TLK-10-AM diagnostiniuose kriterijuose nurodoma, kad panikos sutrikimas gali būti diagnozuojamas tik tada, kai nėra specifinių fobijų. Fobiją keliančiose situacijose pasireiškiantys panikos priepuoliai laikomi fobinio nerimo sutrikimo stiprumo požymiu, o ne atskira liga. Panikos sutrikimo diagnozei nustatyti reikalingi bent keli sunkūs nerimo priepuoliai, išsivystę maždaug per vieną mėnesį:

• tais atvejais, kurie objektyviai nėra pavojingi;
• priepuoliai pasireiškia ne tik žinomomis ar prognozuojamomis situacijomis;
• tarp panikos priepuolių pacientas paprastai beveik nejaučia nerimo simptomų.

Generalizuoto nerimo sutrikimo diagnostika

TLK-10-AM klasifikacijoje nurodoma, kad GNS simptomai dažniausiai trunka kelis mėnesius iš eilės ir pasireiškia:

• bloga nuojauta (nerimas dėl būsimų nesėkmių, sunku koncentruoti dėmesį);
• raumenų įtampa (įtampos galvos skausmai, negalėjimas nustygti vietoje, virpulys, nesugebėjimas atsipalaiduoti ir kt.);
• vegetacinis (autonominis) hiperaktyvumas (galvos svaigimas, prakaitavimas, tachikardija ar padažnėjęs kvėpavimas, diskomfortas epigastriume, silpnumas, burnos džiūvimas ir kt.).

DSM-V klasifikacijoje nurodoma, kad GNS simptomai turi tęstis mažiausiai 6 mėnesius, jie reikšmingai sutrikdo kasdienį funkcionavimą ir yra mažiausiai 3 iš 6 simptomų (diagnozuojant GNS vaikams, pakanka vieno šių simptomų):

• nerimastingumas;
• greitas nuovargis;
• sunkumas susikaupti;
• emocinis dirglumas;
• raumenų įtampa;
• miego sutrikimai.

Gydymo indikacijas įtariant GNS padeda nustatyti specialus klausimynas (žr. lentelę žemiau).

Balų skaičius	Nerimo lygis	Rekomendacijos
5-9	Lengvas nerimas	Rekomenduojamas stebėjimas.
10-14	Vidutinio intensyvumo, kliniškai reikšmingas nerimas	Reikalingas tolesnis ištyrimas. Esant reikalui, gali būti skiriamas gydymas.
15-21	Sunkus, kliniškai reikšmingas nerimas

Įtariant GNS svarbu paklausti, ar pacientai nerimui malšinti nevartoja alkoholio ar raminamųjų vaistų, be to, rekomenduojama užduoti patikslinančius dėl depresijos ir savižudybės rizikos klausimus. Jei pacientas piktnaudžiauja alkoholiu, griežtai rekomenduojama laikytis visiškos blaivybės, nes GNS simptomai persidengia su abstinencijos sindromo reiškiniais ir tampa sunku nustatyti teisingą diagnozę, vertinti gydymo veiksmingumą. Patikimai įvertinti GNS simptomus ir gydymo antidepresantais indikacijas galima tik praėjus 1-4 visiškos blaivybės savaitėms.

Gydymas

Specifinius nerimo sutrikimus reikia pradėti gydyti tuomet, kai nerimo sutrikimas atitinka diagnostinius trukmės ir intensyvumo kriterijus, t. y. simptomai trunka gana ilgai, sukelia distresą ir reikšmingai sutrikdo kasdienį funkcionavimą ar profesinę veiklą. Dar viena gydymo indikacija - tai nerimo sutrikimo komplikacijos (depresija, suicidinės mintys, piktnaudžiavimas alkoholiu ar raminamaisiais vaistais). Lengvesniais atvejais pakanka edukacijos apie gyvensenos keitimą, atsipalaidavimo ir streso įveikos metodikas, nerimo sutrikimų ryšį su somatiniais pojūčiais. Pirmiausia pasirenkamas psichoterapinis specifinių nerimo sutrikimo gydymo būdas yra kognityvinė elgesio terapija. Pirmiausia pasirenkami vaistai yra antidepresantai, antro pasirinkimo vaistai - benzodiazepinai. Tiesa, dažniausiai tenka derinti psichoterapines ir farmakologines metodikas.

Psichoterapija

Tarp visų psichoterapinių metodikų daugiausiai įrodymų gydant specifinius nerimo sutrikimus sukaupta apie kognityvinės elgesio terapijos (KET) intervencijų veiksmingumą. KET principai postuluoja, kad GNS sergantys pacientai pervertina galimą riziką, netoleruoja neapibrėžtumo ir nuvertina savo galimybes ištverti sunkumus. Pasitelkiant kognityvinį restruktūrizavimą ir ekspozicines elgesio metodikas taikant KET, siekiama modifikuoti klaidingus pacientų įsitikinimus, įvertinti, kokią žalą duoda vengiantis elgesys, mokoma atsipalaidavimo metodikų. Esant panikos sutrikimui, didelis dėmesys skiriamas edukacijai apie panikos priepuolio vystymosi mechanizmą, siekiant modifikuoti vengiantį elgesį, taikoma laipsniška ekspozicija. Socialinės fobijos atveju siekiama keisti disfunkciškus kertinius įsitikinimus. Kadangi sergant specifiniais nerimo sutrikimais dažnai sutrinka miegas, rekomenduojama pacientus mokyti miego higienos taisyklių.

Medikamentinis gydymas

• Antidepresantai: Tai yra pirmiausia pasirenkami vaistai specifiniams nerimo sutrikimams gydyti. Sėkmingas gydymo antidepresantais kursas ne vien padeda išgydyti nerimo sutrikimą, bet ir apsaugo nuo depresijos išsivystymo. Rekomenduojama skirti selektyvių serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI) arba serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitorių (SNRI) grupių antidepresantų. Skiriant šių vaistų, atsakas pasiekiamas 30-50 proc. atvejų. Nė vienas vaistas neturi pranašumo prieš kitus. Skiriamos tokios pat dozės, kaip ir gydant depresiją, atsako galima tikėtis praėjus 4-6 savaitėms nuo gydymo pradžios. Pacientus reikia įspėti, kad pirmomis 2 gydymo savaitėmis gali pasireikšti nepageidaujami reiškiniai ir sustiprėti nerimas, dirglumas. Labai jautrūs pradiniam antidepresantų poveikiui yra panikos sutrikimu sergantys pacientai. Jų išvengti galima vaistą pradėjus skirti nuo pusės depresijai gydyti skirtos dozės ir didinti ją atsižvelgiant į toleravimą ir, be antidepresantų, trumpam paskyrus benzodiazepinų (BZD). Kai kurie antidepresantai stipriai blokuoja citochromą P450 (paroksetinas, fluvoksaminas, fluoksetinas). Tai aktualu keletą vaistų vartojantiems pacientams. Pasiekus remisiją, gydymą reikia tęsti dar mažiausiai metus skiriant tą pačią vaisto dozę. Ankstyvas gydymo nutraukimas yra susijęs su didesne atkryčio rizika. Staiga nutraukus antidepresantų vartojimą, gali sustiprėti nerimo simptomai. Apie tai būtina įspėti pacientus. Antidepresantus reikėtų nutraukti mažiausiai per 2 savaites, tačiau klinikinė praktika rodo, kad dažniausiai tenka nutraukti dar lėčiau. Antidepresantų nutraukimo reiškiniai yra gerokai silpnesni nei benzodiazepinų. Tarp SSRI grupės vaistų ryškiausi nutraukimo reiškiniai būdingi paroksetinui (dėl trumpesnės veikimo trukmės).
• Benzodiazepinai: Nepaisant to, kad pirmiausia pasirenkami vaistai nerimo sutrikimams gydyti yra antidepresantai, paprastai klinikinėje praktikoje pradedama gydyti BZD, nes jų terapinis poveikis pasireiškia greitai. Pradėję vartoti BZD, pacientai greitai nusiramina, pajaučia, kad jų sunkiai pakeliamai būklei gydyti yra veiksmingų priemonių. Tokiems pacientams jau galima pradėti taikyti ir kitus gydymo metodus, kaip antai psichoterapiją ar atsipalaidavimą. Dėl greitos veikimo pradžios BZD išlieka pirmiausia pasirenkama priemone pirmajai pagalbai, ištikus panikos atakai ar kraštutinai intensyvaus nerimo atveju. BZD skyrimo indikacijos - trumpalaikis vidutinio sunkumo ar sunkaus nerimo sutrikimo ir su depresija susijusio nerimo gydymas. Be to, jie indikuotini trumpalaikiam panikos sutrikimui su agorafobija ar be jos gydyti.

Depresija

Depresija - ją diagnozuoti nėra paprasta. Kartais būna gana sudėtinga atskirti, ar tai tiesiog laikinai prislėgta nuotaika, ar tokią žmogaus būseną jau galima būtų pavadinti depresija. Depresija gali būti lengva, vidutinė ar sunki, gali būti patiriama pirmą kartą, arba kartotis, būti sezonine. Depresija gali pasireikšti dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių, arba gali pasireikšti dėl vidinių priežasčių. Pavyzdžiui, depresija gali būti į save nukreiptas pyktis. Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10), depresija apibūdinama kaip nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga ilgalaikė liūdna, prislėgta nuotaika, energijos stoka ir susidomėjimo praradimas kasdienėmis veiklomis. Depresijai taip pat būdingas sumažėjęs gebėjimas jausti malonumą (anhedonija), nuolatinis nuovargis ir sumažėjęs produktyvumas.

Pagal PDM-2 (Psichodinaminį diagnostinį vadovą), depresija yra nagrinėjama ne tik atsižvelgiant į simptomus, bet ir į giluminius psichodinaminius mechanizmus, kurie lemia šio sutrikimo atsiradimą. Savigarbos problemos: pacientai, linkę į depresiją, dažnai turi vidinių konfliktų dėl savigarbos ir savivertės. Ambivalentiškumas ir prieštaringi jausmai: depresija dažnai siejama su neišspręstais jausmais apie pyktį ir meilę. Žmonės su neurotinio lygio depresija dažnai patiria kaltę, pernelyg kritikuoja save ir yra linkę susitelkti į prarastas galimybes ar santykius. Ribinės asmenybės organizacijos pacientai dažnai patiria stipresnius ir labiau chaotiškus emocinius sukrėtimus. Jie gali jausti gilų tuštumos ir bejėgiškumo jausmą, dažnai būna linkę į impulsyvumą arba savęs žalojimą. Šio tipo depresija yra pati sunkiausia, nes pacientai dažnai praranda realybės suvokimą ir gali patirti psichozės epizodus. Depresijos simptomai susiję su gilia baime prarasti kontrolę arba visišku atitrūkimu nuo realybės.

PDM-2 pabrėžia, kad depresijai būdingi tam tikri gynybos mechanizmai, kurie gali pasireikšti nesąmoningame lygmenyje. Psichodinaminėje depresijos terapijoje pagrindiniai tikslai yra padėti pacientui atpažinti pasąmoninius konfliktus ir juos perdirbti. Terapijos metu dirbama su savigarbos atkūrimu, paslėptų pykčio ir praradimo jausmų iškėlimu bei jų supratimu. Apibendrinant, PDM-2 depresiją mato kaip gilų asmenybės funkcionavimo sutrikimą, kurį lemia pasąmoniniai konfliktai, gynybos mechanizmai ir vidiniai emociniai procesai.

Jeigu patiriate sunkumus, ir jaučiate, kad pasportuoti ar pabendrauti su draugais neužtenka, kreipkitės į specialistus. Depresija dažnai būna neįsisąmonintų jausmų, vidinių konfliktų, asmenybės viduje glūdinčių prieštaravimų pasekmė. Nelikite vieni, ypač jeigu kyla mintys apie savižudybę.

Autizmo spektro sutrikimai (ASS) ir gretutinės diagnozės

Autizmo spektro sutrikimų (ASS) keliami iššūkiai nesibaigia tik jiems būdingais simptomais. Juos dažnai lydi kiti sutrikimai, kurie gali ne mažiau varginti autistišką asmenį bei jo šeimą ir tapti problema pagalbą teikiantiems specialistams.

ASS kiekvienam autistiškam asmeniui pasireiškia skirtingai. Pagal šiuo metu naudojamą ligų klasifikatorių TLK-10, autizmas apibūdinamas kaip įvairiapusis raidos sutrikimas, kuriam būdinga:

(a) nenormalus ar sutrikęs vystymasis, pasireiškiantis iki trejų metų amžiaus;

(b) psichopatologija visose trijose sutrikusiose funkcionavimo srityse: socialinio bendravimo, komunikacijos ir riboto, stereotipinio bei pasikartojančio elgesio.

Be šių specifinių diagnostinių požymių, dažni ir kiti nespecifiniai sutrikimai: fobijos, miego ir mitybos sutrikimai, žema frustracijos riba bei agresija (nukreipta į save).

Pagal TLK-10, autizmo spektro sutrikimas skirstomas į atskirus raidos sutrikimus, tokius kaip autizmo sutrikimas, netipinis autizmas, Aspergerio sindromas, vaikystės autizmas ir kiti autizmo spektro sutrikimai.

#

tags: #nerimo #sutrikimas #dsm #i