Skyrybos yra sudėtingas procesas, kuris paveikia ne tik suaugusiuosius, bet ir jų vaikus. Šiame procese dažnai kyla ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vis dažniau viešojoje erdvėje kalbama apie tai, kad skyrybų bylose svarbu išgirsti ir įvertinti tai, ką sako vaikai. Teismas, spręsdamas šį klausimą, privalo vadovautis vaiko interesais, o ne tik jo pageidavimais.
Vaiko Nuomonės Svarba Teisiniame Kontekste
Įstatymas numato, jog teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras ir išsiaiškinti vaiko norus. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, nuomonė išreiškiama raštu arba įrašoma į teismo posėdžio protokolą (garso įrašą). Valstybės pareiga yra įvertinti vaiko gebėjimą suformuluoti nepriklausomą nuomonę.
Kad vaikas būtų išklausytas, turėtų būti atsižvelgiama į vaiko amžių, brandumą, sugebėjimą išreikšti savo norus, jų susiformavimo aplinkybes, norų motyvaciją, bylos baigties pasekmių suvokimą. Vaikas išklausomas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma - per atstovą, ir priimant sprendimą, į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.
Advokatų kontoros COBALT vadovaujanti teisininkė, advokatė Renata Cibulskienė sako: „Teisinė sistema numato vaiko teisę būti išklausytam, tačiau praktikoje tai neretai kelia klausimų. Vienose bylose vaiko nuomonė tampa esminiu kriterijumi, kitose - tik viena iš daugelio vertinamų aplinkybių.”
Vaiko Interesai: Kas Tai Yra?
Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. Tačiau vaiko noras gyventi su vienu iš tėvų negali būti sutapatinamas su vaiko interesais, kurie yra ne paties vaiko subjektyvus požiūris į tai, kas jam svarbu, reikšminga ar naudinga, bet visų pirma tai, kas lemia teigiamą vaiko vystymąsi, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius, tautinius bei materialinius poreikius. Teismas vaiko gyvenamąją vietą nebūtinai nustatys su tuo iš tėvų, su kuriuo pasirinks gyventi vaikas po tėvų santuokos nutraukimo.
Taip pat skaitykite: Darbo atrankos psichologija
Priimant sprendimus teisme, vertinama aplinkybių visuma ir kontekstas. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau vien ji nėra viską lemianti. Taip pat vertinama psichologinė vaiko branda, ryšys su abiem tėvais, galimas lojalumo konfliktas, gyvenimo sąlygos, emocinis saugumas.
Psichologinės Ekspertizės Skyrimo Būtinybė
Jei kyla abejonės, ar vaiko išreikšta nuomonė nėra paveikta vieno iš tėvų, gali būti paskirta kompleksinė psichiatrinė psichologinė ekspertizė. Tam, kad būtų galima įvertinti svarbius aspektus sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais ar globos klausimus, vaiko nuomonė dažniausiai yra išklausoma per vieną iš trijų specialistų: vaiko teisių apsaugos darbuotoją, teismo psichologą arba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialistą. Teismui suabejojus, ar vaiko nuomonė nėra paveikta skyrybų bylose gali būti skiriama teismo psichologijos ir / ar teismo psichiatrijos ekspertizė, sako R. Cibulskienė.
Psichologinė ekspertizė reikalinga, kai kyla abejonių dėl vaiko nuomonės nepriklausomumo, įtarimų, kad vaikas yra paveiktas vieno iš tėvų, arba susidarius sudėtingai situacijai, kurioje sunku objektyviai įvertinti vaiko interesus.
Teismo psichologinės ekspertizės tikslas - padėti teismui objektyviai įvertinti situaciją ir priimti sprendimą, kuris geriausiai atitiktų vaiko interesus. Ekspertizės metu specialistai analizuoja vaiko psichologinę būklę, jo santykius su tėvais, aplinkos poveikį ir kitus svarbius faktorius.
Valstybinė Teismo Psichiatrijos Tarnyba ir Ekspertizės
Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba (toliau - tarnyba) daro teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau vadinama -BPK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus bei šiuos nuostatus.
Taip pat skaitykite: Įdarbinimo Strategijos
Teismo psichologijos ekspertizė - tai teismo ar teisėjo paskirtas proceso veiksmas, kai, siekiant atsakyti į specialius teismo psichologijos žinių reikalaujančius klausimus, teismo psichologas ekspertas ištiria turinčius teisinės reikšmės asmenų psichikos procesų ypatumus, dėsningumus ir struktūrą. Teismo psichologijos ekspertizė skiriama asmenims, kurių psichikos sveikata nekelia abejonių. Teismo psichologas ekspertas neturi teisės savarankiškai diagnozuoti psichikos sutrikimo, todėl tais atvejais, kai kyla įtarimų dėl asmens psichikos sveikatos sutrikimų, tikslinga skirti kompleksinę teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizę.
Ekspertizių Tipai ir Eiga
Priklausomai nuo darymo sąlygų ekspertizės skirstomos į ambulatorines, stacionarines, neakivaizdines ir pomirtines. Ambulatorinė ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ekspertinę išvadą galima pateikti, remiantis vienkartiniais tyrimais. Stacionarinė ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ekspertinei išvadai pateikti reikia ilgalaikio ekspertinio tyrimo. Ji skiriama tik teismo psichiatrui ekspertui (specialistui) rekomendavus. Ši ekspertizė daroma tik ekspertiniuose psichiatrijos skyriuose. Neakivaizdinė ekspertizė skiriama asmenims, išvykusiems iš Lietuvos Respublikos, o pomirtinė - mirusiems asmenims.
Priklausomai nuo darymo eigos ekspertizės skirstomos į pirmines, papildomas, pakartotines ir kompleksines. Pirminė ekspertizė - tai pirmą kartą byloje tiriamajam skirta teisėjo ar teismo ekspertizė. Ją daro tarnybos ekspertiniai padaliniai pagal regioninį paskirstymą. Pirminę ekspertizę gali daryti vienas ekspertas arba ekspertų komisija.
Papildoma ekspertizė daroma, jeigu teisėjas ar teismas nesutinka su ekspertizės aktu, kai jis nepakankamai aiškus ar išsamus, taip pat kai nagrinėjant bylą nustatoma naujų faktų, galinčių turėti įtakos teismo ekspertizės išvadoms. Papildomą ekspertizę gali daryti tas pats ekspertas ar ta pati ekspertų komisija, taip pat kitas ekspertas ir kita ekspertų komisija, kurią sudaro stacionarinio skyriaus viršininkas arba vyresnysis ekspertų komisijos ekspertas, skiria teisėjas arba teismas.
Pakartotinė ekspertizė daroma, jeigu teisėjas ar teismas nesutinka su teismo ekspertizės aktu, trūkstant pagrįstumo. Ją daro kita ekspertų komisija, kurią sudaro tarnybos vadovas, skiria teisėjas arba teismas. Darydami pakartotinę ekspertizę, ekspertai privalo atlikti visus reikalingus tyrimus.
Taip pat skaitykite: Intuicijos panaudojimas sprendžiant
Ekspertizę gali daryti vienas ekspertas ar ekspertų komisija. Jei teisėjas arba teismas paveda daryti teismo ekspertizę tarnybai, tarnybos vadovybė, atsižvelgdama į ekspertizės sudėtingumą ir eksperto kvalifikaciją, savo nuožiūra gali pavesti daryti ekspertizę bet kuriam tarnybos ekspertui arba ekspertų komisijai.
Gavęs šaukimą, ekspertas privalo dalyvauti teismo posėdyje. Darydamas teismo ekspertizę, ekspertas turi būti nepriklausomas. Savo išvadas jis teikia remdamasis tik specialiomis žiniomis ir atliktų tyrimų rezultatais. Valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar kitiems asmenims kištis į eksperto darbą draudžiama. Tai užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę.
Kaip Padėti Vaikui Skyrybų Procese?
Vaikui skyrybų procese gali būti itin sunku - jam tenka ne tik prisitaikyti prie naujos realybės, bet kartais ir atsakyti į klausimus, kurie per sunkūs net suaugusiesiems. Psichologė I. Plauškutė pataria: „Kiekvienas vaikas skyrybų procesą išgyvena labai individualiai - jų emocijos ir reakcijos priklauso nuo amžiaus, šeimos santykių dinamikos, skyrybų aplinkybių bei jų asmeninių savybių. Dažniausiai tokiu laikotarpiu vaikus lydi stiprūs jausmai: liūdesys, pyktis, kaltė, sumišimas.”
Visų pirma būtina suteikti aiškią, amžių atitinkančią informaciją apie tai, kas vyksta, kodėl jo nuomonės klausiama ir ką tai reiškia. Vaikas turi suprasti, kad nėra atsakingas už tėvų sprendimą ir kad jo išsakytos mintys nepakenks nei vienam iš suaugusiųjų. Be to, būtina pasirūpinti vaiko emocine būsena: padrąsinti jį būti savimi, parodyti, kad jo jausmai yra svarbūs ir niekas jo nesmerks už nuomonę.
Vaiko Gyvenamosios Vietos Nustatymas su Abiem Tėvais: Ar Tai Įmanoma?
Viešoje erdvėje dažnai galima išgirsti nuomonių, kad Lietuvos įstatymai ištuokos atveju neleidžia vaiko gyvenamosios vietos nustatyti su abiem tėvais. Kilus ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismai ne kartą yra pasisakę, jog nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik su vienu iš tėvų, o sprendžiant dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos, gali būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą ir sudarant sąlygas skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku tiek pat laiko, kiek ir su motina (tėvu), su kuriuo nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta.
Civilinio kodekso normos nustato, kad „tėvams gyvenant skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų“. Esant būtent tokiai įstatymo formuluotei, įstatymą galima taikyti pažodžiui. Taigi, vertinant lingvistiškai ir eliminavus ginčo elementą, vaiko tėvai dėl vaiko gyvenamosios vietos gali susitarti laisva valia, taigi gali susitarti ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su jais abiem.
Nors tenka apgailestauti, kad Civilinis kodeksas nenumato galimybės teismui vaiko gyvenamosios vietos nustatyti su abiem tėvais esant ginčui tarp jų, tačiau tikėtina, kad skleidžiant informaciją apie išimtinius teismų sprendimus, kuriais yra įtvirtinama tokia praktika nesant ginčo elemento, augtų ir tėvų sąmoningumas neįtraukiant vaiko į jų tarpusavio ginčus.
Tėvų Palaikymas ir Spaudimas Vaikų Užklasinėje Veikloje
Vaiko būreliai ir treniruotės - tai ne tik galimybė vaikams išbandyti įvairias veiklas, bet ir svarbus etapas jų asmenybės vystymuisi. Užklasinė veikla, tokia kaip šokiai, sporto treniruotės ar kūrybiniai būreliai, gali padėti vaikams atrasti savo pomėgius, ugdyti naujus įgūdžius ir formuoti teigiamą požiūrį į mokymąsi bei tobulėjimą. Tėvai - pirmieji ir svarbiausi vaikų vadovai. Jie turi galią ne tik suteikti vaikams galimybes pasirinkti ir užsiimti mėgstama veikla, bet ir užtikrinti, kad šis procesas būtų motyvuojantis, o ne priverstinis.
Tėvų vaidmuo vaikų užklasinėje veikloje - tai subtilus balansas tarp palaikymo ir spaudimo. Tėvai, įsitraukdami į vaikų veiklas, turi būti pasirengę suteikti paramą ir padrąsinimą, tačiau taip pat svarbu nespausti vaikų daryti tai, kas jiems nėra patrauklu. Palaikymas reiškia emocinį įsitraukimą, dėmesį ir supratimą. Tėvai, kurie domisi vaiko pasirinktais būreliais, klauso jo nuomonių ir jausmų, gali padėti vaikui jaustis svarbiu. Palaikydami vaiką, tėvai skatina jo savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Spaudimas, priešingai, pasireiškia, kai tėvai kelia per didelius reikalavimus, taiko griežtus nurodymus ar net bausmes už nesėkmes. Tai gali būti tiek tiesioginis spaudimas, kaip rėkimas ir prievarta, tiek netiesioginis - pavyzdžiui, kaltinimai ar grasinimai. Tėvų palaikymas užklasinėje veikloje padeda vaikams atrasti malonumą ir pasitenkinimą, nepriklausomai nuo pasiektų rezultatų. Tėvams svarbu skirti dėmesį vaikų pastangoms, o ne tik galutiniams pasiekimams. Palaikydami vaiką ir suteikdami jam laisvę rinktis veiklas, tėvai gali padėti vaikui augti ir siekti asmeninio tobulėjimo be pernelyg didelio spaudimo. Tai kuria pozityvią atmosferą, kurioje vaikai gali patirti sėkmę ir nesėkmes, tačiau išmoksta vertinti patirtį, o ne tik galutinį rezultatą.
Tėvų įsitraukimas į vaikų užklasinę veiklą - tai ne tik buvimas šalia, bet ir gebėjimas suteikti vaikui laisvės augti, atrasti savo pomėgius ir jaustis palaikomam. Pirmas žingsnis - atidžiai išklausyti vaiką. Svarbu ne tik išgirsti, bet ir suprasti, kas jam patinka, kas kelia susidomėjimą, o kas galbūt kelia nerimą ar nepasitenkinimą. Leiskite vaikui pasirinkti būrelį pagal savo pomėgius, o ne remkitės tik savo norais ar lūkesčiais. Tėvų vaidmuo - ne tik skatinti, bet ir vertinti pastangas, o ne tik galutinius pasiekimus. Tai reiškia, kad svarbu pabrėžti, kaip vaikas stengiasi, kaip tobulėja, o ne tik tai, ar laimėjo varžybas ar gavo aukščiausią įvertinimą. Svarbu reguliariai klausti vaiko, kaip jis jaučiasi dėl savo veiklos. Ar jam patinka dalyvauti būrelyje? Ar jis nori tęsti? Tokie klausimai padeda vaikui reflektuoti savo jausmus ir priimti sprendimus dėl savo veiklos. Emocinis palaikymas - tai gebėjimas būti šalia, išklausyti, padrąsinti ir paguosti. Tai nereiškia nuolatinio buvimo šalia ar sprendimų priėmimo už vaiką, bet gebėjimo suteikti vaikui pasitikėjimo savimi ir jausmo, kad jis nėra vienas. Svarbu prisiminti, kad tėvų įsitraukimas turi būti subalansuotas ir orientuotas į vaikų gerovę.
Per dideli tėvų lūkesčiai vaikams, net jei jie yra netiesioginiai ar subtilūs, gali sukelti įvairių neigiamų pasekmių, kurios gali paveikti ne tik vaiko emocinę gerovę, bet ir jo ateities pasirinkimus bei santykius. Per didelis tėvų lūkesčių ir reikalavimų išpildymas vaikams gali sukelti stresą, nerimą ir nesėkmių baimę. Kai vaikams nuolat kyla poreikis pasiekti aukščiausius rezultatus ar išvengti klaidų, jie gali pradėti baimintis nesėkmių, o tai veda prie pasitikėjimo savimi praradimo. Tėvų lūkesčiai ne tik neigiamai veikia vaiko emocinę būseną, bet ir gali turėti ilgalaikių pasekmių vaikų vystymuisi. Be to, per dideli lūkesčiai gali sukelti emocinio nuovargio jausmą, kai vaikai, nuolat bandydami įtikti tėvams, praranda motyvaciją ir susidomėjimą būreliais ar kita užklasine veikla, kuria anksčiau džiaugėsi. Dar viena pasekmė - tai tėvų ir vaikų santykių pablogėjimas. Kai vaikai jaučia nuolatinį tėvų lūkesčius ir nesupratimą, jie gali atsiriboti nuo jų, pradėti slėpti savo jausmus ir sumažinti atvirumą.
Tėvų vaidmuo vaiko būrelyje yra ne tik skatinti dalyvavimą, bet ir gebėti atpažinti, kada vaikui reikia daugiau erdvės saviraiškai ir mažiau išorinio spaudimo. Vaiko kūno kalba ir emocinė būsena gali daug pasakyti apie jo santykį su užklasine veikla. Jei vaikas dažnai jaučiasi įsitempęs, vengia užsiėmimų ar rodo nusivylimą, tai gali būti ženklas, kad jis patiria per didelį spaudimą. Jei vaikas nebenori dalyvauti tam tikrame būrelyje, svarbu ne priversti jį tęsti, o išklausyti jo priežastis ir apsvarstyti galimybę pereiti prie kitos veiklos. Svarbu prisiminti, kad tėvų vaidmuo yra ne tik skatinti dalyvavimą, bet ir gebėti atpažinti, kada vaikui reikia daugiau laisvės ir mažiau išorinio spaudimo. Tėvų vaidmuo vaikų užklasinėje veikloje yra labai svarbus, tačiau jis turi būti subalansuotas. Palaikymas ir skatinimas yra esminiai, tačiau pernelyg didelis spaudimas gali turėti neigiamų pasekmių. Tėvai turėtų atidžiai įsiklausyti į vaiko norus ir suteikti jam laisvę pasirinkti veiklas, kurios jam patinka. Vaikai, kuriems suteikiama galimybė pasirinkti ir dalyvauti veiklose savo noru, jaučiasi labiau motyvuoti ir pasitikintys savimi. Atviri pokalbiai su vaiku ir nuolatinis dėmesys jo emocinei būsenai padeda tėvams laiku pastebėti, kai vaikas jaučiasi per daug spaudžiamas, ir suteikti reikiamą palaikymą. Galų gale, subalansuotas tėvų įsitraukimas leidžia vaikams džiaugtis savo veikla, stiprina jų pasitikėjimą savimi ir padeda jiems tapti atsakingais ir motyvuotais žmonėmis.
Vaiko Kambario Interjeras: Kompromisai Tarp Norų ir Galimybių
Kuriant estetiško ir funkcionalaus vaikų kambario interjero viziją, mažiausiai tikimasi, kad didžiausiu iššūkiu taps ne aukštos kokybės baldų ar aksesuarų paieška, o derybos su vaiku, turinčiu savo planų. Vaikų įsitraukimas į savo aplinkos kūrimą - išties pozityvi iniciatyva, tačiau kaip išlaviruoti, kai vaiko ir jūsų skoniai, galimybės bei poreikiai nesutampa? Pavyzdžiui, neplanuojate daryti dar vieno kambario remonto po poros metų, kai rožinė jau nebebus pati gražiausia pasaulio spalva.
Ribotas pasirinkimas puikiai tinka ikimokyklinukams. Daugelis mažų vaikų tėvų yra įvaldę riboto pasirinkimo taktiką, kai vaikui leidžiama rinktis iš kelių pasiūlytų variantų - valgysi agurką ar pomidorą? Dėsiesi žalią ar mėlyną kepurę? ir pan. Šis principas puikiai tinka ir renkantis tapetus, baldus, šviestuvą ar kitas interjero detales. Tokiu būdu mažam vaikui neteks neproporcingai didelės atsakomybės išsirinkti funkcionalius baldus už tėvams priimtiną kainą, tačiau bus parodyta pagarba vaiko nuomonei. Be to, vaiko pakvietimas išsirinkti jam patinkantį šviestuvą taip pat gali pagelbėti ir tėvams, kuomet sunku išsirinkti iš keleto tinkamų variantų. Toks įsitraukimas į sprendimų priėmimą gali praversti ir vėliau, mat vaikas jausis atsakingas už savo erdvę.
Laisvė rinktis konkrečią interjero detalę. Tikrai būna kūrybiškų asmenybių, turinčių kategorišką nuomonę, kurios nepažabosi pasiūlant laisvę rinktis iš keleto variantų. Taip pat verta nepamiršti, kad sprendimų priėmimo taktikos, kurios puikiai veikia mažesniems vaikams nebūtinai bus priimtina vyresniems. Tokiais atvejais kompromisu gali tapti susitarimas dėl sprendimų erdvės, kur nebus taikomi jokie ribojimai. Taip išvengsite interjero sprendimų, kurie prasilenkia su jūsų estetika, vertybėmis ar finansinėmis galimybėmis. Šiuo atveju apdairu vaikui palikti visišką laisvę išsirinkti atskiras interjero detales - šviestuvą, kilimą, užuolaidas, lovos užtiesalą ir pan. Pasikeitus vaiko skoniui tokius elementus bus nesunku pakeisti naujais, o vaikas patirs įgyvendintos svajonės saldumą.
Visiška laisvė priimti sprendimus konkretaus biudžeto rėmuose. Įrengiant ūgtelėjusio ar jau į paauglystės etapą žengiančio vaiko kambarį gali kilti dar daugiau dilemų, o kompromisų paieškos pareikalauti dar daugiau kantrybės bei išminties. O galbūt kaip tik verta pasinaudoti vyresnio vaiko noru savarankiškai priimti sprendimus ir kurti savo pasaulį? Gal, išties, jis jau pakankamai brandus, kad galėtų nuspręsti, kokioje aplinkoje jaučiasi geriausiai. Nebe taip svarbus ir vyresnio vaiko kambario derėjimo su bendru namų interjeru klausimas, nes vis dažniau durys bus laikomos uždarytos. Kaip tik todėl apdairu su vaiku sutarti, koks biudžetas yra skirtas jo kambario atnaujinimui ir kokius sprendimus derėtų derinti su tėvais, o kuriuos priimti visiškai laisvai. Tokie saugikliai pravers įsitikinant, kad išsirinkta tinkamo dydžio spinta ar lova. Be to vaikas turės progą pasikartoti matematikos formules bei kritiškai įvertinti savo prioritetus - ar labai kieta „geimerio“ kėdė tikrai reikalingesnė už patogų stalą ar aukštesnės kokybės čiužinį.
Visos šeimos yra išskirtinės, todėl ieškant jūsų šeimai tinkamiausio varianto, kaip suderinti vaikų ir tėvų interjero vizijas, į situaciją pažvelkite kūrybiškai. Tai, kas puikiai pasiteisino įrengiant pusseserės dukros kambarį, gali visiškai netikti ieškant kompromisų su skirtingo temperamento dvynukais.
Vaiko Mokymosi Motyvacija: Kaip Ją Palaikyti?
Prasidėjus mokslo metams, greitai pasimiršta atostogų džiaugsmai, ir tėveliai dažnai sunerimsta, kad vaikas nenori mokytis, eiti į mokyklą, o ruošti namų užduotis jam - vis sunkiau. Vaikui, kuris dažnai serga, bus sunkiau mokytis, kadangi somatinės ligos sukelia ir greitesnę astenizaciją: vaikas greičiau pavargsta, išsenka, jam neužtenka jėgų ir energijos mokytis. Vaiko intelekto lygis - dar vienas svarbus sėkmingo mokymosi rodiklis. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas vaikas vystosi ir bręsta savu tempu, o visos amžiaus ribos ir raidos tarpsnių ypatumai yra tik sąlyginiai dydžiai. Tačiau svarbu, kad abu tėvai stebėtų vaiką ir adekvačiai vertintų tiek jo galimybes, tiek savo lūkesčius. Galbūt vaikui reikia daugiau laiko, kad „pasivytų“ bendraamžius?
Apibūdinti psichinius vaiko resursus yra sudėtingiau nei fizinius ir intelektinius. Kas yra „normali“ psichinė raida, sunku atsakyti. Normos riba, nubrėžianti sveikatos ir ligos santykį, yra gana neaiški. Psichinę brandą, nepriklausomai nuo vaiko raidos etapo, galima laikyti vaiko sugebėjimą adekvačiai gyventi, užsiimti įvairia veikla, kurti ir palaikyti tarpusavio santykius su įvairiais žmonėmis. Tai ir vaiko sugebėjimas susidoroti su stresu ir vidine įtampa, atitinkančiais jo amžių. Jei vidinė įtampa ir nerimas vaikui tampa sunkiai pakeliami, jis gali pradėti reaguoti įvairiais elgesio ir nuotaikos pasikeitimais.
Veiksmingiau ne lyginti vaiko pažymius ar elgesį su kitų klasės mokinių rezultatais, o pastebėti jo paties pasiekimų pokyčius. Pradinukų asmenybė bręsta ir savivertė nustatoma ne pagal vidinius kriterijus kaip suaugusio brandaus žmogaus, o pagal jam svarbių žmonių įvertinimus. Vaikui dar reikia išmokti atskirti, kad jis kaip žmogus yra vertingas pats savaime, o jo sugebėjimai, atliktas darbas ar poelgiai gali būti įvertinti kaip netinkami ar nepakankami. Todėl nepatenkinamą įvertinimą už diktantą jūsų pradinukas gali priimti ne kaip prastą gramatikos išmanymą, o kaip įvertinimą, skirtą jam pačiam - „aš blogas“. Tėvelių ir mokytojų užduotis - padėti vaikui suprasti, kad pažymys reiškia konkrečios užduoties, o ne jo kaip asmenybės įvertinimą. Reikėtų paaiškinti, už kokią konkrečią klaidą sumažintas pažymys ir ką reikia padaryti, kad klaida būtų ištaisyta. Ugdant adekvačią vaiko savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis svarbus požiūris į nesėkmę ir klaidas. Prisiminkime liaudies išmintį: mokomės tik iš savų klaidų, tad leiskime vaikams patiems bandyti, klysti ir pasitaisyti.
Motyvacija - tai tarsi jėgos, kurios suteikia energijos kokiai nors veiklai, elgesiui ir paskatina tai atlikti. Pradinių ir jaunesniųjų klasių mokiniams ypač reikšmingas tėvų, autoritetingų suaugusių žmonių palaikymas, jų pritarimas, todėl siekiama gerais rezultatais suteikti jiems džiaugsmą ir pasididžiavimą, o žinių ar įgūdžių nauda ir svarba juos domina mažiau. Artėjant paauglystei, suaugusiųjų svarba ir reikšmė vaikui mažėja. Prasideda psichologinis atsiskyrimas nuo tėvų. Geras bendraklasių vertinimas ir įsitvirtinimas jų kolektyve tampa ypač svarbus. Vyresnių klasių moksleiviai tampa jaunais žmonėmis, sugebančiais vis labiau savarankiškai rinktis, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, įvertinančiais ne tik savo teises, bet ir pareigas, randančiais pusiausvyrą tarp norų ir galimybių. Mokymosi motyvacija labai priklauso nuo to, ar vaikas patiria vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą mokydamasis.
tags: #priimant #sprendima #vaiko #noru #vertinimas #priklauso