Jono Biliūno, XIX a. lyrinės prozos pradininko, kūryboje atsiskleidžia atstumtoji, nereikalinga būtybė, neturinti vietos kasdieniniame pasaulyje. Jo novelėse, kaip ir Jurgio Apučio kūryboje, nagrinėjamos žmogiškumo, gerumo ir užuojautos temos. Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Biliūno novelės „Brisiaus galas“ ir J. Apučio novelės „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ veikėjus, temas, pasakojimo būdus ir erdves, atskleisdami skirtingus požiūrius į senatvę, bejėgiškumą ir teisingumą. Taip pat paliesime Jurgio Savickio novelę „Ad astra“, kurioje ironiškai žvelgiama į ūkininko racionalizmą.
Jono Biliūno „Brisiaus galas“: tarp naudos ir atleidimo
J. Biliūno kūrybai būdinga gradacija - šalia skausmingo, tragiško gyvenimo vaizdo autorius įterpia šviesų elementą. Novelėje „Brisiaus galas“ supriešinami naudos siekimas ir teisingumo idėja. Tačiau dėmesys sutelkiamas ne į pragmatizmo apakintą šeimininką, o į mylintį ir atleidžiantį Brisių.
Pasakotojo vaidmuo ir perspektyva
Pasakotojas, būdamas kaimietis iš to paties ūkio, kuriame gyvena Brisius, nesikiša į konfliktą tarp šuns ir žmogaus, tačiau išreiškia savo nuostabą. Jis kalba trečiuoju asmeniu, komentuodamas įvykius ir stebėdamasis poelgiais, tačiau yra artimas Brisiui, todėl žino, ką šuo jaučia ir išgyvena.
Brisiaus paveikslas: senatvės ir bejėgiškumo išraiška
Realistiškai piešdamas nusenusio šuns paveikslą, J. Biliūnas Brisiaus išgyvenimus perteikia taip, lyg jaustų ir mąstytų pats žmogus. „Brisius žilas, apžabalęs“, mato „kaip per dūmus“ (pilka spalva simbolizuoja menkumą, senatvę, vienatvę), „savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta“, „jaučia, kad mažai kam bereikalingas“. Jį ir „pajautos apgauna“, „loja užkimusiu mieguistu balsu“, sapnuoja ir „saldžiai žiovauja“, „nori pasigerinti“, jaučia gėdą, jam „rieda gailios, karčios ašaros“. Liūdna dabartis priverčia Brisių atsigręžti į idealią praeitį, kai buvo mylimas. Tuomet Brisius buvo jaunas, galėjo žaisti su vaikais, eiti medžioti, saugoti galvijus - jis jautėsi naudingas, ko trokšta ir dabar.
Šeimininko paveikslas: sąžinės drama
Šeimininko paveikslas novelėje nėra detaliai apibūdinamas. Tik keletą kartų pasigirsta šeimininko žodžiai „Sa, Brisiau, sa!“, ragininantys šunį sekti jam iš paskos. Šeimininkas, nušovęs Brisių, buvusį draugą ir ištikimą namų sargą, bėga nuo padaryto nusikaltimo, nes sudrumstė savo sąžinę, nusikalto žmoniškumui.
Taip pat skaitykite: Kūrybos analizė: J. Kunčino "Tūla"
Laiko ir erdvės simbolika
Laikas novelėje persikelia iš dabarties į praeitį, skaudi realybė virsta maloniu prisiminimu. Nors laikas nėra tiksliai įvardijamas, galima suprasti, jog veiksmas vyksta vasaros pabaigoje. Pasakojama esamuoju laiku, o Brisiaus prisiminimai yra perteikiami būtojo laiko veiksmažodžiais. Erdvė taip pat svarbi: ekspozicijoje Brisius guli šalia „dienadaržio durų“, atviroje erdvėje. Šuns prisiminimuose erdvė - laukas, miškas - taip pat ne uždara, o visiems prieinama. Paskutiniame epizode Brisius ir šeimininkas „pamiškėj sustoja“. Miegodamas kieme šuo jaučiasi saugus, tačiau, kai šeimininkas jį nusiveda už klojimo, saugumo jausmas dingsta. Sava erdvė pakeičiama svetima.
Jurgio Savickio „Ad astra“: ironija ir racionalizmo kritika
Jurgio Savickio novelėje „Ad astra“ ironiškai žvelgiama į ūkininko Dalbos bandymą reformuoti savo gyvenimą, pradedant nuo senstančio šuns.
Pasakotojo ironiškas žvilgsnis
Pasakotojas į viską žiūri su ironija, netgi sarkastiškai. Dalbą jis vertina specifiniais palyginimais: „lyg pionierius“, „kaip bankininkas“. Novelėje gyvenimas vaizduojamas lyg cirke, teatre. Pasakotojas, laikydamasis atstumo, stebi, kaip jaučiasi veikėjas, atsidūręs vienoje ar kitoje situacijoje, kaip į viską reaguoja, ką mąsto. Novelėje teigiama, kad moralė tikrovėje - tik veidmainystė, o visos vertybės yra apsimestinės.
Ūkininko Dalbos paveikslas: racionalumas be jausmų
Ūkininkas Dalba tvirtai ir ryžtingai nusiteikęs reformuoti savo gyvenimą, panaikinti tai, kas pasenę ir nebetinkama. Reformą pradeda nuo šuns. Pavalgęs pusryčius, ūkininkas neatsisako savo ketinimų, nekreipia dėmesio į šeimininkės perspėjimus ir kartu su šunimi išeina iš namų. Priėjęs prie eketės, Dalba kviečia šunį „saldučiu, cukriniu balsu“, o egzekuciją vykdo slapta, nes nenori, kad kas nors pamatytų šį žiaurų jo poelgį. Nors ūkininkas jaučia sunkumą, tačiau nori pradėtą darbą pabaigti iki galo. Įvykdęs egzekuciją, Dalba nuskubėjo namo ir elgėsi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Šuns paveikslas: kilnumas ir atsidavimas
Ūkininko Dalbos šuo buvo „pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“, sukvaišęs ir didelis „kaip veršis“. Šuo gerbė savo šeimininką ir klausė jo nurodymų bei įsakymų. Pirmą kartą įstumtas į eketę, šuo atkakliai kovojo už savo gyvybę, stengėsi išlipti iš vandens, o iššokęs ant ledo, išgelbėjo savo šeimininką, kuris netyčia paslydo ir įkrito į vandenį. J. Savickis neanalizuoja šuns minčių taip, kaip tai daro J. Biliūnas, tačiau J. Savickio novelės šuo taip pat yra kilnus ir protingas. Jis nepaiso to, kad šeimininkas norėjo jį paskandinti, ir išgelbsti jam gyvybę.
Taip pat skaitykite: Vilnius Jurgio Kunčino kūryboje
Laiko ir erdvės reikšmė
Pasakojama būtuoju kartiniu laiku, o gamtos paveikslas apibūdinamas būtojo dažninio laiko veiksmažodžiais. Novelės erdvė yra susipynusi su dabartimi ir prisiminimais. Ūkininko Dalbos rengimasis į bažnyčią ir grįžimas iš jos - tai uždara erdvė (sava sodyba, gryčia), kurioje jauku, šilta, kur Dalba jaučiasi saugus ir ramus. Tuo tarpu ėjimas į egzekucijos vietą, apsilankymas bažnyčioje, keliavimas vieškeliu - tai jau atvira erdvė, apimanti ne tik visą kaimą, bet ir dangų. Aplinka vaizduojama pilka ir rami.
Jurgio Apučio „Šūvis po Marazyno ąžuolu“: teisingumo jausmo pažeidimas
Jurgio Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ nagrinėjama įgimto teisingumo jausmo pažeidimo tema, kai skriaudžiama silpna, negalinti apsiginti būtybė. Kūrinyje supriešinami naudos siekimas ir teisingumo idėja.
Pasakotojo stebėtojo pozicija
Visus įvykius iš šalies stebi pasakotojas, kuris stengiasi atsitraukti nuo pačios veiksmo esmės. Į vykdomą šuns egzekuciją pasakotojas žiūri objektyviai, nieko neteisia ir neteisina, tačiau novelės pabaigoje iškelia retorinius klausimus, kurie priverčia skaitytoją susimąstyti, įvertinti savąją vertybių sistemą ir dvasinį pasaulį. Pasakotojas sarkastiškai vaizduoja miesto žmones, kuriems kaimas tėra tik etnografinis reginys, puošmena, nebeturinti gyvybės.
Pienininko Jurgio paveikslas: galios demonstravimas
Pienininkas Jurgis į egzekucijos vietą ateina drąsiai ir atvirai, didžiuodamasis savo galia ir vaidmeniu. Jo pasakyti žodžiai „Padaryk, kad kalė išlystų iš būdos“ nuskamba labai žiauriai ir įsakmiai. Savo darbą pienininkas atlieka ramiai, greitai, be jokių svyravimų ar gailesčio.
Kiti veikėjai: bejėgiškumas ir prisitaikymas
Šuns šeimininkas švelniai pakviečia šunį, kad šis išlystų iš būdos, ir ramiai stebi egzekuciją. Senasis Vinculis apsimestinai gėrisi pienininko šūviu, atvirai parodydamas savo ištikimybę stipriesiems, prisijungdamas prie brutualios jėgos. Marazyno kalė net nemato pienininko, besirengiančio ją nušauti.
Taip pat skaitykite: Bohemiškas gyvenimas "Tūloje"
Laiko ir erdvės svarba
Nurodytas kūrinio laikas - gegužės vidurys, vidudienis - sukuria tam tikrą jausminį veiksmo foną: kaitra nuslopina valią priešintis, kelia kažkokį bejėgiškumo jausmą, pasaulis atrodo pakrikęs ir kiek iracionalus. Pasakojama esamuoju laiku. Kūrinio erdvė nors ir nėra plati, tačiau ji išsamiai atskleista. Pienininkas Jurgis nusenusią Marazyno kalę nušauna prie pat jos būdos, stovėjusios po dideliu, senu ąžuolu.
tags: #pienininkas #jurgis #jo #elgesys