Patyčios yra aktuali visuomenės problema, ypač tarp vaikų ir paauglių. Jos apima įvairias agresyvaus elgesio formas, kurios daro didelę žalą tiek patyčių aukoms, tiek ir patiems skriaudėjams. Šiame straipsnyje aptarsime patyčių priežastis, pasekmes ir galimus prevencijos būdus.
Patyčių apibrėžimas ir formos
Patyčios - tai tyčinis, pasikartojantis agresyvus elgesys, sąmoningas skaudinimas kito. Patyčios gali būti žodinės (pravardžiavimas, erzinimas, užgauliojimas, rašinėjimas nemalonių dalykų), fizinės (mušimas, spardymas, stumdymas) arba elektroninės (įžeidžiančios žinutės, šmeižtas socialiniuose tinkluose, įsilaužimai į paskyras).
Patyčių priežastys
Patyčios yra išmoktas elgesys, kurį lemia įvairūs veiksniai:
- Šeimos aplinka: Augimas smurtinėje aplinkoje, kurioje vaikas patiria smurtą arba tampa smurto liudininku, yra susijęs su smurto naudojimu ateityje. Vaikai, stebintys netinkamą, nepagarbų žmonių elgesį vienas kito atžvilgiu ar patys patiriantys smurtą, yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų.
- Mokymosi teorijos: Elgesys yra išmokstamas sąveikaujant su kitais. Aplinka, kurioje vaikas auga, yra pirmoji jį formuojanti terpė. Jei aplinkoje saugumo mažai ir vaikas mato ar pats patiria smurtą, jis išmoksta emocinių ir fizinių smurtavimo būdų.
- Socialinė įtaka: Vaikai yra puikūs mokiniai, jie labai gerai išmoksta tokio elgesio, kokį mato aplink save: šeimoje, visuomenėje, žiniasklaidoje. Lietuvoje yra nemažai agresyvaus elgesio tarp suaugusiųjų, pvz., smurtas šeimoje vis dar yra rimta ir dažna problema.
- Bendraamžių spaudimas: Būdami grupėje, vaikai yra labiau linkę elgtis agresyviai ar rizikingai, smurtas gali tapti priemone pritapti ar užsitikrinti savo vietą grupėje.
- Asmeniniai veiksniai: Hiperaktyvūs, itin kalbūs, impulsyvūs, itin drovūs, žodžiu, bet kokie nukrypę nuo normos yra potencialūs patyčių taikiniai. Vaikų raidos tyrėjai nustatė, kad agresyviam elgesiui taip pat įtaką gali daryti įvairūs sutrikimai ar smegenų pažeidimai.
Patyčių pasekmės
Patyčios sukelia daugybę neigiamų pasekmių tiek patyčių aukoms, tiek ir patiems skriaudėjams.
Pasekmės patyčių aukoms
- Emocinės problemos: Patyčias patiriantis vaikas išgyvena daugybę sunkių jausmų - liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą. Ilgą laiką jaučiant nerimą, baimę gali išsivystyti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimai.
- Psichosomatiniai simptomai: Viena iš galimų pasekmių - tai įvairūs psichosomatiniai simptomai, kai be medicininių priežasčių vaikui pasireiškia galvos, pilvo skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai.
- Savižala ir mintys apie savižudybę: Kartais vaikai, kurie susiduria su nuolatinėmis patyčiomis, save žaloja, jiems gali kilti minčių apie savižudybę.
- Kaltės ir gėdos jausmai: Vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus ir kad yra verti tokio elgesio. Vaikai gali išgyventi ir gėdą, manydami, kad yra silpni, nepajėgūs apsiginti nuo skriaudėjų.
- Socialinė izoliacija: Patyčių patyrimas menkina ir vaiko savigarbą - neįmanoma jaustis vertingam ir geram, kai esi emociškai ar fiziškai skriaudžiamas, todėl tai pasireiškia ir įvairiose gyvenimo srityse.
- Mokymosi sunkumai: Ilgą laiką besitęsiančios intensyvios nemalonios emocijos, tokios, kaip nerimas, baimė, liūdesys ir kiti išgyvenimai gali padaryti neigiamų pasekmių vaiko kasdienybei, pavyzdžiui, suprastėję mokymosi rezultatai, dėmesio nekoncentravimas, mokyklos vengimas.
- Išmoktas bejėgiškumas: Vaikas, kuris nuolat patiria patyčias ir negali sustabdyti, išmoksta būti bejėgis ir nuleidžia rankas keičiant esamą situaciją.
Pasekmės skriaudėjams
- Agresyvus elgesys ateityje: Augimas smurtinėje aplinkoje, kurioje vaikas patiria smurtą arba tampa smurto liudininku, yra susijęs su smurto naudojimu ateityje.
- Psichologinės problemos: Smurtinėje aplinkoje augę vaikai dažnai yra nerimastingi, patiria depresijos simptomų, jaučia baimę, bejėgiškumą, turi suicidinių minčių ar ketinimų, gali išgyventi potrauminio streso sutrikimą, susidurti su valgymo sutrikimais, pasižymėti žemesne savigarba.
- Elgesio problemos: Vaikai, patyrę smurtą šeimoje, pasižymi elgesio problemomis tokiomis kaip - agresijos naudojimas mokykloje, gatvėje ar bendruomenėje, narkotikų ir alkoholio vartojimas. Jie gali patirti patyčias ar patys tapti patyčių organizatoriais bei susidurti su mokymosi sunkumais.
- Santykių problemos: Augimas smurtinėje aplinkoje taip pat daro įtaką santykiams su bendraamžiais, globėjais, romantiniais partneriais ir santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis.
Patyčių prevencija ir intervencija
Siekiant sumažinti patyčių paplitimą ir jų neigiamas pasekmes, būtina imtis prevencinių priemonių ir tinkamai reaguoti į jau įvykusius patyčių atvejus.
Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės
Prevencinės priemonės
- Sukurti saugią ir palaikančią aplinką: Kuo daugiau mokykloje skatinamas draugiškas bendravimas, gebėjimas įsijausti į kito būseną, pagarba, tuo mažiau vietos lieka patyčioms.
- Mokyti vaikus atpažinti ir valdyti emocijas: Svarbu nuo pat mažens vaikus mokyti atpažinti emocijas, su jomis gyventi, bet jokiu būdu neslopinti ir nelaikyti savyje. Agresyvus elgesys dažnai yra naudojamas kaip priemonė išreikšti gilesnius jausmus, tokius kaip skausmas, baimė, vienišumas, pyktis.
- Skatinti empatiją ir pagarbą: Labai svarbu nuo pat mažumės kalbėtis su vaiku ir mokyti jį „nedaryti kitam to, kas pačiam nemalonu“.
- Būti pavyzdžiu: Naivu tikėtis, kad vaikai nesityčios iš kitų, kai tėvai, mokytojai ar kiti suaugusieji taip elgiasi.
- Šviesti apie patyčias: Svarbu kalbėtis su vaikais apie tai, kas yra patyčios, kokios jų formos, kaip jos veikia žmones ir kaip galima padėti patyčių aukoms.
- Sukurti aiškias taisykles ir pasekmes: Mokyklose turi būti aiškios taisyklės, draudžiančios patyčias, ir numatytos pasekmės už jų pažeidimą.
Reagavimas į patyčių atvejus
- Atpažinti signalus: Svarbu atpažinti signalus, įspėjančius apie tai, kad vaikas gali patirti smurtą. Tokie signalai kaip agresyvumas, patyčios, asocialus elgesys (pvz. vandalizmas), nerimas, vangumas, suicidinės mintys, šlapinimasis į lovą, nemiga, valgymo sutrikimai, alkoholio ar narkotikų vartojimas, pykčio priepuoliai, sunkumai susikaupiant, gali liudyti apie smurtinę patirtį.
- Išklausyti ir palaikyti: Jei vaikas pradeda pasakoti apie patiriamą smurtą, reikia leisti jam kalbėti ir palaikyti, kad jis elgiasi teisingai apie tai prabildamas jums. Jokiu būdu negalima vaiko kaltinti ar sumenkinti jo patirties.
- Informuoti atitinkamas institucijas: Svarbu užtikrinti vaiko tolimesnį saugumą ir informuoti atitinkamas institucijas.
- Suteikti psichologinę pagalbą: Taip pat reikalinga užtikrinti tolimesnę psichologinę pagalbą, kadangi specialistai vaikus gali supažindinti su sveikais būdais, kurie padėtų išgyventi sudėtingas emocijas ir skaudžių išgyvenimų prisiminimus.
- Įtraukti tėvus: Apie įvykius informuoti vaikų tėvus, juos įtraukti į patyčių situacijos sprendimą.
- Sudaryti patyčių sprendimo planą: Patyčioms nesiliaujant, tiek skriaudėjui, tiek patyčias patyrusiam vaikui rekomenduojama sudaryti patyčių sprendimo planą, kuriame būtų numatyti konkretūs sprendimai, įsipareigojimai ir numatytas laikotarpis įsipareigojimams įvykdyti.
- Stebėti situaciją: Reikia nuolat sekti ir stebėti situaciją, ar patyčios liovėsi, ar nėra reikalinga papildyti planą, nes numatytos priemonės - neveiksmingos.
Tėvų vaidmuo
Tėvai atlieka svarbų vaidmenį patyčių prevencijoje ir intervencijoje.
- Būti atidūs ir domėtis vaiko gyvenimu: Svarbu domėtis jo gyvenimu: kaip jis jaučiasi mokykloje, kaip jam sekasi, su kuo draugauja, ar yra bendraklasių, kurių nemėgsta, kodėl ir t.t.
- Pastebėti elgesio pokyčius: Yra ir požymių, kurie galėtų byloti, kad vaikui mokykloje nėra gerai. Visų pirma, tai pasikeitęs elgesys. Anksčiau buvęs aktyvus ir bendraujantis - tampa uždaras, noriai ėjęs į mokyklą - staiga ima jos vengti, skųstis, kad skauda galvą, pilvą ir pan.
- Būti supratingiems ir palaikantiems: Pokalbiuose su vaiku labai svarbu būti supratingiems, nuoširdžiai domėtis, atidžiai klausytis, nepertraukinėti, nekritikuoti, o skatinti kalbėti, teirautis, ką jis pats mano apie savo situaciją, ką siūlytų daryti. Svarbu pasistengti priimti sprendimą kartu su vaiku, atsižvelgti į jo nuomonę.
- Neskubėti reaguoti: Vaikams dažnai neramu apie patyčias kalbėti su tėvais, nes jie bijo staigios jų reakcijos: kad jie atbėgs į mokyklą, puls skriaudėjus klasėje, skambins jų tėvams ir pan. Todėl pirmas patarimas - neskubėti, išklausyti vaiką, leisti jam išsikalbėti, suprasti ko jis nori.
- Nekaltinti vaiko: Svarbu jokiais būdais nesakyti „O ką padarei, kad iš tavęs tyčiojasi? Kodėl iš tavęs tyčiojasi?“ Taip kaltė verčiama vaikui. Reikia nuimti kaltę, sakyti, kad „tu nesi kaltas dėl to, kas su tavimi vyksta, niekas neturi teisės taip su tavimi elgtis, niekas neturi teisės iš tavęs tyčiotis“.
- Bendradarbiauti su mokykla: Jei patyčios yra susijusios su mokykla, kartais tėvams verta patiems apsilankyti mokykloje ir apie susiklosčiusią situaciją pasikalbėti su klasės auklėtoju, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu.
- Mokyti vaikus socialinių įgūdžių: Nors jūs vaiką palaikysite visomis keturiomis, ir jis namuose jausis saugus ir emociškai, ir fiziškai, tačiau jūs pats pagalvokite, ar negali būti, kad jūsų vaikui vis dėlto trūksta socialinių gebėjimų, o gal trukdo koks nors mokymosi sutrikimas? Pasikonsultuoti su specialistu niekada nėra šūvis pro šalį.
- Apriboti technologijų naudojimą: Naudokite tėvų kontrolės funkciją įrenginiuose, kuriais naudojasi jūsų vaikas. Pasikalbėkite su vaiku apie tai, ką reiškia internete turėtų draugų ir sekėjų. Ar jie tikri draugai?
Ugdymo įstaigos vaidmuo
Vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu, kiekviena mokykla turi būti pasiruošusi veikiančią reagavimo į smurtą ir patyčias mokykloje tvarką, kurioje būtų numatytas reagavimo planas, eiga, pasidalinta atsakomybėmis.
- Sustabdyti patyčias: Pirmiausia, bet kuris mokyklos bendruomenės narys turi sustabdyti patyčias ir informuoti patyčių prevenciją koordinuojantį darbuotoją.
- Reaguoti greitai: Patyčių prevenciją koordinuojantis darbuotojas į patyčių situaciją turi reaguoti kaip galima greičiau - organizuoti individualius pokalbius su skriaudėju, patyčias patyrusiu, jas stebėjusiais vaikais.
- Įtraukti tėvus: Apie įvykius informuoti vaikų tėvus, juos įtraukti į patyčių situacijos sprendimą.
- Sudaryti patyčių sprendimo planą: Patyčioms nesiliaujant, tiek skriaudėjui, tiek patyčias patyrusiam vaikui rekomenduojama sudaryti patyčių sprendimo planą, kuriame būtų numatyti konkretūs sprendimai, įsipareigojimai ir numatytas laikotarpis įsipareigojimams įvykdyti.
- Stebėti situaciją: Reikia nuolat sekti ir stebėti situaciją, ar patyčios liovėsi, ar nėra reikalinga papildyti planą, nes numatytos priemonės - neveiksmingos.
- Vykdyti patyčių prevencijos programas: Siekiant užkirsti kelią patyčioms, verta rinktis veiksmingas patyčių prevencijos programas.
Elektroninės patyčios
Patyčios nutinka socialinių tinklų, žaidimų, susirašinėjimo platformose. Tyčiojamasi įvairiai - siunčiamos įžeidžiančios, šmeižiančios žinutės, žmogus išmetamas iš susirašinėjimo grupių, įsilaužiama į jo paskyrą ir apsimetant juo publikuojamos netinkamo turinio nuotraukos ar tekstai, vaikas gali būti nufilmuojamas ir vaizdas išplatinamas internete. Elektroninių patyčių auka išgyvena didelį stresą, kartais žinutės būna siunčiamos anonimiškai ir sudėtinga nustatyti skriaudėją. Be to, patyčios nepasibaigia net ir išėjus iš ten, kur yra skriaudėjas.
Kaip elgtis susidūrus su elektroninėmis patyčiomis?
- Žinoti apie rizikas ir jas valdyti: Draugauti tik su patikimais žmonėmis, saugoti asmeninę informaciją, naudoti privatumo nustatymus.
- Pasakyti patikimam suaugusiajam: Kreiptis į tėvus, mokytojus ar kitus patikimus asmenis.
- Palaikyti auką: Pabūti drauge, pralinksminti, padėti pranešti apie tai, kas nutiko, duoti patarimų, pvz.: kaip naudotis privatumo nustatymais ar blokavimo galimybe.
- Išsaugoti įrodymus: Padrąsinkite vaiką išsaugoti bet kokį patyčių įrodymą. Galima tiesiog nufotografuoti ekraną (screenshot) ar išsaugoti gaunamas žinutes.
- Neatsakinėti: Daugeliu atvejų erzinantys ir pravardžiuojantys skriaudėjai nori sulaukti reakcijos. Pasakykite vaikui, kad neatsakytų, nes priešingu atveju suteiktų jiems ko jie nori.
- Internete elgtis pagarbiai ir maloniai: Elkitės taip, kaip elgtumėtės ir realiame gyvenime.
- Patyrinėti mėgstamus žaidimus ir programėles: Suraskite mygtukus, skirtus pranešti apie netinkamą turinį.
Patyčios ikimokykliniame amžiuje
Vis daugiau mokslinių įrodymų patvirtina, kad patyčios prasideda ikimokykliniame amžiuje. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvos moksleiviai patiria daugiausia patyčių, palyginti su kitomis Europos šalimis. Todėl vis labiau reikia kalbėti apie šią problemą jaunesniame ikimokykliniame amžiuje.
Patyčių raiška ikimokykliniame amžiuje
Patyčių elgesys pradeda reikštis ikimokykliniame amžiuje, o vėliau - ikimokykliniame amžiuje - sustiprėja. Informantai pastebi patyčių apraiškas grupėse, kuriose dirba. Pedagogai patyčias supranta kaip erzinimą, muštynes, pravardžiavimą ir atsiribojimą nuo žaidimų.
Taip pat skaitykite: Patyčių pasekmės vaikams
Patyčių priežastys ikimokykliniame amžiuje
Pedagogų nuomone, patyčių elgesys yra išmokstamas, jo raiškai daugiausia įtakos turi šeima ir aplinka, kurioje vaikas auga. Didesnė dalis pedagogų patyčių elgesį priskiria berniukams, tačiau likusieji mano, kad lytis nevaidina vaidmens. Vaiko elgesys gali informuoti pedagogus, kad vaikas gali būti potencialus patyčių iniciatorius.
Patyčių pasekmės ikimokykliniame amžiuje
Patyčios sukelia pasekmes visiems jų dalyviams. Pasekmės gali pasireikšti ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje, yra psichologinės, socialinės ir mišrios. Patyčios daro didžiausią žalą vaiko savigarbai, vaikas, patyręs patyčias, gali nenorėti eiti į mokyklą, gali jausti baimę bendraudamas.
Patyčių prevencija ikimokykliniame amžiuje
Patyčių prevencija turėtų būti vykdoma nuo 4-5 metų amžiaus, kai vaikai pradeda suprasti šį reiškinį. Siekiant užkirsti kelią patyčioms, verta rinktis veiksmingas patyčių prevencijos programas.
Taip pat skaitykite: Apie patyčias
tags: #patycios #ismokstams #elgesys