Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamas pasąmonės mokslinis pagrindimas, apimant metodologinius, filosofinius ir praktinius aspektus. Pasąmonė, kaip sudėtingas ir dažnai sunkiai apčiuopiamas reiškinys, domina įvairių sričių mokslininkus ir praktikus. Straipsnyje siekiama pateikti išsamią apžvalgą, remiantis filosofinėmis įžvalgomis, psichologiniais tyrimais ir neuromarketingo eksperimentais, siekiant atskleisti pasąmonės vaidmenį žmogaus elgsenoje ir pažinime.
Metodologinis pagrindimas
Metodologija, kaip tyrimo metodų, taisyklių, prielaidų ir postulatų visuma, yra būtina norint moksliškai pagrįsti pasąmonės reiškinius. Šis terminas kartais vartojamas kaip metodikos ir metodo sinonimas. Filosofinis metodų mokslas metodologija susiklostė moderniojoje filosofijoje kaip šiuolaikinio eksperimentinio mokslo teorinių principų ir jų praktinio taikymo tyrimas ir pagrindimas. Metodologija remiasi moderniosios filosofijos epistemologine prielaida, kad mokslinės pažintinės veiklos rezultatyvumą lemia ypatingas pažinimo būdas, vadinamasis mokslinis tyrimo metodas.
Nuo XIX a. pabaigos Vakarų mokslo filosofija virto tiksliųjų mokslų metodologijos analitika. Daugiausia tyrinėtas mokslinio žinojimo pažintinis statusas, jo loginiai pagrindai, mokslo žinijos sistematizacija ir tipologija, eksperimentinio mokslinio tyrimo dedukcija ir indukcija, mokslinio metodo universalumas ir jo specifikos priklausomybė nuo tyrimo srities, mokslo istorinė kaita ir pažanga.
XX a. antroje pusėje analitinės mokslo filosofijos esminiais postulatais ėmė abejoti analitinės filosofijos atstovai ir jų oponentai. Analitinę metodologiją labiausiai kritikavo postmodernioji filosofija, kuri rėmėsi M. Heideggerio antiscientistiniu egzistencializmu, H.-G. Gadamerio filosofine hermeneutika, S. Freudo psichoanalitine pasąmonės samprata, K. Marxo socialine ir ekonomine ideologijos kritika ir kitomis filosofinėmis koncepcijomis, kuriose kritikuojamas scientistinis racionalumas, kvestionuojamas universalaus mokslinio metodo poreikis ir efektyvumas, pabrėžiamas jo socialinis, politinis, kultūrinis ir dorovinis nenaudingumas. Neatsižvelgiant į tai XXI a.
Indukcijos ir dedukcijos esmė
Indukcija ir dedukcija yra du pagrindiniai loginio mąstymo būdai, naudojami moksliniuose tyrimuose. Indukcija remiasi konkrečiais stebėjimais, siekiant suformuluoti bendrą teoriją ar principą. Dedukcija, priešingai, prasideda nuo bendros teorijos ir taikoma konkretiems atvejams, siekiant patikrinti teorijos teisingumą. Abu šie metodai yra svarbūs pasąmonės tyrimuose, nes leidžia tiek kurti naujas hipotezes, tiek jas empiriškai tikrinti.
Taip pat skaitykite: Svajonių interpretacijos pagal [Autoriaus Vardas]
Intuicijos esmė
Intuicija, kaip staigus ir neapibrėžtas suvokimas ar supratimas, taip pat vaidina svarbų vaidmenį pasąmonės tyrinėjimuose. Nors intuicija dažnai laikoma subjektyviu ir nepatikimu informacijos šaltiniu, ji gali būti vertinga generuojant naujas idėjas ir hipotezes, kurias vėliau galima patikrinti moksliniais metodais.
Pasąmonės vaidmuo vartotojų elgsenoje
Vartotojų elgsenos tyrimai rodo, kad pasąmonė daro didelę įtaką sprendimų priėmimui. Projekto aprašyme nurodoma, kad projekto tikslas - nustatyti vartotojų ekoraštingumo, dėmesio ir informacijos suvokimo raišką vartotojų kognityvinėse ir elgsenos reakcijose į tvarius produktus, integruojant aplinkai palankios vartotojų elgsenos formavimą įgalinančius tradicinių ir neuromarketingo tyrimų rezultatus. Pagrindiniu vartotojų kognityvinių ir elgsenos reakcijų į tvarius produktus prediktoriumi pasirenkamas ekoraštingumas, kurio raiškos vertinimas pirmiausiai atliekamas apklausos būdu.
Pasąmonės procesų vaidmens aplinkai palankioje vartotojų elgsenoje pažinimo trūkumu paremta tyrimo idėja lemia neuromarketingo eksperimento įtraukimą. Jo įgyvendinimas įgalina skirtingų ekoraštingumo lygių vartotojų dėmesio ekostimulams tvarių produktų pakuotėse / kitoje informacijoje nustatymą, jos suvokimo bei raiškos vartotojų pasirinkimuose atskleidimą.
Neuromarketingo tyrimai
Neuromarketingas, kaip nauja sritis, naudojanti neurofiziologinius metodus vartotojų elgsenai tirti, leidžia giliau pažvelgti į pasąmonės procesus, lemiančius pirkimo sprendimus. EEG (elektroencefalografija), fMRI (funkcinis magnetinis rezonansas) ir kitos technologijos leidžia stebėti smegenų veiklą reaguojant į skirtingus stimuliatorius, tokius kaip reklama, produkto pakuotė ar prekės ženklas. Šie tyrimai atskleidžia, kad didelė dalis vartotojų sprendimų yra priimami pasąmoningai, remiantis emocijomis ir asociacijomis, o ne racionaliu argumentavimu.
Pasąmonės įtaka ugdymui ir asmenybės formavimui
Pasąmonė taip pat vaidina svarbų vaidmenį ugdymo procese ir asmenybės formavime. Nietzsche savo metu yra pasakęs: ateis laikas, kada žmoniją bus apėmusi vienui viena mintis: auklėjimas. Atrodo, kad šis pranašavimas šiandien pradeda pamažu pildytis. Dar, galima sakyti, Antrojo didžiojo karo patrankoms nenutilus, pasirodė anglosaksų pasaulyje knygų, kurios pastato ugdymo klausimą su iki šiol nežinomu kampuotumu ir nuodugnumu. Pirmoje vietoje čia minėtini: anglai - H. C. Dent dėl savo veikalo ,,Ugdymas perėjime“, o paskui; W. Kennętrr Richmond, savo veikale ,.Ugdymas Anglijoje“ išsamiai gvildenantis ugdymo reformos pagrindus. Amerikoje prabilo J. L. KandeI, žinomas lyginamųjų ugdymo mokslų profesorius Kolumbijos universitete, paskelbdamas senosios pedagoginės eros galą,. (I. L. KandeI, The End of an Era. New Jork 1943).
Taip pat skaitykite: Kaip stiprinti savivertę
Vadovaujantys Amerikos universitetai, kaip Har-wardo, Yale, Princetono, Chicagos etc, metė kovos pirštinę ikšiolinei ugdymo sistemai, skelbdami karą, visų pirma, behawioristams J. B. Watson, E. L. Thornike, o paskui ir John Dewey pozityvistinei padegogikai, plačiai įsipilietinusiai ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Chicagos -universiteto kanclerio Robert M. Hutschins veikalas „Ugdymas laisvei“ (Robert M. Hutschins, Education for Freedom. Pedagoginiu idėjų židiniu Europoje yra, kaip ir po ano pasaulinio karo, Austrija, tik šį kartą jau ne Viena, o Salzburgas, kur savo šakotą veiklą išvysto Salzburgo Universiteto Lyginamųjų Ugdymo Mokslų Institutas, vadovaujamas žinomo pedagogo prof. Friedricho Schneiderio, parašusio šiais pokariniais metais svarbų pedagoginį veikalą „Tautų pedagogikos varomosios jėgos“ (Fr.
Ugdymo kelių revizija prasidėjo. Prasidėjo pedagoginių vertybių pervertinimas, kokio dar nėra buvę nuo renesanso laikų, nuo tų laikų, kada Francis Bacon paskelbė „didžiojo mokslų atnaujinimo“ šūkį, o dar vėliau pasirodė Komenijus su savo „Didžiąja didaktika“. Pedagogikoje kaip tik vyksta šiandien tai, ką, savo metu rytietinėj filosofijoj užsimojo vykdyti VI. Solovjovas, o vakarietinėj filosofijoj - Josep Serre: radikali kova prieš visus kraštutinumus. Pirmasis iš jų stengėsi patiekti integralinės žinijos pagrindus, o antrasis - savo knyga „Į platybę“ siekė pagrįsti integralinio galvojimo metodą (J. Serre, Au Large! Esąuisse d'une mėthode de conciliation universelle et d'intellectualitė integrale. Avignon 19262). Pedagogikoje, labiau negu kur kitur, galioja šiandien šūkis: šalin kraštutinumai. Štai kodėl nūn kiekviena tauta, ar tai būtų didelė ar . Ugdymas visoms tautoms šiandien virto egzistenciniu klausimu. Pats laikas dabar suvesti mums pedagoginį balansą ir paskelbti, kaip kad jau yra padariusios kai kurios tautos, „senosios pedagoginės eros galą“, t.y., konkrečiai kalbant, galutinai palaidoti tą klaidingą įsitikinimą, jog mūsų pedagoginių linkmių diferencijacija, kaip atospindis mūsų pasaulėžiūrinės diferencijacijos poaušriniame laikotarpyje, įtarsi reikštų ne ką kita o tik karą visų prieš visus, nors tuo tarpu visi čia kovojame dėl vieno ir to paties tikslo: lietuviškosios mokyklos ir lietuvių tautos gerbūvio. Juk pažiūrų skirtumas dažnai išplaukia ne iš klaidos, o iš tiesos turtingumo. Nuo pedagoginių linkmių bei pažiūrų diferencijacijos, kuri vyraujamai vyko tarp dviejų pastarųjų pasaulinių karų, mes šiandien turime žengti dar vieną žingsnį pirmyn: eiti prie pedagoginių pažiūrų integracijos.
Pedagoginės linkmės
Švietimo filosofijoje ir praktikoje egzistuoja įvairios pedagoginės linkmės, kurios skirtingai akcentuoja pasąmonės vaidmenį ugdymo procese.
- Empyrinė linkmė: Šios linkmės svarbiausias atstovas yra prof. Vabalas-Gudaitis, siekęs sukurti savo pedagoginę sistemą eksperimentiniu bei materialistiniu pagrindu. Čia jis eina užsienio pedagogų bei psichologų, kaip „W.A.Lay, E. Meumann, A. Binet, P. Blonskij, William Stern ir kt. pėdomis. 2ymi įtaka R. Lochnerio, P. Bartho, J. Piaget, O. Dėcroly ir kt. Būdamas Psichotechnikos Instituto organizatorius bei vedėjas, jis atstovavo pas mus vad. reaktologijos bei psichotechnikos mokslus, kurie dabar ypač Amerikoje yra labai madoj, nors pastaruoju metu iš tokiu įžymių anglosaksų pasaulio psichologų kaip William McDougall, profesoriaus Harwardo Universitete, susilaukė labai aštrios kritikos. Gyvai domėjosi ir studentiją plačiai supažindino su testologija. Apie Vabalą-Gudaitį spiečiasi ištisa eilė jo mokinių, pasekėjų, bendradarbių, kurių tarpe minėtini: doc. Lazersonas, dr. Laužikas, dr. Gučas, Geniušas, Ruzgas ir kt. Vienas iš būdingiausių šios pedagoginės linkmės bruožų buvo gyvas domėjimasis užsienio pedagogikos sąjūdžiais bei naujais ugdymo metodais, ką aiškiai liudija, pvz. V. Ruzgo redaguotoji „Naujoji Mokykla“, tikras pažangiųjų idėjų garsiakalbis. Pažymėtini yra dr. J. Laužiko darbai. Jo knyga „Švietimo reforma“ yra Įnašas į mūsų neturtingą pedagoginę literatūrą. Kas, sakysime, iš mūsų nežino Geniušo ar Cizūno, to mūsų ugdytojo menininko?
- Filosofinė linkmė: Prof. St. Šalkauskio mokykla. Esmingai mąstyti, tvarkingai ir sistematingai protinį darbą dirbti Lietuvos studentą, lygiai kaip ir Lietuvos mokytoją, yra išmokęs prof. Šalkauskis. Jo akademinei jaunomenei skiriamas didaktinis veikalas: „Mokslinio darbo metodikos pradmenys“ statytinas šalia geriausių šios rūšies užsienio veikalų. Jis taip pat yra vienas iš pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir aplamai Europoje, kuris tiek kultūros mokslus, tiek ir pedagogiką grindė ontologija, būtent tomistine ontologija bei vertėmoksliu. Žinoma, čia kelius yra praskynusi Otto Willmanno mokykla bei neoscholastika, bet tai anaiptol dar nereiškia, kad prof. St.Šalkauskis nėra originalus mąstytojas. Ontologija bei vertėmokslis šiandien yra, galima sakyti, tik pumpure, dar mažiau yra nuveikta šių mokslų pritaikymo srityje, o tuo tarpu jau šiandien galima drąsiai pasakyti, kad tai yra ateities mokslai. Laikas parašyti darbą apie prof. St. Šalkauskį, kaip ontologą ir taip atidaryti mūsų tautos mąstytojui langą į pasaulį. Turime būti dideliai dėkingi dr. Cirtautui, kad jis čia pirmas pralaužė ledus, pastarojo karo metu Breslavo un-te parašydamas dizertaciją apie prof. St. Šalkauskį, kaip pedagogą. Tikimės, jog jis, nūn Erlangeno un-te besidarbuodamas, nenuilstamai tęs pradėtąjį darbą toliau. Kad šis darbas buvo tik pradėtas ir įpusėtas, o ne baigtas, nėra ko stebėtis. Jis yra taręs naują svarų žodį kūno kultūros srityje. Savo veikalais kaip „Ant dviejų pasaulių ribų“ ar „Lietuvių tautos pašaukimas“ jis yra bandęs nurodyti mūsų tautai kelią į pilnutinės kultūros idealą. Skelbdamas kultūrinį bei politinį universalizmą, jis yra ne tik tautinės pedagogikos atstovas pilnąja šito žodžio prasme, bet iš viso pirmtakas to universalizmo, kuris šiandien taip plačiai reiškiasi ir atrodo kaip vienintelis žmonijos kelias į ateitį. Aplamai pasakytina, kad vargu kuriam mūsų amžiaus filosofui bei pedagogui yra pasisekę sukurti tokį iškilnų, tokį sandarų minties rūmą kaip mūsų prof. St. Šalkauskiui. Viskas čia kuo kruopščiausiai išlyginta, klasiškai atbaigta, į simetriją, i harmoniją, į sintezę suvesta. Apie prof. St, Šalkauskį ir jo filosofinės bei pedagoginės minties paminklą spiečiasi ištisa eilė mokinių bei pasekėjų, iš kurių ypatingai minėtini: a. a. dr. Pr. Dielininkaitis, parašęs prancūzų kalba apie valstybę ir ugdymą išsamų veikalą, pasaulinėj pedagoginėj literatūroj minimą; prof. dr. A. Maceina, prof. St. Šalkauskio filosofinių bei pedagoginių idėjų betarpiškas tęsėjas bei turtintojas, dovanojęs mums du svarbiu ped. veikalu: „Tautinį auklėjimą“ ir „Pedagogikos istoriją“, nekalbant apie daugybę jo kitų raštų; J. Girnius, davęs mums įžvalgią ir pedagoginiu požvilgiu svarbią studiją apie lietuvio bei lietuvių tautos charakterį; dr. J.
- Praktinė bei organizacinė linkmė: Vienas iš ryškiausių šios linkmės atstovų yra prof. Ignas Malinauskas. Jeigu prof. Vabalas-Gudaitis yra siekęs duoti lietuvių pedagogikai kūną, prof. St. Šalkauskis yra sukūręs jai nemirtingą sielą, tai prof. Ignas Malinauskas siekė kvėpti jai gyvąją, plazdančią dvasią. Gerai pažindamas Heinrich Scharrelmann, žinomą vad., „išgyvenamosios pedagogikos“ (Erlebte Padagogik,“ Erlebnis-padagogik) atstovą ir būdamas Hugo Gaudig, vieno iš didžiausių darbo mokyklos šulų, betarpiškas mokinys, jis siekė perkelti darbo mokyklos principus ir aplamai naujausius laimėjimus didaktikos bei metodikos srityje į lietuvišką mokyklinę tikrovę, tapdamas tuo būdu vienas iš vadovaujančių lietuviškos mokyklos organizatorių. Prof. Ig. Malinauskas yra tiek empyrikas, tiek ir teoretikas, mokyklininkas tikrąja šito žodžio prasme, kaip vokiečiai apibūdintų: Dėr tūchtige Schulmann. Pastaruoju metu jis buvo plačiai užgriebęs ne tik vidinės, bet ir viešosios ugdymo organizacijos sritį. Deja, jo sukurtas mokytojų paruošimo bei mokyklinės organizacijos planas, atitinkąs tiek naujuosius pedagogikos mokslų reikalavimus, tiek mūsų tautinės buities savitumus dėl nelemtų karo bei vokiečių okupacijos aplinkybių negalėjo būti pradėtas realizuoti. Prof. Ignas Malinauskas yra išugdęs eilę mokytojų, betarpiškai įvesdamas juos į mokyklinę tikrovę ir apginkluodamas juos metodiniais darbo ginklais. Apie „Lietuvos Mokyklą“ jis buvo suspietęs nemažą būrį mūsų mokyklos darbininkų. Iš jo mokinių bei bendradarbių ypač pažymėtinas dr. Antanas Šerkšnas, mūsų mokyklininkas praktikas pilnąja to žodžio prasme, davęs mums vertingą ped. veikalą: „Mokyklinę bedruomenę“, dr. Ruginis, ta gyvoji įkūnytoji „auklėtojo siela“ dir. A. Rinktinas, dir. J. Kalbant apie organizacinius mūsų mokyklos kelius, negalima išleisti iš akių daugybės kitų veiksnių, apsprendžiančių ir nulemiančių nepraklausomos Lietuvos mokyklos raidos kelius bei būklę, visų mūsų mokyklos darbininkų nenuilstamą pasiryžimą bei heroines pastangas, dedant kertinius akmenis lietuviškajai mokyklai ir būtent tiek vidinio ugdymo organizacijos srityje jieškant naujų metodinių kelių, tiek ir išorinės, arba viešosios ugdymo organizacijos srityje, kuriant ar reorganizuojant sudėtingą mokyklinės tikrovės pastatą. Užtenka tik pasiskaityti „Švietimo Darbo“, „Tautos Mokyklos“, „Lietuvos Mokyklos“ etc. puslapius, kad pamačius, jog lietuviškos mokyklos, darbininkai, direktoriais pradedant ir mokyklos sargu baigiant, atsidėjusiai vykdė savo misiją bei uždavinį. Per jų, t. y. per mūsų mokyklininkų bei mokyklos darbininkų, pastangas, per jų vargą, naktų nemigą, pasiaukojimą - Basanavičiaus „Aušros“, Kudirkos „Varpo“, Maironio „Pavasario Balsų“, Tumo Vaižganto „Pragiedrulių“ dvasios spinduliai pasiekė tolimiausius Lietuvos kampelius, įspindėdami ne tik seklyčion, bet ir paprasčiausion samanoton bakūžėn, visoje Nemuno šalyje žadindami didįjį Prisikėlimo Rytmetį. Jeigu tad čia nesustojam atskirai ties tokiais mums brangiais vardais kaip M. Pečkauskaitė, Pr. Mašiotas, Kairiūkštis, Vokietaitis, Varnienė, kuri, būdama betarpiška M. Montessori mokinė, sugebėjo sumaniai pritaikyti darbo mokyklos principus mūsų lietuviškajai motinos mokyklai, t. y. vaikų darželiams, Lindė-Dobilas etc. etc.
- Religinė linkmė: Jeigu prof. Vabalas-Gudaitis siekė duoti lietuvių pedagogikai kūną, prof. St. Šalkauskis yra sukūręs jai nemirtingą sielą, prof. Ignas Malinauskas siekė kvėpti jai gyvos, plasdančios dvasios, tai religinės linkmės atstovai, plėtodami vysk. Valančiaus, to didžiojo, paminklinio lietuvių tautos auklėtojo, tikrojo Lietuvos atlietuvintojo, vysk. Baranausko, ark. J. Matulevičiaus, Jakšto-Dambrausko ir kt. istorinį palikimą, yra suteikę lietuvių pedagogikai antgamtinę gyvatos jėgą, yra nurodę ir įvedę į žmogaus gyvatos šaltinius, jų, tų šaltinių, pirmykštiškumą, neišsenkamumą. Vysk. Paltarokas, prof. B. Česnys, prof. Pr. Būčys, prof. Kuraitis, prof Stasys Yla etc., - štai tik keletas iš tų vardų, pro kuriuos nepraeis nė vienas, kas imsis rašyti lietuvių religinės bei pastoracinės pedagogikos istoriją. J. E. Ark. J. Skvirecko šv. Rašto išvertimas į lietuvių kalbą yra istorinis įvykis lietuvių religinės bei pastoracinės pedagogikos plėtotėje. Taip pat tokie veikalai, kaip J. E. vysk. V. Brizgio veikalas apie moterystę anaiptol nėra vien tik teologijos traktatas, o yra brangus įnašas į religinės bei šeimos pedagogikos lobyną. Kokių didelių metodinių laimėjimų religinės bei pastoracinės pedagogikos srityje buvo pasiekta per tas kelias dešimtis metų, galima puikiai įsitikinti iš naujausių religinės pedagogikos darbų - prof. kun. St. Ylos, prof. dr. Gutausko, kun. J. Žitkaus ir kt. Iš šitų darbų mums aiškėja, kad metodiniu atžvilgiu religinės pedagogikos srityje mes atsistojam šalia Vakarų, kurie dabar yra pasiryžę priartėti prie gyvenimo. (Žiūr. G. Gotzel, Religion und Leben. Das Arbeitsprincip in seiner Anwendung auf den Religionsunterricht, 2 Teile. Kempten 1922, J. Adrian, Arbeitsunterricht im katholischen Religionsunterricht an hoheren Schulen. Miinchen 1928. A. Volkmer, Arbeitsschulgedanke und Religionsunterricht im Lichte der Schulpraxis. Miinchen 1929. M. Fargues, Les mėthodes actives dans L'enseignement religieux. Paris. J. K. Sharp, Aims and Methods in Teaching Religion. Negalima čia neužsiminti apie bažnytinį muziejų. Gal Dievas duos, kad šis muziejus bus kada nors tik pati užuomazga didesniam, universalesniam darbui. Pastoracini…
Sąmoningas kvėpavimas ir pasąmonės valymas
Sąmoningas kvėpavimas yra technika, kuri gali padėti koreguoti įsisenėjusius kvėpavimo modelius ir taip pagerinti gyvenimo kokybę. Viskas vyksta labai paprastai - išgyvename tam tikras emocijas, tuo metu keičiasi mūsų kvėpavimas, patirtos emocijos užsifiksuoja mūsų kvėpavime ir ilgainiui jame pasilieka. Emocijų pakeistas kvėpavimas siunčia tam tikras vibracijas į mūsų sąmonę. Šios vibracijos veikia mūsų savijautą, nuotaiką, o mes ir toliau elgiamės pagal tą patį modelį. Tokiems sunkiai apčiuopiamiems procesams patvirtinti yra ir mokslinis pagrindimas - net 70 proc. metabolizmo atliekų žmogaus organizmas pašalina būtent per kvėpavimą.
L. Ilgutytė vardija, kuo gi dar naudinga ši technika: „Sąmoningas kvėpavimas padeda koreguoti įsisenėjusius kvėpavimo modelius ir taip pagerinti gyvenimo kokybę. Ši technika padeda paleisti įtampas, vidinius blokus, kurių daugiau ar mažiau turime visi, ir taip vyksta gilios pasąmoninės transformacijos. Sąmoningo kvėpavimo metu, išlaisvinus įtampas, atsipalaiduoja kūnas, o tuomet atsiveria kitokia būsena, intuicija ir suvokimai. Paprastai žmonėms, norintiems pajusti sąmoningo kvėpavimo naudą, rekomenduojama apsilankyti 5-20 sesijų, trunkančių nuo vienos iki dviejų valandų. Pačioje sesijoje pojūčiai gali būti patys įvairiausi, bet dažniausiai žmogus junta tirpimą, vibraciją kūne, kuri sesijai baigiantis ima slopti ir kūnas pamažu atsipalaiduoja, žmogų užplūsta ramybė. Kai kurie mokytojai prieš prasidedant sesijai pakankamai plačiai paaiškina, ko galima tikėtis sesijos metu, papasakoja apie pačią techniką. Kiti tuo tarpu kalba mažai, leisdami žmogui pačiam savo kūnu pajusti sąmoningo kvėpavimo galią.
Taip pat skaitykite: Praktiniai patarimai: pasąmonės galia
Kitas Dan Brule mokinys Minvydas Blinkevičius, vedantis Sąmoningo kvėpavimo sesijas „Studijoje Om“ antrina, kad Sąmoningas kvėpavimas yra labai greita ir efektyvi pasąmonės valymo technika. Savo sesijose Mindyvas nedaro didelių įžangų, jis kone iš karto įveda žmones į kvėpavimą ir lydi juos kelionėje. „Kas kartą kai kažkam priešinamės, mes nesąmoningai sustabdome natūralų kvėpavimo ritmą ir užšaldome savo energiją tame momente. Kiekvienas pasipriešinimas sukuria susidvejinimą mūsų sąmonėje. Du balsus galvoje, kurie mus tampo į šonus nuo aiškaus suvokimo. Vieną, kuris neleidžia ilsėtis, ir antrą, kuris neleidžia veikti. Žmogus, kuris nuolat priešinasi, vieną dieną tampa šizofreniku. Žmogus, kuris mokosi viską priimti, tampa nušvitusiu - šventu (angl. žodis „holy“ kilęs iš žodžio „whole“ - vientisas). Jis lieka vienas savo galvoje. Nebėra jokių svetimų balsų, kurie neduoda ramybės. Tik šeimininkas. Net jei kas nors papasakotų apie tai, ką patyrė sesijos metu ir kaip po to jautėsi, negalime pasikliauti, kad būtent taip nutiks ir mums.
tags: #pasamones #mokslinis #pagrindimas