Įvadas
Straipsnyje nagrinėjami pozityviosios socializacijos tyrimo metodai, apibrėžiantys vaikų poreikius ir profesionalų galimybes integruoti jaunuolius į visuomenę. Ši ugdymo paradigma vertinama stebėsenos būdu, siekiant nustatyti jos įtaką vaiko gerovei. Pozityviosios socializacijos duomenų šaltiniai apima ugdymo proceso planavimą, rezultatų modeliavimą ir moderavimą, remiantis sociologijos, politologijos, viešojo administravimo ir antropologijos tyrimais.
Temos Aktualumas
Šiandien demokratinėje Lietuvoje yra daug vaikų, kurie norėtų elgtis teisingai, bet suklysta nežinodami tiesos, tikslingo sąmoningo elgesio visuomenėje taisyklių. Dėl to didėja vaikų poreikis žinoti įstatymu apibrėžtas teises ir pareigas, kad išvengtų nepatirtų socialinių reiškinių ir mokėtų apginti savo teises. Tėvų, pedagogų bendravimas, auklėjimas asmeniniu pavyzdžiu ir nuostatomis daro nuolatinį, kryptingą poveikį vaiko teisiniam auklėjimui. Svarbu, kad vaikas suprastų, įsimintų ir naudotųsi savo teisėmis, tačiau nepamirštų, jog naudodamasis teisėmis neturi pažeisti kito žmogaus teisių. Todėl teisinis auklėjimas tiek šeimoje, tiek mokymosi įstaigose, tiek žiniasklaidoje turi būti siejamas su žinių apie vaiko teises bei pareigas skleidimu, įtvirtinimu jauno žmogaus sąmonėje bei skatinimu jomis vadovautis realiame gyvenime.
Pozityviosios Socializacijos Prielaidos
Analizuojant vaiko socializaciją, svarbu išsiaiškinti, kuo vaikai skiriasi nuo kitų visuomenės grupių ir kodėl reikia skirti dėmesį jų interesams. Sociologijos teoretikas Ph. Ariesas teigė, kad vaikai buvo išskirti kaip atskira grupė pagal amžių. N. Vuckovic-Sahovic pabrėžia, kad vaikystę apibrėžia specifinės vaiko savybės ir bruožai, todėl vaiko samprata glaudžiai susijusi su visuomenės kultūra, tradicijomis ir socialine struktūra. Vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualias charakteristikas.
Mokymo Vadovų Įtaka Pozityviajai Socializacijai
Tėvų, pedagogų ir kitų suaugusiųjų vaidmuo yra labai svarbus vaiko socializacijos procese. Jų bendravimas, auklėjimas asmeniniu pavyzdžiu ir nuostatomis daro nuolatinį poveikį vaiko teisiniam auklėjimui. Svarbu, kad vaikas suprastų savo teises ir pareigas bei mokėtų jomis naudotis.
Pozityviosios Socializacijos Aspektai
Pozityvioji socializacija yra sudėtingas procesas, apimantis tiek socialinius, tiek psichologinius aspektus. Tai procesas, kuris sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, įgyti žinių, įgūdžių, kalbos, elgesenos, bendravimo ir veiklos būdų, ugdytis bendražmogiškuosius siekius. Kintant jo gyvenimo būdui, kinta vaiko vaidmenys ir jų atlikimo pobūdis. Nuo paklusnumo suaugusiems vaikas pereina prie aktyvios veiklos, todėl jo socializavimas darosi prasmingesnis. Vaikas pradeda įsisavinti socialines vertybes, formuoti pirmuosius savo siekius, skirti, kas gera ir kas bloga, ima suprasti teisių ir pareigų sąvokas.
Taip pat skaitykite: Tėvų pozityvios tėvystės įžvalgos
Pozityviosios Socializacijos Paradigmos
Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus.
G. H. Meadas išskyrė dvi asmenybės sudedamąsias dalis: "aš" ir "mane", arba subjektyvųjį "aš" - aktyvų, spontanišką, kūrybingą, atsirandantį dėl kiekvieno iš mūsų individualaus unikalumo, ir objektyvųjį "aš", suvoktą socialiai (t. y. įtaką daro visuomenė, įsivaizdavimai apie mane, poreikiai kaip socializacijos rezultatas). Taigi kartais žmogaus elgesys būna spontaniškas ir nenuspėjamas, o tai liudija, kad objektyvusis "aš" ne visą laiką valdo subjektyvųjį.
A. Juodaitytės teigimu, individo socializacijos procesus visuomenėje veikia ir juos nukreipia įvairūs žmonės ir socialinės struktūros. Jie dažnai vadinami socializacijos agentais. Tai - tėvai, šeima, mokytojai, draugai, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės ir kt. Socializacijos praktikoje labai svarbu nuolat derinti, koordinuoti ir koreguoti "agentų" veiklą bei ją papildyti naujomis grandimis.
Svarbiausias socializacijos agentas - šeima. V. Šlapkauskas pabrėžia, kad šeima - artimiausia vaiko socialinė aplinka. Šeimos padedamas vaikas įsilieja į visuomenę, nes šeima, kaip auklėjimo veiksnys, socializuoja jį savo visuma: savo ekonomine būkle, tarpusavio santykiais, kultūra, profesija, ryšiais su visuomene. Tačiau tokie veiksniai, kaip žema tėvų socialinė padėtis, alkoholizmas, konfliktai ir vaidai, prasta socialinė aplinka, kurio nors iš tėvų trūkumas, tėvų elgesio nukrypimai, šiurkštus elgesys su vaikais gali padaryti ir daug žalos vaiko socializacijai.
Mokykla, kaip socializacijos agentas, formuoja vaiko savęs vertinimą (savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas), dažniausiai išliekantį visą gyvenimą. Mokykla supažindina vaiką su kultūra, jos vertybėmis ir prietarais.
Taip pat skaitykite: Pozityviosios psichologijos šaknys: Freudas?
Dar vienas svarbus socializacijos agentas - bendraamžių aplinka, pasireiškianti 12-16 metais, nusilpus vaikui tėvų ir mokytojų įtakai. Tarp bendraamžių vaikas mokosi rasti konfliktinių situacijų sprendimus ir lygiavertiškai bendrauti, suvokti savo vietą grupėje. Augdamas ir intelektualiai bręsdamas, vaikas susiformuoja sugebėjimą matyti ir analizuoti prieštaravimus. Bandydamas juos išspręsti, jis susikuria nuosavą vertybių skalę.
Žiniasklaidos invazija į kultūrą - didelė politinė, ekonominė, ideologinė, kultūrinė bei kontrakultūrinė jėga. Žiniasklaida, ypač televizija ir internetas, yra svarbus socializacijos veiksnys.
Darbo pagrindu vyksta individo socialinė integracija į suaugusiųjų pasaulį. Tad veiklos ideologiją vaikas internalizuoja dar vaikystėje - veikdamas jis susipažįsta su vienos ar kitos darbo aplinkos taisyklėmis, įgyja bendravimo patirties.
Svarbiausias socializacijos rezultatas - individo įtraukimas į socialinės kontrolės sistemą, t. y. toks individo elgesio reguliavimas, kuris veda prie paklusnumo grupei, kurioje individas integruotas. Socializacija dažniausiai vyksta per grupinę patirtį. Tačiau šiame procese būtina įvertinti individualią patirtį, be kurios nebūtų galima suvokti kiekvienos asmenybės unikalumo.
Anot V. Ščiaus, socializacija - tai procesas, kurio metu asmuo, perimdamas visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinę patirtį, tampa tos visuomenės nariu. Pirmiausia, tai - žmonių sąveikos procesas. Jis ne tik sudaro sąlygas asmeniui tapti visuomenės nariu, bet taip pat leidžia išreikšti save. Tai vyksta šeimoje, darželyje, mokykloje, draugų grupėje, darbe ir t. t. Kiekvienam socializacijos etapui būdingas tam tikras išmokimas. Socializacija remiasi dviem pagrindais: įgimtu ir įgytu. Kiekvienas asmuo paveldi tam tikras biologines ir psichologines galias, kurios daro įtaką jo socialiniam išmokimui.
Taip pat skaitykite: Socializacijos teorijų analizė
Socializacija teisėje - viena iš bendrosios socializacijos proceso sudėtinių dalių, padedanti žmogui perimti socialinio sugyvenimo visuomenėje normas ir taisykles, nes, anot A. Vaišvilos, teisės socialinė paskirtis - organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą, apibrėžiant kiekvieno nario pareigas. Tokios orientacijos teisė socializuoja žmonių santykius grįsdama juos ne jėga, o abipuse nauda, lygiateisiškumu, bendradarbiavimu. Šias normas kuria patys visuomenės nariai, vadovaudamiesi savo sąmone, kurią S. Komarovas ir A. Piškinas apibrėžia, tiek kaip žinių, tiek kaip norimų teisių visumą. Pasak jų, teisė ir teisinė sąmonė formuojasi veikiant objektyvioms sąlygoms ir sąveikauja tarpusavyje. Teisės įgyvendinimas įtakoja teisinės sąmonės raidą, formuoja visuomenės narių, jų teisių ir pareigų, reikiamos teisinės tvarkos supratimą. Indivudų ir jų grupių teisinė sąmonė įsikūnija teisiniame elgesyje. Anot V. Šlapkausko, žmonių veiksmai teisės normų keliamiems reikalavimams atžvilgiu gali būti įvairūs: galima žinoti teisės normas, bet veikti prieštaringai jų reikalavimams; galima nepritarti teisės normoms, bet jų laikytis; galima menkai įsivaizduoti teisę ir įstatymus, bet veikti pagal teisinį jausmą, susiformavusį teisinio auklėjimo procese arba galima sąmoningai laikytis teisės normų ir savo teisines žinias naudoti savo teisių ir laisvių įgyvendinimui.
Visuomenės ar asmens teisinė sąmonė ir teisinio elgesio kokybė išreiškia teisinę kultūrą. Tai vienas iš plačiausių teisės sociologijos sąvokų, nes apima visas teisines realybės formas ir apraiškas. Anot D. Nazarovienės ir G. Merkio, teisinė kultūra reiškia visa, kas natūraliai susiklostė istorijos eigoje ar buvo kryptingai sukurta tam tikros visuomenės teisės srityje. Teisinės kultūros ir teisinės valstybės idėją iškėlė ir M. Ruperti. Jis apibrėžė teisinę kultūrą kaip įgyvendintų ir idealių teisinių priemonių sistemą, kuria apibūdinamas visuomenės narių sugyvenimo ir socialinės tvarkos palaikymo lygis.
A. Vaišvilos nuomone, socializacijos teisėje metu iš esmės sprendžiami du pagrindiniai klausimai: (1) asmenybė mokoma suprasti jai adresuotus teisės reikalavimus, naudotis teisinėmis priemonėmis ir institucijomis savo teisių gynimui ir įgyvendinimui. Tai intelektinė - gnoseologinė teisinės kultūros prielaida, kuri ugdoma teisiniu švietimu; (2) sudaromos sąlygos asmenybei elgtis praktiškai pagal tuos reikalavimus, kuriuos ji žino. Kaip teigia V. Šlapkauskas, socializacijos teisėje esmė - perimti socialinio sugyvenimo visuomenėje normas ir taisykles.
Vaikų socializacija aiškinama keturiais psichologiniais mechanizmais: mėgdžiojimu, susitapatinimu, gėdos ir kaltės jausmais. Mėgdžiojimas - tai sąmoningas vaiko siekimas kopijuoti tėvų, vyresnių šeimos narių, mokytojų ir kitų svarbių žmonių elgesį. Susitapatinimas - būdas, kuriuo vaikai perima tėvų elgseną, nuostatas ir vertybes kaip nuosavas. Jeigu mėgdžiojimas ir susitapatinimas yra teigiami mechanizmai, tai gėda ir kaltė - priešingai - neigiami, kurie draudžia arba slopina nepriimtino elgesio modelius. Individo sugebėjimas suvokti norminio elgesio modelius ir juos praktiškai įgyvendinti raidos procese iš esmės ir yra socializacija.
L. Kolbergo moralės raidos teorija apima tris lygius, susijusius su amžiaus laikotarpiais. Perėjimas iš vieno laikotarpio į kitą vyksta kaip pažinimo įgūdžių ir empatijos sugebėjimų tobulėjimo padarinys.
- Ikikonvencinis lygis, kai vaikas vykdo suaugusiųjų reikalavimus dėl paklusnumo. Jis apima du laikotarpius: a) norą išvengti bausmės, b) siekimą užsitarnauti paskatinimą.
- Konvencinis lygis, kai formuojasi dorovinė individo sąmonė. Išskiriami du laikotarpiai: a) kitų nuomonės suvokimas ir siekimas savo veikla užsitarnauti socialinį pagyrimą, b) visuomenės interesų ir elgesio taisyklių suvokimas.
- Postkonvencinis lygis, kai remiamasi visuotinėmis vertybėmis, vertinant situaciją, kurioje gėris ir blogis yra reliatyvūs. Jis apima du laikotarpius: a) galimų skirtingų dorovinių įsitikinimų įprasminimo prieštaravimų laikotarpis, b) savo etinio jausmo, visuotinių ir nuoseklių dorovinių principų formavimosi laikotarpis.
Anot L. Jovaišos, ugdymo vyksmas turi dvi puses: išorinę (socialinę) ir vidinę (psichologinę). Ugdymas - tai santykis su savimi ir esamybe.
Tyrimo Metodai
Siekiant išanalizuoti pozityviosios socializacijos paradigmas, buvo taikyti šie tyrimo metodai:
- Analitinis monografinis metodas
- Statistinės analizės metodai
- Kokybinės analizės metodai
- Ekspertų apklausa
tags: #pozityviosios #socializacijos #tyrimo #metodas