Priklausomybė - tai psichikos sveikatos sutrikimas, paliečiantis ne tik patį individą, bet ir jo artimuosius. Šiame straipsnyje aptarsime, kokia psichologinė pagalba prieinama priklausomybę turintiems asmenims ir jų šeimos nariams Lietuvoje, įskaitant naujoviškus metodus, tokius kaip CRAFT programa, bei egzistencinį požiūrį į terapiją.
Priklausomybės Kompleksiškumas ir Šeimos Įtaka
Priklausomybė yra sudėtinga problema, kuri apraizgo visą priklausomo žmogaus šeimą. Ji paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, draugus ir kitus artimus žmones. Priklausomybė nuolat keičia savo pavidalą, persimesdama nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos. Pavyzdžiui, žmogus, sustabdęs alkoholio vartojimą, gali netikėtai pradėti kompulsyviai lošti, o pavyzdinga sutuoktinė - vartoti vaistus. Arba, ilgus metus kovojusi su vyro priklausomybe, žmona, pagaliau sulaukusi vyro blaivybės, pati praranda gyvenimo prasmę, puola į depresiją.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau kreipiasi pagalbos į specialistus, iš kurių išgirsta žodį “kopriklausomybė”. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą.
CRAFT Programa: Bendruomenės Įgalinimas ir Šeimos Instruktavimas
Viena iš naujausių ir perspektyviausių pagalbos formų priklausomybę turinčių asmenų artimiesiems yra CRAFT (angl. Community Reinforcement and Family Training) programa. Šio metodo pradininkas, psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Myers, pastebėjo, kokią didelę įtaką priklausomų žmonių motyvacijai gydytis turi jų artimieji.
Didžiausios problemos artimiesiems kyla tuomet, kai priklausomas žmogus neturi motyvacijos gydytis bei keistis ir nenori kreiptis pagalbos. Taip artimieji, norėdami padėti, įsisuka į priklausomų žmonių kasdienybę ir pradeda gyventi ne savo, bet priklausomybę turinčio žmogaus gyvenimo „ritmu“. Medicinos psichologė Eglė Adomavičiūtė tokią situaciją lygina su gyvenimu skęstančiame laive: kai laivo kapitonas yra priklausomas žmogus, o įgula - artimieji. „Įgula turi vilties ir žino, kad kapitonas galėtų priimti sprendimus, kurie laivo nenuskandtų, tačiau nežino kaip to pasiekti. Tuomet įgula (t.y. šeima ir artimieji) patiria neigiamas pasekmes: prastėjančią emocinę savijautą, depresiją, nerimo sutrikimus, nepasitenkinimą savo gyvenimo kokybe ir t.t. Ir ne visi gali bei nori palikti kapitoną (t.y. priklausomybę turintį žmogų), nuskęsti kartu su laivu. Laivo įgula įvairiais būdais stengiasi įkalbėti, motyvuoti kapitoną išgirsti, suprasti ir kreiptis pagalbos. Tik dažnu atveju tos pastangos lieka bevaisės. Tuomet šeimos nariams (laivo įgulai) stiprėja pyktis, spaudimas ir kontrolė priklausomam žmogui (kapitonui).
Taip pat skaitykite: Socialinių priklausomybių apibrėžimas
Mokslinių tyrimų duomenimis net 70 % priklausomybę turinčių žmonių po to, kai artimasis pradeda CRAFT programą, kreipiasi pagalbos į priklausomybių specialistus. Didelė dalis priklausomų žmonių sumažina suvartojamų medžiagų kiekį bei vartojimo dažnumą. Taip pat, stebimi ryškūs pačių artimųjų žmonių nuotaikos, kasdieninio funkcionavimo ir gyvenimo kokybės gerėjantys rodikliai, nepaisant to ar jų aplinkoje esantis priklausomas asmuo sutiko kreiptis pagalbos ar ne.
CRAFT yra visame pasaulyje pripažįstama ir įrodymais patvirtinta metodika bei terapinis gydymo įrankis, paremtas kognityvinės elgesio terapijos principu, skirtas darbui su žalingai vartojančių ar priklausomybės ligomis sergančių asmenų artimaisiais.
Šiuo metu Lietuvoje vyksta intensyvi pilotinė CRFAT specialistų ruošimo programa, skirta Vilniui ir Vilniaus regionui. Nemokamus mokymus specialistams organizuoja Respublikinis priklausomybių ligų centras, finansuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Mokymus vykdo - VšĮ Neuromedicinos institutas. Priklausomų asmenų artimieji gali kreipti į CRAFT specialistus ir gauti pagalbą.
Kopriklausomybė: Artimųjų Įsipainiojimas į Priklausomybės Tinklą
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau kreipiasi pagalbos į specialistus iš kurių išgirsta žodį “kopriklausomybė”. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą.
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys. Šie tyrimai sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų. Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10).
Taip pat skaitykite: Sveikimo programos priklausomiems asmenims
Literatūroje galima sutikti ne tik sąvoką “kopriklausomybė”, bet ir kitaus šį reiškinį apibūdinančius žodžius: “priklausomas elgesys”, “priklausomi santykiai”, “netiesioginė priklausomybė”, “ko-alkoholikai”. Priklausymo ir meilės poreikis, vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Žmogus nuolatos siekia mylėti, būti mylimu, priklausyti ir būti priimtu, tokiu būdu jis siekia išvengti vienatvės ir vienišumo.
Oksfordo žodyne, sąvoka “kopriklausomybė” (codependency, codependence) aiškinama kaip “pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės”. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip “disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu”. Priešdėlis “co” reiškia “kartu, bendrai”. Bulotaitė (2009), naudojo “netiesioginės priklausomybės” sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: “tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus”.
Kopriklausomybės fenomenas neatskiriamas nuo priklausomybės, kuri sisteminiame ligų sąraše (TLK-10), yra išskirtinai siejama tik su cheminių medžiagų vartojimu: „Tai grupė elgesio, pažinimo ir psichologinių reiškinių atsiradusių reguliariai vartojant medžiagą. Paprastai susiformuoja stiprus potraukis vartoti narkotikus, sunku kontroliuoti jų vartojimą, vartojimas tęsiamas nepaisant žalingų pasekmių, narkotikų vartojimui suteikiama pirmenybė lyginant su kitomis veiklomis ar įsipareigojimais, padidėjusi tolerancija medžiagai ir kartais fizinės abstinencijos būklė.“
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs, todėl verta pakalbėti apie juos. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos “panaikinimo” sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga “sąmonė užvaldyta objekto”, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas). Matome kad kopriklausomybė ir priklausomybė yra dvi to paties medalio pusės.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie priklausomybes
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, rašo Beattie (1992) kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms. Psichologai taip dažnai persiima priklausomų klientų gelbėjimu, vadinasi "suserga" kopriklausomybe. Toks personalo elgesys yra žalingas klientams.
Ingrid Bacon (2014) fenomenologinėje studijoje išsamiai aprašė kopriklausomybę ir pateikė šio reiškinio tyrimų istorinę apžvalgą. Kopriklausomybės fenomeno tyrinėjimų pradžia siejama su 40-aisias XX amžiaus metais ir Karen Horni vardu. Ji tyrinėjo alkoholikų žmonų elgesio modelius. Vėliau, 50-aisiais metais AA (anoniminių alkoholikų) judėjimas padarė įtaką tolimesniems šio fenomeno tyrimams. Amerikos sveikatos profesionalai sukūrė terminus “ko-alkoholikai”, “ko-priklausomieji”, taip pat šiuo dešimtmečiu susikūrė Al-Anon grupės (anoniminės alkoholikų šeimos narių grupės). 60-aisiais metais prasidėjo klinikinių kopriklausomybės fenomeno tyrimų epocha, o 80 - aisiais metais susikūrė CODA grupės, tai yra kopriklausomų anonimų grupės. Visos minėtos savipagalbos grupės veikia ir Lietuvoje.
Ingrid Bacon pateikė išsamią kopriklausomybės apibrėžimų analizę, keletą jų čia pateiksiu:pagal Wegscheider-Cruse (1981) "tai priklausomybė nuo asmens ar objekto, kuri gali tapti patologinė ir turinti įtakos visiems asmens santykiams";pagal Whitfield (1984) tai "liga ir neadaptyvus elgesys, kuris išsivysto kartu gyvenant, dirbant ar esant artimuose santykiuose su žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų ar turinčiu lėtinių sutrikimų";pagal Hemfelt et al (1989) tai "sutrikimas, sukeltas nesėkmingų individo bandymų kontroliuoti savo jausmus, kontroliuojant žmones, daiktus ar įvykius esančius ne savyje, kopriklausomas žmogus gali būti priklausomas nuo kito žmogaus, kuris yra apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių ar prisirišęs prie cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų), ar pinigų, sekso ar darbo".
Taip pat kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys - kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę (Cermak, 1986, cit. pagal Bacon, 2014).
Weinhold autorių duetas įvardina kad “kopriklausomybė - tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau, asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje, užduočių neužbaigimo pasekmė”. Milushyna (2015), atliko išsamią literatūros apie kopriklausomybę apžvalgą ir pateikė tokį kopriklausomybės apibrėžimą: “tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas, ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius”.
Dear, et al (2004), (cit. pagal Bacon, 2014), atliko sisteminę įvairių apibrėžimų analizę ir išskyrė keturis, kopriklausomybei būdingus, pasikartojančius komponentus: “fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas”.
Daugumoje šių apibrėžimų akcentuojamas santykių aspektas. Remiantis aukščiau pateiktais apibrėžimais, kopriklausomybė: "turi įtakos visiems asmens santykiams", išsivysto "esant artimuose santykiuose", "paveikia visus asmens santykius", o žmogus apibrėžiamas kaip "priklausomas nuo santykių". Būtent per santykių aspektą, kopriklausomybė tampa labai plati, sunkiai aprėpiama sąvoka.
Stebint šį intensyvų informacijos, tai yra įvairių mokslinių studijų bei straipsnių srautą, kai kuriems autoriams kilo minčių, kad kopriklausomybės “etiketė” gali būti užklijuota bet kuriam žmogui (Bacon, 2014). Bacon atskleidė kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: “kopriklausomybė viską paaiškina”; “kopriklausomybė padeda man save atskleisti”; “padeda rasti prasmę”; ar įvardinti savo būseną.
Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimų apie savo patirtis.
Egzistencinis Požiūris į Terapiją: Atsakomybės Priėmimas ir Naujų Galimybių Atidarymas
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės “diagnozės” suteikimas klientui tolygus “etiketės užklijavimui” ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant “ligai” ar “sutrikimui”. Dauguma autorių, kopriklausomybę pateikia kaip “ligą” ar “sutrikimą”. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimų ir ieško būdų kaip “išgydyti” pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo “buvimo būdą pasaulyje”.
Kuo gali būti naudinga terapija? Egzistencinis požiūris terapijoje padeda kenčiančiam žmogui plačiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jame naujų galimybių. Jis padeda priimti tai, kas neišvengiama, ko neįmanoma pakeisti ir rasti savyje jėgų ir slypinčio potencialo.
Kopriklausomybė susiformuoja būnant artimuose santykiuose su kitais žmonėmis, o terapinis susitikimas - tai erdvė, kurioje susitinki su “kitu” žmogumi - terapeutu, tai terapijoje atsirandantis santykis padeda įveikti sunkumus santykiuose su savo šeimos nariais. Terapija suteikia galimybę klientui įsisąmoninti savo buvimą santykyje su kitais per atkuriamųjų santykių galimybę. Egzistencinė terapija gali būti suprantama kaip struktūruotas ir rekonstruojantis žmogaus gyvenimo tyrimas, kuris per terapeuto ir kliento bendradarbiavimą ir dialogą suteikia psichoterapijai transformuojančios patirties potencialo.
Valstybės Parama ir Socialiniai Projektai
Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus. Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras.
Šiuo metu Lietuvoje vykdomas vienas didžiausių ir kompleksiškiausių socialinių projektų, skirtų nuo psichoaktyviųjų medžiagų priklausomiems asmenims ir jų šeimos nariams. Vienas iš projekto rodiklių - tai skaičius žmonių, kurie per 28 dienas po dalyvavimo veiklose pradeda mokytis, dirbti arba aktyviai ieškoti darbo. Šiuo metu tokių dalyvių yra 340. Tačiau tai - ne tik statistika. Tai žmogiško augimo, įgalinimo ir pokyčio matas - ar žmogus iš tiesų žengė pirmą savarankišką žingsnį. Anot jos, šis projektas, finansuojamas iš 2021-2027 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos „Europos socialinio fondo+“ ir bendrojo finansavimo lėšų, prisideda prie socialinės atskirties mažinimo ir sudaro sąlygas priklausomybę turintiems asmenims sėkmingai grįžti į visuomenę: vykdoma nuo psichoaktyviųjų medžiagų priklausomų asmenų psichologinė ir socialinė reabilitacija, teikiant trumpalaikės socialinės globos paslaugas, o ją sėkmingai baigusiems organizuojamos reintegracijos veiklos, siekiant skatinti asmens socialinio savarankiškumo ir darbingumo, profesinės kompetencijos ir pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimą ir didinimą.
Reabilitacijos proceso metu teikiamos įvairios paslaugos: nuo kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymo iki psichologinės pagalbos. Asmuo dalyvauja psichologo arba socialinio darbuotojo konsultacijose, kur analizuojamos priklausomybės priežastys, aptariamos emocijos ir santykiai su artimaisiais. Rengiami grupiniai užsiėmimai, kuriuose mokomasi bendrauti, spręsti konfliktus bei atpažinti rizikingas situacijas. Padedama susitvarkyti dokumentus, kreiptis dėl pašalpų ar medicininės pagalbos, spręsti teisinius ar skolų klausimus bendradarbiaujant su antstoliais ir kitomis institucijomis. Kartu mokomasi kasdienio gyvenimo įgūdžių: kaip planuoti dieną, laikytis higienos ir tvarkos, ugdyti finansinį raštingumą. Taip pat mokomasi sveikos gyvensenos principų, ugdomi maisto gaminimo ir darbiniai įgūdžiai.
Artimiesiems teikiamos individualios psichologų, socialinių darbuotojų ir kitų specialistų konsultacijos, kuriose aptariamos jų pačių emocijos, kaltės jausmas ar bejėgiškumas. Šeimos nariams padedama suprasti priklausomybės ligą, nusistatyti ribas santykyje su priklausomu artimuoju, palaikyti jį, bet kartu pasirūpinti ir savimi. Taip pat teikiama emocinė parama, kuri padeda atsigauti po ilgalaikio žlugdančio gyvenimo su priklausomu artimuoju.
Visuomenės Požiūris ir Pagalbos Svarba
Kalbant apie visuomenės požiūrį į priklausomybę turinčius asmenis, pastebima, kad požiūris pamažu keičiasi. Atsiranda daugiau empatijos, mažiau pasmerkimo, o kalbėjimas apie psichikos sveikatą tampa atviresnis. Priklausomybę turintys žmonės dažniau matomi kaip tokie, kuriems reikia pagalbos, o ne kaip pavojingi ar nenusipelnę antros galimybės. Tačiau vis dar gajūs kai kurie stereotipai - pavyzdžiui, kad priklausomas žmogus visada meluos, kad „narkomanas nepasikeis“, kad „jis pats kaltas“. Stigmatizacija vis dar kliudo priklausomus asmenis kreiptis pagalbos, o visuomenės palaikymas čia ypač svarbus jų sveikimo ir reintegracijos kelyje.
Pagalbos Šaltiniai
Jei susiduriate su priklausomybėmis, kviečiame nedelsti ir kreiptis į specialistus, pasirengusius padėti. Respublikiniame priklausomybės ligų centre teikiamos paslaugos priklausomybę turinčių žmonių artimiesiems. Socialinio darbuotojo konsultacija teikiama nemokamai ir be išankstinės registracijos. Šeimos narys ir/ar artimasis gali kreiptis vienkartinės konsultacijos į psichologą. Psichologo konsultacija RPLC yra mokama.
Taip pat galite kreiptis į šias organizacijas:
- „Al-Anon“ - tai priklausomybe nuo alkoholio sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija.
- SAV (Suaugę alkoholikų vaikai) - tai vyrus ir moteris, užaugusius priklausomų asmenų ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje vienijanti bendrija.
Pagalbos telefonai:
- 112 - bendras nemokamas pagalbos telefono numeris netikėtų nelaimių ar grėsmių gyvybei, sveikatai, saugumui, aplinkai ar turtui atvejais.
- 03 (galima skambinti ir iš mobiliųjų telefonų) arba „Bitė“ ir „Tele 2“ - 033, Omnitel“ - 103).
tags: #priklausomybiu #turintys #asmenyskkie