Įvadas
Socializacija - tai procesas, trunkantis visą žmogaus gyvenimą, pradedant vaikyste. Jo metu individas perima visuomenės normas, dėsnius ir gyvenimo būdą, taip tapdamas jos nariu. Šeima ir kitos institucijos atlieka svarbų vaidmenį šiame procese, plečiančiame žmonių pasirinkimo galimybes ir sudarančiame sąlygas normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Socializacija apima kultūrinį bei socialinį tobulėjimą, individo vystymąsi, integruojant jį į visuomenę ir kartu suteikiant galimybę kurti savo individualybę. Šiame straipsnyje nagrinėsime pirminės ir antrinės socializacijos ypatumus, jų reikšmę vaiko raidai.
Socializacijos samprata ir reikšmė
Socializacija - tai procesas, kurio metu visuomenės kultūra perduodama vaikams, siekiant formuoti individualybę, paklūstančią kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso gyvenimo esmė kultūriniu ir socialiniu atžvilgiu. Socializacijos metu asmuo išmoksta elgtis pagal tam tikras normas, perima įvairius reikalingus įgūdžius ir tampa tos visuomenės nariu. Kūdikystėje ir vaikystėje vyksta didžiausia ir intensyviausia socializacija. Kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti socialiai elgtis tam tikrose situacijose, priklausomai nuo vietos ir laiko, kad taptų pilnaverčiais visuomenės nariais.
Socializacijos metu individas perima savo socialinę prigimtį, o šis procesas vyksta visą gyvenimą - nuo gimimo iki mirties. Per šeimos narius, draugus, mokyklą ir darbą formuojasi žmogaus asmenybė. Nors socializacija ir subrendimas yra panašūs procesai, Leonard Broom knygoje „Sociologija - esminiai tekstai ir pavyzdžiai“ teigia, kad tai nėra tas pats, tačiau šie abu procesai yra neatsiejami ir vyksta kartu. Kultūros perėmimas yra pagrindinė socializacijos dalis. Vertybės bei normos tampa vaiko asmenybės dalimi ir formuoja jo elgesį. Kūdikiai netampa žmonėmis automatiškai, jiems reikia perimti savąją kultūrą iš kartos į kartą, užtikrinti kultūros perimamumą.
Daugelis sociologų socializaciją laiko svarbiausiu procesu, nulemiančiu individo gebėjimą suprasti socialinį pasaulį. Tai visuomenės kultūros perdavimas, asmens prisitaikymas prie bet kokios valstybinės, visuomeninės ir privačios veiklos. Nors sociologai skirtingai apibrėžia socializacijos sąvoką, jie vieningai sutaria, kad socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šis procesas įtakojamas asmens biologinės prigimties ir kultūros. Vieni sociologai mano, kad svarbesnė biologinės prigimties sąlyga, o kiti mano, jog kultūra yra reikšmingesnė sąlyga žmogaus socializacijoje.
Socializuodamasis asmuo įgyja žinių bei įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kokios elgesio normos bei vertybės yra priimtinos, kokios draudžiamos moraline ar teisine prasme. Sociologijoje išskiriami du socializacijos procesai: kultūros priėmimas ir savęs atskleidimas.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Lietuvoje
Pirminė socializacija - šeimos vaidmuo
Pirminė socializacija yra pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu. Tai ankstyvoji vaikystė, kurios metu formuojasi baziniai asmens įgūdžiai, vertybės ir įsitikinimai. Šeima (šeimos nariai - socializacijos agentai) yra esminis veiksnys, lemiantis ateinančios kartos socializacijos sėkmę. Šeima yra unikali socialinė institucija, nes joje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros grupės nariu ir prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, vėliau, šeimai padedant, už jos ribų. Šeimos jungiasi į bendruomenę, kuri turi irgi labai didelę įtaką vaiko socializacijai. Šeima - svarbus veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę. Šeimos vertybių įtaka vaiko elgesiui yra visuotinai patvirtinta. Vaikas neigiamai aplinkos įtakai sugeba atsispirti tik tada, kai gyvenimo pavyzdžius „perleidžia per auklėjimo filtrą“ arba patiria skaudžias gyvenimiškas pamokas.
Pirminė socializacija galima tik tada, kai individas turi pilnavertę šeimą ar globėjus ir kai socializacijos procese gali pakankamai dalyvauti kiti socialiniai institutai, kurių padedamas asmuo gali tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. V. Leonavičius rašo, kad kiekvienas individas gimsta objektyviai egzistuojančioje socialinėje struktūroje, kurioje jis sąveikauja su jam reikšmingais asmenimis, atsakingais už jo socializaciją (tėvai, seneliai, broliai ir seserys, kiti giminaičiai, mokytojai, draugai ir t.t.). Kiekvienas asmuo gimsta ne tik išoriškai egzistuojančioje visuomenės struktūroje (socialinė klasė, gyvenamoji vietovė, tėvų pajamos), bet ir objektyvioje socialiai konstruojamoje tikrovėje (vertybės, nuostatos, suvokimo kategorijos ir kt.).
Socializacijai reikšmingi kiti asmenys yra tarpininkai tarp socialinio pasaulio ir socializuojamo asmens, kurie keičia asmens pasaulį. Pirminėje socializacijoje svarbus asmens emocinis santykis su aplinka. Be emocijų socializacijos procesas nebūtų įmanomas. Vaikai su kitais asmenimis tapatinasi jausmų ir emocijų pagalba. Leonavičiaus teigimu, pirminė socializacija vaiko sąmonėje kuria progresyviai kintančią abstrakčią nuo konkretaus vaidmens nuostatų iki bendrų vaidmenų ir nuostatų. G. Meadas šiam procesui panaudojo apibendrintų kitų sąvoką, kuri apibūdina tokį procesą, kai asmuo ima save tapatinti ne su konkrečiais vaidmenimis ar nuostatomis, bet su visuomene. „Pirminės socializacijos metu perimta tikrovė yra asmens „pamatinis pasaulis“, nes jis grindžia esminius jo socialinės kilmės pamatus.“ - teigia V. Leonavičius.
Pagrindiniai pirminės socializacijos uždaviniai yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Taigi pirminė socializacija ir asmens vystimasis vaikystėje yra ypatingai svarbūs individui, nes tai yra pamatai būsimajam socialiniam gyvenimui.
Antrinė socializacija - tolesnis tobulėjimas
Antrinė socializacija yra tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis. G. Kvieskienė teigia, kad antrinė socializacija skiriasi nuo pirminės tuo, kad ji siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pavyzdžiui, visuomenės komunikavimo priemonės.
Taip pat skaitykite: Socializacija ir asmenybė
Pagal P. L. Berger, šis procesas apima konkrečius vaidmenis, kurie yra tiesiogiai susiję su darbo pasidalijimu, žinojimo perėmimu. Darbo pasidalijimo nulemti skirtingi vaidmenys turi sudėtingas socialinio žinojimo sistemas, apimančias įgūdžius, žinias, gebėjimus, kalbą, nuostatas, lūkesčius ir taip toliau. Žinoma, pirminė socializacija įtakoja antrinę, todėl dažnai pirmojo proceso metu perimtas tėvų pasaulis antrinės socializacijos metu gali sukelti sudėtingus, dramatiškus pergyvenimus. Asmuo yra emociškai susijęs su pirminės socializacijos reikšmingais asmenimis. Kai vaikas paauga, jis supranta, kad jo tėvų pasaulis nėra vienintelis pasaulis ir kad tėvų pasaulis priklauso žemesniųjų klasių pasauliui. Anot V. Leonavičiaus vaikas gali siekti keisti pirminės socializacijos metu internalizuotą turinį bei tapatybę. Vaikas gali keisti įgautas normas, vertybes, pažiūrį ir kita.
Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis - vienų atsisakome, o kitų - naujų - nuolat mokomės. Pagal tai galima spręsti, kad socializacijos būdu perimtos normos, vertybės ir požiūris į tam tikrus reiškinius gali keistis visą gyvenimą priklausomai nuo aplinkos ir kitų asmenų.
Veidrodinis "aš" ir savimonės formavimasis
Socializacijos proceso metu formuojasi asmens savęs suvokimas arba asmens aš vaizdas. Amerikiečių sociologas Hortonas Ch. Cooley tyrinėjo asmens aš vaizdo formavimąsi. Jis sukonstravo asmens savimonės formavimosi teoriją ir įvedė veidrodinio aš sąvoką. Veidrodinio aš vaizdo teorija atskleidžia, kaip kitų nuomonė apie asmenį formuoja jo aš vaizdą. Toks procesas, kai formuojasi asmens aš vaizdas, yra dinamiškas procesas. Be to jis nėra ir negali būti užbaigtas. Pavyzdžiui, pasak V. Leonavičiaus, studentas, matydamas, kad dėstytojas griežtai elgiasi su juo, gali susidaryti apie savo žinias ir patį save prastą nuomonę. Tačiau, kai studentas gauna aukščiausią egzamino įvertinimą, tokia jo nuomonė gali pasikeisti. Savojo aš suvokimas arba savimonė, kurią nuolat formuoja sąveika su aplinkiniais žmonėmis, leidžia konstruoti, keisti arba išlaikyti asmens tapatybę.
Kitas amerikiečių sociologas George‘as Meadas asmens vystimosi požiūriu išskyrė tris aš vaizdo arba savimonės formavimosi pakopas. G. Meadas teigė, kad yra dar pats ankstyviausias paruošiamasis etapas. Šio etapo metu vaikas mechaniškai pamėgdžioja aplinkinius. Taip jis perima paprastus kitų aplinkinių individų vaidmenis, išmoksta kalbėtis ir naudoti įvairius simbolius.
Pirmoji iš sociologo G. Meado išskirtų pakopų - vaidybos pakopa. Šios pakopos metu vaikas ne tik mėgdžioja, bet ir ima suvokti poelgių ir veiksmų reikšmę. Tai yra pirmas vaiko laipsniškojo vystimosi etapas, nuo bendravimo gestų pagalba iki brandaus sugebėjimo naudoti reikšmingus simbolius bendravimo sąveikoje. Nors savo vaizduotėje vaikas išmoksta pastatyti save į kito padėtį, tačiau kaip teigia V. Leonavičius, vaikas dar negali susieti vaidmenų, kuriais bendrauja vienas su kitu šalia jo esantys individai.
Taip pat skaitykite: Kas yra pirminė ir antrinė socializacija?
Antroji - žaidimo pakopa. Šio proceso metu vaikai ima suvokti sudėtingą socialinę situaciją, santykinius aplinkinių asmenų vaidmenis. Vaikas ima elgtis jau turėdamas kitų žmonių vaidmenų vaizdus, kurie yra pakankamai abstraktūs aplinkinių modeliai. Atskiri individai jau nebetapatindami su konkrečiu vaidmeniu, o tik kaip galintys įgyti įvairius vaidmenis. Vyksta komandinis žaidimas, kuris apibudinamas įvairių vaidmenų ir taisyklių sąveika. Kai vaikas pradeda suvokti ir naudotis visais situacijose esančių dalyvių vaidmenimis, tuomet atsiranda į komandinį žaidimą panaši vaiko ir aplinkinių individų sąveika.
Esminis skirtumas tarp abiejų savimonės raidos pakopų yra skirtingas dalyvių ir vaidmenų kiekis. Pirmosios pakopos metu sąveikauja vienas, o tuo tarpu antrajame etape sąveika turi taisykles ir daug dalyvių. Dviejų asmenų sąveika turi paprastus vaidmenis, o daugelio asmenų sąveika reikalauja priimti apibendrinto kito vaidmenį. Apibendrintas kitas - tai sąvoka, kuri išreiškia sąveikos dalyvio vaidmenį, apimantį kiekvieno kito dalyvio vaidmens požiūrius į kitus dalyvius bei kiekvieno kito dalyvio požiūrį ir į patį save. Per žaidimo taisykles vaikas išvysto sugebėjimus priimti visų kitų žaidėjų vaidmenis ir veikti jų reakcijas. Kaip sako George Meadas, taisyklės yra reakcijų, kurias tam tikras požiūris sukelia, rinkinys.
Trečioji pakopa - galutinis vaiko brendimo proceso etapas susiformuoja, kai individas ima suvokti visos visuomenės elgesio taisykles. Šioje G. Meado išskirtoje pakopoje individas socialiai subręsta ir įeina į suaugusiųjų pasaulį. Neatsiejamas įėjimo į suaugusiųjų pasaulį aspektas - atsakomybės suvokimas. G. Meadas pabrėžia, kad visiškai subrendęs asmuo ne tik priima kitų individų, kitų jam reikšmingų asmenų požiūrius į jį ir vienas į kitą, bet jis taip pat turi priimti požiūrius į įvairius bendros socialinės veiklos, į kurią jis kaip visuomenės narys yra įtraukiamas, momentus, aspektus.
Socializacijos agentai ir jų įtaka
Individo socializacijos procesus visuomenėje veikia ir juos nukreipia įvairūs žmonės ir socialinės struktūros. Jie dažnai vadinami socializacijos agentais. Tai - tėvai, šeima, mokytojai, draugai, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės ir kt. Socializacijos praktikoje labai svarbu nuolat derinti, koordinuoti ir koreguoti „agentų“ veiklą bei ją papildyti naujomis grandimis. Svarbiausias socializacijos agentas - šeima. Šeima - artimiausia vaiko „socialinė aplinka“. Šeimos padedamas vaikas įsilieja į visuomenę, nes šeima, kaip auklėjimo veiksnys, socializuoja jį savo visuma: savo ekonomine būkle, tarpusavio santykiais, kultūra, profesija, ryšiais su visuomene. Tokie veiksniai, kaip žema tėvų socialinė padėtis, alkoholizmas, konfliktai ir vaidas, prasta socialinė aplinka, kurio nors iš tėvų trūkumas, tėvų elgesio nukrypimai, šiurkštus elgesys su vaikais - gali padaryti ir daug žalos vaiko socializacijai.
Mokykla, kaip socializacijos agentas, formuoja vaiko savęs vertinimą (savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas), dažniausiai išliekantį visą gyvenimą. Ji supažindina su kultūra, jos vertybes ir prietarus. Dar vienas svarbus socializacijos agentas - bendraamžių aplinka, pasireiškianti 12 -16 metais, nusilpus vaikui tėvų ir mokytojų įtakai. Tarp bendraamžių vaikas mokosi rasti konfliktinių situacijų sprendimus ir lygiavertiškai bendrauti, suvokti savo vietą.
Socialinė politika ir vaiko gerovė Lietuvoje
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuomenės kūrimo ir rinkos ekonomikos link. Ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Nepriklausomoje Lietuvoje gimė jau 375 tūkstančiai vaikų. Prieš vienuoliką metų pasaulio viršūnių susitikime vaikų klausimais pasaulio vadovai prisiėmė bendrą įsipareigojimą ir išleido neatidėliotiną visuotinį kreipimąsi, kad kiekvienam vaikui būtų suteikta geresnė ateitis. Pirmais dešimtmetis po Lietuvos nepriklausomybės buvo netolygus vaiko gerovės atžvilgiu. Per tuos dešimt metų susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri dabar yra kiekvienoje savivaldybėje, pradėtos kurti socialinės institucijos, mokyklose bei kitose ugdymo institucijose buvo steigiami socialinių pedagogų (socialinių darbuotojų) etatai. Tai tik rodo, kad Lietuva rūpinasi vaikų gerove. Vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, yra glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje pastaraisias metais vaikų gerovės problemos yra aktyviai diskutuojamos ir analizuojamos.
Socialinė politika - tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti savo piliečiams lygias galimybes ir teisę į švietiną, sveikatos apsaugą, būstą, socialines paslaugas. Vaiko politika - socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.
Socialinių pedagogų vaidmuo
Socialinis darbas - tai profesinė veikla, pasireiškianti tiesiogine intervencija arba pagalba sudėtingose situacijose. Pagrindinis socialinio pedagogo (darbuotojo) profesinės veiklos tikslas - vaiko gerovė, kurios jis siekia, spręsdamas dalinius uždavinius: ugdydamas socialinius įgūdžius, teikdamas vaikui reikalingas socialines paslaugas, sudarydamas prielaidas pozityviajai vaiko socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo (darbuotojo) paskirtis būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose. Kiekviena visuomenė turi rasti vietos visiems savo nariams ir suteikti jiems galimybę įnešti savo kūrybinį indėlį į visumą, tuo rūpinasi socialiniai darbuotojai. Socialiniai pedagogai - vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai - siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, t. y. mažiausius ir silpniausius piliečius. Socialinis pedagogas - vienas pagrindinių pozityviosios socializacijos vadovų, socialinės pagalbos proceso koordinatorius ir iniciatorius. Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinio psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.
Šeimos raidos istorija ir demografiniai pokyčiai
Šeima gyvavo ir yra svarbi visoms tautoms ir visais laikais. Laikams keitėsi, vystėsi skirtingas požiūris į šeimos ir atskiro individo vaidmenį valstybėje, šeimos vertybes, vyro ir moters vaidmenis. Kai kuriose tautose ryškus individo, šeimos, visos tautos bendrumo suvokimas. Žmogus buvo neatskiriama visumos dalis ir jo laimė priklausė nuo bendruomenės santvarkos ir tvarkos bei galimybių tęsti kartas.
Nuo XIX a. Lietuvoje pradeda augti tendencija kurti šeimas vėliau. Vyrai, paprastai būdavo vyresni už moteris 5-8 metais. Šalia individualių pasitaikydavo didžiosios patriarchalinės šeimos. XIX-XX a. pradžioje šeima kaip socialinė institucija pamažu kito ir kartu keitėsi jos formos. Feodalinio ūkininkavimo pasikeitimai lėmė šiuos pokyčius. Sutuoktiniai įnešdavo savo dalį į bendrą ūkį bei atlikdavo skirtingus, dar vaikystėje išmoktus, šeimyninius vaidmenis (vyras uždirba duoną, moteris prižiūri namus ir vaikus).
Permainos labiausiai paveikė šeimos struktūrą ir jos stabilumą. Štai keletas bruožų: mažėja santuokų (bendrasis santuokų rodiklis 1000 gyv.), mažėjo gimstamumas (bendrasis gimstamumas 1000 gyv.), daugėja vaikų, gimusių ne santuokoje. Santuokos kūrimas atidedamas, gyvenama kartu be įsipareigojimų.
Atsižvelgiant į tai, moteriai siekti karjeros, didesnės algos, geresnės darbo sąlygos, mokytis yra svarbiau. Daugelis žmonių palieka namus, išvyksta mokytis ar dirbti į užsienį.
Vaiko socializacija ir socialinė ekologinė erdvė
Kalbant apie vaiko socializaciją, pirmiausia turime išsiaiškinti požymius, kurie išskiria vaikus kaip socialinę grupę iš kitų visuomenės grupių, kodėl reikia skirti dėmesį jų interesams. Vaikai buvo išskirti kaip atskira visuomenės grupė pagal amžių - tapo svarbus pats amžiaus faktas. Vaikystę apibrėžia žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio metu dominuoja specifinės vaiko savybės ir bruožai, todėl pati vaiko samprata glaudžiai susijusi su visuomenės kultūra, tradicijomis ir socialine struktūra. Vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualias charakteristikas.
Socialinė ekologinė erdvė - tai saugios asmeniui aplinkos formavimas. Socializacija ir vaiko gerovė yra du glaudžiai vienas su kitu susijė komponentai.
Socializacijos kokybė ir galimybės
Svarbu užtikrinti:
- Produktyvumą (socializacijos kokybę).
- Lygybę. Vaikai privalo turėti lygias galimybes pasirinkti antrines socializacijos institucijas, kurios padėtų ugdyti socialinius ir kūrybinius gebėjimus.
- Didesnių galimybių suteikimą.
Socialinės problemos ir pagalba šeimai
Lietuvoje pagalba krizės ištiktai šeimai bei jų vaikams, teikiama nepakankamai sistemingai, ne visada suteikiama laiku ir kvalifikuotai. Dažnai krizės ištiktai šeimai vietoj pagalbos taikomos sankcijos (pvz. vaikų paėmimas iš šeimos kitų globai). Toks požiūris susiformavo ginant vaikų, kaip labiausiai pažeidžiamos grupės interesus. Tokią situaciją galėjo sąlygoti:
- Socialinių darbuotojų, dirbančių su šeima trūkumas.
- Nėra klientų nukreipimo iš vienos žinybos į kitą.
- Klientų nepasitikėjimas žinybomis.
Viena dažniausių vaikų apleistumo priežasčių yra tėvų alkoholizmas arba narkomanija. Gana dažnai vienas iš tėvų serga psichikos liga. Dauguma šių vaikų gimdytojų ilgą laiką nedirba. Beveik visos šeimos gyvena iš gaunamų pašalpų arba atsitiktinių, dažnai nelegalių ar net nusikalstamų užsiėmimų. Kartais į nusikalstamas veikas įtraukiami ir nepilnamečiai. Šie vaikai nepasižymi nei drausme, nei pareigingumu. Dažnai jie yra alkani, mažesni vaikai būna itin nešvarūs, nemoka elgtis pagal visuomenėje priimtas normas. Vaikai ateina ieškodami maisto ir saugios aplinkos, kurioje gerai jaustųsi. Dauguma šios organizacijos programose dalyvaujančių vaikų yra autsaideriai, nepritapėliai, iškritę iš kitų programų arba negalintys jose dalyvauti dėl agresyvaus ar socialiai nepriimtino elgesio (savęs ar kitų žalojimo, narkotinių medžiagų vartojimo ir keikimosi, menkų interesų ir seksualiai iššaukiančio elgesio) Dauguma vaikų problemų kyla dėl šeimos nekompetencijos - ekonominės, vaikų auklėjimo, tėviškos brandos ir atsakomybės nebuvimo ir pan. Šias problemas gilina tėvų alkoholizmas arba kita priklausomybė, bloga šeimos materialinė padėtis (buto nebuvimas arba visų komunikacijų atjungimas dėl įsiskolinimų, šeimos izoliacija - nemaža dalis šių vaikų tėvų buvo auklėjami internatuose ir neturėjo teigiamos gyvenimo šeimoje patirties) Todėl tampa aišku, kad šių vaikų pirminė socializacija, kuri vyko jų šeimose, buvo ne itin tinkama ir sukėlė daugelį problemų vaikų ne tik socialinei, bet ir psichologinei raidai.
Pagalbos šeimai modeliai
Taikant holistinį pagalbos šeimai modelį:
- Daugiau vaikų galės augti natūralioje šeimoje, išvengs papildomų traumų, susijusių su artimiausių asmenų praradimu.
- Tėvai galės save realizuoti kaip asmenys prasminguose tėvystės vaidmenyse.
tags: #pirmine #vaiku #socializacija #ir #antrine