Literatūra dažnai atspindi visuomenės ir žmogaus prigimties sudėtingumą. Ypač įdomu analizuoti prieštaringas asmenybes, kurios atskleidžia vidinius konfliktus, moralinius pasirinkimus ir dvasines paieškas. Šis straipsnis skirtas panagrinėti, kaip prieštaringos asmenybės atsiskleidžia lietuvių literatūroje, naudojant baroko epochos kontekstą ir konkrečius literatūrinius pavyzdžius.
Barokas: Prieštaravimų Epocha
Barokas - viena prieštaringiausių kultūros epochų, gyvavusi Europoje ir Lotynų Amerikoje nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio. Šis laikotarpis paliko ryškius ženklus senojoje Lietuvos kultūroje. Pats žodis "barokas" kilęs iš portugalų kalbos žodžio "barroco", reiškiančio netaisyklingos formos perlą, taip nusakant tai, kas keista, neįprasta, netaisyklinga ir įmantru. Ilgą laiką baroko kultūros reiškiniai buvo tapatinami su Renesanso nuosmukiu, tačiau XIX a. pabaigoje tyrinėtojai atrado Baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą.
Baroko kultūra iškilo kaip antitezė Renesansui, jo aiškumui, racionalumui ir harmonijai. Renesanso žmogus tikėjo savo galiomis pažinti pasaulį ir kurti visuomenės gyvenimą. Tačiau renesansinė drąsa atvėrė beribį ir baugų pasaulį. Žmogus ėmė suvokti, kad pasaulis yra prieštaringas ir iki galo nepažinus, o jis pats - trapus ir silpnas visatos begalybėje.
Baroko Įtaka Lietuvai
Lietuva pirmąkart įžengė į naują kultūros epochą drauge su kitais Europos kraštais. Jau XVI a. pabaigoje Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų poezija, jų vaidinamos dramos ir pirmojo rektoriaus Petro Skargos pamokslai pasižymėjo Baroko pasaulėjauta ir stiliumi. 1584-1593 m. Nesvyžiuje Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis pastatydino pirmąją Lietuvos barokinę bažnyčią, o 1604 m. greta Vilniaus rotušės pradėtas statyti Šv. Kazimiero šventovė.
Baroko ištakos siejamos su Jėzaus Draugija (jėzuitų ordinu) ir katalikišku kontrreformacijos judėjimu. Grumiantis dėl žmonių sielų, ypač pradėta rūpintis katalikišku švietimu ir liaudies pamaldumu. Jėzuitų kultūra kėlė naują - pamaldaus, nusižeminusio, atgailaujančio - herojaus idealą.
Taip pat skaitykite: Fausto amžinos paieškos
Baroko Stilius ir Motyvai
Baroko menas stengėsi aprėpti ir išreikšti atsivėrusią prieštaringą ir beribę tikrovę, dramatišką žmogaus prigimtį. Tam buvo pasitelktas alegoriškas, simboliškas, metaforiškas stilius, pagrįstas kontrastais, netikėtais palyginimais, paradoksais, antitezėmis ir priešybių derinimu. Ryškiausi Baroko meno bruožai - teatrališkumas, dramatizmas, dinamizmas, retoriškumas, tapybiškumas, įmantrumas ir didingumas.
Vyraujantys Baroko kūrybos motyvai - žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila, Dievo ieškojimas ir dialogas su Dievu. Renesansui būdingą nuostatą "stverk, skink šiandieną" pakeitė raginimas "atmink, kad mirsi". Mirties apmąstymai laikyti pagrindiniu išminties šaltiniu. Epochos kūryboje buvo dažni gyvenimo kaip teatro, gyvenimo kaip sapno vaizdiniai.
Prieštaringos Asmenybės Lietuvių Literatūroje
Lietuvos autorių kūryboje išryškėja prieštaringa amžiaus asmenybė: pamaldi, nusižeminusi ir kupina didybės, savo vertės pajautimo. Baroko žmogus sielojosi dėl žemiškos egzistencijos trapumo ir kartu mėgino patirti gyvenimą kaip nepakartojamą nuotykį. Mirties akivaizdoje jis brangino ir aukštino žmonių bičiulystę ir meilę, stengėsi būti ištikimas pats sau.
XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar buvo išlikusi Renesanso laikais puoselėta tolerancijos, skirtingo tikėjimo žmonių bendradarbiavimo tradicija. Gana tolerantiška, atvira aplinka prisidėjo prie Baroko kultūros suklestėjimo krašte.
Pavyzdžiai iš Literatūros
Norvegų rašytojas Jo Nesbø teigia, kad nori, jog jo veikėjas būtų prieštaringa asmenybė. Vienas vertus, Hariui būdingas analitinis mąstymas, jis toks beveik bejausmis, cinikas. Kita vertus, jo veiksmai grindžiami emocijomis, jis veikia labai spontaniškai. Jis pašalinis žmogus visur, jis nesijaučia kolektyvo dalimi, tačiau turi tuos pačius socialinius refleksus kaip dauguma mūsų.
Taip pat skaitykite: Giluminiai Konfliktai Asmenybėje
Antanas Škėma savo kūryboje taip pat vaizduoja prieštaringas asmenybes. Antanas Garšva, vienišas žmogus, ilgisi žemiškos laimės ir artimo žmogaus meilės. Jis dirba keltuvininku ir jaučia, kad rutina jį priveda prie išprotėjimo. Kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui jis priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis, tačiau savo eilėraščius dažnai suglamžydavo ir išmesdavo, net neperskaitęs jų antrą kartą.
Vincas Krėvė kūrinyje "Skirgaila" atskleidžia žmogaus dvilypumą, parodo jo pasirinkimą tarp pareigos ir norų.
Juozas Baltušis: Prieštaringa Asmenybė Sovietmečiu
Rašytojas Juozas Baltušis taip pat yra ryškus prieštaringos asmenybės pavyzdys. Jo dienoraščiai atskleidžia vidinius konfliktus ir kompromisus. Baltušis kritikavo sovietinę santvarką, tačiau tuo pačiu nevengė naudotis gaunamomis privilegijomis.
Pasak istoriko Valdemaro Klumbio, toks prieštaringumas buvo būdingas ne tik Baltušiui, o apskritai žmogui. Žmogus yra ganėtinai prieštaringas, lengvai pasiduodantis įtakai, deklaruojantis idealus, bet dažnai nesugebantis jais sekti, darantis tai, kuo netiki.
Baltušis neturėjo iliuzijų dėl sovietinės santvarkos, tačiau buvo įsitikinęs, kad iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Jis manė, kad tik būdama Rusijos imperijos sudėtyje Lietuva gali išsilaikyti kaip tauta.
Taip pat skaitykite: Literatūrinė Liudo Vasario analizė
tags: #priestaringa #asmenybe #kuriniuose