Kriminologija, kaip mokslas apie nusikalstamumą, atlieka svarbų vaidmenį kuriant veiksmingas teisės normas. Teisės normos gali būti neveiksmingos, jei jos konstruojamos, nesiremiant kriminologinio pažinimo rezultatais. Nusikalstamumo supratimas yra socialiai reikšmingas. Šiame straipsnyje aptarsime kriminologijos sampratą, teisės ir sociologijos požiūrius į šį mokslą, kriminologijos tyrimo objektus bei nusikaltimo, nusikalstamumo, nusikaltėlio ir nusikaltimo aukos sąvokas. Taip pat panagrinėsime nusikalstamo elgesio tyrimo metodus.
Kriminologijos samprata ir tyrimo objektai
Kriminologija yra kompleksinis mokslas, turintis daug apibrėžimų. Nusikalstamumas yra pagrindinis kriminologijos objektas, tačiau jį nagrinėja ir kitos disciplinos. Kriminologija nėra vien tik baudžiamosios teisės šaka ar pagalbinė baudžiamosios teisės dalis.
Teisinis požiūris į kriminologiją
Egzistuoja dvi teisės rūšys: prigimtinė (atrandama) ir pozityvioji (kuriama). Pozityvioji teisė yra vertinga, kai ji atitinka prigimtinę teisę. Jei pozityvioji teisė prieštarauja prigimtinei, ji gali būti žalinga visuomenei. Šio požiūrio esmę sudaranti prigimtinės teisės idėja gerai dera su visuomenės sąmonėje egzistuojančia aukščiausio teisingumo idėja. Įstatymo tikslas - pasiekti šį teisingumą.
Sociologinis požiūris į kriminologiją
Kriminologija yra viena iš specializuotų sociologinių disciplinų. Bendroji sociologija siekia užtikrinti tvarką visuomenėje, o kriminologija aiškinasi, kodėl ta tvarka pažeidžiama. Kriminologija gali būti apibrėžiama kaip nusikalstamumo sociologija. Kriminalizuoti reikia tik kraštutinius normų pažeidimus. Nusikalstamumas nėra unikalus fenomenas, kokybiškai besiskiriantis nuo kitų socialinių reiškinių, tokių kaip biurokratizmas, nekompetentingumas, girtavimas ar narkomanija. Nusikalstamumo sociologija yra vertinga dėl siekio vystyti kriminologijos teoriją, vadovaujantis ne abstrakčiais samprotavimais apie prigimtinę teisę, bet maksimaliai plačia faktų, kuriuos galima stebėti, tikrinti ir vienareikšmiškai traktuoti, visuma.
Sociologiniu aspektu nusikalstamumas yra konkrečioje visuomenėje ir konkrečiu laikotarpiu paplitusi viena iš labiausiai nepageidaujamo elgesio formų. Jis priklauso nuo daugybės veiksnių ir aplinkybių, susideda iš daugelio rūšių, jų grupių, tarpusavyje besiskiriančių: jų vertinimu, savo priežastimis bei sąlygomis, galimais poveikio būdais. Šias savybes svarbu atsiminti imantis poveikio priemonių prieš nusikalstamumą.
Taip pat skaitykite: Nusikalstamumas tarp jaunimo: priežastys ir sprendimai
Platesnis požiūris į kriminologiją apima:
- Nukrypstamąjį (deviacinį) elgesį, apimantį kriminalizuotas ir nekriminalizuotas veikas (kriminalizuotinas ir kt.).
- Administracinius teisės pažeidimus (tik formali skiriamoji riba nuo nusikalstamų veikų).
Istorinis požiūris į nusikalstamumą
Nusikaltimas dažnai buvo ne tik teisės, bet ir religijos persekiojimo objektas, nusikaltimas buvo tapatinamas su nuodėme (teisė, religija ir moralė nebuvo diferencijuotos). Nusikaltimas, nusikaltėlis laikytas blogio jėgų pasireiškimu, jų tarnu, įrankiu šių jėgų rankose. Kaip nusikaltimų užkardymo priemonės įvardintos religinės priemonės: asketizmas (turtinių nusikaltimų prevencija), paklusnumas vyresniajam (ir įstatymui).
Senovės Spartoje gyvenimas nesusituokus buvo laikomas nusikaltimu, o naujagimių su išsigimimo požymiais nužudymas - ne. Didžiausi nusikaltimai daromi dėl pertekliaus vaikymosi, o ne dėl būtiniausių daiktų stygiaus. Žmonės blogi savo valia, nes jei būtų kitaip, tai kaip galima būtų bausti žmogų už tai, kas nuo jo nepriklauso. Jaunimo mokyme svarbiausia mokyti paklusti įstatymams. Reikia apsaugoti jaunimą nuo kontakto su ydomis. Šv. Augustinas akcentuoja gėrio ir blogio kovą žmoguje. Žmogaus elgesį nulemia jo laisva valia, kuri gali būti arba gera, arba bloga, o tai lemia gėrio ar blogio jėgos. T. Akvinietis teigė, kad nusikaltėlis yra blogio jėgų įrankis, jų tarnas, todėl poveikio priemonės turėtų būti nukreiptos per žmogų į šias blogio jėgas.
Klasikinė kriminologija
Atsisakė religinio požiūrio į nusikalstamumą, į žmogų kaip blogio nešiotoją. Nusikalstamumo pagrindinės priežastys - socialinė gyventojų nelygybė, o ypač turtinė. Siūlė įvesti priverstinę visų lygybę, dėl to nusikalstamumas išnyktų. Iškėlė principą “geriau dešimt kaltų laisvėje, nei vienas nekaltas kalėjime”.
Č. Bekaria (1738-1794) veikale “Apie nusikaltimus ir bausmes” sukoncentravo visus kriminologinės minties pasiekimus iki 18 a. Nusikaltėlį jis vertino, kaip “homo economicus”, t.y. visada racionaliai apgalvojantį naudą, kurią gaus iš nusikaltimo ir žalą, kurią gali patirti, kai jį nubaus. Sukūrė savo nubaudimo teoriją, išvystė Š. Monteskje ir Č. Bekaria’jos idėjas apie bausmių proporcingumą - pateikė praktines rekomendacijas, kaip parinkti bausmės dydį. Viena iš nusikalstamumo priežasčių jis laikė netobulus įstatymus. Skiriant bausmes reikia atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir į nusikaltėlio jautrumą. Pasiūlė pataisos įstaigų modelį (Panopticon) - kalinių izoliuotas laikymas su stebėtoju centre. Bausmių griežtumas daro nusikaltimą nepatrauklų, nepriimtiną. Daugelis šių idėjų yra filosofinės, nelabai pagrįstos konkrečios empirinės informacijos tyrinėjimu. Ir šiandien šios idėjos dažnai yra baudžiamosios teisės bei kriminologijos pagrindas daugelyje valstybių.
Taip pat skaitykite: Prevencijos priemonės: vaikų nusikalstamumas ir alkoholis
Pozityvistinė kriminologija
Čezarė Lombrozo (1836 - 1909) teigė, kad nusikaltėlis - ypatingas žmogus, besiskiriantis nuo kitų, dažnai jis labiau ligonis nei nusikaltėlis. Nusikaltėlį kaip asmenį apibūdina didelis kiekis atavistinių, anomalių (netaisyklingų), degeneratyvių (išsigim.) požymių. Duoda paralelę su ikiistoriniu žmogumi kaukolės ir kt. Nusikaltėliu gimstama, bet ne tampama, jį auklėti yra beprasmiška, jis pagal savo požymius gali būti išskirtas iš kitų žmonių ir turi būti arba izoliuotas, arba sunaikintas. Jo idėjoms didelę įtaką padarė E. Ferri bei kiti jo amžininkai. Ne visi įgimti nusikaltėliai padaro nusikaltimus, nuo to gali sulaikyti palankios aplinkos sąlygos. Toks žmogus turi tik stiprų polinkį nusikalsti, bet ne visada jį realizuoja - didesnė nusikalstamo elgesio tikimybė.
Sociologiniai Ketle bei antropologiniai Lombrozo tyrimai, neigiantys laisvą valią kaip pagrindinę nusikalstamumo priežastį. Socialiniai faktoriai didžiausią įtaką daro atsitiktiniams ir įprastiniams nusikaltėliams. Siekiant paaiškinti nusikaltimą būtina ištirti asmens šeimyninį, visuomeninį gyvenimą bei jo antropologines ypatybes (anatomines, fiziologines ir psichines). Mokslą, tyrinėjantį nusikalstamumą ir nusikaltėlį, pavadino baudžiamąja sociologija.
L. A. L.Ketle (1796 - 1874). Jo atlikti nusikalstamumo tyrimai parodė, kad nusikalstamumas palyginti mažai kinta, tiek kiekiu, tiek kokybe (<= +/-10 %/m). Paveikti nusikalstamumo būklę galima veikiant į mases, bet ne į atskirus individus. Kiti atstovai: Gabriel’is Tard’as (1843 - 1904), Emilis Diurkhaim’as (1858 - 1917). K. Marksas, F. Marksas. Ši būklė vertinama, lyginant su kitų sluoksnių būkle, ir bloga ne todėl, kad maža apimtis, kiekybė, bet kad šalia yra žymiai geresnė.
XIX a. atsiranda naujos kriminologinės idėjos, bendrame pozityvistinio mokslinio metodo suklestėjimo kontekste bei klasikinių teorijų idėjų realizavimo nepasitenkinimo kontekste. Iš principo visiškai atsisakė ar bent jau labai apribojo pagrindinio klasikinės kriminologijos postulato “apie laisvą žmogaus valią” veikimą, jo pritaikymo sferą. Nusikaltėlis - žmogus, turintis biologinių anomalijų.
Biologinės teorijos
XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje daugelyje gyvenimo sferų pradėti taikyti įvairūs žmogaus testavimai. JAV psichologas H.H. Goddard’as tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto testus. Rezultatas - apie 70 % nuteistųjų yra protiškai atsilikę. Jis atliko ir šeimų linijų tyrimus. Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo.
Taip pat skaitykite: Korupcinis elgesys: ką svarbu žinoti?
XX a. 2-3 dešimtmečiuose prot. Šios teorijos greit prarado savo šalininkus, kai apie 1930 - 1935 metus, buvo paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys - nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis faktiškai niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio.
1924 m. E. Hooton’as išmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. 1939 m. W. Sutuoktiniai Sh. ir E. Glueck’ai tyrė nepilnamečius. Nustatė - apie 60% nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30%. Jie pasiūlė sąvoką “nusikalstamas potencialas”, kurį tiesiogiai susiejo su asmens kūno sandara. 1959 m. vaiko psichologinių - psichiatrinių charakteristikų nustatymo skalė. Jų teigimu šios metodikos pagalba padarytų prognozių patikimumas apie 90%. Metodika orientuota į vaikų tyrimą, priimant juos į mokyklą.
XX a. 2-5 dešimtmečiuose genetiniai tyrimai pradėti taikyti nusikalstamo elgesio priežasčių tyrinėjimui - nusikaltimų geno paieška. Tyrinėjami dvyniai - lyginami monozigotinių ir parazigotinių dvynių elgesio panašumai ir skirtumai. Nustatyta, kad iš padariusių nusikaltimus dvynių abu monozigotiniai dvyniai net iki kelių kartų dažniau (iki 100%) padaro nusikaltimus nei abu parazigotiniai dvyniai (iki 36%). Toks dėsningumas buvo laikomas nusikalstamo elgesio genetinio paveldimumo įrodymu.
Dvynių metodas
Šiuose tyrimuose nebuvo tokių atvejų, kad monozigotiniai dvyniai ankstyvoje vaikystėje ar kūdikystėje būtų buvę išskirti ir augę visiškai skirtingomis sąlygomis (kad būtų kuo mažiau sukaupę socialinės patirties). Vėliau buvo surasta 130 monozigotinių dvynių, kurie nuo anktyvos vaikystės buvo išskirti ir augo skirtingose šeimose.
Ištirti 195 recidyvistų ir 166 smulkių nusikaltėlių 1747 giminaičiai. Recidyvistų giminaičiai buvo žymiai dažniau nusikaltėliai, negu smulkių nusikaltėlių giminaičiai.
Chromosomų anomalijų tyrimai
XX a. 6 dešimtmetyje buvo pradėta nauja genetinių tyrimų kryptis, taip vadinamų XYY (XXY) chromosomų anomalijų tyrimai. Pirmuoju kriminologiniu tyrimu buvo pateikti sensacingi duomenys - tarp nusikaltėlių yra kelis kartus daugiau asmenų su tokia genetine anomalija nei tarp ne nusikaltėlių. Ko gero stipriausią smūgį visoms biologinėms teorijoms sudavė tai, kad kai kurių tyrimų duomenimis net 90 - 100 % apklaustų asmenų ne nusikaltėlių nurodė, kad jie yra padarę nusikaltimus (baudžiamuosius teisės pažeidimus). Pirmasis tyrimas -1947 m. Niujorke apklausta 2 000 gyventojų. Dabar atsirado teorinė galimybė galutinai išspręsti genetinės nusikalstamumo kilmės klausimą. Nusikaltėlio klonavimas ir jo klonų augimas visiškai kitokiomis sąlygomis nei augo “genetinis šaltinis” bei atskirų klonų auginimas visiškai skirtingomis sąlygomis leistų gana vienareikšmiškai spręsti nusikalstamo elgesio paveldimumo klausimą. Jau paskelbta, kad iššifruotas žmogaus genetinis kodas. Tai leis žymiai tiksliau įvertinti, kiek žmogaus elgesys, asmeninės savybės yra nulemtos biologinių, genetinių faktorių.
Psichoanalitinės teorijos
Id - visuma biologinių stimulų, poreikių. Jį sudaro du pagrindiniai instinktai: savisaugos ir naikinimo (mirties). Ego - tai dalis Id pakitusi dėl išorės poveikio, žmogaus sukauptos patirties. SuperEgo - tai tradicijos, sąžinė, idealai. Jis gali būti išreikštas dviem imperatyvais: “Toks tu turi būti” ir “Toks tu negali būti”. Tarp Id ir SuperEgo egzistuoja įtampa, konfliktas. Asmuo elgiasi nusikalstamai, kai nugali Id. Ego dažniausiai tik prisijungia prie nugalėtojo, jis suteikia elgesiui racionalų paaiškinimą, nors ir ne pats nulemia šį elgesį. Id naikinimo instinkto nukreipimas į išorę pasireiškia agresija. Žmogaus agresyvumas negali būti panaikintas. Jei jis bus užslopintas jėga iš išorės, tai pasireikš autoagresija - savęs žalojimai, savižudybės.
Iš dalies remdamiesi Freud’o psichoanalitinėmis išstūmimo idėjomis ir psichologinių gynybos mechanizmų funkcionavimu 1960 m. Asmuo taip nuramina savo sąžinę ir pasiteisina aplinkiniams.
Neutralizavimo teorija
Ši teorija teigia, kad asmuo elgesį nusikaltimu laiko tik tada, kai dėl šio elgesio kyla reali didelė žala, sunkios pasekmės. Tokie nusikaltimai, kur reali tiesioginė žala yra nedidelė ar jos visai nėra, ir kur nėra aiškios tiesioginės nusikaltimo aukos, vertinami kaip nežalingas elgesys. Neutralizavimo būdai:
- Atsakomybės neigimas.
- Žalos neigimas.
- Aukos neigimas. Asmuo dalį kaltės priskiria nusikaltimo aukai.
- Smerkiančiųjų pasmerkimas. Asmuo savo atsakomybės dydį stengiasi santykinai sumenkinti nurodydamas, kad jį smerkiantys asmenys patys yra ne mažiau atsakingi už šį ar kitokius nusikaltimus, kad jo padarytoji žala, atsakomybė yra nepalyginamai menkesnė už šių asmenų daromą žalą, atsakomybę.
- Teisinimasis svarbesniais įsipareigojimais. Asmuo teisinasi, kad pažeidė įstatymą todėl, kad buvo susaistytas žymiai svarbesnių įsipareigojimų.
Diferencijuotų asociacijų teorija
Ją 1939 -1947 m. paskelbė E.H. Sutherland - nusikalstamas elgesys yra išmoktas per asmens sąveiką su kitais asmenimis. Konkretaus elgesio išmokimą didžiąja dalimi lemia tai, su kokiais asmenimis asmuo dažniausiai bendrauja. Nusikalstamo elgesio išmokimo laipsnį, jo intensyvumą labai įtakoja egzistuojantis foninis (kitų žmonių aplinkos) tokio elgesio vertinimas. Jei žmogaus kontaktuose susidaro pritarimo nusikalstamam elgesiui persvara prieš nusikalstamo elgesio pasmerkimą, tai žmogus tampa nusikaltėliu.
Modernesnės išmokimo teorijos
E. Fromm 1973 m. Analizuodamas istorinę žmogaus raidą autorius daro prielaidą, kad žmogiška agresija yra ne vienos rūšies, kad įgimtoji jos dalis santykinai yra nedidelė. Piktybinė agresija - būdinga tik žmogui (gyvūnai jos neturi) ir yra socialiai sąlygota, pasireiškia kaip siekimas dominuoti, naikinti.
Psichologinės - psichiatrinės teorijos
Piktybinę agresiją didžiąja dalimi lemia tai, kad žmogus kaip biologinė būtybė nebegyvena savo natūralioje aplinkoje, jis visą civilizacijos egzistavimo laiką gyvena nelaisvėje, netgi savotiško “įkalinimo” sąlygomis - destruktyvioje (žmogų griaunančioje) visuomenėje. Didelis gyventojų tankumas, aukštas gyvenimo tempas ir kt. sukelia įtampą, kuri lengviausiai gali būti nuslopinama agresyviu elgesiu (laikinai). Biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio pobūdžio. atlieka visuomenė. Esant psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka bendri suvokimo mechanizmai (kurių reikalauja baudžiamoji teisė) ir galimybė valdyti savo elgesį. Ji remiasi 19 a. Prancūzų kriminologas J. Pinatel XX a.
Kriminologinio poveikio metodai
Šie metodai apima:
- Diagnozavimą, kurio metu reikia išsiaiškinti (psichol.
- Prognozavimą, kurio metu įvertinama tikimybė, ar asmuo padarys nusikaltimą.
- Poveikį - asmens perauklėjimas, korekcija. Tikslas - agresijos, egocentrizmo sumažinimas, nuostatų ir įpročių pakeitimas. Poveikis didžiąja dalimi remiasi bihevioristinėmis psichologijos teorijomis, pagal schemą: “stimulas - reakcija”. su asmens agresyvumo lygio slopinimu. Naudojama atstumianti terapija piktybiniams tvarkos pažeidėjams l.a. įstaigose. Mažas antikriminogeninis efektyvumas, pašalinis neigiamas poveikis. su smegenų operacijomis, siekiant paveikti psichinius procesus (dažniausiai agresijos r…
tags: #nusikalstamas #elgesys #tyrimo #imtis