Patyčios - tai opi visuomenės problema, paliečianti vaikus ir jaunuolius visame pasaulyje. Šiame straipsnyje gilinamasi į patyčių priežastis, pasekmes ir prevencijos būdus, siekiant padėti tiek skriaudžiamiesiems, tiek skriaudėjams, bei stebėtojams.
Patyčios: Problemos Aktualumas
Patyčios yra tyčinis pasikartojantis agresyvus elgesys, sąmoningas skaudinimas kito. Pastebima, kad patyčios yra išmokstamas elgesys, sujungtas ir su visuomene, ir su aplinka. Supančios visuomenės vertybės ir reikšmė vystosi ir auga laikui bėgant ir tos visuomenės nariai priima šiuos susiformavusius modelius kaip elgesio normą. Vis daugiau mokslinių įrodymų patvirtina, kad patyčios prasideda ikimokykliniame amžiuje. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvos moksleiviai patiria daugiausia patyčių, palyginti su kitomis Europos šalimis. Tai gana didelis skaičius, palyginti su kitomis šalimis, pvz., Skandinavijos, kur patyčias patiria apie 5 proc. Ilgalaikės patyčios yra viena iš svarbiausių tyrėjų nagrinėjamų temų, kai kalbame apie mokyklinio amžiaus vaikus, tačiau patyčios atsiranda daug anksčiau, todėl vis labiau reikia kalbėti apie šią problemą jaunesniame ikimokykliname amžiuje.
Vasarą nekantriai laukęs rugsėjo 1-osios, nes buvo pasiilgęs mokyklos draugų, praėjus porai mėnesių atsisako į ją eiti. Išėjęs iš namų, mokyklos nepasiekia ir visą pamokų laiką vaikščioja parke ar važinėja autobusu. Dažna tokio elgesio priežastis - patyčios. Iš tiesų, patyčios yra viena dažniausių temų, keliančių vaikams daug nerimo, baimių.
Patyčių Formos ir Paplitimas
Pasak tyrimų rezultatų, dažniausiai patiriamos žodinės patyčios. Tai pravardžiavimas, erzinimas, užgauliojimas, rašinėjimas nemalonių dalykų, t.t. Fizinių patyčių - mušimų, spardymų, stumdymų - yra mažiau.
Šiais visuotinio kompiuterizavimo laikais svarbią vietą užima elektroninės patyčios, kurių skaičius galbūt ir mažesnis, tačiau vaikui daroma žala gali būti daug didesnė. Juk kai vaiką skriaudžia klasėje, patyčias mato 15-20 bendraklasių. O socialiniuose tinkluose platinamus pašaipius komentarus gali perskaityti šimtai, t.y. patyčios nutinka socialinių tinklų, žaidimų, susirašinėjimo platformose. Tyčiojamasi įvairiai - siunčiamos įžeidžiančios, šmeižiančios žinutės, žmogus išmetamas iš susirašinėjimo grupių, įsilaužiama į jo paskyrą ir apsimetant juo publikuojamos netinkamo turinio nuotraukos ar tekstai, vaikas gali būti nufilmuojamas ir vaizdas išplatinamas internete. Elektroninių patyčių auka išgyvena didelį stresą, kartais žinutės būna siunčiamos anonimiškai ir sudėtinga nustatyti skriaudėją. Be to, patyčios nepasibaigia net ir išėjus iš ten, kur yra skriaudėjas.
Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės
Kodėl Vaikai Tyčiojasi?
Vaikai yra puikūs mokiniai, jie labai gerai išmoksta tokio elgesio, kokį mato aplink save: šeimoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, kt. Lietuvoje yra nemažai agresyvaus elgesio tarp suaugusiųjų, pvz., smurtas šeimoje vis dar yra rimta ir dažna problema. Jeigu vaikas auga tokioje aplinkoje, jis išmoksta būtent tokio elgesio. Dideli, deja, mūsų šalyje ir savižudybių rodikliai, o savižudybė - taip pat agresija, tik nukreipta į save. Paskaitykite socialinių tinklapių komentarus - kiek pažeminimų, skaudžių atsiliepimų, purvo pyla suaugusieji. Kokias išvadas iš to padarys vaikas? Kad tai yra norma ir elgsis panašiai.
Patyčios nuo kitų agresijos formų skiriasi tuo, kad joms reikalinga publika. Patyčios paprastai vyksta, kai yra žmonių, kurie palaiko arba stebi. Kodėl neužstoja? Priežasčių gali būti daugybė. Dažniausia - baimė, kad ir pats gali tapti patyčių objektu. Kitas dalykas, galbūt skriaudėjas yra klasės lyderis, ir kiti vaikai norėdami irgi būti populiarūs, siekia sutarti su skriaudėju-lyderiu.
Dėl to, kad vaikai tyčiojasi, didžiąja dalimi atsakingi suaugusieji. Patyčios - tai išmoktas elgesys, kurį vaikai gali perimti ir iš savo artimos aplinkos žmonių, ir iš pašalinių asmenų - labai svarbu, kokį suaugusiųjų ar bendraamžių bendravimą vaikas mato įvairiose erdvėse. Vaikai, kurie stebi netinkamą, nepagarbų žmonių elgesį vienas kito atžvilgiu ar patys patiria smurtą, yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų. Taip susidaro užburtas ratas - smurtą patiriantis vaikas pradeda abejoti savo kaip žmogaus vertingumu ir stengiasi pakelti savo savigarbą pažemindamas kitą - taip pasijaučia stiprus, gerbiamas ir geresnis už tą, kurį pažemino.
Patyčių Poveikis
Patyčios sukelia baimę, nerimą, pyktį, pažeminimo, bejėgiškumo jausmus ir pan. Ilgainiui gali pasireikšti nerimastingumas, didėti nepasitikėjimas savimi, vystytis nesaugumo jausmas socialinėse situacijose, ir apskritai formuotis bejėgė pozicija gyvenime - kad nuo manęs niekas nepriklauso, kad nieko negaliu padaryti, pakeisti. Kraštutinė pasekmė - vaiko mintys ar ketinimai nusižudyti. Be abejo, tokie scenarijai nebūtinai vystysis visiems vaikams, nes patyčių pasekmės labai priklauso nuo jų trukmės, formos, sunkumo. Greitai pastebėtos ir neutralizuotos patyčios sunkių ilgalaikių pasekmių paprastai nesukelia.
Patyčias patiriantis vaikas išgyvena daugybę sunkių jausmų - liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą. Kartais vaikai jaučia keršto, pykčio jausmus, kuria planus, kaip atkeršyti savo skriaudėjams. Šiuos jausmus gali pagilinti tai, kad iš artimųjų ar kitų aplinkinių vaikas nesulaukia palaikymo, užtarimo, yra paliekamas vienas. Ilgą laiką jaučiant nerimą, baimę gali išsivystyti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimai. Viena iš galimų pasekmių - tai įvairūs psichosomatiniai simptomai, kai be medicininių priežasčių vaikui pasireiškia galvos, pilvo skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai. Kartais vaikai, kurie susiduria su nuolatinėmis patyčiomis, save žaloja, jiems gali kilti minčių apie savižudybę. Taip pat vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus ir kad yra verti tokio elgesio. Vaikai gali išgyventi ir gėdą, manydami, kad yra silpni, nepajėgūs apsiginti nuo skriaudėjų. Ilgą laiką besitęsiančios intensyvios nemalonios emocijos, tokios, kaip nerimas, baimė, liūdesys ir kiti išgyvenimai gali padaryti neigiamų pasekmių vaiko kasdienybei, pavyzdžiui, suprastėję mokymosi rezultatai, dėmesio nekoncentravimas, mokyklos vengimas. Patyčių patyrimas menkina ir vaiko savigarbą - neįmanoma jaustis vertingam ir geram, kai esi emociškai ar fiziškai skriaudžiamas, todėl tai pasireiškia ir įvairiose gyvenimo srityse. Išmoktas bejėgiškumas - tai dar viena pasekmė, sukelta patyčių. Vaikas, kuris nuolat jas patiria ir negali sustabdyti, išmoksta būti bejėgis ir nuleidžia rankas keičiant esamą situaciją.
Taip pat skaitykite: Patyčių pasekmės vaikams
Elektroninių patyčių auka išgyvena didelį stresą, kartais žinutės būna siunčiamos anonimiškai ir sudėtinga nustatyti skriaudėją. Be to, patyčios nepasibaigia net ir išėjus iš ten, kur yra skriaudėjas. Dažnai tėvai neįtaria, kokią gilią neviltį išgyvena vaikas ar jaunuolis, patiriantis patyčias. Patyčios žlugdo.
Ką Daryti? Patarimai Vaikams, Tėvams ir Mokykloms
Pagalba Vaikui, Iš Kurio Tyčiojamasi
Vaikui, iš kurio tyčiojamasi, labai svarbu turėti palaikymą. Jeigu jis neturi palaikymo klasėje ar kitoje aplinkoje, kurioje tyčiojamasi, labai svarbu, kad jo gyvenime būtų vietų, kur jis rastų teigiamą bendravimo patyrimą. Tai gali būti palaikantys tėvai, supratingas mokytojas, geras draugas, arba mėgstama vaikui veikla, kurioje jis gali save realizuoti.
Dažniausi tėvų patarimai - duok atgal arba nekreipk dėmesio. Deja, nei vienas jų nėra konstruktyvus. Sakydami „duok atgal“, skatiname agresiją, mokome jėga spręsti sunkumus. Be to, jis gali sukelti neigiamų pasekmių, nes atgal duodantį vaiką gali apkaltinti, kad būtent jis ir yra skriaudėjas. Patiriantis patyčias vaikas yra silpnesnėje pozicijoje, jis negali apsiginti ir sakydami „duok atgal“, tarsi paliekame jį patį spręsti problemą, kurią turėtų spręsti suaugusieji.
Vaikams dažnai neramu apie patyčias kalbėti su tėvais, nes jie bijo staigios jų reakcijos: kad jie atbėgs į mokyklą, puls skriaudėjus klasėje, skambins jų tėvams ir pan. Vaikas, iš kurio šaipomasi, jaučiasi bejėgis, o jeigu dar ir tėvai puls kažką daryti į jį neatsižvelgdami, tai taip pat nėra tai, ko vaikas nori. Todėl pirmas patarimas - neskubėti, išklausyti vaiką, leisti jam išsikalbėti, suprasti ko jis nori. Ši pirminė pagalba labai svarbi, nes išsikalbėjus jaučiamas palengvėjimas. Kartais vaikai gali jaustis kalti dėl to, kad iš jų tyčiojasi. Svarbu jokiais būdais nesakyti „O ką padarei, kad iš tavęs tyčiojasi? Kodėl iš tavęs tyčiojasi?“ Taip kaltė verčiama vaikui. Reikia nuimti kaltę, sakyti, kad „tu nesi kaltas dėl to, kas su tavimi vyksta, niekas neturi teisės taip su tavimi elgtis, niekas neturi teisės iš tavęs tyčiotis“.
Kitas žingsnis - kartu su vaiku išsiaiškinti, kas yra skriaudėjas, kiek jų yra, kiek laiko trunka patyčios, kada prasidėjo, jei tyčiojamasi elektroniniu būdu - įrašyti įrodymus. Jeigu patyčios vyksta mokykloje, reikėtų kartu su vaiku, o ne už jo nugaros, kreiptis į mokyklą. Rasti klasės auklėtoją ar kitą mokytoją, kuriuo vaikas pasitiki. Kartais vaikai bijo, kad juos vadins skundikais. Vaikams patariame netylėti, nelikti vieniems, o papasakoti apie skriaudas, aiškiname, kad jie nėra atsakingi už šią situaciją. Suaugusieji, o ne vaikai, turėtų stabdyti patyčias. Kita vertus, su vaiku galima aptarti, ką jam daryti pačioje patyčių situacijoje, pamodeliuoti įvairius variantus, pasiruošti, kad kitą kartą susidūręs su skriaudėju jaustųsi drąsiau. Dažnai skriaudžiamas vaikas jaučia baimę, nerimą, kai jį skriaudžia, kas gali matytis iš jo nuleistos galvos, susigūžimo, nerimastingų judesių ir akių kontakto vengimo. Siūlome pabandyti pažvelgti skriaudėjui į akis ir ramiu tonu pasakyti: „Baik, man nepatinka, kai tu taip šneki, tu neturi teisės manęs pravardžiuoti“. Patarimai gali būti skirtingi atsižvelgiant į tai, kaip ir kur vyksta patyčios. Pvz., galima patarti nebūti vienam, vengti vietų, kur renkasi skriaudikai ir pan. Galima patyčias nuleisti juokais, ypač, kada skriaudėjai tyčiojasi panašiomis formuluotėmis dėl svorio, drabužių ir pan.
Taip pat skaitykite: Apie patyčias
Svarbu žinoti apie rizikas ir jas valdyti (draugauti tik su patikimais žmonėmis, saugoti asmeninę informaciją, naudoti privatumo nustatymus); pasakyti patikimam suaugusiajam; palaikyti auką (pabūti drauge, pralinksminti, padėti pranešti apie tai, kas nutiko, duoti patarimų, pvz.: kaip naudotis privatumo nustatymais ar blokavimo galimybe).
Elektroninių patyčių atveju, patariama:
- Išsaugoti įrodymus. Padrąsinkite vaiką išsaugoti bet kokį patyčių įrodymą. Galima tiesiog nufotografuoti ekraną (screenshot) ar išsaugoti gaunamas žinutes.
- Neatsakinėti. Daugeliu atvejų erzinantys ir pravardžiuojantys skriaudėjai nori sulaukti reakcijos. Pasakykite vaikui, kad neatsakytų, nes priešingu atveju suteiktų jiems ko jie nori. Vietoje to, apie tai, ką patyrė, vaikas turėtų pasakyti suaugusiajam, kuriuo pasitiki.
Patikinkite vaiką, kad būtinai kreiptųsi į jus ar kitą patikimą suaugusįjį, net jeigu ir pats vaikas jaučiasi kaltas.
Tėvų/Globėjų Vaidmuo
Vis rečiau tenka sutikti tėvus, manančius, kad patyčios turi ir teigiamą pusę - esą jos užgrūdina, padeda vaikams sutvirtėti, pasiruošti gyvenimui. Pasitaiko situacijų, kada vaikai vengia su suaugusiais kalbėti apie patiriamas patyčias, bijodami skriaudėjų keršto, jausdami gėdą, kad patys negali apsiginti, netikėdami, kad kas nors pasikeis arba bijodami tėvų reakcijos, pavyzdžiui, uždraudimo naudotis kompiuteriu dėl patiriamų elektroninių patyčių. Todėl prakalbinti patyčias patiriantį vaiką gali būti nelengva - gali prireikti daug pokalbių kitomis, mažiau skaudžiomis temomis, kad jis pats pasipasakotų apie patyčias.
Pokalbiuose su vaiku labai svarbu būti supratingiems, nuoširdžiai domėtis, atidžiai klausytis, nepertraukinėti, nekritikuoti, o skatinti kalbėti, teirautis, ką jis pats mano apie savo situaciją, ką siūlytų daryti. Svarbu pasistengti priimti sprendimą kartu su vaiku, atsižvelgti į jo nuomonę. Jei patyčios yra susijusios su mokykla, kartais tėvams verta patiems apsilankyti mokykloje ir apie susiklosčiusią situaciją pasikalbėti su klasės auklėtoju, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu, tačiau dėl tokio sprendimo reikėtų paklausti vaiko nuomonės, ar jis pritartų, kad mama/tėtis eitų į mokyklą apie tai kalbėti. Taip pat gali prireikti susitikti ir su skriaudėjų tėvais.
Svarbu, kad vaikas nebūtų vienas, neužsidarytų savyje, o rastų patikimą suaugusįjį, kuriam galėtų pasipasakoti. Taip pat naudinga būtų jam kuo daugiau laiko leisti su draugiškai nusiteikusiais bendraamžiais, nes skriaudėjai dažniausiai patyčių taikiniu pasirenka vaikus, kurie yra vieni, drovūs, jautrūs, tylūs. Nors gali būti ir sunku, tačiau svarbu nekreipti dėmesio į priekabiautojus, stengiantis neparodyti, kad patyčios žeidžia, mat jiems malonu erzinti tą, kuris reaguoja - pyksta, širsta, verkia. Svarbiausia, kad vaikas žinotų, jog jis negali tylėti ir galvoti, kad nusipelnė tokio elgesio, nes niekas neturi teisės iš jo šaipytis ar kitaip žeminti. Taip pat susidūręs su patyčiomis, vaikas gali paskambinti nemokamais emocinės paramos telefonų numeriais, kuriais bus išklausytas ir jam bus suteiktas emocinis palaikymas.
Tėvai turėtų:
- Kalbėtis apie elektronines patyčias su vaiku. Kaip jis supranta, kas tai yra? Kuo elektroninės patyčios skiriasi nuo fizinių patyčių akis į akį? Jauni žmonės gali neskirti pajuokavimo nuo patyčių ir nenori apie tai kalbėtis, kad nebūtų laikomi nesuprantančiais juokų. Paklauskite vaiko, kaip jis reaguotų, jeigu kažkas pasityčiotų iš jo arba iš jo draugo.
- Naudoti tėvų kontrolės funkciją įreginiuose, kuriais naudojasi jūsų vaikas.
- Pasikalbėti su vaiku apie tai, ką reiškia internete turėtų draugų ir sekėjų. Ar jie tikri draugai? Žinokite, kad vaikas gali imti puoselėti romantiškus santykius internete. Nedarykite skubotų išvadų.
- Žinoti, kad visos patyčių formos gali liūdinti, sukelti baimę ar vienišumo jausmą.
- Ieškoti pagalbos. Pasikalbėkite su vaiko mokykla, o jei jaučiate, kad vaikui grasinama - ir su policija.
Jei tėvai pastebi, kad jų vaikas linkęs demonstruoti jėgą, muštis, reikėtų sunerimti. Apskritai, svarbu nuo pats mažens vaikus mokyti atpažinti emocijas, su jomis gyventi, bet jokiu būdu neslopinti ir nelaikyti savyje. Tokie pasakymai kaip - „berniukai neverkia“, „mergaitės nepyksta“ tarytum draudžia tam tikrus jausmus ir skatina vaikus savyje gniaužti nemalonius išgyvenimus. Agresyvus elgesys dažnai yra naudojamas kaip priemonė išreikšti gilesnius jausmus, tokius kaip skausmas, baimė, vienišumas, pyktis. Į tokį elgesį netinkamai sureagavus ar neįsigilinus, vaikas su patiriamais sunkumais paliekamas vienas. Jei vaikas yra paprasčiausiai baudžiamas, tai vaiką gali skatinti dar labiau užsisklęsti savyje. Sunerimus dėl elgesio rekomenduojama domėtis apie vaiko patiriamus išgyvenimus ar kreiptis į psichologą, kuris gali pakonsultuoti tėvus bei padėti vaikui suprasti jį užklupusius sunkumus.
Ugdymo Įstaigos Veiksmai
Vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu, kiekviena mokykla turi būti pasiruošusi veikiančią reagavimo į smurtą ir patyčias mokykloje tvarką, kurioje būtų numatytas reagavimo planas, eiga, pasidalinta atsakomybėmis. Pirmiausia, bet kuris mokyklos bendruomenės narys turi sustabdyti patyčias ir informuoti patyčių prevenciją koordinuojantį darbuotoją, kuris į patyčių situaciją turi reaguoti kaip galima greičiau - organizuoti individualius pokalbius su skriaudėju, patyčias patyrusiu, jas stebėjusiais vaikais. Apie įvykius informuoti vaikų tėvus, juos įtraukti į patyčių situacijos sprendimą. Patyčioms nesiliaujant, tiek skriaudėjui, tiek patyčias patyrusiam vaikui rekomenduojama sudaryti patyčių sprendimo planą, kuriame būtų numatyti konkretūs sprendimai, įsipareigojimai ir numatytas laikotarpis įsipareigojimams įvykdyti. Reikia nuolat sekti ir stebėti situaciją, ar patyčios liovėsi, ar nėra reikalinga papildyti planą, nes numatytos priemonės - neveiksmingos.
Siekiant išgyvendinti patyčias, svarbu įsisąmoninti, jog negali būti dvigubų standartų vaikams ir suaugusiems. Naivu tikėtis, kad vaikai nesityčios iš kitų, kai tėvai, mokytojai ar kiti suaugusieji taip elgiasi. Labai svarbu nuo pat mažumės kalbėtis su vaiku ir mokyti jį „nedaryti kitam to, kas pačiam nemalonu“.
Mokyklose taip pat turėtų būti skatinamas draugiškas pagarbus bendravimas. Kuo daugiau mokykloje skatinamas draugiškas bendravimas, gebėjimas įsijausti į kito būseną, pagarba, tuo mažiau vietos lieka patyčioms. Kad patyčių mažėtų, reikia drausminti skriaudėjus, kad jie sulauktų pasekmių už netinkamą elgesį. Reikia padėti skriaudžiamiesiems vaikams, ir taip pat reikia dirbti su stebėtoju auditorija, didinti jų sąmoningumą, aiškinti, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso patyčių paplitimas. Ir jeigu nedrąsu įsikišti į patyčias, tai būtina apie jas pranešti suaugusiesiems.
Patyčių Prevencija Ikimokykliniame Amžiuje
Patyčių prevencija turėtų būti vykdoma nuo 4-5 metų amžiaus, kai vaikai pradeda suprasti šį reiškinį. Siekiant užkirsti kelią patyčioms, verta rinktis veiksmingas patyčių prevencijos programas. Gyvybiškai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių vystymąsi.
Teorijos, Aiškinančios Patyčias
Evoliucijos teorija patyčias paaiškina kaip prisitaikymą, kai bandoje patyčių pagalba reikia išgyventi bei užsitikrinti galimybę daugintis. Tai matoma individo fiziniais bruožais, genais perduodamais palikuonims, kurie gimsta stipresni ir atsparesni už kitus. Evoliucinės teorijos šalininkai teigia, kad patyčios egzistavo ir egzistuoja per visą istorijos laikmetį tarp žmonių ir tarp gyvūnų, ir kultūros aspektas evoliucionistų nėra sureikšmintas. Tačiau pati istorija ir įvairūs tyrimai rodo, kad tos visuomenės, kuriose ryškiai matosi narių tarpusavio pagarba, rūpinimasis kitais, bendruomeniškumas ir bendradarbiavimas, gyvena kokybiškiausiai. Evoliucijos teorija taip pat nekreipia dėmesio į aplinkos, auklėjimo ir ugdymo bei švietimo reikšmę patyčių raidai.
Prisirišimo teorijos šalininkai teigia, kad pirmasis vaiko ryšys su suaugusiuoju (mama ar tėvas ar globėjas) daro įtaką vaiko raidai bei santykiams su kitais žmonėmis laikui bėgant. Susiformavęs nesaugus ryšys gali nulemti piktą ir agresyvų elgesį su kitais vaikystės ar paauglystės laikotarpiu.
Socialinio išmokimo teorija grindžiama tuo, jog patyčių modelis yra išmoktas stebint aplinkinius. Darant tyrimus visgi yra pastebėta, kad egzistuoja ryšys tarp patyčių ir namuose patiriamo smurto. Todėl visiškai įmanoma, kad kenčiantis smurtą namuose, vaikas bus labiau linkęs tyčiotis iš kitų arba pats taps patyčių auka. Ta pati grėsmė išlieka ir tokiu atveju, jeigu mokytojo elgesys yra besityčiojantis iš vaiko. Kitais žodžiais tariant, vaikas gali išmokti tyčiotis stebėdamas aplinką, matydamas konkretų pavyzdį kuris yra sustiprintas.
Sociokognityvi teorija dėmesį koncentruoja į vaiko kognityvinių ir socialinių įgūdžių vystymąsį. Tradiciškai vyrauja įsitikinimas, kad patyčios yra susijusios su silpnais socialiniais įgūdžiais arba silpnu kognityviniu atlikimu/veiksmu. Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad tai tik dalis tiesos, nes yra nustatyta, kad tyčiojimuisi visgi reikalingi socialiniai įgūdžiai, tokie kaip grupės tyrinėjimas ir įvertinimas, įgūdžiai manipuliuoti, šantažuoti bei sugebėjimai atskirti narį nuo grupės. Dalis besityčiojančių iš tiesų neturi pakankamai socialinių įgūdžių, tačiau kita dalis jau labai ankstyvame amžiuje moka naudoti psichologines patyčių formas. O tam reikalingas kažkurio lygmens tam tikrų įgūdžių išsivystymo laipsnis.
Sociokultūrinis požiūris stengiasi suprasti situacijos veiksnių reikšmę elgesiui. Kitaip sakant, besityčiojantis elgesys nėra nulemtas vien tik individo bruožų, polinkių ar elgesio sutrikimų. Sociokultūrinis požiūris patyčias aiškina kaip kompleksišką socialinį reiškinį, kuriam įtaką daro daugybė socialinių veiksnių darželyje, mokykloje, namie mikro ir makro aplinkose. Būtent šitą požiūrį patvirtina ir toks pastebėjimas, kad patyčios pastebimos dažniau autoritarinėse, o ne demokratinėse visuomenėse. Todėl sociokultūrinis požiūris yra kaip atskaitos rėmas apjungiant bendras tyrimų išvadas bei ruošiant tinkamas visai visuomenei prevencines patyčių programas.
Smurtinė Aplinka ir Patyčios
Tyrimai rodo, kad augimas smurtinėje aplinkoje, kurioje vaikas patiria smurtą arba tampa smurto liudininku, yra susijęs su smurto naudojimu ateityje. Dažnai žmonės linkę naudoti smurtą patys yra kilę iš šeimų, kuriose patyrė, stebėjo smurtą, ar net gynė auką nuo smurtautojo. Taip pat vaikus gali traumuoti ne tik tiesiogiai liudytas ar patirtas smurtas, įtaką daro ir išgirsti smurto aktai ar pamatytos smurto pasekmės aukai, sudaužyti ar sulaužyti daiktai, girdimi konfliktai.
Mokymosi teorijos nurodo, kad elgesys yra išmokstamas sąveikaujant su kitais. Tokios sąveikos metu žmonės mokosi, koks elgesys yra priimtinas ir koks ne bei kokios pasekmės galimos dėl pasirinkto elgesio. Aplinka, kurioje vaikas auga, yra pirmoji jį formuojanti terpė. Vaikystėje labai svarbu stabili ir saugi aplinka, kurioje vaikas gali pažinti savo emocijas, mokytis reagavimo būdų ir problemų sprendimų įgūdžių. Jei aplinkoje saugumo mažai ir vaikas mato ar pats patiria smurtą, jis išmoksta emocinių ir fizinių smurtavimo būdų. Vaikai savo aplinkoje mato, kad konfliktas gali būti sprendžiamas smurtu, o smurtas tampa priimtina priemone streso valdymui. Vaikas pasaulį pažįsta pirmiausia per savo artimųjų elgesį, todėl labai svarbu kokį pavyzdį jis mato, jei jis mato smurtą kaip galimą priemonę spręsti konfliktus, tikėtina, kad tokį elgesį jis gali modeliuoti ir pats.
Vaikystėje šeimoje patirtas smurtas yra vienas iš pagrindinių rizikos faktorių, kad mergaitė taps smurto auka ir suaugus. Augimas smurtinėje aplinkoje gali išmokyti toleruoti ir normalizuoti smurtą patiriamą iš savo mylimojo.
Vaikai, patyrę smurtą ir tapę smurto liudininkais, patiria panašių psichologinių pasekmių. Smurtinėje aplinkoje augę vaikai dažnai yra nerimastingi, patiria depresijos simptomų, jaučia baimę, bejėgiškumą, turi suicidinių minčių ar ketinimų, gali išgyventi potrauminio streso sutrikimą, susidurti su valgymo sutrikimais, pasižymėti žemesne savigarba. Yra pastebima, kad vaikai, patyrę smurtą šeimoje, pasižymi elgesio problemomis tokiomis kaip - agresijos naudojimas mokykloje, gatvėje ar bendruomenėje, narkotikų ir alkoholio vartojimas. Jie gali patirti patyčias ar patys tapti patyčių organizatoriais bei susidurti su mokymosi sunkumais.
tags: #patycios #ismokstamas #elgesys #2013