Trečiojo amžiaus psichologijos ypatumai

Psichologija - tai mokslas, nagrinėjantis psichikos reiškinius, pažinimą, emocijas bei elgesį. Šiuolaikinė psichologija apima įvairias atšakas, tokias kaip bendravimo, asmenybės, kognityvinė, klinikinė ir kriminalinė psichologija. Straipsnyje aptariami trečiojo amžiaus psichologijos ypatumai, remiantis įvairiais psichologiniais tyrimais ir teorijomis.

Amžiaus tarpsniai psichologijoje

Amžiaus tarpsnis - tai žmogaus fizinės ir psichinės raidos pakopa, turinti apytiksles trukmės ribas. Psichologai skiria kelis amžiaus tarpsnius:

• Kūdikystė (0-2 metai)
• Ankstyvoji vaikystė (2-6 metai)
• Vidurinė vaikystė (7-11 metai)
• Paauglystė (ankstyvoji 11-16 metai, vėlyvoji apie 16-19 metų)
• Jauno suaugusiojo (apie 20-40 metų)
• Vidutinio amžiaus suaugusiojo (apie 40-65 metus)
• Senatvė (nuo apie 65 metų)

Amžiaus tarpsnio ribos yra paslankios ir priklauso nuo fizinės (amžius), pažintinės ir psichosocialinės žmogaus raidos sferų. Perėjimas iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą kartais sukelia elgesio ir dvasinio gyvenimo sutrikimus, vadinamus krizėmis.

Psichoanalitinės teorijos ir amžiaus tarpsniai

Psichoanalitinės teorijos kūrėjas Z. Freudas teigė, kad žmogaus raida vyksta stadijomis: oralinė, analinė, falinė, latentinė ir genitalinė. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. H. Eriksonas pirmasis visus amžiaus tarpsnius sujungė į vieną sistemą - nuo gimimo iki senatvės. Pagal krizes, kurias individui reikia įveikti, jis skyrė 8 amžiaus tarpsnius: saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų), autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai), iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai), meistriškumo ir menkavertiškumo (7-11 metų), tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė), intymumo ir izoliacijos (jaunystė), generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius), integracijos ir nevilties (senatvė). Šveicarijos psichologas J. Piaget (kognityvinės teorijos šalininkas), remdamasis pagrindiniais psichiniais procesais, lemiančiais vaiko pažintinę raidą, skyrė sensomotorinę (iki 2 metų), priešoperacinę (2-6 metai), konkrečių mąstymo operacijų (7-11 metų), formalių mąstymo operacijų (nuo 12 metų) raidos stadijas, teigdamas, kad toliau vyksta tik formalaus mąstymo raida (mąstymas kokybiškai nebekinta).

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas (MČTAU)

Konferencija skirta Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto studentams (MČTAU) ir Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto 85-mečiui paminėti. MČTAU siūlo įvairias veiklas, skirtas vyresnio amžiaus žmonėms:

Taip pat skaitykite: Disociatyvus tapatumo sutrikimas: išsamus aprašymas

• Kūrybinių rankdarbių dirbtuvės - rankdarbių iš šiaudų gamyba - Tautodailės fakultetas. Užsiėmimas pagal projektą „Nugyventi metai - ne kliūtis aktyviam gyvenimui“.
• Turizmo fakulteto projekto „Tautiškos giesmės gimtinė - Suvalkija (Sūduva)“ renginys: „Kartotinų filmų apie Suvalkiją (Sūduvą) diena“.
• Buities kultūros fakulteto paskaita „Apie meilę“.
• Psichologijos fakultetas kviečia į paskaitą - pasikalbėjimą apie gyvenimo tęstinumą, viltį ir žmogiškumą, apie tai, kas iš tiesų slypi už organų donorystės, kuo ji svarbi mums visiems. Bus kalbama apie su donoryste susįjusius mitus, dažniausiai kylančias žmonėms abejones ir baimes.
• Sveikos gyvensenos fakulteto susitikimas-diskusija apie neurogrįžtamojo ryšio sistemą.
• Projekto „Nė vienas nėra pamirštas“ paskaita: „Drąsiai nerkime į skaitmeninį vandenyną“; „Išmaniojo telefono įdomybės“; kaip gali pagelbėti Ryšių reguliavimo tarnyba: nutraukė sutartį ar pakėlė kainą operatorius, gavote pažeistą siuntą; kodėl patikime finansiniais sukčiais ir kaip nepakliūti į jų pinkles.
• Buities kultūros fakulteto renginys - kūrybinės dirbtuvės „Šventinį laikotarpį pasitinkant“. Renginio veiklos bus skirtos komandos stiprinimui (angl. - „Team building“), prieššventinių ir šventinių renginių pasirengimui.

Trečiojo amžiaus universiteto vadovų susitikimas

Rugsėjo 16 d. vyko TAU vadovų susitikimas Vilniuje - Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Senjore, būk pilietiškas! Įžanginį žodį tarė NTAUA prezidentė dr. Zita Žebrauskienė, susirinkimą apibendrino vykdantysis direktorius Gediminas Dalinkevičius. Pagrindinį pranešimą susitikimo dalyviams pateikė Audronė Nugaraitė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, komunikacijos ekspertė. Prof. A. Nugaraitė pabrėžė, kad šiuo metu visuomenėje gyvuojantis vyresniojo žmogaus įvaizdis nėra tinkamas. Žodis „senjoras“ neturėtų būti vartojamas, kalbant apie vyresniojo amžiaus žmogų, nes jaunimas šia prasme vartojamo žodžio „senjoras“ nesupranta. Vyresniojo amžiaus žmogus neturėtų pašnekovui priminti, esąs pensininkas - jeigu žmogus veiklus, niekam nerūpi jo amžius. Todėl vienas pagrindinių TAU uždavinių yra aktyvaus gyvenimo ilginimas. TAU veikla yra dvejopa - akademinė ir edukacinė. Apklausų metu TAU klausytojai dažnai pabrėžia paties mokymosi proceso teikiamą malonumą. Mokymosi malonumas susijęs su kitu labai svarbiu dalyku - atminties gerinimu, sužinoti kažką naujo. Labai svarbu vyresniojo amžiaus žmogui nebijoti prisipažinti, kad kažko nežino, nesupranta. Vyresniojo amžiaus žmonėms labai svarbu aktyvumas laisvalaikio metu (kelionės, šokiai, dainavimas). Jeigu jaunimas matys aktyviai gyvenančius vyresniojo amžiaus žmones, keisis jaunų žmonių požiūris. Prof. A. Profesorė suskirstė mokymų dalyvius į keturias grupes, kad atsakytų į klausimus pagal SSGG (Stiprybės - Silpnybės - Galimybės - Grėsmės). Antroji susirinkimo dalis buvo skirta vyresniojo amžiaus žmonių mokymosi apibendrinimui. Tyrimas išryškino, kad daugiausia klausytojų nori gauti medicinos, psichologijos, technologijų žinių. Respondentai pažymėjo, kad vyresniojo amžiaus žmonių mokymui daugiausia dėmesio skiriama trečiojo amžiaus universitetuose. Šiuose universitetuose įvyko 36 % visų mokymo renginių. D. Diskusijose NTAUA vykdantysis direktorius G. Dalinkevičius pareiškė, jog būtina pasiekti, kad žmogus, atėjęs į TAU, pajustų patekęs į universitetinę aplinką - kitaip mokymosi procesas neįmanomas. Asociacijos narių visuotinis susirinkimas patvirtino naują Asociacijos Tarybos narę - Šiaulių TAU rektorę Jolantą Rumbinienę (vietoj prorektoriaus Vaclovo Vingro). Dabar Asociaciją jungia 49 TAU.

Individualiosios psichologijos principai (A. Adlerio teorija)

Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Galbūt prie vairo, tikėdamiesi kuo greičiau pasukti į kairę, gal prie teatro kasos, o bilietai tuoj gali baigtis, gal universitete prie kopijavimo aparato, o pertrauka trumpa. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai. Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą. Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką” (R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: 1) dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys; 2) jėgos kova -vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus; 3) kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas; 4) pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali. Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu. Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką. Apie tai, kad taikant šią terapiją kiekvieno kliento, jo logikos unikalumas yra svarbesnis nei metodas ar diagnozė, dar kalbėsime.

Socialinis žmogaus prigimties aspektas (A. Adlerio teorija)

Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Įdomu tai, kad vokiškai A. Adleris vartojo terminą Gemeinshafts-gefuhl. Emigravęs į Ameriką jis pradėjo rašyti angliškai ir 1929 m. bendruomeniškumo jausmą įvardijo socialiniu interesu. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas. Taigi matome, kad dvasinio gyvenimo lygmuo Adlerio teorijoje sietinas su bendruomeniškumo jausmo raida - individualiai ir visuomeniškai. A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą. Mes nesame palaiminti žinoti absoliučią tiesą, todėl esame priversti galvoti apie žmonijos ateitį. Ką jums tai primena? Krikščionybę. Adleris teigė, kad jis tik padėjo suprasti tai, ką žmonija žinojo jau seniai ir kas žmonijos labui atsirado evoliucijos procese. Adlerio požiūris į religiją buvo toks: krikščionybė buvo reikalinga, kol žmogus, vien remdamasis mokslu, nežinojo, kaip reikia gyventi. Reikėjo Dievo, kuris pasakytų: mylėk artimą kaip pats save. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis. Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo. Galime įsivaizduoti, kad vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi. Tokio giliai vidinio sprendimo padarinys gali būti vaiko nuostata perimti tiek suaugusiojo vertybių, kiek jam atrodys naudinga. Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą. Taip, žmogus socialus nuo pirmųjų gyvenimo minučių (o gal ir anksčiau) - jis orientuotas į santykį su kitu žmogumi, su pasauliu. Intersubjektyvioje erdvėje, kitais žodžiais tariant, per bendravimą, dialogą tarp suaugusio ir vaiko vyksta biologinės pavelbėtos centrinės nervų sistemos branda, augimas (taip ir norisi vartoti kompiuterinį terminą - įkrovimas).

Asmens vientisumas (A. Adlerio teorija)

Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis. Holizmo terminą 1927 m. sumanė J. Smutsas knygoje „Holizmas ir evoliucija”. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją j atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma. Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės. Matome, kad Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus. Pagal Adlerio sampratą asmuo yra aktyvus siekdamas savo tikslo tais būdais, kurie jam yra prieinami.

Streso valdymas

Stresas yra neišvengiama gyvenimo dalis, o jo valdymas yra būtinas norint išlaikyti gerą psichinę ir fizinę sveikatą. Yra įvairių streso valdymo būdų, įskaitant:

Taip pat skaitykite: Amitriptilinas vyresniame amžiuje: ką reikia žinoti

• Fizinį aktyvumą
• Meditaciją ir atsipalaidavimo technikas
• Laiko planavimą
• Socialinę paramą
• Sveiką mitybą
• Miegas

Savianalizė

Savianalizė yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja savo veiksmus ir bando atsakyti į klausimus apie savo asmenybę ir kilmę. Tai gali būti puikus būdas geriau pažinti save ir suprasti savo elgesio priežastis.

Konfliktų valdymas ir streso mažinimas

Konfliktų valdymas yra svarbus įgūdis, padedantis išvengti streso ir pagerinti santykius su kitais žmonėmis. Yra įvairių konfliktų valdymo strategijų, įskaitant:

• Bendradarbiavimą
• Kompromisą
• Vengimą
• Konkurenciją
• Pritaikymą

Streso mažinimas yra būtinas norint išlaikyti gerą psichinę ir fizinę sveikatą. Yra įvairių streso mažinimo būdų, įskaitant:

• Meditaciją
• Atsipalaidavimo technikas
• Fizinį aktyvumą
• Socialinę paramą
• Sveiką mitybą
• Miegas

Taip pat skaitykite: Vyresnio amžiaus europiečių psichikos sveikatos tendencijos

tags: #trecio #amziaus #psichologija