Įvadas
Maurice'as Merleau-Ponty yra vienas iš įtakingiausių fenomenologinio mąstymo atstovų, kuris savitai plėtojo Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, nagrinėjo fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jo darbai turėjo didelę įtaką XX amžiaus antrosios pusės prancūzų mąstytojams, tokiems kaip Emmanuelis Levinas, Paulis Ricoeuras, Michelis Foucault, Gilles'is Deleuze'as ir Algirdas Julius Greimas. Merleau-Ponty yra kertinis autorius kūniškumo temos nagrinėjime. Šiame straipsnyje aptarsime Merleau-Ponty knygoje „Suvokimo fenomenologija“ plėtojamą suvokimo sampratą, atskleisime esminius šios sampratos prieštaravimus ir palyginsime ją su Martino Heideggerio „skirtumo mąstymu“.
„Suvokimo fenomenologija“ - kūniško buvimo patirtis
Knyga „Suvokimo fenomenologija“ laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas - apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), ir įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo. Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali - ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais - daiktais ar asmenimis. Žmogiškas kūnas - ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.
Suvokimas kaip pasaulio suvokimas pasaulyje
Atsižvelgdami į tai, ką Merleau-Ponty laiko pasauliu, galime teigti, kad suvokimas visuomet yra pasaulyje vykstantis pasaulio suvokimas, o pasaulis bent jau potencialiai visuomet yra suvokimo pasaulis. Filosofas yra teigęs, kad suvokimo pasaulis, arba pasaulis, kurį mums atskleidžia mūsų pojūčiai ir gyvenimo kasdienybė, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip geriausiai mums žinomas pasaulis, tačiau tai yra iliuzija. Tol, kol vadovaujamės praktine ar utilitarine nuostata, didžiąja dalimi suvokimo pasaulis mums lieka nežinoma teritorija. Fenomenologinė nuostata nukreipia mūsų dėmesį į tai, kaip patirtis arba suvokimas mums duoti pasaulyje.
Nors pasaulis ir jo suvokimas juslėmis visuomet jau implikuojamas, tai toli gražu nereiškia, kad pasaulis visuomet iš anksto yra atrastas kaip suvokimo pasaulis. Fenomenologijai rūpi ne „epistemologinis korektiškumas“, o tas „pirmapradis“, ikipredikatyvaus faktiškumo ir reikšmės pripildytas pasaulis, kurio būtinas koreliatas yra „ikipredikatyvus sąmonės gyvenimas“, tik ir telaukiantis, kada bus suvoktas jo prasmingas įsitraukimas į šį visiems mums bendrą pasaulį. Tokioje situacijoje pasaulis yra ne tai, ką aš mąstau, o tai, kuo gyvenu, aš esu atviras pasauliui, neabejotinai su juo komunikuoju, tačiau juo nedisponuoju, jis yra neišsemiamas. Svarbios čia tampa ne epistemologinės-idealistinės įžvalgos, o unikalios „egzistencinės struktūros“, kurios atskleidžia „prasmės genezę“. Ši praktognostinė jungtis leidžia mums suvokti, kad reikalą turime ne su reprezentacija, ne su pasaulio ats(is)pindėjimu mintyje, o su fenomenologine filosofija kaip su „tiesos realizavimu“. Tokio realizavimo akivaizdoje tenka pripažinti, kad vienintelis iš anksto esantis Logos yra pats pasaulis, todėl bet koks pažinimas yra tik ką apibūdinto pasaulio pažinimas, o bet koks suvokimas gali būti tik šio pasaulio suvokimas. Galų gale toks pasaulis besąlygiškai grindžia save nepalaužiama savo būtinybe, o suvokimas pasidaro besąlygišku, nors paprastu ir betarpišku, nuolat iš anksto užsimezgusiu praktognostiniu pasaulio suvokimo santykiu. Suvokimo problema čia tampa atvirumo pasauliui, kaip tiesos realizavimo, problema. Įsitraukimas į pasaulį nuolat iš anksto determinuoja mano konceptualizacijos galimybes, tačiau dėl to suvokimas jokiu būdu netampa reakcinga egzistavimo struktūros gestikuliacija. Suvokimas eina pirma.
Suvokimo sąlygos
Merleau-Ponty pažymi, kad bet kuriuo atveju argumentai, byloję, kaip iš tikrųjų reikėjo suvokti, iki suvokimo nefunkcionavo, vadinasi, šie „argumentai“ yra ne kas kita kaip „suvokimo sąlygos“. Tačiau suvokti pačias suvokimo sąlygas, jų būtinumą, galima tik tuomet, kai nuolat iš anksto jau esama kažkokio suvokimo arba suvokiamo pasaulio. „Esama suvokiamo pasaulio“ čia reiškia tai, kad suvokimas visuomet iš anksto yra kontekstualizuotas aktas. Šis aktas turėtų būti įsivaizduojamas ne kaip sintezė, o kaip integracija (į prasmės horizontą, į nuolat iš anksto numatomą visumos nuovoką pasaulyje). Merleau-Ponty žodžiais tariant, suvokimas yra tarsi tinklas, kurio mazgai tampa vis aiškiau įžiūrimi.
Taip pat skaitykite: Merleau-Ponty ir psichologija
Suvokimo betarpiškumo problema
Jei esama kažkokio betarpiškumo, tai kam prireikia „integravimo darbo“? Kodėl į betarpiškumą-suvokimą prireikia „įsižiūrėti aiškiau“? Galų gale, kodėl suvokimas laikomas betarpišku, jei jį įtarpina nuolatinis jo paties grindimas pasauliu? Juk betarpiškumas per definitionem nereikalauja nieko, nes jam paprasčiausiai nieko netrūksta. Santykyje su savimi pačiu betarpiškumas - jei jis yra tikras, o ne blefuojantis betarpiškumas - nepalieka jokio atstumo, jokios spragos. Vienintelis kelias, kuriuo eidamas filosofas galėtų atsikratyti tokių prieštaravimų, yra kažkokios nepažeistos ontologinės plokštumos, kažkokio Vienio postulavimas. Būtent tą dar Suvokimo fenomenologijos pratarmėje ir daro Merleau-Ponty. Jis teigia, kad pasaulis yra kaip tik tai, ką mes - ne kaip žmonės ar empiriniai subjektai, o kaip neskaidomo vienio, kuriame visi dalyvaujame, šviesa - reprezentuojame. Štai taip atsisakoma kritinės filosofijos palikimo, kuriame Kantas visiems laikams uždraudė kalbėti apie nepažeistą, holistinį pasaulėvaizdį ar ontologiją.
Jei atidžiau pažvelgtume į tai, ką savo Suvokimo fenomenologijoje daro Merleau-Ponty, mes pastebėtume, kad suvokimo betarpiškumas labai sunkiai skirtinas nuo visa ką grindžiančio pasaulio. Viena vertus, jei kalbame apie „suvokimo pasaulį“ arba suvokimą kaip pasaulio suvokimą pasaulyje, mes suvokimą ir pasaulį noromis ar nenoromis atskiriame ir išskiriame (tebūnie tik tam, kad vėliau juos vėl sujungtume). Kita vertus, Merleau-Ponty nedviprasmiškai teigia, kad „vienintelis iš anksto esantis Logos yra pats pasaulis“, tad visa - pasaulis, suvokimas, suvokiniai - nuolat iš anksto dalyvauja „neskaidomame vienyje“. Taigi, grįždami prie abstraktesnio suvokimo sampratos nagrinėjimo, mes jau nebesuprantame, kokiu būdu „suvokimas, pasaulis ir pasaulio suvokimas“ turėtų remti vienas kitą taip, kaip to norėtų Merleau-Ponty.
Čia mes esame palikti ties dviejų požiūrių sankirta. Viena vertus, galime tvirtinti, kad aptariamas vienis privalo egzistuoti kaip būtinas mūsų suvokimo struktūrų ir bet kokio konkretaus suvokimo fundamentas. Galime tvirtinti, kad jis yra vienintelė prieiga prie dinamiškos tiesos patirties. Sakytume, kad plyšys tarp suvokimo ir pasaulio yra dirbtinis ir antrinis, kad toks plyšys egzistuoja tik tol, kol nepastebime, jog pasaulis nuolat iš anksto jį jau būna „apglėbęs“ ir neutralizavęs. Kita vertus, galėtume teigti, kad pats plyšys tarp pasaulio ir šio pasaulio laiduojamo suvokimo bei jo struktūrų yra neredukuojama, pirminė suvokimo galimybės sąlyga. Galėtume teigti, kad suvokimas paradoksaliai lieka efektyvus tik tol, kol jis nuolat su savimi prasilenkia ir nesutampa, kol jis netampa sau tapačiu, kol pasaulis stokoja suvokimo, o suvokimas - pasaulio. Toks išankstinis patirties decentravimas galėtų būti laikomas nepaliaujančio noro suvienyti priežastimi ir tariama jo galimybe. Galėtume klausti, kodėl minėtas vienis niekuomet neišsipildo, kodėl jis nuolat atidedamas, kodėl dėl jo nuolat reikia stengtis ir dirbti, kodėl jis tik implikuojamas nuolatinėje koreliacijoje? Kodėl šis vienis nuolat slepiasi? Galų gale reikėtų klausti, kaip viso to akivaizdoje mes drįstame kalbėti apie betarpiškumą, kuris dėl kažkokių priežasčių visuomet pasirodo arba per anksti, arba per vėlai, arba neišmatuojamoje seklumoje, arba per giliai. Juk betarpiškumas turėtų paprasčiausiai būti.
Teigiame, kad būtent čia suvokimo problema atsiskleidžia visu savo „filosofiniu“ svoriu. Akyse susidvejinęs betarpiškumas: suvokimo betarpiškumas ne pats sau ir savyje, o pasaulyje egzistuojantis pasaulio suvokimas; pasaulis kaip vienintelis Logos ir šio Logoso-pasaulio laiduojamas, įtarpinamas suvokimas. Suvokimas kaip visuomet iš anksto įtarpintas tarpas tarp pasaulio ir savęs paties.
Martino Heideggerio „skirtumo mąstymas“
Praeitame skyriuje išsiaiškinome, kad suvokimą Merleau-Ponty supranta kaip imanentišką, betarpišką spontaniškumą. Šis spontaniškumas visuomet lieka duotas pasaulyje arba kontekstualizuotas; visuomet implikuojamas prasmės horizontas. Tuo pat metu visumą iš pradžių suvokiame kaip daiktą, o tik po to atliekame tam tikrus analitinius aktus. Mes savo ruožtu pastebėjome, kad tokiu būdu nebelieka prasmės kalbėti apie autoriaus branginamą vienį kaip nuolat iš anksto duotą spontanišką visumos pagavą. Tarpai tarp horizonto ir jame vykstančio suvokimo, tarp spontaniškos visumos pagavos (patirties) ir dar-ne-įvykusio šios pagavos akto, kurio struktūrų fundamentu visuomet lieka pasaulis, nuolatinis paties suvokimo pasirodymas per anksti (implikuota visumos pagava) arba per vėlai (integracija į patirties struktūras pasaulyje) numato minimas skirtis kaip konstitutyvias suvokimo sąlygas. Čia nebelieka prasmės kalbėti apie betarpiškumą, apie pasaulį kaip vienintelį Logos. Tokioje situacijoje pasaulis pasirodo kaip tas, kuriam savyje nuolat kažko trūksta, o šio pasaulio suvokimas - kaip tas, kuris negali suteikti pasauliui to trūkstamo „kažko“. Toks pamatinis trūkumas turi būti suprantamas kaip pamatinė paties suvokimo motyvacija ir ekonominė („visuomet kažko trūksta, visuomet kažko per daug“) jo galimybės sąlyga.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Mes nedviprasmiškai teigiame, kad pirmasis apie šį trūkį prabilo Martinas Heideggeris. Būtent dėl to fenomenologinėje filosofijos pakraipoje Heideggerio figūra sukelia itin dviprasmiškas reakcijas. Viena vertus, Heideggeris neabejotinai priklauso fenomenologinės filosofijos krypčiai. Kita vertus, niekuomet nenustojama jausti, kad jis „nuėjo per toli“, „pasakė per daug“, prikalbėjo „ko nereikia“. Būtent dėl to kyla nuolatinė pagunda integruoti jį į vientisą fenomenologinės filosofijos lauką, redukuoti pačias „nemaloniausias“ jo minties vietas. Dažniausiai tas daroma akcentuojant In-der-Welt-Sein analizes. Tuo pat metu pamirštama, koks stiprus smūgis naiviai metafizinei filosofijos tradicijai buvo suduotas dabar daug kam įkyrėti spėjusiu „ontologiniu skirtumu“. (Šis skirtumas yra būties skirtingumas esinio atžvilgiu ir vice versa.) Heideggeris teigė, kad tiek būtis, tiek ir esinys kiekvienas savitai reiškiasi tik per skirtumą; jis pabrėžė: kiek metafizika mąsto esinį kaip tokį, kaip visumą, ji priešstato esinį, nekreipdama dėmesio į skirtumą. Sekdamas pagrindinėmis kritinės filosofijos prielaidomis, Heideggeris uždraudžia Visumą, jis uždraudžia Vienį ir bet kokį holizmą (nors akivaizdu, kad šis mąstytojas savo įvestą draudimą neretai pats ignoruoja).
In-der-Welt-Sein analizės „autentiškomis“ lieka tol, kol suvokiama, koks trapus yra šis buvimas-pasaulyje. Trapus jis lieka būtent dėl to, kad jį nuolat iš anksto žeidžia, įtarpina ir decentruoja ontologinis skirtumas. Šis ontologinis skirtumas - tai nepermaldaujamas Ungrund, neišvengiamas trūkis, tarpas ir skandalas suvokimo ir fenomenų tvarkoje arba Visumoje.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
tags: #ponty #suvokimo #fenomenologija