Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama Viktoro Franklio knyga „Nesąmoningas Dievas: Psichoterapija ir religija“, kurioje autorius gvildena psichoterapijos ir religijos santykį, žmogaus prasmės paieškas ir dvasinio matmens svarbą psichoterapijoje. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, siekiant išsamiai apžvelgti šią sudėtingą temą.
"Naujojo amžiaus" įtaka ir dvasinio alkio problema
Šiuolaikinėje kultūroje stiprėja „Naujojo amžiaus“ (New Age) sąjūdis, kuris daro įtaką įvairiems visuomenės aspektams. Šis reiškinys atspindi žmonių dvasinį alkį ir prasmės paieškas. Kai kuriems krikščionims „Naujojo amžiaus“ patrauklumas susijęs su tuo, kad jų bendruomenėse trūksta dėmesio dvasiniams klausimams, gyvenimo prasmės ieškojimui ir ryšiui tarp žmogaus ir kūrinijos. Svarbu suprasti „Naująjį amžių“ kaip kultūrinę srovę, o katalikams - išmanyti katalikiškąjį mokymą ir dvasingumą, kad tinkamai įvertintų šios srovės temas.
Krikščioniškas atsakas į "Naująjį amžių"
Krikščionys turėtų tvirtai remtis savo tikėjimu ir būti pasirengę atsakyti kiekvienam, klausiančiam apie jų viltį. Tačiau būtina atsiminti, jog „Naujajame amžiuje“ iš tiesų mažai esama ko nors nauja. Pavadinimas, regis, paplito per Rožės kryžininkus ir masonus Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų laikotarpiu, tačiau tikrovė, kuri juo žymima, yra Vakarų ezoterikos, išaugusios iš gnosticizmo grupių pirmaisiais krikščionybės metais ir Europoje įsibėgėjusios Reformacijos laikotarpiu, šiandienis variantas. Jis plėtojosi lygiagrečiai su mokslinėmis pasaulio sampratomis ir buvo racionaliai pateisinta XVIII ir XIX amžių tėkmėje. Kita šiuolaikinės Vakarų kultūros tendencija, galingai prisidėjusi prie „Naujojo amžiaus“ idėjų paplitimo, yra visuotinis pritarimas darvinistinei evoliucijos teorijai; kartu su slėpiningų dvasinių galių ar jėgų gamtoje akcentavimu tai sudarė pamatą to, kas šiandien laikoma „Naujojo amžiaus“ teorija.
"Naujojo amžiaus" pavojai ir gnosticizmo atgimimas
Net ir pripažinus, kad „Naujojo amžiaus“ religiškumas kažkiek atitinka teisėtus dvasinius žmogiškosios prigimties troškimus, būtina konstatuoti, jog tokie bandymai tai daryti prieštarauja krikščioniškajam apreiškimui. Jonas Paulius II įspėja apie senųjų gnostinių idėjų grįžimą prisidengus vadinamuoju „Naujuoju amžiumi“. „Neapgaudinėkime savęs, jog tai atnaujins religiją. Tai tėra naujas būdas gnosticizmui praktikuoti - ta dvasios nuostata, kai Dievo gilaus pažinimo vardu galiausiai jo Žodis iškreipiamas ir pamainomas vien žmogiškaisiais žodžiais. Gnosticizmas niekada iki galo nebuvo palikęs krikščionybės teritorijos, jis visada šalia krikščionybės gyvavo, kartais įgydamas filosofinio sąjūdžio, tačiau dažniau religijos ar parareligijos, aiškiai, net jei tai ir nebuvo skelbiama, prieštaraujančios esminiams krikščionybės elementams, pavidalą“ [6]. Pavyzdys gali būti eneagrama, charakterio analizė remiantis devyniais tipais, kuri, jei taikoma kaip dvasinio augimo priemonė, daro krikščioniškojo tikėjimo mokymą bei praktiką dviprasmiškus.
Psichoterapijos ir religijos santykis V. Franklio perspektyvoje
Viktoras Franklis, neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, medicinos ir filosofijos daktaras, savo knygoje „Nesąmoningas Dievas: Psichoterapija ir religija“ nagrinėja psichoterapijos ir religijos sąveiką. Jis teigia, kad žmogaus prasmės siekimas yra svarbus psichikos sveikatos aspektas, o religija gali padėti žmogui atrasti prasmę ir įveikti egzistencinę frustraciją.
Taip pat skaitykite: Nesąmoningas Dievas pagal Franklį
Logoterapija ir dvasinė dimensija
Franklio sukurtos logoterapijos centre atsiduria žmogaus prasmės siekimas. Logoterapijoje žmogaus psichikos sveikatos samprata sukasi apie šią prasmės ašį. Franklis teigia, kad kai žmogaus prasmės siekimas yra žlugdomas, jį gali ištikti egzistencinė frustracija, kuri gali sukelti neurozes, kurios specifiškai pavadintos noogeninėmis neurozėmis. Atskiras pavadinimas šioms neurozėms suteiktas dėl to, kad, pasak Franklio, skiriasi jų etiologija. Noogeninių neurozių priežastys slypi ne psichologiniame matmenyje, bet noogloginiame, t.y. žmogaus egzistencijos matmenyje (Frankl, 1998). Tos priežastys gali būti susijusios su beprasmybe, neviltimi, vertybių krizėmis, egzistenciniu vakuumu. Logoterapija neneigia endogeninių psichikos sutrikimų priežasčių, tačiau labiau akcentuoja noogenines priežastis.
Sąžinė kaip prasmės organas
Franklis pabrėžia sąžinės svarbą prasmės paieškose. Jis teigia, kad sąžinė yra prasmės organas, kuris padeda žmogui atrasti unikalią situacijos prasmę ir realizuoti save. Trumpai tariant, sąžinė yra prasmės organas. Tai, ką sąžinė nuveikia kaskart, kai atrandama unikali situacijos prasmė, veikiausiai yra visybės suvokimas, grįstas prasmės troškimu, kurį Jamesas C. Crumbaugh’as ir Leonardas T.
Gydytojo vaidmuo ir sielovada
Franklis atkreipia dėmesį į tai, kad nereligingi žmonės, ieškodami atsakymų į juos jaudinančius klausimus, dažnai kreipiasi į gydytoją. Todėl gydytojas, nori jis to ar ne, yra priverstas aptarti su pacientu jo vargus, visai nesusijusius su ligomis, ir patarti jam. Psichoterapija neišvengiamai šiek tiek yra ir sielovada.
Kritika ir alternatyvūs požiūriai
Nors Franklio logoterapija pabrėžia dvasinės dimensijos svarbą, kiti psichoterapijos metodai, tokie kaip kognityvinė elgesio terapija, daugiau dėmesio skiria mąstymo ir elgesio korekcijai. Kognityvinėje terapijoje asmenybė suvokiama kaip formuojama temperamento ir kognityvinių schemų. Būtent per asmeninę patirtį ir tapatinimąsi su svarbiais artimais žmonėmis formuojasi kognityvinės schemos, kurios gali būti adaptyvios arba disfunkcinės. Logoterapijos atveju tai yra vėlgi prasmė, o kognityvinės terapijos atveju - mąstymo iškraipos. Taigi, šiuo aspektu abi psichoterapijos skiriasi iš esmės, kadangi jų aiškinimas, kodėl žmogus patiria psichologinius sunkumus ir distresą, skiriasi.
Taip pat skaitykite: Savęs pažinimas per psichologiją
Taip pat skaitykite: G. Petronienės atsiliepimai apie psichoterapiją