Carlas Gustavas Jungas (1875-1961) - vienas įtakingiausių psichoanalizės klasikų, palikęs gilų pėdsaką psichologijos moksle. Jo darbai nagrinėja sudėtingą žmogaus psichikos pasaulį, ypač pasąmonės sritį. Straipsnyje remiamasi C. G. Jungo idėjomis, išdėstytomis jo veikaluose, ypač „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ ir kituose šaltiniuose, siekiant atskleisti pasąmonės psichologijos esmę, jos struktūrą, funkcijas ir įtaką asmenybės formavimuisi.
Įvadas į C. G. Jungo Tipologiją
C. G. Jung ir jo sekėjai (John Beebe, Marie-Louise von Franz, James Hillman ir kiti) sukūrė tipologinę sistemą, padedančią atpažinti stipriąsias psichikos funkcijas bei tas, kurios yra menkai kontroliuojamos. C.G. Jung išskyrė keturias sąmonės funkcijas, kuriomis remdamasis žmogus pažįsta save ir pasaulį: mąstymą, jausmus, pojūčius ir intuiciją. Dvi iš šių funkcijų yra racionalios (mąstymas ir jausmai), o dvi - iracionalios (pojūčiai ir intuicija). Kiekviena iš šių funkcijų gali būti ekstraversinė arba intraversinė, atspindinti energijos kryptingumą.
Asmenybės Struktūra pagal C. G. Jungą
Jungo asmenybės teoriją galima suvokti kaip struktūrinę asmenybės teoriją, kadangi Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis. Jungas išskyrė tris pagrindinius psichikos lygmenis: sąmonę, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę. Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą.
Sąmonė ir Ego
Sąmonės centru (bet ne asmenybės) Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija - reaguliuojančioji arba, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu. Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introvesijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį. Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas, kaip bus aptarta vėliau, svarbus raidos procesams.
EGO. Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
Taip pat skaitykite: Psichologija ir pasąmonė
Asmeninė Pasąmonė
Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą.
INDIVIDUALI PASĄMONĖ (personal unconscious). Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų.
Kolektyvinė Pasąmonė
Kolektyvinė pasąmonė - kitų psichologų dažnai linksniuojama kaip viena kontroversiškiausių Jungo teorijos idėjų, tačiau taip pat viena unikaliausių ir įdomiausių (Feist & Feist, 2006). Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kuri talpina asmenines patirtis, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo mūsų protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o labiau universalūs. Jungas savo veikale „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo: „… ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012). Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos kaip rūšies praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių ir labai tolimos praeities, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapanais“. Tai sapnai, kurie neša prasmes, svarbias ne tik individui, bet ir kiekvienam žmogui visais laikais.
KOLEKTYVINĖ PASĄMONĖ. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios.
Archetipai: Kolektyvinės Pasąmonės Esminiai Elementai
Kalbant apie kolektyvinę pasąmonę, svarbu paminėti vieną kertinių Jungo teorijos sąvokų - archetipą. Archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Panašiai kaip ir kompleksai, jie turi emocinį toną, tačiau kompleksai yra individualūs ir susiję su asmeninės pasąmonės turiniu. Archetipai yra labiau generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006). Jungas teigė, kad archetipo samprata dažnai suvokiama neteisingai. Tai nėra apibrėžti mitologiniai vaizdiniai ar motyvai. Archetipas turėtų būti suvokiamas kaip tendencija kurti tokių motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis ir skiriasi detalėmis, tačiau vis tiek nenutolsta nuo pagrindinio modelio (Jung, 1991).
Taip pat skaitykite: Svajonių interpretacijos pagal [Autoriaus Vardas]
ARCHETIPAI. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche.
Svarbiausi Archetipai
Jungas (2012) teigė, kad svarbiausią vietą užima archetipai, kurie išreiškia vystymosi proceso tikslus. Toliau aptariami pagrindiniai Jungo išskirti archetipai: persona, anima/animus, šešėlis ir savastis.
Persona: Šiuo terminu Jungas apibrėžia tai, ką plačiojoje visuomenėje žmogus vadintų psichologine kauke. Tai tam tikras mūsų veidas, kurį mes rodome būdami sociume. Galima matyti dvi pagrindines kaukės funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją individo prigimtį. Kaukė žmogui yra reikalinga, kadangi neišvengiamai gyvenant visuomenėje, tenka prisitaikyti ir atitikti tam tikrus visuomenės keliamus lūkesčius. Savaime tai nėra blogai, kadangi kiekvienas norėtų, kad, pvz., gyventų tokioje visuomenėjė, kurią gali vadinti civilizuota ir jaustis fiziškai saugus, nes sukelti skausmą, ar žudyti, ar vogti yra nepriimtina. Kita vertus, pernelyg stipri identifikacija su persona kelia pavojų žmogaus individualumui ir savasčiai, kadangi tokiu būdu žmogus pasiaukoja išoriniam pasauliui (sociumui).
Persona - tai kauke, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kauke užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation).
Anima ir Animus: Jungas manė, kad žmogus psichologiškai yra biseksualus. T.y. vyro pasąmonėje egzistuoja paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuriuo jis suvokia moters esmę. Analogiškai ir moters pasąmonėje esti vyro vaizdinys, kuriuo moteris suvokia vyro esmę. Tas vaizdinys yra pasąmoninis, o Jungas teigia, kad anima ir animus paskirtis yra užmegzti ryšį tarp individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Dažnai šio archetipo motyvus galima matyti sapnuose, fantazijose.
Taip pat skaitykite: Kaip stiprinti savivertę
Anima arba animus. Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psyche turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psyche - femininių - anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų.
Šešėlis: Šešėlio archetipas atspindi tamsiąsias žmogaus savybes ir tas savybes, kurių jis nenori pripažinti. Dažnai žmonės tamsiąsias savo savybes projektuoja į išorę, t.y. į kitus žmones ir nenori pripažinti, kad tai yra jų dalis (Jung, cit.pg., Feist & Feist, 2006).
Šešėlis. Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu - jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psyche tampa negyvybiška. Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę.
Savastis (Self): Pagrindiniu archetipu Jungas laikė savastį. Savasties samprata nėra paprasta ir iš literatūros leidžiama suprasti, kad iš esmės, savasties samprata yra ir asmenybės samprata, kurią Jungas vadina ir gyvenimo tikslu (Jung, 2010). Į savasties samprata įeina sąmonė, asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės, persona su šešėliu ir vyriškųjų bei moteriškųjų savybių (animus ir anima).
Savastis (self). Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psyche sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima.
Psichologinės Funkcijos ir Nuostatos
Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija - tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija - ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą. Introvertiški žmonės - užsidarę, dažnai drovūs, susitelkę ties savimi. Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Tačiau šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susiję su psichologinių funkcijų išsivystymu.
Psichologinė funkcija - tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo mąstymo, tačiau jie abu yra susiję su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrimą. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų - mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija.
Viena iš sąmonės funkcijų yra dominuojanti - labiausiai išvystyta, sąmoninga, dažniausiai naudojama. Antroji pagal stiprumą - pagalbinė - blogiau įsisąmoninta, automatiškesnė, bet taip pat gerai išvystyta. Pagalbinės funkcijos veikla jokiu būdu negali prieštarauti dominuojančios funkcijos veiklai. Intuicija ir pojūčiai, mąstymas ir jausmai niekada negali būti viena kitą papildančios funkcijos. Pagalbinė funkcija visais požiūriais yra priešinga dominuojančiai funkcijai. Jei dominuoja viena iš racionalių, ekstraversinių funkcijų, jos pagalbinė funkcija bus iracionali, intraversinė. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei dominuojanti funkcija - ekstraversinis mąstymas, pagalbinė funkcija bus - intraversinė intuicija arba intravesiniai pojūčiai; jei dominuoja intraversiniai pojūčiai, pagalbinė - ekstraversinė logika arba ekstraversiniai jausmai; dominuojanti funkcija - ekstraversiniai jausmai, pagalbinė - intraversiniai pojūčiai arba intraversinė intuicija. Tretinė funkcija yra antroji padedančioji. Ją galima palyginti su kairiąja dešiniarankio ranka - mažiau išvystyta, blogiau valdoma. Nuslopinta funkcija - mažiausiai diferencijuota, prastai valdoma, primityvi ir archajiška. Jos kryptis yra priešinga nei dominuojančios funkcijos, bet ji sutampa su dominuojančia funkcija racionalumo/ iracionalumo lygmeniu.
Funkcijų Tipai ir Jų Charakteristikos
Jausmai: Jausminio tipo žmonių mintys gali būti labai įdomios, gilios, originalios, tačiau jas sunku suvaldyti, jos išsakomos chaotiškai. Ypač tai akivaizdu streso situacijose - pvz., per egzaminus, kai atrodo, kad dingo gebėjimas mąstyti. Jausminį ekstravertą galima pažinti iš gebėjimo perprasti, priimti ir išreikšti grupės vertybes. Šio sąmonės tipo asmenys lengvai užmezga pažintis, susiranda draugų. Jie neturi didelių iliuzijų ir lūkesčių, tiksliai įvertina santykių privalumus ir trūkumus, lengvai prisitaiko prie aplinkos, pasižymi sveika nuovoka, atspėja kitų žmonių elgesio motyvus, pelno pasitikėjimą ir pasiekia savo tikslų. Sukurdami jaukią, malonią atmosferą, jie plaukia pasroviui. Intraversinis jausminis tipas viską matuoja vidinės vertybių sistemos matais.
Mąstymas: Ekstraversinio mąstymo tipo žmonės dažnai tampa vadovais, administratoriais, mokslininkais ar teisininkais. Jie pasižymi enciklopediniu apsiskaitymu, jiems lengvai paklūsta įvairūs organizaciniai procesai. Jie nepavargsta nuosekliai ir sistemingai gilintis į išorines problemas ir jas spręsti. Klausydami ginčų ir diskusijų šie žmonės lengvai nustato konflikto šaltinį ir nesusipratimų pasekmes. Šių žmonių pagrindinė veikla mažai susijusi su išorinio gyvenimo tvarka. Daug labiau juos domina idėjos. Jie dažniausiai laikosi pozicijos, kad veikla turi prasidėti ne nuo faktų nustatymo, bet idėjų išgryninimo.
Pojūčiai: Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija yra labai jautrūs išoriniams arba vidiniams faktams ir procesams. Šiuos žmones pasiglemžia realybė, jie stringa dabartyje. Ekstraversinio pojūčių tipo žmogus geba jausti išorinio pasaulio objektus ir reiškinius bei konkrečiai ir praktiškai su jais tvarkytis. Jie viską pastebi, į viską atkreipia dėmesį. Intraversinis pojūčių tipas pastebi viską: rūbus, išraišką, šukuoseną, stilių - kiekviena detalė fiksuojama. Taip formuojamas įspūdis, kurį išreikšti padeda pagalbinė funkcija - t.y. ekstraversinis mąstymas arba jausmai.
Intuicija: Intuicija - tai visuminis žinojimas iš niekur, tam tikras ateities numatymas, gebėjimas įžvelgti tai, kas dar tik bus. Šio tipo žmonėms kiekvienas daiktas - tai daugybė galimybių jam tapti kažkuo kitu. Jei ši funkcija stipriai išreikšta, žmogus trykšta kūrybiškumu ir naujų galimybių įžvalgomis. Ekstraversinės intuicijos tipas itin gerai numato išorinių įvykių raidą. Ekstravesinės intuicijos žmonių gausu tarp verslininkų, žurnalistų, leidėjų, nekilnojamojo turto agentų, biržos brokerių.
Asmenybės Vystymosi Etapei
Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus.
Vaikystė ir Jaunystė
Apie vaikystę Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuotą struktūrą. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių problemų, nes joms atsirasti reikalingas sąmoningas ego,kuris tuo metu dar nėra susiformavęs. Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo. Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko asmenybės formavimąsi. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystymąsi tuo būdu, kaip jie elgiasi su vaiku. Pats vaiko ego iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Tačiau tik paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs paruošiamąja veikla - mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje.
Vidutinis Amžius ir Senatvė
Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 - 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą - gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik sąmoningąją savo pusę - jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą. Toks procesas vadinasi individuacija - tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link individuacijos yra įgimta ir neišvengiama,. Žmogus siekiantis individuacijos turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pasąmonę - savo sapnus, fantazijas, ir išnaudoti ‘kūrybinę vaizduotę’ - tapybą, rašymą ar kitą išraiškos formą. Tad vidutinio amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pasąmonės spontaniškumo, nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Be to individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis - transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireiškimu. Tuo tarpu transcendencija - šių aspektų sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija. Pati vėliausia vystymosi fazė - senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia dominuoja pasąmonė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, ką sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai.
Analitinė Terapija ir Individulizacija
C. G. Jungo terapijos, dar vadinamos analitine, metu terapeutai kartu su klientais bando suprasti pasąmonę ir jos įtaką jiems. C. G. Jungo terapija bando šalinti pagrindinę kliento problemų priežastį, o ne tik varginančius simptomus ar elgesį. Siekdami geriau suprasti kliento pasąmonę, C. G. Jungo terapeutai gali paprašyti klientų vesti sapnų žurnalą arba atlikti žodžių asociacijų testus. Šios terapijos tikslas - geriau suprasti pasąmonę ir tai, kaip ji veikia mūsų elgesį. C. G. Jungo psichologai pripažįsta, kad šis pasąmonės pažinimo procesas ne visada gali būti malonus. Tačiau C. G. Jungas tikėjo, kad šis procesas yra būtinas.
C. G. Jungo terapijos tikslas - pasiekti tai, ką Jungas vadino individulizacija. Individualizacija - tai procesas, kurio metu integruojama visa praeities patirtis - tiek gera, tiek bloga - siekiant gyventi sveiką ir stabilų gyvenimą. Individualizacija yra ilgalaikis tikslas, todėl C. G. Jungo terapija nėra skirta padėti klientams greitai išspręsti jų problemas. Vietoj to C. G. Jungo terapeutai daugiausia dėmesio skiria pagrindinėms problemų priežastims šalinti, padeda klientams giliau suprasti, kas jie yra, ir skatina gyventi prasmingesnį gyvenimą.
tags: #pasamones #psichologija #c #g #jung