Įvadas
Viktoras Franklis, logoterapijos ir egzistencinės analizės pradininkas, tyrinėjo sudėtingą žmogaus psichikos ir dvasinio gyvenimo sąveiką. Šiame straipsnyje nagrinėjama Franklio perspektyva į nesąmoningą religingumą, Dievo paieškas ir tai, kaip psichoterapija gali sąveikauti su religija, išlaikant pagarbą abiejų sričių autonomijai.
Egzistencinės analizės raidos etapai
Franklis išskyrė tris egzistencinės analizės raidos etapus, kurie leido giliau suprasti žmogaus dvasingumą ir ryšį su transcendencija:
- Egzistencinės analizės proveržis: Šiame etape egzistencinė analizė papildė psichinius reiškinius dvasiniu turiniu. Ji atrado dvasinio nesąmoningumo sferą šalia instinktyviai nesąmoningo Id.
- Nesąmoningo žmogaus dvasingumo tyrimas: Šiame etape egzistencinė analizė aptiko nesąmoningą religingumą, t. y. nesąmoningą žmogaus sąsają su Dievu, kaip imanentinį, nors dažnai ir latentinį jo ryšį su transcendencija.
- Transcendentinio nesąmoningumo sąvoka: Atsiskleidžiantis nesąmoningas žmogaus religingumas reiškia, kad nesąmoningai mes visada siekiame Dievo, visada esame susiję su juo tegul nesąmoningu, bet vis dėlto intencionaliu ryšiu.
Nesąmoningas religingumas: paradoksai ir interpretacijos
Franklis pabrėžė, kad „nesąmoningo Dievo” tezės negalima traktuoti panteistiškai, teigiant, kad nesąmoningumo sritis yra dieviška. Taip pat nederėtų klaidingai interpretuoti okultizmo stiliumi, paverčiant teiginiu, kad nesąmoningumo sritis yra visažinė. Franklis laikėsi pozicijos, kad nesąmoningas religingumas yra nu-sprendžiamas nesąmoninga būtis, o ne nesąmoningumo genama būtis. Jis teigė, kad dvasinė asmenybė, o ne psichofizinis organizmas, yra tikrojo religingumo šaltinis.
Franklis kritikavo Jungo požiūrį, kuris nesąmoningą religingumą priskyrė Id ir siejo su religiniais archetipais, kolektyvinės nesąmoningumo srities elementais. Franklio nuomone, tikrasis religingumas nėra instinktyvus, jis susijęs su sprendimu. Jis atsiranda kartu su šiuo sprendimu ir išnyksta įgijęs instinktyvų pobūdį.
Religingumas negali būti įgimtas jau vien todėl, kad jis nėra priklausomas nuo biologijos. Visada paklūsta tam tikroms iš anksto nustatytoms schemoms, tam tikroms trajektorijoms; bet šios schemos - tai ne tariamai įgimti, paveldėti archetipai, o jau esančios konfesinės formos, į kurias kaskart įsilieja religingumas. Tradicijos turi ką perduoti, niekam nereikia išradinėti Dievo, bet niekas ir neatsigabena jo kaip įgimtų archetipų.
Taip pat skaitykite: "Nesąmoningas Dievas": psichoterapijos ir religijos perspektyvos
Neurozės ir transcendentinis nesąmoningumas
Franklis teigė, kad neurotiškos būties priežastis neretai yra pažeistas ryšys su transcendencija, transcendentinis santykis išstumtas. Kartais pro „transcendentinio nesąmoningumo” šlapumą išstumtoji transcendencija prabyla „širdies nerimu”, galinčiu sukelti, progai pasitaikius, ir neurozinę simptomatiką, taigi virsti neuroze. Nesąmoningas religingumas (kaip ir visa nesąmoningumo sritis) gali būti patogeninis.
Logoterapijos požiūris į religiją
Logoterapijos požiūriu, tiek religinga, tiek nereliginga egzistencija yra greta vienas kito egzistuojantys fenomenai, kurių atžvilgiu ji privalo laikytis neutralios nuostatos. Religija tegali būti logoterapijos objektas, bet ne jos pagrindas. Psichoterapijos tikslas - išgydyti psichiką, religijos tikslas - išgelbėti sielą.
Religija visai to neketindama gali padaryti psichohigieninį ar net psichoterapinį poveikį, suteikdama žmogui tokį saugumą ir tokią atramą, kokių jis nerastų niekur kitur: saugumą ir atramą transcendencijoje, absoliute. Psichoterapijos ir religijos tikslai nepriklauso tam pačiam būties lygmeniui. Psichinė sveikata ir sielos išganymas nėra vienodai reikšmingi. Matmuo, į kurį veržiasi tikintysis, pranoksta tą, kuriame vyksta, tarkime, psichoterapinis procesas.
Prasmės paieškos ir antprasmė
Franklis teigė, kad žmogaus egzistencija visada peržengia savo ribas, visada yra nuoroda į prasmę. Tokios egzistencijos pagrindas - ne malonumas, ne valdžia ir net ne savęs realizavimas, o prasmės įgyvendinimas. Norėdamas ar ne, suvokdamas ar ne, žmogus tiki prasme iki paskutinio atodūsio. Logoterapija domisi ne tik prasmės troškimu, bet ir galutinės prasmės, kurią Franklis vadino antprasme, troškimu.
Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad Dievas būtų toks smulkmeniškas. Antra vertus, negaliu įsivaizduoti ir to, kad bažnyčiai būtų prasminga reikalauti, jog aš tikėčiau. Aš negaliu norėti tikėti - kaip negaliu norėti mylėti, primesti sau meilės, kaip negaliu primesti sau vilties. Esama dalykų, kurių negali norėti ir kurie neatsiranda, pareikalavus ar paliepus.
Taip pat skaitykite: Savęs pažinimas per psichologiją
Psichoterapija ir malonumo principas
Freudas mus išmokė laikyti žmogų būtybe, iš esmės tesiekiančia vienintelio dalyko - malonumo. Kaip tik Freudas įvedė malonumo principą; antra vertus, realybės principo koegzistencija anaiptol neprieštarauja Freudo hipotezei, kad pagrindinė žmogaus motyvacija - tai malonumo siekis. Tokiam žmogaus paveikslui stinga fundamentalios ontologinės žmogaus egzistencijos charakteristikos, kurią norėčiau pavadinti savęs transcendavimu.
Žodžiu, teigiame, kad žmogaus būtis visada pranoksta save, visada krypsta į kažką, kas jau nėra ji pati, - kažką arba ką nors kitą! Kitaip tariant, žmogų galiausiai domina ne kokios nors jo paties vidinės būsenos, ne malonumas ir ne vidinė pusiausvyra; jis atsigręžia į pasaulį, išorinį pa-šaulį, ir šiame pasaulyje ieško prasmės, kurią įstengtų įgyvendinti, ar žmogaus, kurį galėtų mylėti.
Egzistencinis vakuumas ir beprasmybės jausmas
Šiandienos žmogų vis labiau užvaldo beprasmybės jausmas, kurį paprastai lydi „vidinės tuštumos” pojūtis; žodžiu, kalbame apie reiškinį, kurį kadaise aprašiau ir pavadinau „egzistenciniu vakuumu”. Dažniausiai jis reiškiasi kaip nuobodulys ir abejingumas. Jei egzistencinio vakuumo negalima suvokti kaip noogeninės ar psichogeninės neurozės, vis dėlto jį nesunku paaiškinti kaip sociogeninę neurozę. Industrinė visuomenė nuolat siekia patenkinti visus įmanomus žmonių poreikius, o jos šalutinis produktas, vartotojiška visuomenė, netgi stengiasi kurti naujus poreikius, kad paskui galėtų juos tenkinti. Pamirštamas tik žmogiškiausias iš visų žmogaus poreikių - prasmės poreikis.
Prasmės atradimo būdai
Logoterapijos požiūriu, prasmė nėra kažkas abstraktaus, priešingai, tai visiškai konkreti prasmė: konkreti prasmė situacijos, su kuria susiduria irgi konkretus asmuo. Žmogus įstengia atrasti savo gyvenimo prasmę nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, IK (intelekto koeficiento), išsilavinimo, charakterio struktūros, aplinkos ir netgi nepriklausomai nuo to, ar jis tikintis, ar ne, o jei tikintis - nepriklausomai nuo konfesijos, kuriai priklauso. Regis, jis žino, kad prasmės galimybę gali realizuoti trimis būdais: pirma, atlikdamas kokį nors darbą ar sukurdamas kūrinį; antra, kažką išgyvendamas, kitaip tariant, jis patiria prasmę ne tik dirbdamas, bet ir mylėdamas. Negana to, regis, jis žino ir tai, kad esama trečio kelio prasmės link: susidūrus su situacija, kurios negalime pakeisti, visada lieka galimybė keisti mūsų nuostatą tos situacijos atžvilgiu, - keisti nuostatą ir kartu keistis patiems: mes galime augti ir bręsti, galime pranokti save.
Kančia ir prasmė
Prasmę įmanoma išplėšti ir iš kančios, o tai savo ruožtu patvirtina potencialios gyvenimo prasmės besąlygiškumą. Tai nereiškia, kad kančia yra būtina, priešingai, noriu pasakyti, kad prasmė įmanoma nepaisant kančios, kad ji įmanoma netgi per kančią, tačiau tik tuo atveju, kai ši kančia neišvengiama, t. y. kai negalima pašalinti kančios priežasties - biologinės, psichologinės ar sociologines.
Taip pat skaitykite: G. Petronienės atsiliepimai apie psichoterapiją
Gydytojo vaidmuo ir religiniai klausimai
Religiniais klausimais gydytojas domisi ne profesiniu požiūriu, ne kaip gydytojas. Kalbėdami apie tikintį gydytoją turime pabrėžti, kad tokia tolerancija privaloma ir jam. Šiuo atveju tikrai negalime teigti, kad jo nedomina, ar pacientas religingas ar ne; ne kaip gydytojui, o kaip žmogui, kaip tikinčiajam jam tai netgi itin rūpi. Tačiau nepamirškime vieno: dar labiau nei kito žmogaus religingumas tokiam gydytojui rūpi šio religingumo spontaniškumas. Todėl jis ramiai lauks šio proveržio. Laukti nebus sunku, nes kaip tik jis, tikintis žmogus, bus iš anksto tikras, kad akivaizdžiai netikintis žmogus yra religingas.
Franklis pabrėžė, kad reikia griežtai skirti gydytojo funkciją nuo dvasininko misijos. Pateikti religingam ligoniui religijos požiūrį vienu ar kitu klausimu yra gydytojo ne kaip gydytojo, o kaip tikinčio žmogaus pareiga. Nereligingas gydytojas niekada neturėtų naudotis religija kaip priemone, iš bėdos tinkančia terapiniams tikslams.