Išsiskyrimas - neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Šiame straipsnyje kalbėsime apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdami santuokos nutraukimo ypatumų. Nesvarbu, ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar trejus metus, juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę. Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „AŠ“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo - „MES“. Tas „MES“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad „AŠ“ jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas. Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas „aš“ ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?
Vaikystės traumos ir prieraišumo problemos
Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius. Pavyzdžiui, prisimenant vaikystę: „Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas.“
Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. „I’m somebody, I’m body“, - pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F. Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus.
Savivertės smūgis ir kaltės jausmas
Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių. Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip „šaunuolį“ ar „nevykėlį“.
Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau. Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą - neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau.
Taip pat skaitykite: Amitriptilinas vyresniame amžiuje: ką reikia žinoti
Kaip priimti situaciją ir judėti toliau
Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko. Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: „Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas?
Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis? Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 - 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau.
Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų? Kur esate ir ką veikiate? Kas yra šalia jūsų?
Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami - bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugais. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti.
Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai pokyčiai senstant
Gedėjimo fazės ir ritualų svarba
Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler - Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė - šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė - neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija - III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo. Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės.
Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę. Pavyzdžiui, prisiminimai: „Kai skyrėmės ir man buvo labai sunku, aš keldavausi kuo anksčiau ir važiuodavau į darbą. Atrodė, kad negaliu liautis apie jį galvoti. Buvo labai gaila savęs, kartu praleisto laiko, to kiek jam daviau… Vieną vakarą buvo labai sunku. Verkiau /…/ paėmiau telefoną ir norėjau jam paskambinti, bet žinojau, kad neverta to daryti… Atrodė, kad man skaudės visą gyvenimą /…/ Bet aš nusprendžiau, kad turiu iš to išeiti. Sėdau ir parašiau jam laišką. Tiesiog surašiau viską /…/ Paskui padariau iš jo lėktuvėlį ir išmečiau pro langą /…/ Tas laiškas buvo labai svarbus.“
Priklausomybė santykiuose ir jos įveikimas
Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Priklausomybė santykiuose, kaip ir kitos priklausomybės formos, skatina žmogų veržti prie aistros objekto, negalvojant apie pasekmes ir žalą. Priklausomas žmogus nepajėgia pasirūpinti savimi: savo mityba, miegu, sveikata, kitais poreikiais. Apsėdimas toks stiprus, kad atrodo dingsta gebėjimas brėžti ribą ir priimti tikrovę.
Meilė, kurią tiksliau vadinti priklausomybe, gali nepaprastai įtraukti. Žmogui ima atrodyti, kad visas gyvenimas - tai santykiai su mylimu žmogumi. Jei jo nėra - nėra gyvenimo, nėra džiaugsmo. Tokiu atveju sunkiausia yra pati pradžia ir tai, kad kartais žmogus iš tikrųjų nenori visiškai atsisakyti pražūtingų įpročių ir jų mesti. Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės.
Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas. Išsiskiriant, kaip ir įveikiant priklausomybę, labai svarbu rasti atsakymą, kodėl aš nutraukiu santykius. Nesvarbu ar esate tas, kuris palieka, ar paliktasis - vis tiek būtina rasti atsakymą, kodėl nusprendėte trauktis? Atsakymas sustiprins jūsų motyvaciją atsiskirti ir versti naują puslapį.
Taip pat skaitykite: Vyresnio amžiaus europiečių psichikos sveikatos tendencijos
Priminkite sau, kad esate ne vienintelis, kuriam tenka išgyventi išsiskyrimo skausmą. Savitą išsiskyrimų kelią praeina kiekvienas žmogus. Daugybė, taip pat kaip ir jūs, kankinosi nutrūkstant šiems saitams. Pabandykite atsitraukti ir dėmesį, kuris buvo prikaustytas prie partnerio ir savųjų išgyvenimų, skirkite kitiems. Išgyvenant skausmą ir kančią, prasminga atsisukti į kitus ją patiriančius žmones ar gyvūnus. Nuolat sau priminkite, kad meilės pripildyti gali būti ne tik romantiški polėkiai ir partnerystė, bet ir kiti santykiai bei pati kasdienybė. Juk meilė gali būti amžina.
Tironijos šaknys ir paranojiškas pasaulio suvokimas
Tekstai kuriami. Tironija tapo esmine šio tūkstantmečio problema. Kruvina problema. Tačiau norint nugalėti šią problemą neužtenka su ja kovoti politinėmis ar karinėmis priemonėmis. Svarbiausia - išsiaiškinti tironijos šaknis, iš kur atsiranda tironas. Diktatorius gali gimti visiškai normalioje ir niekuo neišsiskiriančioje šeimoje, kurioje tėvas turi sukūręs labai griežtas taisykles. Dar vaikui buvo keliami tokie dideli uždaviniai, jog net galvoti apie jų įgyvendinimą būdavo absurdiška. Tokiais atvejais vaikui lengviau yra tapti revoliucionieriumi ir sugriauti visą pasaulį, nei pasiekti tai, ką tėvas jam uždavė. Beje, dažniausiai tokie vaikai, o ir suaugę, santykius su tėvais nurodo kaip nekonfliktinius, jiems netgi bet kokio prieštaravimo prieš savo tėvus idėja atrodo pasmerkta žlugti.
Yra toks pasakojimas apie nukaršusią senutę, į kurią vien pažiūrėjus daugeliui kildavo klausimas: kam tokiam žmogui gyventi, kokia tokio gyvenimo prasmė? Ir šio pasakojimo autorius paties sukurto herojaus lūpomis atsako: jei ji gyvena - vadinasi, jai reikia gyventi. Tironui gi reikia neapkęsti žmogaus. Tačiau norint taip neapkęsti pasaulio ir jo sutvėrimų, ligotai norėti pakeisti visą Žemės rutulį savaip, o ne taip, kaip sukūrė Dievas, vien neapykantos žmonijai neužtenka. Tokiam žmogui būtina pasitelkti religiją arba iškreipti tikėjimą savo tikslams įgyvendinti. Bažnyčia apskritai labai trukdo tironui. Vien tuo, kad beveik visose pasaulio religijose egzistuoja įsakymas: nežudyk! Mums reikia pripažinti, kad ateizmas - tai taip pat religija, tik be tikėjimo į Dievą.
Skaitydami apie diktatorių, daugelis iš mūsų savęs klausia: “Kas per žmogus galėjo tai padaryti? Iš kur jis toks atsirado? Tirono sąmonės formavimosi pradžia slypi jo šeimoje. Svarbu, kaip su juo, vaiku, elgėsi ir ką jam bandė įkalti į galvą jo tėvai ir žmonės, kuriuos vaikas laikė autoritetu. Laikydamas save už kitus protingesniu, stovinčiu visais atžvilgiais aukščiau už visus, net su namiškiais toks vaikas elgiasi iššaukiančiai, paniekinamai, grubiai, lyg jie būtų žemesnės kastos. Namiškiai ne tik toleruoja tokį jo elgesį, bet ir toliau jį skatina taip elgtis. Pati tokio vaiko šeima mažai bendrauja su aplinkiniais, gyvena uždarai. Tėvai dažniausiai būna ne vieno tikėjimo - tėvas ateistas ir labai religinga mama ir atvirkščiai - skirtingų tikėjimų. Todėl vaikui labai sunku susivokti savo dvasiniame pasaulėlyje. Augdamas toks vaikas vis dažniau būna vienas ir laikui bėgant visai atsiriboja nuo šeimos.
Visi didieji pasaulio tironai nėra aukšto išsilavinimo žmonės. Jų išsilavinimas sąlyginai su jų keliamais pasaulio pertvarkymo klausimais dažniausiai yra provincijos lygio. Dažniausiai tai riboto mąstymo, paranojiški žmonės. Užuot stengęsis panaudoti savo sugebėjimus valstybės ir jos piliečių naudai, toks žmogus liguistai įsimyli fantastinius, grandiozinius ir savo paties sukurtus pasaulio pertvarkymo planus.
Adolfas Hitleris - klasikinis diktatoriaus pavyzdys, kurio kompleksai ir kvaištelėjusios idėjos prasidėjo vaikystėje. Norint nors truputį tiesą atsijoti nuo melo, reikia atlikti palyginamąją analizę. Labai keista, kad Hitleris dažniausiai lyginamas su Napoleonu, nors šis nebuvo diktatorius ta prasme, kokią mums “padovanojo” XX amžius. Hitlerio ir Napoleono motinos buvo labai dievobaimingos ir griežtos. Jos, galima sakyti, tiesiog dievino savo sūnus ir labai jais rūpinosi. Manoma, kad abu buvo mamytės sūneliai, ir abu turėjo daugiau moteriškų bruožų nei vyriškų. Sakykime, kad ir ūgis - ir vienas, ir kitas negalėjo juo didžiuotis. O kaip įmanoma patikrinti faktus apie tai, kad jiems abiem beveik neaugo barzda, kad Hitleris turėjo tik vieną sėklidę?
“Main Kampf” žinovai gali užginčyti: kuo čia dėta Hitlerio motina? O kur jo tėvas? Juk būtent jis, o ne nelaiminga motina, kaltas dėl to, kad Hitleris tapo Hitleriu (beje, remiantis kai kuriais šaltiniais, Karlas Bonapartas taip pat buvo atšiaurus žmogus, netgi žiaurus). Iš tikrųjų Hitleris visuomet bandė savo tėvą Aloyzą Šiklgruberį pavaizduoti kaip despotą ir tironą, kuris atėmė iš nelaimingo berniuko jo vaikystę. Vienoje labai įdomioje Hitlerio psichologinio portreto rekonstrukcijoje taip ir parašyta: “Užuot sūnui buvęs pavyzdžiu ir gyvenęs harmonijoje su bendruomene, jo tėvas buvo vienas nesibaigiantis nesusipratimas. Kaip valdininkas jis buvo labai paslaugus ir mielas. Grįžęs namo šis solidus ponas virsdavo savo priešingybe: jis keikdavosi, gerdavo, išsiskyrė neadekvačia reakcija. Labiausiai jis kankindavo berniuko šuniuką… Adolfui diagnozuota neurozė. Visas jį supantis pasaulis jam tapo nemielas ir atrodė priešiškas. Jis niekur nesijautė saugus.
Iš tikrųjų dokumentai byloja visai ką kita. Aloyzas buvo eilinis žmogelis, kuris tik šiek tiek buvo pakilęs virš savo lygio ir visais įmanomais būdais stengėsi išsilaikyti ten, kur yra, kad galėtų kaip galima geriau pasirūpinti savo šeima, ir ypač - Adolfu. Tas pats ir su Napoleonu: yra likę to meto liudininkų pasakojimų apie tai, kad jo tėvas buvo geras ir silpnavalis žmogutis. Todėl mamytės sūnelio schema yra kur kas labiau patikimesnė. Ir Hitleris, ir Napoleonas labiau mėgo žaisti su mergaitėmis nei su berniukais, be galo mėgo meluoti, beje, tai jie darė iki pat gyvenimo pabaigos.
Motinų mirtis - pagrindinis dvasinis įvykis abiejų “dvynių” biografijose. Tiek Hitleriui, tiek ir Napoleonui tai buvo jų vidinių pasaulių sprogimas. Tuo, kaip Hitleris elgėsi su savo mirštančia nuo vėžio motina, negalėjo patikėti niekas. Ji buvo apsupta begalinio švelnumo ir rūpinimosi. Adolfas visada savo kabinete laikė seną savo motinos nuotrauką. Mokykloje jie abu nebuvo geri mokiniai (kaip tvirtina kai kurie istorikai, Napoleonui to priežastis - labai uždaras būdas, nors vėliau jis visiems įrodė, kad yra labai geras mokinys). O Hitleris, keliaudamas iš vienos mokyklos į kitą, taip ir nesugebėjo baigti nė vienos iš jų. Savo knygoje “Main Kampf” jis prisipažįsta, kad: “išmokau ne daugiau kaip dešimt procentų to, ko išmoko visi likę”. Ir tuojau pat puola teisintis - ne mokslai rūpėjo, daug sirgau, reikėjo pinigų (beje, ir vėl melas, melas abiejų patologiškas). Turbūt nuo tų laikų jie abu ir neapkentė visų apsišvietusių žmonių, inteligencijos.
Dar keli faktai: ir Hitlerį, ir Napoleoną vaikystėje kamavo begalės fobijų. Iš esmės visi tyrinėtojai sutinka dėl vieno: ir Hitleriui, ir Napoleonui diktatoriaus psichotipui būdingi elementai susiformavo paauglystėje.
Retas nėra girdėjęs apie Sadamą Huseiną. Tai - buvęs Irako valstybės prezidentas. Šiuo metu pasaulyje apie šią personą yra daug diskutuojama, jis yra niekinamas, smerkiamas… Tačiau yra ir tokių, kurie jį myli, gerbia ir laiko Dievo vietininku Žemėje. Tik labai maža žmonių dalis yra uždavusi paprasčiausią klausimą: iš kur jis toks atsirado, kas jo tėvai ir ar jis juos turėjo? Šie ir kiti klausimai apie Sadamo vaikystę nedavė ramybės buvusiam CŽV darbuotojui, politinės psichologijos profesoriui Džeraldui Postui. Prieš kurį laiką šis žmogus sukrėtė visą JAV mokslinį pasaulį savo išslaptintu darbu “Išdavystės anatomija”, kurioje jis tiksliai nupiešė apibendrintą šnipo psichologinį portretą. Ir štai vėl: daktaras Postas išnarpliojo, kodėl Sadamas būtent toks.
Diktatoriaus gimimas iš karto buvo paženklintas dviem mirtimis. Tėvas, skurstantis valstietis, mirė, kai motina dar tik laukėsi Sadamo. Iš karto po tėvo mirties nuo vėžio mirė ir vyresnysis diktatoriaus brolis. Visai suprantama, kad motina Subha po šių įvykių pasinėrė į gilią depresiją. Ji netgi bandė pasidaryti abortą. Nepasisekus Subha mėgino kelis kartus nusižudyti, tai jai taip pat nepavyko. Po visų kančių, kurias iškentė laukdamasi Sadamo, ji nebenorėjo matyti šio vaiko savo akyse, jau nekalbant apie tai, kad jį maitintų krūtimi. Šis vaikas buvo gyvas jos vyro ir sūnaus mirties atminimas. Kad ir kaip būtų keista, tačiau po kelerių metų Huseino motina atsigavo po šoko ir netgi sugebėjo ištekėti. Štai, atrodytų, čia ir turėjo prasidėti laiminga vaikystė. Deja, taip neįvyko: Sadamo patėviu tapo Ibrachimas Al Hasanas (beje, jis taip pat ir Huseino dėdė iš tėvo pusės). Al Hasanas pasirodė esąs siaubingas tironas ir visiškas nevisprotis (plačiausia šia žodžio prasme). Jis be galo dažnai ir be jokios priežasties mušdavo savo posūnį, mėgdavo valandų valandas tyčiotis iš jo. Šis gyvenimo tarpsnis Huseinui išvystė itin ligotą reakciją į jį supančią aplinką. Būtent nuo tų laikų diktatorius visiškai negali priimti jokios kritikos savo adresu ir pasižymi žiaurumu.
Iš šio pragaro Sadamui buvo tik du keliai: visiška neviltis ir susitaikymas su savo lemtimi arba svajonės ir siekimas kažko daugiau, kažko neįmanomo. Jis pasirinko svajones. Pasakojama, kaip kažkada pas jo patėvį atvažiavo kažkokie tolimi giminaičiai. Su jais buvo Sadamo vienmetis. Kaip visada tokiais atvejais, giminaičiai pradėjo girtis savo berniuku, kad jis gerai mokosi parengiamojoje mokykloje, kad jau moka skaityti, skaičiuoti ir negi išvedžioti savo vardą ant smėlio. Nusiminęs ir įtūžęs Huseinas atbėgo pas Al Hasaną ir pradėjo rėkti: “Tėvai, aš irgi noriu į mokyklą!” Kaip ir reikėjo tikėtis, patėvis Sadamą primušė iki sąmonės netekimo. Bėglį berniuką priglaudė dėdė Heiralahas. Tai buvo trečias žmogus Huseino vaikystėje, kuris smarkiai “pasikapstė” po jo smegenis. Huseino svajonė išmokti rašyti su Heiralaho pagalba virto svajone valdyti žmoniją.
Visas šis dėdės triūsas atsiliepė mokykloje. Ten Sadamas buvo laikomas labiausiai atsilikusiu mokiniu - dešimties metų jis tik pradėjo lankyti pirmą klasę. Tačiau tyčiotis iš jo niekas nedrįso: berniuką dažnai ištikdavo pykčio priepuoliai. Vieno tokio priepuolio metu jis pavogė dėstytojo kepurę ir plikomis rankomis sudraskė ją į skutelius. Kitą kartą jis vos nesubadė peiliu savo bendraklasio. Kai Sadamas sulaukė penkiolikos, jo laukė dar vienas išbandymas: nugaišo jo mylimas arklys. Ši gyvulio mirtis jį taip smarkiai sukrėtė, kad keletą mėnesių jis negalėjo valdyti rankos. Šiandien Huseinas yra paranojikas ta prasme, kad galvoja esąs apsuptas vien priešų, kurie linki jam tik blogo. Jis visai kaip vaikas yra įsimylėjęs savo didelius žaislus - ginklus, be jų jis jaučia didelį diskomfortą. Pagaliau Sadamas negali gyventi nebūdamas dėmesio centre. Apie šį žmogų taip pat pasaulyje galima išgirsti daug ir įvairių nuomonių, dažnai ne iš pačios geriausios pusės.
Džordžo Bušo jaunesniojo vaikystės negalima būtų pavadinti nerūpestinga. Sulaukęs septynerių jis išgyveno baisią tragediją: nuo leukemijos mirė jo mažoji sesutė Robin. Nelaimė labai suartino Džordžą su motina, kuri niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad mirė jos mylima duktė. “Kartais aš būnu panašesnis į motiną, nei į tėvą”, - tvirtins Bušas jaunesnysis suaugęs. Su Bušu vyresniuoju juos siejo labai šalti santykiai, sūnus jo šiek tiek bijodavo. Barbara Buš prisimena, kaip kažkada Džordžas smarkiai nusikalto. Tada tėvas pažiūrėjo per akinių viršų ir pasakė: “Tu mane smarkiai nuliūdinai”. Taip pat labai smarkiai Bušą jaunesnįjį paveikė dažni kraustymaisi iš vienos vietos į kitą. Kiekvienas persikraustymas ir mokymosi vietos keitimas Bušui būdavo kaip mažytė tragedija.
Palikuonys ir išlepinti vaikai
Sadamu Huseino palikuonis. Egzistuoja tokia teorija, kad didžios šeimos išsigimsta trečioje kartoje. Sadamo Huseino šeima dar nepriėjo iki trečios kartos, tačiau antrosios kartos atstovas yra labai įdomi asmenybė. Žurnalo “The Times” žurnalistai visai neseniai susidomėjo, kodėl Huseino sūnus taip gerai šneka angliškai? Ir netgi sugebėjo surasti mokytoją, kuri dėstė mažajam Udėjui anglų kalbą.
Dina pasakojo, kad Udėjus Huseinas buvo išlepintas vienuolikmetis berniukas, kuris visiškai nepaisė kitų nuomonės. Mokyklą jis pasiekdavo šarvuotu mersedesu, jį visada supdavo aibė tarnų ir apsaugininkų. Su Udėjo tėvu panelė Bentli niekada nebuvo susitikusi. “Jis niekada nebuvo atvykęs į tėvų susirinkimą,- pasakoja ji. Vieną kartą, kai mokytoja dar nežinojo, ką teko garbė mokyti, jai teko patampyti Huseino sūnų už plaukų. “Kai aš įėjau į klasę, jis lakstė ir krėtė visokias kvailystes. Aš suėmiau jo vieną sruogą ir nutempiau į jo suolą. “Pas mus taip nepriimta,- pasakiau aš.- Aš mokau. Tu mokaisi. Dabar atsisėsk ir sėdėk ramiai”. Visą šia sceną stebėjusi Bentli kolegė buvo pastėrusi iš siaubo. Vėliau ji kolegės klausė: “Jūs žinote, kas jis toks? Udėjus sureagavo į mokytojos elgesį ganėtinai išradingai. Jis nesiskundė tėvui ar dar kam nors, jis paprasčiausiai kitą dieną į mokyklą atėjo nusiskutęs galvą plikai. “Priėjęs prie manęs jis nusijuokė ir parodė savo pliką galvą,- prisimena mis Bentli.- Jis nebuvo pirmūnas, tačiau labai stengėsi. Ir dar, jis visada kvailai šypsodavosi - kaip klounas.
tags: #paranojikas #amziaus #tarpsniai