Negalia: psichologinis aspektas ir socialinė integracija Lietuvoje

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje daugėja dėmesio negalią turintiems žmonėms bei su jų gyvenimo kokybe susijusiems klausimams. Daug gražių iniciatyvų, pozityvumą skatinančių diskusijų. Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologiniai negalios aspektai, problemos, su kuriomis susiduria neįgalieji, ir galimi sprendimai, siekiant užtikrinti jų integraciją į visuomenę.

Neįgalumo samprata ir įvairovė

Negalia gali būti visokia - tai žmonės nuo šlubuojančių iki psichinę negalią turinčių, kurių patirtys yra skirtingos. Svarbu suvokti, kad neįgalumas nėra vienalytis reiškinys. Žmonės su negalia susiduria su įvairiais iššūkiais, priklausomai nuo jų negalios tipo, sunkumo ir individualių aplinkybių. Vieniems didžiausią įtaką daro fiziniai apribojimai, kitiems - psichologiniai ar socialiniai barjerai.

Neįgaliojo patirtis: Adomo Bukausko istorija

Adomas Bukauskas į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo prieš penkerius metus. Iki tol buvęs aktyvus ir šiuolaikiškas, pasikeitus aplinkybėms, jis kiek sulėtino tempą, tačiau valios ir pozityvaus mąstymo dėka ne tik neapleido daugumos mėgstamų veiklų, bet ir nuolat kovoja už tokio paties likimo žmonių geresnį gyvenimą.

Anot jo, nugaros smegenų traumos skirtingai atsiliepia kiekvienam. „Sakoma, kad jos unikalios kaip pirštų antspaudai. Vieniems būna sutrikęs kūno temperatūros reguliavimas. Gali atsikelti ryte ir niekur negalėti išeiti, nes tavo kūnas nusprendė, kad tau beprotiškai šalta, nors iš tiesų visai nėra šalta. Kitam gali būti kraujo spaudimo problemos, kai nukrenti ryte, nes blogai miegojai. Man pasitaiko, kad būna be galo sunkūs rytai, todėl nelabai ką galiu nuveikti. Viskas priklauso nuo žmogaus, jei jis ieško priemonių, būdų tai minimalizuoti ir judėti į priekį, tuomet viskas yra įmanoma.

Adomas pasidalijo savo patirtimi, kasdienybės iššūkiais, kova už teisingumą, siekiant įrodyti aplaidų gydymą.

Taip pat skaitykite: Metodai dirbant su neįgaliais vaikais

Pritaikomumas ir mobilumas

Judėjimo negalią turinčių žmonių produktyvumui labiausiai atsiliepia pritaikomumo aspektas, kai kur nors negali patekti arba turi viską itin kruopščiai planuoti kur nors vykdamas, keliaudamas ir panašiai. Pavyzdžiui, jei reikia į susitikimą skristi lėktuvu. Net kalbant apie higienos klausimus, irgi turi viską suplanuoti - prieš ar po susitikimo.

Pasak pašnekovo, kalbant apie darbą, automatiškai atkrenta visi darbdaviai, kurie nėra įsikūrę moderniuose biuruose, statytuose po 2000-ųjų, nes ten tiesiog negali patekti. Ir nors teoriškai yra subsidijos ir darbdaviai galėtų prisitaikyti, visi juk nori darbuotoją gauti čia ir dabar, o ne po dvejų metų, kai bus pritaikyta aplinka.

„Negalia „suvalgo“ labai daug tavo dienos laiko, - pripažįsta Adomas. - Jei anksčiau atsikelti, prasikrapštyti akis, išgerti kavos ir nubėgti iki mašinos galėdavau per pusvalandį, dabar be valandos turbūt neišeisiu. Jei kur nors atvažiuoji, o neįgaliųjų parkavimo vieta užimta, iš mašinos tu tiesiog neišlipsi. Yra buvę atvejų, kai teko išvažiuoti ir susitikimą praleisti. Tai kelia frustraciją - suplanuoji tą dieną penkis dalykus padaryti, o padarai tik du.

Gyvenimo būdas ir alternatyvos

Anksčiau Adomas gyveno Londone, kur buvo išvažiavęs studijuoti, ir ten praleido 10 metų. „Taip ir likau… Svajonę kaip ir išpildžiau, tik ne visai taip, kaip planavau. Visada gyvenau aktyviai, puoselėjau savo idėjas, kūriau startup’us. Paskutinis, kuriuo buvau užsiėmęs, buvo gana žymus pusiau povandeninis laivas, kurį nuomodavom turistams ir tuo metu tai buvo vienintelė tokia atrakcija Europoje. Taip pat vysčiau kitus verslus, dirbau vienoje gamybinėje įmonėje. Buvo nuolatiniai susitikimai, dalyvavimas parodose, klientų paieška. Turėjau motociklą. Daug keliaudavau. Mano kelionės buvo daugiausia vadinamasis backpack’inimas, kai susikrauni vieną kuprinę, išvažiuoji į kokią Pietų Ameriką ir bandai perkopti visus kalnus, kokius tik randi.

Tiesa, vyras vis dar investuoja į įvairias veiklas, padeda jas plėtoti, tačiau nebe taip aktyviai kaip anksčiau. Vis dėlto sako visur įžvelgiąs galimybių ir alternatyvų. „Nebevairuoju motociklo, bet stengiuosi išlaikyti aktyvų gyvenimą, pavyzdžiui, motociklą pakeičia bagiai arba keturračiai. Man patinka ekstremalus sportas ir buvimas gamtoje, tad netgi sėdėdamas vežime gali prisitaikyti, ieškoti būdų. Tiesa, anksčiau labai mėgdavau maudytis ežeruose, grįžęs į Lietuvą maudydavausi kiekvieną dieną, o dabar jau penkeri metai nebuvau į ežerą įlindęs.

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

Finansiniai iššūkiai ir prieinamumas

A.Bukauskas nevengia juokauti apie savo negalią ir jo keliamus iššūkius. Viename Instagram poste apie kelionę jis rašė, kad „negalia yra brangiausias jo hobis“. „Taip, viskas kainuoja papildomai. Nors lėktuvu medicininį bagažą gali vežtis nemokamai, bet išvažiuojant savaitei ar dviem, tau jį reikia nusipirkti. Viešbučių pasirinkimas irgi ribotas. Juos užsisakyti sudėtinga, nes normalios sistemos, kuri nurodytų, jog viešbučio kambarys pritaikytas, pasaulyje praktiškai nėra. Todėl turi rinktis iš to, kas yra, kas arčiau centro, nes nežinai, ar šalia bus pritaikytas metro.

Jis pabrėžia, kad, patyrus negalią, yra keli svarbūs aspektai, padedantys išlaikyti gyvenimo kokybę. Vienas jų - finansai, nes jų, turint apribotą judėjimą, tikrai reikia daugiau. Tada svarbu išlaikyti darbą ar kažkokias kitas mėgstamas veiklas.

Psichologinė adaptacija

Pasak Adomo, po nelaimės požiūris į tam tikrus dalykus keitėsi natūraliai, bet ne iš karto. „Žmonės po traumų ar įgytų negalių praeina visas psichologines stadijas - nuo neigimo, pykčio iki susitaikymo. Susitaikiau ne iš karto, o nuojautą, kad iš šios situacijos taip lengvai neišlipsiu, turėjau nuo pat pradžių. Tai kažkiek padėjo. Aišku, tam tikra vidinė energija, noras veikti, tiesiog noras gyventi stūmė į priekį.

A.Bukauskas visada atvirai dalinosi patirtimi, kasdienybės iššūkiais, kova už teisingumą, siekiant įrodyti aplaidų gydymą. „Darau taip, kaip man atrodo, kad yra teisinga. Turiu didelę „alergiją“ idiotams, kurie elgiasi ne taip, kaip reikalauja normos, taisyklės ar įstatymai, todėl tai priimu kaip asmeninį įžeidimą. Viskas prasidėjo nuo skandalo su Lazdynų ligonine. Kai tai paviešinau, pasirodė, kad ypač daug žmonių apskritai niekur nesikreipia patyrę fizinius sužalojimus dėl medicininio aplaidumo.

Dalyvavimas viešajame gyvenime ir kova už teises

Jis apgailestauja, kad neįgalieji vis dar vangiai dalyvauja viešajame gyvenime. „Lietuvoje gyvena apie 200-300 tūkstančių žmonių su vienokia ar kitokia negalia. Yra tokia paraplegikų asociacija, kuri vienija kelis šimtus ar tūkstančius žmonių, iš kurių Lietuvoje aktyvūs, kaip jie patys sako, yra tik keliasdešimt.

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

Anot jo, neįgaliųjų aktyvumą neabejotinai stabdo nepritaikyta infrastruktūra, tačiau bandymas dėl to kovoti dažnai sutinkamas priešiškai ar abejingai. „Jei fiziškai į kokį nors pastatą negali patekti, tai nėra tavo reikalavimas griauti istorinį pastatą. Yra įstatymai, kurie galioja seniai ir kurių visi tiesiog tyčia nesilaiko. Kai daugiau pasigilini, tai atrodo kaip selektyvus pasirinkimas ignoruoti žmones su negalia, iš konteksto ištraukiant kažkokias, neva priežastis, kurios neleidžia laikytis įstatymų. Mane tai pykdo, nes tai - nesąžininga. Taip pat norisi savo pavyzdžiu, darbu, o ne moralais, paskatinti kitus. Ką nors nuveikiu, padarau, paviešinu, tada kas nors pasidalina, kad ir kitame mieste kokia nors situacija pagerėjo. Tai įkvepia. Jei tokių žmonių būtų daugiau, turbūt veiktų dar plačiau ir visiems būtų geriau.

Kultūros prieinamumas ir komunikacija

Kovo 29 d. Konferencijoje pateikti moksliniais tyrimais ir apžvalgomis pagrįsti įrodymai apie žmonių su negalia patiriamą diskriminaciją ir rekomendacijos, kaip galima sumažinti patiriamus barjerus šeimoje, ugdymo ir visuomeninėse įstaigose, rekreacinėse zonose ir kitur. Konferencijoje dalyvavo ir LAB vyriausioji metodininkė Vykinta Parčiauskaitė, kuri pristatė pranešimą „Kultūros įstaigų komunikacija apie prieinamumą žmonėms su negalia“. Tai yra analizės, kurią Vykinta atliko kartu su LAB Kultūrinių veiklų vyriausiąja vadybininke Klementine Gečaite, santrauka.

Kultūros paslaugos yra skirtos plačiai visuomenei ir stengiamasi, kad informacija apie jas pasiektų kuo daugiau žmonių. Dalis visuomenės teksto tiesiog nemato. Lietuvoje prastai mato, net jei nešioja akinius, apie 12 proc. gyventojų. Dar 15 proc. gyventojų turi kitų sutrikimų, dėl kurių darosi sunkiau suprasti įprastą tekstą, pavyzdžiui demenciją, autizmo spektro sutrikimą, disleksiją ar kita. Informaciją taip pat sunkiau suprasti, kai asmuo turi psichikos ligų - jų turi apie 7 proc. žmonių. Psichologiniai sutrikimai turi įtakos kognityviniams gebėjimams bei koncentracijai. Įtakos supratimui turi ir tai, ar asmuo išgyvena stresą, yra patyręs traumą. Taigi, maždaug 1 iš 10 informacinio turinio gavėjų susiduria su sunkumais, jei informacija nėra pateikta tinkamu formatu.

Tarptautiniai įsipareigojimai ir prieinamumas

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, kuriame įtvirtinamos asmenų, turinčių negalią, teisės ir pagrindinės laisvės, taip pat - ir prieinamumas prie informacijos, yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Konvencijos 30 straipsnis susijęs su jos 9 straipsniu, kuriame įtvirtintas Konvencijos Šalių siekis užtikrinti prieinamumą, įskaitant informacijos prieinamumą, t. y.

Kartais paslaugų teikėjai neturi supratimo, kokios yra prieinamos paslaugos ir kas domina žmones, kurie turi vienokią ar kitokią negalią. Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kad žmonės su negalia nežino apie jiems prieinamas paslaugas dėl jiems netinkamų komunikacijos būdų.

Rekomendacijos kultūros įstaigoms

Svarbu pažymėti, kad ne visi aspektai, kuriuos išvardinsime, tinka visoms įstaigoms ir organizacijoms. Dalis nevyriausybinių organizacijų ar kultūros paslaugas teikiančių įstaigų tiek su prieinamumu, tiek su komunikacija tvarkosi neblogai.

1. Kultūros sistema mūsų valstybėje vertinama kaip gana centralizuota. Savivaldai yra lengviau, nei centrinės valdžios institucijoms, pažinti tam tikro regiono gyventojų, įskaitant turinčiųjų negalią, poreikius, ir kaip jiems perduoti reikiamą informaciją.

2. Vis dėlto, tik kultūros sektoriaus decentralizavimas, biudžetinių įstaigų skaičiaus mažinimas pats savaime nelemtų kokybės didėjimo. Kad atsirastų daugiau prieinamumo iniciatyvų ir komunikacija su tikslinėmis auditorijomis vyktų aktyviau ir efektyviau, būtina į kultūros sektorių pritraukti specialistus ir išlaikyti esamus darbuotojus. Tačiau Lietuvoje vidutinis kultūros darbuotojų darbo užmokestis sudaro tik 77 proc. šalies vidurkio, jis yra vienas mažiausių šalyje. Nekonkurencingas darbo užmokestis daro didelę įtaką darbo vietų skaičiui sektoriuje ir neigiamai veikia kultūros paslaugų kokybę. Todėl naujos visuomenės grupės į kultūros įstaigas kviečiamos tik pavienėmis iniciatyvomis - jeigu įgyvendinamas koks nors projektas.

3. Taigi, susidaro įspūdis, kad kultūros įstaigų darbuotojai turi tik įsivaizdavimą, kokios jų lankytojų grupės ir kokie jų poreikiai.

4. Daugumos kultūros įstaigų taikomos komunikacijos strategijos yra nekonkrečios, formuojamos vadovų, o ne komunikacijos ir įvaizdžio specialistų. Dėl to sumažėja nuoseklaus ir nuolatinio kultūros komunikavimo strategijos įgyvendinimo galimybės.

5. NVO kultūros institucijoms gali būti naudingos bent dviem aspektais:

   1. NVO gali būti informacijos apie negalią turinčių asmenų poreikius šaltinis;
   2. NVO taip pat gali būti kultūros įstaigų informacijos sklaidos šaltinis negalią turinčių asmenų auditorijai.

   Deja, Lietuvoje dar nėra gilių tokio bendradarbiavimo tradicijų, ir nors NVO rūpinasi negalią turinčių asmenų interesais, jų aktyvumas savivaldybių viešojo administravimo procese yra mažas.

6. Lengvai suprantama kalba (angl. Easy to read) - tai alternatyvusis turinio pritaikymo formatas, būtinas žmonėms su intelekto negalia ar sergantiesiems neurodegeneracinėmis ligomis. Tačiau lengvai suprantama kalba kol kas nestandartizuotas ir netaikomas informacijos pritaikymo metodas.

7. Deja, didelė dalis renginių nėra transliuojami internetu, leidinių fondai, muziejų eksponatai skaitmenizuojami tik nedidele apimtimi, komunikaciniai pranešimai nėra pateikiami prieinamu formatu. Neregiams svarbi informacija turėtų būti pateikiama Brailio raštu viešose erdvėse, pvz., ant turėklų, liftuose, kultūros įstaigose - greta eksponatų. Taip pat ant produktų, kur svarbi informacija reginčiai visuomenės daliai prieinama tekstu (pvz. ant lankstinukų su informacija apie renginį). Taip pat pasitaiko atvejų, kai Brailio raštu pateikta informacija nėra aktuali neregiui.

8. Todėl kiekvienai šių asmenų grupei aktualios teisinės nuostatos turėtų būti išdėstytos konkrečiai. Be to, negalią turinčių asmenų teisių reglamentavimas Lietuvoje išreikštas kaip siektini principai arba per negatyviųjų pareigų apibrėžimą, kaip pavyzdžiui, pareigos susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, trukdančių asmeniui naudotis viena ar kita teise.

Darbo rinkos iššūkiai ir galimybės

Lietuvoje imama sparčiau skatinti žmonių su negalia įdarbinimą, tam turėtų pasitarnauti įstatymu įtvirtintas įpareigojimas didesnėms valstybinėms įstaigoms tokių darbuotojų turėti bent 5 proc. Įdarbinimo tarpininkų organizacijos SOPA vadovės Jurgitos Kuprytės įsitikinimu, nėra žmonių, kurių negalima įdarbinti, svarbu rasti tas vietas ir sąlygas, kur jie galėtų atsiskleisti.

Darbdavių požiūris ir švietimo sistemos vaidmuo

Šioje srityje dirbu jau aštuoniolika metų ir darbdavių nuostatos žmonių su negalia atžvilgiu per tą laiką kito. Anksčiau jos buvo gan tiesmukai neigiamos, o pastaruoju metu tos nuostatos švelnėja, požiūris tampa atviresnis. Tiesa, kartais darbdavių negatyvumas yra maskuojamas. Kita problema yra pati švietimo sistema, kuri ilgą laiką izoliavo vaikus su negalia, visuomenė jų praktiškai nematė, o tai pagimdė aibę stereotipų. Tad nenuostabu, jog šiuo metu diegiamas įtraukusis ugdymas sulaukia daug pasipriešinimo. Švietimo sistema atsakinga ir už tai, kad neturime daug aukštas kompetencijas ir išsilavinimą turinčių žmonių su negalia. Labai trūksta individualizuotų paslaugų, kurios leistų šiems žmonėms persikvalifikuoti, rasti sau tinkamą darbo vietą. Nereikia pamiršti ir negalios sukeltų apribojimų atlikti tam tikras funkcijas, poreikio pritaikyti darbo sąlygas.

Darbo statistika ir sprendimai

Lietuvoje yra 143 tūkstančiai darbingo amžiaus žmonių su negalia, iš jų dirba tik 30 procentų. Tai, kad dirba tik apie trečdalį žmonių su negalia, nėra džiuginantis rodiklis. Juo labiau kad kalbama tik apie darbingo amžiaus žmones. Didelio nedarbo priežastys yra kompleksinės, tad ir sprendimai turėtų būti tokie. Visų pirma akcentuočiau darbą su darbdaviais, didesnį jų švietimą apie negalios įvairovę, darbuotojų gebėjimų panaudojimą, darbo vietų ar darbo sąlygų pritaikymą. Ne mažiau svarbus yra ir žmonių su negalia švietimas - darbo rinka sparčiai keičiasi, per kelis metus atsiranda ir išnyksta specialybės, dėl technologijų pažangos keičiasi jų pobūdis. Spėti su šiuo tempu žmonėms su negalia, kaip ir kitiems ilgą laiką nedirbusiems žmonėms, yra labai sunku, o pagalbos atnaujinant profesiją ar žinias beveik nėra. Situacija tokia, kad jei nedirbi, tai grįžti į rinką po kelerių metų yra sudėtinga. Tad reiktų daugiau investuoti į profesinių gebėjimų atnaujinimą. Nepamirštant ir „minkštųjų“ gebėjimų lavinimo, pavyzdžiui, individualių mokymų, kaip bendrauti dalykinėje sferoje, kaip save pateikti, kaip ugdyti pasitikėjimą savimi ir pan.

Kvotos ir atsakomybė

Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas įpareigoja valstybines įstaigas ar įmones, kuriose yra 25 ir daugiau darbuotojų, užtikrinti, kad darbuotojų su negalia organizacijoje būtų ne mažiau kaip 5 proc. Tai tik bandomasis projektas, jo reikšmę ir rezultatus dar anksti vertinti. Iš vienos pusės tai gali būti gera papildoma paskata, iš kitos - kelia klausimų, kiek pačios įstaigos bus pakankamai lanksčios ir atviros potencialiems darbuotojams su negalia. Pavyzdžiui, yra pareigybiniai aprašai, kurie gan griežtai reglamentuoti, daug kur reikalaujama aukštojo išsilavinimo, tam tikros patirties ir pan. Be to, i akis krito tai, kad įmonėms, kurios nesilaikys šios kvotos, jokios atsakomybės nėra numatyta.

Mitai ir stereotipai

Darbdaviai vis dar turi nemažai baimių, jie nenori prisiimti, jų manymu, didelės rizikos priimant į darbą žmogų su negalia, mano, kad tokiai darbo vietai reiks didelių investicijų, ypatingų sąlygų ir pan. Išties tai nėra kažkokie „kosminiai“ poreikiai. Neretai tam, kad žmogus su negalia galėtų ateiti dirbti ar atsiskleistų kaip darbuotojas, reikia nedaug, tarkime, šešių valandų darbo dienos arba adaptacinio periodo su lankstesniu darbo grafiku. Kalbame ne tik apie sąlygas, bet ir priemones. Tam tikros technologijos gali puikiai padėti darbuotojams su negalia, bet dažnai šito darbdaviai nežino. Pavyzdžiui, dvejoja, kaip neregys (-ė) gali dirbti biure, daliai tai tiesiog nesuvokiama. Žinoma, reikia suprasti, kad darbo procesas, bent jau pradžioje, gali vykti lėčiau. Dar vienas svarbus aspektas - reikia tikrinti, ar IT sistemos, kurias naudoja verslas, suderinamos su tokiomis adaptyviomis programomis. Kartais IT skyrių atstovai skuba teigti, kad pritaikymas negalimas, net neatsiklausę pačių žmonių su regos negalia. Labai svarbu duoti patiems žmonėms su negalia išbandyti ir pasakyti savo nuomonę.

Pasiruošimas atrankos pokalbiams

Visų pirma atrankų specialistai turėtų bent kiek žinoti apie negalias, jų specifiką bei nebijoti šių žmonių kviesti į pokalbius, juos kalbinti, neišsigąsti galimo jų streso. Toliau kalbėkime apie darbo vietos pritaikymą. Jei tai fizinė negalia, žinoma, labai svarbu užtikrinti erdvių prieinamumą. Negalia gali būti ir ne fizinė, pavyzdžiui, kandidatas - autistiškas asmuo, tuomet svarbūs tampa psichologiniai ir socialiniai aspektai. Toks darbuotojas nebūtinai gebės prisistatyti žodžiu, jam gali būti sunku apie save kalbėti, tad vertėtų pagalvoti apie nestandartinius metodus. Pavyzdžiui, jam galima duoti praktinę užduotį ir tik tada suteikti grįžtamąjį ryšį. Kalbant apie kolektyvą, čia svarbus visos įstaigos indėlis bei vidinė kultūra.

Sėkmės istorijos ir lankstumas

Šiuo metu kaip tik padedame susirasti darbą vienai merginai su klausos negalia. Ji ieško paprasto nekvalifikuoto darbo, tokių skelbimų išties daug. Kai ji nusiunčia savo gyvenimo aprašymą, daugelis darbdavių sureaguoja, kažką atrašo, kartais pakviečia pokalbiui. Tuomet mergina patikslina, jog negirdi, ir viskas - pokalbiai ir reakcijos iš karto nutrūksta. Žinoma, turime ir nemažai sėkmės istorijų. Didelė dalis jų paremta geranorišku ir kiek lankstesniu darbdavių požiūriu. Tarkime, dabar labai norima universalių darbuotojų, kurie atliktų daug funkcijų. Susiaurinus tų funkcijų spektrą, galbūt padalinus jas keliems žmonėms, toks darbas būtų labiau tinkamas žmonėms su negalia. Pavyzdžiui, vienas (-a) gali skanuoti prekių kodus, kitas (-a) palaikyti švarą ir t.t.

Nevyriausybinės organizacijos ir bendradarbiavimas

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) atlieka svarbų vaidmenį atstovaujant neįgaliųjų interesams ir skatinant jų integraciją į visuomenę. NVO gali būti informacijos apie negalią turinčių asmenų poreikius šaltinis ir kultūros įstaigų informacijos sklaidos šaltinis negalią turinčių asmenų auditorijai. Deja, Lietuvoje dar nėra gilių tokio bendradarbiavimo tradicijų, ir nors NVO rūpinasi negalią turinčių asmenų interesais, jų aktyvumas savivaldybių viešojo administravimo procese yra mažas.

Teisinė bazė ir reglamentavimas

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, kuriame įtvirtinamos asmenų, turinčių negalią, teisės ir pagrindinės laisvės, taip pat - ir prieinamumas prie informacijos, yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija.

Tačiau negalią turinčių asmenų teisių reglamentavimas Lietuvoje išreikštas kaip siektini principai arba per negatyviųjų pareigų apibrėžimą, kaip pavyzdžiui, pareigos susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, trukdančių asmeniui naudotis viena ar kita teise.

tags: #psichologija #apie #negalia