Vaikų agresyvumas - tai signalas apie emocinį disbalansą, vidinį nerimą arba neišmoktas emocijų valdymo strategijas. Kiekvienas vaikas kartais supyksta ar priešinasi, tačiau kai agresija tampa dažna ir trukdo bendravimui ar mokymuisi, būtina ieškoti gilesnių priežasčių. Šiame straipsnyje aptarsime pasyviai agresyvų vaiko elgesį, jo požymius, priežastis ir būdus, kaip tėvai, globėjai ir mokytojai gali padėti vaikui valdyti savo emocijas ir elgesį.
Kas Yra Pasyvi Agresija?
Pasyvi agresija - tai pykčio ar nepasitenkinimo reiškimas netiesioginiais būdais. Tai yra elgesio modelis, kuriam būdingas vengimas tiesiogiai išreikšti savo jausmus, nuomones ar poreikius. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai jaučia pyktį, bet bijo ar negali jo išreikšti tiesiogiai, todėl renkasi netiesioginius būdus, tokius kaip sarkazmas, atidėliojimas, užmaršumas ar kitų kaltinimas.
Pasyvi agresija gali būti suprantama kaip žmogaus negebėjimas aiškiai nusibrėžti savo ribų, pasakyti „ne“, iškomunikuoti savo jausmus ir tiesiog atvirai pykti. Vietoj to, pasyviai agresyvus žmogus ieško išorinių priežasčių savo nepasitenkinimui pateisinti.
Pasyviai Agresyvaus Elgesio Požymiai
Atpažinti pasyvią agresiją gali būti sudėtinga, nes ji dažnai pasireiškia subtiliais ir dviprasmiškais būdais. Tačiau yra keletas požymių, kurie gali padėti atpažinti šį elgesį:
- Dažnai sulaukiate atsakymo „tuoj“, bet niekas taip ir neįvyksta.
- Jūsų paauglys užsidaręs savyje, sunku prakalbinti.
- Skundžiasi galvos/pilvo skausmais, o gal netgi save žaloja.
- Po komplimentais paslėpti įžeidinėjimai: Žmogus jums kažką pasako, tarsi pokštą, tačiau jūs suprantate, kad tai, ką dabar girdėjote, iš tikrųjų yra ne komplimentas, o įžeidimas.
- Konfrontaciją keliantys klausimai: Jūs pasakote kokią nors idėją, o pasyviai agresyvus žmogus atšauna, jog negali patikėti, kad iš tiesų taip pasakėte.
- Piktinimasis kitų žmonių prašymais ar reikalavimais: Žmogus, kuris negali pasakyti „ne“, pradeda skųstis, jog jam užkrovė dar daugiau darbo.
- Priešiškumas: Pasyviai agresyvūs žmonės yra apskritai priešiški, ypač tiems, iš kurių jie nenori susilaukti prašymų, reikalavimų, su kuriais jie nenori bendradarbiauti.
- Nuolatinis skundimasis: Pasyviai agresyvūs žmonės dažniausiai labai daug skundžiasi tuo, kas jų gyvenime vyksta blogai.
- Niūri nuotaika: Jiems sunku būti su savo emocijomis, jiems sunku apie jas kalbėti su kitais žmonėmis ir kalbėti apie jas atvirai ir nuoširdžiai.
- Baudimas tyla: Susipykote su pasyviai agresyviu žmogumi ir jei staiga to konflikto sprendimas nėra jo naudai, jus gali nubausti. Nubausti tiesiog su jumis nekalbant - dieną, dvi, savaitę, kartais ir mėnesį.
- Užmaršumas, atidėliojimas, klaidos, išsisukinėjimas, pažadų nesilaikymas.
- Nuolatinis pasitikslinimas, detalizavimas, nesupratimas, ignoravimas, atsiribojimas, žinučių ar laiškų neatsakymas.
Pasyvios Agresijos Formos
Pasyvi agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant:
Taip pat skaitykite: Valdymo strategijos
- Dviprasmiški komplimentai: Toks komentaras, kaip: „O, kokia įdomi apranga! Kaip gerai, kad tau nerūpi kitų nuomonė“ gali skambėti kaip komplimentas, tačiau po juo slepiasi noras „įkąsti“ ir netiesiogiai sukritikuoti jūsų aprangos pasirinkimą.
- Sarkazmas: Naudojamas siekiant pašiepti ar įžeisti kitą asmenį.
- Manipuliacijos: Stengiamasi manipuliuoti tokiomis frazėmis kaip: „Tu esi vienintelis, kuris gali man padėti“ arba „Tu tiek daug keliauji, norėčiau ir aš sau tai leisti“.
- Atidėliojimas ir laiko vilkinimas: Pastebite, kad bendradarbis nuolat vėluoja arba atidėlioja pavestas užduotis, nors pradžioje iškart sutiko jas atlikti ir tikino, kad viską padarys.
- Apkalbos: Kadangi pasyviai agresyvūs žmonės vengia konfliktinių situacijų, savo nepasitenkinimą jie išreiškia apkalbinėdami ar skleisdami gandus apie kitą asmenį.
Kodėl Vaikai Elgiasi Pasyviai Agresyviai: Priežastys
Pasyvios agresijos priežastis išsamiai aiškina dauguma psichologijos teorijų ir jų kūrėjų. Klinikinės psichologijos profesorius dr. M. Smithas teigia, kad pasyviai agresyvaus elgesio formavimuisi reikšmingą įtaką padaro mums artima aplinka. Kai vaikas pradeda suprasti kalbą ir kalbėti, tėvai išmoko elgtis tam tikru būdu ir pradeda naudoti psichologines kontrolės (manipuliacijos) priemones. Tėvai išmoko vaikus elgesiui priskirti emociškai „įkrautus“ vertinimus, atsisakydami asmeninės atsakomybės (sako: „blogas, murzius, verksnė“, užuot sakę: „man patinka (nepatinka)“, „aš noriu“). Prasmė - esi mažas, bejėgis, neišmanėlis, neatitinki „teisingų“ taisyklių, standartų. Padariniai - vaikai jaučia kaltę, nerimą, gėdą ir daro viską, kad išvengtų šių jausmų.
Vaikystėje mus išmoko prieštaraujančių normų: „muštis - negražu, nes išauklėti vaikai taip nesielgia“, „bėgti - negalima, nes bėga tik bailiai“. Išeitis? Pasyvumas - likti padėtyje, kuri tau nepatinka. Tylime sukandę dantis ir ieškome netiesioginių būdų, kaip įgyvendinti keršto planus.
Pasyviai agresyvus elgesys dažnai yra išmoktas elgesys. Tai, kaip vaiko tėvai išreiškia savo pyktį ar nepritarimą, kaip reaguoja į vaiko pyktį, gali būti susiję su tuo, kaip išmokstama reikšti nemalonias emocijas vyresniame amžiuje. Pasyvi agresija gali būti taikoma tam, kad neprašydamas tiesiogiai žmogus gautų tai, ko trokšta.
Vaiko agresyvumas niekada neatsiranda be priežasties. Tai - emocinė reakcija į aplinkos veiksnius arba vidinį diskomfortą, kurio vaikas dar nesugeba išreikšti žodžiais. Kiekvienas atvejis unikalus, tačiau psichologai išskiria kelias pagrindines priežastis, kurios dažniausiai lemia agresyvų elgesį.
Šeimos aplinka turi esminę reikšmę. Vaikai mokosi stebėdami, todėl jei namuose dažnai kyla konfliktai, riksmai ar smurtas, jie šį elgesį suvokia kaip normalų bendravimo būdą. Net ir emocinis šaltumas ar tėvų nuolatinis nepasitenkinimas gali sukelti pyktį bei nesaugumo jausmą, kuris virsta agresija.
Taip pat skaitykite: Agresijos priežastys
Emocijų reguliavimo sunkumai. Ypač jaunesni vaikai dar nesugeba tinkamai valdyti pykčio ar nusivylimo, todėl reaguoja impulsyviai: šaukia, trenkia, verkia. Tai nėra blogas elgesys - tai signalas, kad vaikas dar tik mokosi susidoroti su jausmais.
Kartais agresiją sukelia stresas ar pokyčiai, tokie kaip tėvų skyrybos, nauja mokykla ar brolio/sesers gimimas. Vaikui tai gali atrodyti grėsminga, todėl jis bando atgauti kontrolės jausmą per agresyvų elgesį.
Taip pat egzistuoja fiziologinės ir neurologinės priežastys - pavyzdžiui, dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), sensoriniai jautrumai ar net miego trūkumas. Tokiais atvejais vaiko smegenys dirba „per greitai“, todėl emocijos išsilieja staigiai ir stipriai.
Dažniausios Tėvų Klaidos, Kurios Sustiprina Agresyvų Elgesį
Tėvai dažnai reaguoja į vaiko agresiją instinktyviai - pykdami, moralizuodami ar bausdami. Deja, tokios reakcijos ne tik nepadeda, bet ir dar labiau sustiprina problemą, nes vaikas mokosi elgesio iš suaugusiųjų. Kiekvienas šauksmas, griežtas tonas ar emocinis šaltumas tampa modeliu, kurį vaikas vėliau atkartos.
Pirmoji klaida - bausmės vietoj supratimo. Kai vaikas rėkia ar mušasi, dažnai tėvai skuba jį nubausti - uždraudžia žaisti, atima mėgstamus daiktus ar tiesiog aprėkia. Tačiau vaikas tokiu momentu ne supranta, o jaučiasi dar labiau nesaugus. Jis negauna galimybės suprasti savo emocijų, todėl išmoksta tik bijoti bausmės.
Taip pat skaitykite: Agresyvus vaikas darželyje: ką daryti?
Antroji klaida - nenuoseklumas. Kai tėvai vieną dieną leidžia elgesį, o kitą už jį bara, vaikas nebesupranta ribų. Tokia sumaištis skatina nepaklusnumą, priešiškumą ir emocinį chaosą.
Trečioji - agresijos ignoravimas. Kai tėvai apsimeta, kad nieko nevyksta, tikėdamiesi, jog vaikas „išaugs“, jie praleidžia momentą, kai galima padėti. Neišspręstos emocinės problemos vaikystėje dažnai išsivysto į paauglystės elgesio sutrikimus ar savivertės problemas.
Dar viena klaida - savo pavyzdžio nepaisymas. Vaikai greitai pastebi, jei tėvai patys reaguoja pykčiu, kelia balsą ar kaltina kitus. Jie perima šį modelį, nes smegenys, ypač mažų vaikų, mokosi per imitaciją.
Tad svarbiausia - ne reikalauti, kad vaikas pasikeistų, o pakeisti tėvų reakciją į jo elgesį. Ramus, nuoseklus ir empatiškas požiūris yra veiksmingiausia strategija.
Kaip Padėti Vaikui Valdyti Pyktį Ir Agresiją
Vaiko pyktis nėra priešas - tai emocinis signalas, kad jam sunku, skauda ar jis jaučiasi nesuprastas. Tėvų užduotis - ne užgniaužti šią emociją, o padėti vaikui ją atpažinti, įvardyti ir išmokti su ja susidoroti.
Pirmiausia svarbu suteikti vaikui saugią erdvę emocijoms išreikšti. Kai vaikas pyksta, nereikia jo iš karto drausminti ar moralizuoti. Vietoj to galima pasakyti: „Matau, kad tu labai supykai. Papasakok, kas įvyko.“ Tokia reakcija parodo, kad tėvai priima vaiko jausmus, bet kartu riboja netinkamą elgesį - leidžia pykti, bet ne skaudinti kitų.
Antra, būtina mokyti vaikus emocijų atpažinimo ir žodinio išreiškimo. Tam padeda paprasti klausimai: „Kaip tu jautiesi?“, „Kur kūne jauti pyktį?“, „Ką galėtume padaryti, kad pasidarytų lengviau?“. Tokiu būdu vaikas pradeda suprasti savo emocijų priežastis ir mokosi jas kontroliuoti.
Labai veiksmingi ir fiziniai iškrovos būdai: sportas, šokiai, piešimas, plastilino minkymas ar tiesiog laikas lauke. Fizinė veikla padeda natūraliai sumažinti įtampą, o kūrybinės priemonės leidžia išreikšti emocijas simboliškai, ne per veiksmus prieš kitus.
Be to, svarbu įtraukti dienos rutiną ir poilsio laiką. Miego trūkumas, pervargimas ir per daug dirgiklių dažnai sukelia emocinius protrūkius. Ramus vakaro ritmas, bendras skaitymas ar pokalbis prieš miegą padeda vaikui jaustis saugiai.
Tėvai taip pat turi būti pavyzdžiu - rodyti, kaip reaguoti į pyktį be agresijos. Jei suaugęs žmogus pasako: „Aš dabar pykstu, todėl trumpam išeinu nusiraminti“, vaikas mokosi, kad pyktis nėra blogas, bet jį galima valdyti.
Galiausiai, kai situacija sudėtinga ar agresija tampa dažna, verta kreiptis į vaikų psichologą ar psichoterapeutą. Specialistai padeda nustatyti priežastis, sukurti elgesio planą ir išmokyti tiek tėvus, tiek vaiką konstruktyvių reakcijų būdų.
Kada Būtina Kreiptis Į Specialistą?
Kai vaiko agresyvumas tampa nuolatinis, intensyvus ar pradeda kelti pavojų jam pačiam ar aplinkiniams, būtina kreiptis į specialistus. Psichologai ir vaikų psichiatrai padeda atskirti, ar agresija kyla dėl emocinių sunkumų, ar yra gilesnių neurologinių, elgesio ar raidos sutrikimų požymis.
Pirmasis žingsnis - psichologinis įvertinimas. Specialistas stebi vaiko elgesį, pokalbio metu įvertina emocijų raišką, santykį su tėvais ir aplinka. Dažnai pasitelkiami ir klausimynai ar testai, leidžiantys nustatyti, kaip vaikas reaguoja į stresą ir frustraciją.
Jei įtariami gilesni sutrikimai (pvz., ADHD, autizmo spektro ar sensorinės integracijos problemos), psichologas gali rekomenduoti neurologo, logopedo ar ergoterapeuto konsultaciją. Toks kompleksinis požiūris padeda pamatyti visą vaiko situaciją ir sudaryti individualų pagalbos planą.
Pagalba gali būti įvairi - nuo žaidimų terapijos, padedančios vaikui išreikšti emocijas per žaidimą, iki kognityvinės elgesio terapijos, kuri moko savikontrolės ir jausmų atpažinimo. Tėvams dažnai siūlomos tėvystės konsultacijos, kuriose jie mokosi, kaip reaguoti į sudėtingas situacijas ramiai ir empatiškai.
Svarbu suprasti, kad tai - bendras procesas. Be tėvų įsitraukimo ilgalaikių rezultatų pasiekti sunku. Vaikui reikia ne tik specialisto, bet ir artimos, suprantančios aplinkos, kurioje jis jaustųsi saugus net tada, kai jaučia pyktį.
Kaip Reaguoti Į Pasyvią Agresiją Ir Save Apsaugoti
Susidūrus su pasyviai agresyviu žmogumi gali kilti daug neigiamų emocijų. Geriausias būdas reaguoti į pasyvią agresiją yra inicijuoti pokalbį ir atvirai pasidalinti savo jausmais. Bandykite taktiškai, nepuolant, pasiteirauti kito apie jį ar ją kamuojančias problemas ir pasiūlykite kartu ieškoti sprendimo būdų. Neretai pasyvią agresiją kitas naudoja nesąmoningai, nes atvirai reikšti savo emocijas jam yra sudėtinga. Svarbu brėžti ribas, atspindėti tai, ką girdite ar pastebite ir kviesti pagarbiam, atviram dialogui. Svarbiausia, neatsakykite į pasyviai agresyvų elgesį tuo pačiu, tokiu būdu tikrai nieko nelaimėsite. Verčiau koncentruokitės į atviro ir saugaus santykio kūrimą. Jei jaučiate pyktį, bejėgiškumą, kaltę, į pasyvią agresiją atsakykite aktyviu veiksmu ir pabandykite pradėti pokalbį. Įvardinkite savo jausmus, taip pat išsakykite prielaidas apie savo partnerio savijautą. „Suprantu, kad tu nesikalbi, nes pyksti ant manęs, bet tada aš jaučiuosi visiškai bejėgis ir neįsivaizduoju, kaip pakeisti šitą situaciją“.
Kaip Sau Padėti, Jei Pastebite Pasyvią Agresiją Savyje
Pačiam atpažinti nuosavą pasyviai agresyvų elgesį yra labai sunku. Tačiau jei šalia jūsų vis atsiranda žmonių, kuriais jūs nuoširdžiai piktinatės, jei pastebite, kad jūs nuolat nusileidžiate kitiems, retai kada išreiškiate savo poziciją, nuolat atidėliojate ar užmirštate - pabandykite savo pyktį ir nepasitenkinimą išreikšti tiesiogiai. Gebėjimas laiku atpažinti ir tinkamai išreikšti pyktį suteikia vidinę laisvę, atveria galimybes dar tikslesniam susikalbėjimui ir augimui.
Jei pastebėjote, kad elgiatės pasyviai agresyviai, galite sau padėti:
- Apmąstykite savo elgesį ir jo poveikį: Nustatykite situacijas, kuriose esate linkę elgtis pasyviai agresyviai ir pabandykite suprasti, kas skatina tokį elgesį. Tai gali būti stresas, jausmas, kad tavęs neišklauso, arba konfrontacijos baimė.
- Pažinkite savo emocinį pasaulį: Apskritai, savo emocinio pasaulio pažinimas yra tai, nuo ko verta pradėti. Tiesa, vienam tai padaryti gali būti nelengva, todėl pagalbos visada galima kreiptis į psichologą.
- Mokykitės tiesiai, bet pagarbiai reikšti savo jausmus ir mintis: Nebijokite aiškiai įvardinti savo poreikių. Poreikiai nebūtinai bus patenkinti, tačiau aplinkiniai supras, ko jums reikia.
- Būkite atviri, skatinkite nuoširdžius pokalbius su asmenimis, kuriais pasitikite: Priimkite grįžtamąją informaciją apie savo elgesį ir būkite pasirengę keistis.
- Būkite kantrūs ir nuosekliai praktikuokite sveikesnius bendravimo metodus: Žinoma, norint pakeisti elgesį, reikia nemažai laiko ir pastangų.
Pasyvi Agresija Darbo Vietoje
Darbo vietoje iškilus problemai, kai kurie žmonės bijo ar nenori tiesiogiai konfrontuoti, todėl priverčia kitus pykti už juos. Tai - pasyvi agresija, kai vietoj tiesiogiai reiškiamo nepasitenkinimo ieškoma išorinių priežasčių. Pasyviai agresyvų elgesį organizacijoje gali skatinti tam tikros elgesio normos, kultūra. Organizacinėje psichologijoje yra net specialus terminas „kaltinimo kultūra“ (angl. Culture of blame), kuriai būdinga paskalos ir gandai (užuot aptarus problemas tiesiogiai, jos ignoruojamos), atsakomybės vengimas, klaidų slėpimas ir kaltųjų paieška, t. y. siekis kaltę primesti kažkam kitam. Tokia kultūra sukuria puikią terpę pasyviai agresyviam elgesiui. Pavyzdžiui, jei susirinkime ignoruojama darbuotojo iškelta problema, tikėtina, kad tas darbuotojas bandys įrodyti ją egzistuojant kitais, netiesioginiais būdais. Nesaugi aplinka taip pat skatina pasyviai agresyvų elgesį.
Kadangi pasyviai agresyvaus elgesio giluminė priežastis - pažeista savivertė, pasitikėjimas, tai svarbiausia - juos stiprinti. Pripažinti savo stipriąsias savybes, tiesiog vertinti tai, kas ir koks aš esu, įsisąmoninti, kad aš esu tiek pat vertingas, kaip kiti, leisti sau pasirūpinti savimi ir suteikti sau teisę tenkinti savo poreikius ne paskutinėje vietoje.
Vaikų Netinkamas Elgesys. Kas Slypi Po Juo?
Tikėtina, kad nėra nei vieno tėčio / mamos, kuris nebūtų susidūręs su vaiko netinkamu elgesiu. Į vaiko elgesį galima reaguoti įvairiais būdais: nekreipiant dėmesio, numatant pasekmes, baudžiant. Kai kada netinkamas elgesys sustoja ir nebesikartoja, o kai kada tęsiasi ilgą laiką. Tuomet imame ieškoti būdų, kaip su tuo tvarkytis. Ieškant tinkamų reagavimo būdų, pirmiausia svarbu suprasti, kas slypi po netinkamu elgesiu. Suprasdami, koks yra elgesio tikslas mes galime padėti vaikui tą tikslą pasiekti tinkamu būdu. Tai, kas gi daro įtaką vaiko elgesiui? Vienas iš veiksnių, tai situacinės priežastys (pvz., alkis, nuobodulys, dirgiklių gausa, liga ir pan.). Kiti veiksniai, kurie turi įtakos vaiko elgesiui, tai raidos sunkumai, įvairios ligos ar temperamentas. Tokiais atvejais svarbu konsultuotis su specialistais dėl šių veiksnių sušvelninimo ar pašalinimo. Pagal individualios psichologijos teoriją, kiekvieno iš mūsų elgesys yra mūsų tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Bendras visų žmonių poreikis yra jaustis reikšmingu sau bei jį supančiai aplinkai. Vaikai kaip ir suaugusieji siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti - ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį. Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinu pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė. Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus). Patartina į tokį vaiko elgesį reaguoti suteikiant jiems dėmesio, primenant aptartas taisykles. Vaikai, kurie nori būti savarankiškesni, dažnai ima aktyviai arba pasyviai priešintis taisyklėms, nurodymams (pvz., atsisako atlikti pareigas, grįžta vėliau nei susitarėte, pažada padaryti namų darbus ir delsia). Galim jausti, kad su vaiku einame į kovą ir imam ginčytis, įrodinėti, bandome jį įveikti. Jų elgesys nesiliauja, gali net stiprėti. Vaikai, kurie jaučiasi labai įskaudinti, gali kerštaudami imti įžeidinėti kitą, jam kenkti, laužyti daiktus. Vaikai, kurie bijo suklysti, dažnai yra atsitraukę, nesiima veiklų, atsisako jose dalyvauti.
Jei manote, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes nori būti tokiu būdu pastebėtas, reikia atrasti būdus, kaip jis gali jaustis reikšmingu tinkamu keliu, pavyzdžiui: pastebint jo tinkamą elgesį (pvz., jei jam sunku savarankiškai ruošti pamokas, vis prašo jūsų pagalbos ir sykį jis be raginimo išsiima knygas, tai pastebėti ir pasidžiaugti jo pastangomis), paprašant jo pagalbos (pvz., padėti kepti kartu sausainius). Jei vaiko netinkamas elgesys susijęs su vaiko noru turėti daugiau savarankiškumo, reikia atrasti būdus, kaip jis tai galėtų patenkinti tinkamu būdu. Pirmas svarbus žingsnis yra pagarbus vaiko nuomonės / požiūrio išklausymas bei supratimas, kad tai, ką jis sako yra jam svarbu (nepaisant to, kad mes turime priešingą nuomonę nei jis). Esant nesutarimui, svarbu kviesti vaiką į bendradarbiaujantį santykį. Suaugęs žmogus turi būtų pasirengęs bendradarbiauti ir nesitikėti besąlyginio vaiko paklusimo (pvz., paprašius susitvarkyti kambarį, vaikams ims tuoj pat tvarkytis). Taip pat, svarbu pastebėti jo tinkamą elgesį, suteikti pozityvaus dėmesio, kaip ir su vaikais, kurie siekia dėmesio. Jei vaikas netinkamai elgiasi, nes jaučiasi įskaudintas, tada svarbu atkreipti dėmesį į santykį su juo (Koks jis yra? Ar skiriamos pasekmės už netinkamą elgesį yra ne per didelės? Jei vaikas atsitraukia, neatlieka užduočių, nes jaučiasi bejėgis, tada būtų naudinga dažniau ir daugiau koncentruotis į jo sėkmes: pastebėti kas jam pavyksta, prisiminti jo praeities pasisekimus, atkreipti dėmesį į pastangas.