Įvadas
Socialinis suvokimas yra esminis aspektas, leidžiantis žmonėms suprasti vieni kitus, formuoti įspūdžius ir daryti išvadas apie elgesį, ketinimus bei asmenybės bruožus. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti subjektyvius veiksnius, kurie daro įtaką socialinio suvokimo procesui, remiantis socialinės psichologijos principais ir pateikta informacija.
Socialinė Psichologija: Pagrindai
Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas. Ši sritis remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, o teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Socialinė psichologija nagrinėja tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei individas gyventų izoliuotai.
Socialinės Psichologijos Vieta Kitų Mokslų Sistemoje
Socialinė psichologija (SP) kurį laiką buvo bendrosios psichologijos dalis. SP daug kur remiasi klasikinėmis psichologijos teorijomis. Sociologija tiria dideles socialines grupuotes ir siaurą socialinio elgesio segmentą plačios bendrijos aspektu, fiksuodama visuomenės narių amžių, demografinę sudėtį, užimtumą. SP tiria mažąsias socialines grupes (mikrogrupes) ir tokius atskiro grupės nario elgesio pasireiškimus, kurie priklauso nuo grupėje vykstančio bendravimo. SP ir sociologija gali tirti tuos pačius reiškinius, tik skirtingais aspektais.
Pavyzdžiui, šeima iš SP pozicijos gali būti nagrinėjama pagal elgesio šeimoje normas, vertybes, tradicijas, lyderius, pasekėjus, bendravimo ypatumus tarp skirtingų šeimos narių, šeimos, kaip grupės sutelktumą, vieningumą, atskirų narių individualumą ar priklausomybę nuo kitų šeimos narių, atliekamus vaidmenis šeimoje.
Socialinės Psichologijos Taikymas
Socialinė psichologija yra plačiai taikoma įvairiose srityse - nuo bendravimo treniruočių, mokymo dirbti grupėse ir bendro darbo atmosferoje pasiekti efektyviausių rezultatų, iki rinkotyros, reklamos poveikio priemonių kūrimo ir nagrinėjimo. Tai, kaip mus veikia TV, spauda, kaimynai, bendradarbiai, kodėl mes su vienais žmonėmis elgiamės kitaip, nei su kitais žmonėmis - visa tai yra socialinės psichologijos objektas.
Taip pat skaitykite: Bihevioristinis požiūris į socialinį darbą
Socialinis elgesys yra mažiausia dviejų žmonių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, ką aš darau ir ar iš viso ką nors darau, priklauso ir nuo manęs, ir nuo kitų, mane supančių žmonių. Ir atvirkščiai - kitų žmonių elgesys priklauso ir nuo mano elgesio. Dažnai mes įtakojame kitų elgesį daugiau nei patys pastebime. Gali būti, kad, kai kitiems liūdna, ir aš prie to būsiu nagus prikišusi. Mes galim ir prajuokinti kitus, iškrėtę kokį kvailą pokštą, pvz., pirmadienį su šlepetėm atvažiavę į darbą. Mes galime sudaryti kitiems atitinkamą nuomonę apie save ir savo elgesiu siekti, kad mus vertintų, gerbtų, laikytų profesionalais, arba, atvirkščiai, kad mums nekrautų darbų, neliptų ant galvos, kai mes apsimetame nesugebančiais kažko atlikti, nevykėliais ar nepatyrusiais.
Vadinasi, kitas žmogus yra dirgiklis, sukeliantis mumyse tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruožtu esame savotiški dirgikliai arba stimulai kitiems žmonėms. Kito žmogaus reakcija į mus dažnai nėra pirminė, be jokio reikalo, paprastai ji yra atsakas į mūsų veiksmus, dabartinius ar anksčiau buvusius.
Socialinės Psichologijos Istorija
Socialinės psichologijos ištakos skirstomos į du periodus - ikimokslinį (mintys nėra sistemingos, neparemtos empirine medžiaga) ir mokslinį. Platonas teigė, kad atskirą individą formuoja visuomenė, t.y. individas - priklausomas, o visuomenė - nepriklausoma. Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu: socialinis instinktas sudaro bet kokios visuomenės pagrindą. A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1908 m. išleistos W. McDougall’o ir E. Ross knygos žymi socialinės psichologijos kaip atskiros disciplinos atsiradimą.
Socialinio Suvokimo Subjektyvūs Veiksniai
Socialinis suvokimas apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). Analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis.
Aš-Vaizdas
Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės - jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Aš-Vaizdas - tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma. Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio - kinta priklausomai nuo naujos informacijos. Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš - individualus, unikalus.
Taip pat skaitykite: Karjera socialiniame darbe
Aš-Vaizdo adekvatumas priklauso nuo to, kaip realiai žmogus suvokia save. Realiojo arba faktiškojo Aš turinyje viskas atsispindi taip, kaip žmogus mato pats save iš tikrųjų, be pagražinimų - sugebėjimai, fizinės ir moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai. Parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais.
Vaidmenys Socialiniame Suvokime
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo (SV) gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas.
Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
Lūkesčiai
Bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir juos pateisinti. Vaidmenis žmogus interpretuoja (suvokia). Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri jų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida (pvz., vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje). Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas.
Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu. Vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Vaidmens apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas.
Taip pat skaitykite: Socialinis mąstymas: asmens ar situacijos įtaka?
Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti.
Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas žmogui gali tapti vertybių, brandumo patikrinimu.
Socialinio Suvokimo Klaidos
Socialiniame suvokime dažnai pasitaiko klaidų, kurios iškreipia mūsų supratimą apie kitus žmones.
- Išankstinė nuomonė: Informacija apie žmogų, kurią turime dar prieš susitikimą su juo, gali stipriai paveikti mūsų suvokimą.
- Save išpildančios pranašystės (Pigmaliono efektas): Tai reiškinys, kai žmogus savo elgesiu nesąmoningai išprovokuoja tokius aplinkinių poelgius, kokių iš anksto tikėjosi.
- Stereotipai: Stereotipinis mąstymas, suvokimas ir vertinimas kliudo reiškinius suvokti tokius, kokie jie yra iš tiesų, nuskurdina bendravimą.
- Atribucijos klaidos: Aiškindami elgesio priežastis, žmonės linkę sėkmę priskirti sau, o nesėkmę - išorinėms aplinkybėms.
- Pasaulio teisingumo iliuzija: Nesąmoningai daroma prielaida, kad pasaulyje yra teisingumas.
- Pradmės efektas: Informacija, kurią suvokiame pirmiausiai, daro įtaką vėlesnės informacijos suvokimui, taip pat pradinė informacija geriau išsaugoma atmintyje.
- Baigmės efektas: Kaip ir pirminė suvokta informacija, taip ir paskutinė geriau išlieka atmintyje ir daro didesnį poveikį sprendimo priėmimui negu vidurinė.
- Aureolės efektas: Tai vienpusiškas sprendimas apie žmogų: susiformavus teigiamam santykiui, gerosios savybės pastiprina, blogos nuneigiamos, o "neigiamos aureolės" atveju - į teigiamas savybes nekreipiama dėmesio, suabsoliutinamos neigiamos.
- Pritarimo iliuzija: Tai polinkis manyti, kad kiti žmonės galvoja ir jaučiasi taip pat, kaip ir mes.
- Vieningumo iliuzija: Pasireiškia, kai mes nepagrįstai tikimės, kad kito žmogaus elgesys bus nuoseklus, neprieštaringas, kad panašiose situacijose jis visada elgsis taip pat.
Tarpasmeninę Atrakciją Didinantys Veiksniai
Tarpasmeninė atrakcija - tai teigiamas požiūris į kitą žmogų, kuris gali pasireikšti įvairiais būdais, pavyzdžiui, simpatija, susižavėjimu ar meile.
- Apdovanojimo teorija: Kitų žmonių patrauklumas didėja, kai santykiai su jais yra apdovanojantys.
- Pastiprinimo - jausmų teorija: Kitų žmonių patrauklumas didėja arba mažėja priklausomai nuo to, kokias emocijas kartu patiriame.
- Balanso teorija: Patrauklumas siejamas su tuo, kiek subalansuoti mūsų santykiai su tuo žmogumi.
Kiti veiksniai, galintys turėti įtakos patrauklumui:
- Fizinis atstumas: Buvimas arti vienas kito sudaro galimybę dažniau sąveikauti, o tai leidžia geriau pažinti tuos žmones ir labiau pamėgti.
- Dažnesnio pasirodymo efektas: Mums labiau patinka tai, ką mes dažniau matome ir geriau pažįstame.
- Panašumas: Nuostatų, įsitikinimų, interesų, asmenybės, kilmės, išsilavinimo, skonio, fizinės išvaizdos panašumas - stiprus patrauklumą skatinantis veiksnys.
- Papildymas: Kiti mus traukia, nes turi savybių, kurių mes neturime.
- Abipusiškumas: Mes mėgstame tuos, kurie mėgsta mus.
- Fizinis patrauklumas: Tyrimai rodo, kad fiziškai patrauklius asmenis įvairaus amžiaus, lyties, kultūros žmonės visais atžvilgiais vertina geriau nei nepatrauklius.
Savimonė ir Savęs Vaizdas
Savimonė - tai visos mintys ir jausmai apie save, atsakant į klausimus "kas aš esu" ir "ko aš noriu".
Savęs vaizdo įtaka bendravimui:
Savęs vaizdas (nervingumas kalbant su svarbiais asmenimis) Elgesys (mikčiojimas, raudonavimas) Kitų atsakas (nepasitenkinimas, pyktis) Įvykių suvokimas („pasirodžiau prastai“) Patvirtinamas buvęs savęs vaizdas. Savęs vaizdas („pasirodžiau šauniai“) Patvirtinamas buvęs savęs vaizdas.
"Sveikas" savęs vaizdas yra kintantis. Žmogus, jo savybė, būdas, kūnas, išmintis keičiasi. Dažniausiai neįmanoma pasakyt, kad „aš visada esu drovus“, teisingiau būtų sakyti, kad „aš kartais esu drovus“.
Žmonės su teigiama ir aukšta saviverte gerai galvoja apie kitus, tikisi, kad kiti juos priims, vertina savo pasirodymą geriau nei žmonės su žema saviverte, gerai pasirodo vertinamose situacijoje (kai yra stebimi), dirba daugiau, jei yra aukšti reikalavimai, jaučiasi gerai net ir ,,aukštesnių, svarbesnių'' žmonių, moka apsiginti nuo kritikos savo atžvilgiu.
Kaip ugdyti sveiką savivertę: Turėk realistinius lūkesčius. Geriausia apskritai eiti savo keliu ir per daug nesilyginti su kitais.
Tyrimo Metodų Ypatumai
Kiekvienas mokslas, kaip žinių sistema, turi tam tikrų būdų- metodų, kuriais jis renka žinias apie tiriamuosius objektus. Jei kito žmogaus psichikos stebėti neįmanoma, tai lieka vienas būdas- pažinti savo paties vidinį gyvenimą. Psichikos reiškiniai nėra prieinami tiesioginiam stebėjimui. Taip įsitvirtino savistabos metodas, kuris psichologijoje vyravo iki 19 a. Išgyvenimas, vienalaikis stebėjimas deformuoja reiškinius.
Naudodamas stebėjimo metodus, tiriantysis laukia, kol pageidaujamų reiškinių kils natūralioje veikloje. Stebimi ir registruojami ne patys reiškiniai, o jų išoriniai pasireišimai-veido mimika, kalbėjimu. Pastebėti pasireiškimai protokoluojami, filmuojami ir iš tų duomenų daromos išvados apie atminties, valios, temperamento ypatybes. Taikant eksperimentu metodus, tiriantysis nelaukia, kol pageidaujamų reiškinių natūraliai atsiras, o specialiai juos sukelia ir stebi.
Psichikos reiškiniams tirti naudojami apklausos, biografinio tyrimo metodai testu metodai. Psichinių reiškinių lygiams nustatyti yra naudojami testu metodai. Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Stebėjimas tai toks tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis -žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis ir mokslinis.
Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą.
Pagal psichinių reiškinių įsisąmonino lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis: sąmonę ir pasąmonę. Raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai apima „Dvynių metodą“ (kad nustatyti faktorius ir veiksnius, vienos ar kitos psichinės savybės biologinės-kūno sudėjimas, genai; aplinka) ir „Dienoraščio metodą“ (čia paprastai ilgai stebimas vienas asmuo).
Tyrėjo Įtaka
Keliant klausimus tyrėjas visada turi įvertinti savo lūkesčius rezultatų atžvilgiu, paveikti galutinį rezultatą, įvertinti tyrimų etiką, kuri galėtų turėti neigiamas pasekmes tiriamiesiems. Reikia nepamiršti, jog socialinio pasaulio tyrimai susiduria su iššūkiais, kurių nėra tiriant gamtos mokslus:
- Reiškinio priklausomybė nuo tyrėjo - molekulė, ji ir Afrikoje molekulė.
- Reiškinio priklausomybė nuo to, kaip jį matuoja - jei nori ką nors kiekybiškai įvertinti, tai turi užtikrinti, kad visi turėtų vienodas galimybes atsakyti į ta pati klausimą, tai yra tyrimo metodas turi būti vienodas visiems.
- Reiškinys gali pasikeisti dėl to, kad jį tyrinėja - tyrimas turi padėti atskleisti žmogui savo elgesio priežastis, kad jis po to galėtų rinktis, ar taip toliau elgtis, ar ne.
tags: #socialinio #suvokimo #proceso #subjektyvus #veiksniai