Paauglystė yra svarbus žmogaus raidos etapas, pereinant iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą. Šis laikotarpis, kurio pradžia dažnai siejama su lytiniu brendimu, pasižymi sudėtingais fiziniais, psichologiniais ir socialiniais pokyčiais. Straipsnyje nagrinėjama psichikos adaptacinių funkcijų svarba paauglystėje, apibrėžiant adaptyvų elgesį, jo ryšį su įvairiais sutrikimais, ypač aktyvumo ir dėmesio sutrikimu (ADS), bei adaptyvaus elgesio ugdymo(si) galimybes.
Paauglių psichologija
Paauglių psichologija tiria psichikos raidą pereinant iš vaikystės į suaugystę. Mergaitėms pirmi lytinio brendimo požymiai dažniausiai pasirodo apie dešimtuosius metus, berniukai pradeda bręsti maždaug 2 metais vėliau. Lytinis brendimas trunka vidutiniškai 3-4 metus. Dėl paauglystės pabaigos nėra bendrai sutariama. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi, kai asmuo suvokia savo tapatumą, susikuria vertybių sistemą, geba daryti brandžius dorinius sprendimus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.
Psichologiniu požiūriu paauglystę galima suskirstyti į ankstyvąją (10-14 metų), vidurinę (15-19 metų) ir vėlyvąją (20-24 metų). Ankstyvojoje paauglystėje sparčiai augama ir fiziškai bręstama. Su fiziniu brendimu susijęs ir paauglio savivaizdžio formavimasis, paauglys save laiko suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti. Šiuo metu išryškėja pirmosios pastangos tapti nepriklausomam nuo tėvų, būdingas stiprus konformizmas bendraamžių atžvilgiu. Vidurinėje paauglystėje atsiranda naujų efektyvaus mąstymo įgūdžių. Draugų įtaka vis dar didelė. Paauglys dažniau krypsta į priešingos lyties bendraamžius, dar labiau siekia psichologinės nepriklausomybės nuo tėvų (dėl artimųjų nenoro šią teisę pripažinti kyla dauguma paauglio konfliktų su suaugusiaisiais). Šiuo metu pradedama mąstyti apie profesiją, suvokiamas suaugusiojo vaidmuo, mokomasi kontroliuoti impulsus (impulsyvumas). Vėlyvoji paauglystė yra galutinis pasirengimas suaugusiojo vaidmeniui. Šiam laikotarpiui būdinga didelė nepriklausomybė nuo tėvų, mažėjanti bendraamžių įtaka.
Paauglio psichologijos pradininkas Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir edukologas G. S. Hallas knygoje Paauglystė (Adolescence 1904) paauglystę vadino audrų ir įtampos laikotarpiu. Pagal jį, konfliktas šioje raidos pakopoje yra normalus ir įprastas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksono teorijoje pagrindinė sąvoka apibūdinant paauglystę yra tapatumo krizė - naujų vaidmenų priėmimas, tapatumo jausmo formavimas, ego tapatumo siekimas. Pasak E. Eriksono, paauglys susiduria su fiziologiniais pokyčiais, jam ypač kelia nerimą, koks jis atrodo kitiems, kaip susieti turimus įgūdžius su būsima viena ar kita profesija. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas P. Blosas (1903-86), aprašęs psichikos pertvarkos procesus paauglystėje, išskyrė kelis paauglio raidos etapus: latentinį laikotarpį, iki paauglystės, ankstyvąją paauglystę, tikrąją paauglystę, vėlyvąją paauglystę, popaauglystę.
Adaptyvus elgesys: apibrėžimas ir komponentai
Adaptyvus elgesys yra esminis žmogaus funkcionavimo aspektas, leidžiantis sėkmingai prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Bendriausiu aspektu, adaptacija apibrėžiama kaip organizmo ir jo sandaros bei funkcijų pasikeitimai pakitus aplinkai. Socialinio darbo žodyne adaptacija apibūdinama kaip nenutrūkstamas, į tikslą orientuotas kognityvinis, jutiminis suvokimo ir elgesio procesas, kuriuo žmogus stengiasi išlaikyti arba padidinti atitikimo tarp jo paties ir aplinkos laipsnį. Adaptyvus elgesys leidžia asmeniui kurti ir išlaikyti veiksmingus tarpusavio ryšius su kitais asmenimis, konstruktyviai sąveikauti su socialine aplinka, joje įtvirtinti save neagresyviai, veiksmingai veikti probleminėse situacijose, išlaikyti vidinę pusiausvyrą, valdyti savo jausmus ir emocijas.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Vertinant adaptyvų asmens elgesį, visų pirma kalbama apie laipsnį, kuriuo žmogus savarankiškai funkcionuoja, ir, antra, apie žmogaus pasiektą asmeninės - socialinės atsakomybės lygį. Adaptyvus elgesys apima tarpasmeninius santykius, probleminių situacijų sprendimą, asmens elgesį socialinėse situacijose, savikontrolę. Pažinimas apima daug procesų, kur vienas iš jų yra asmens savęs pažinimas. Svarbus adaptacijos veiksnys yra ir asmens pasitikėjimas savimi, nuo kurio priklauso išorinių poveikių supratimas ir interpretavimas, o taip pat rezultatų siekimas, gebėjimas įveikti gyvenimo sunkumus. Savęs vertinimas, tiesiogiai dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų. Taip pat adaptacijos procesams ne mažiau reikšminga yra asmens gebėjimas pažinti ir įvardinti savo ir kitų žmonių išgyvenamus jausmus, kontroliuoti emocijas. Gebėjimas atpažinti savo jausmus, žinoti, kaip tinkamai juos valdyti, gebėjimas perprasti kitų žmonių jausmus ir į juos atsižvelgti. Savikontrolės įgūdžiai padeda asmeniui išlaikyti vidinę pusiausvyrą, leidžia konstruktyviai reaguoti į pastabas ir kritiką, padeda pasipriešinti neigiamam aplinkos poveikiui.
Adaptyvus elgesys neatsiejamas nuo asmens gebėjimo tinkamais būdais inicijuoti bendravimą, įtraukti kitus asmenis į socialinę sąveiką, parinkus tinkamas bendravimo priemones, išlaikyti efektyvius ir draugiškus tarpusavio santykius su kitais asmenimis. Asmens aktyvus dalyvavimas socialinėje sąveikoje, atidumas kitiems žmonėms, jautrumas jų problemoms, pagalbos suteikimas lemia jo pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą. Be to, konstruktyviems santykiams išlaikyti yra svarbūs konfliktinių situacijų sprendimo įgūdžiai, užtikrinantys asmens pusiausvyrą įvairiomis sudėtingomis gyvenimo ir bendravimo su kitais žmonėmis situacijomis. Svarbu pasirinkti tinkamiausią konflikto sprendimo strategiją, derinti skirtingus interesus bei priimti abi šalis tenkinantį sprendimą. Veiksmingas asmens funkcionavimas probleminėse situacijose bei gebėjimas tas problemas konstruktyviai spręsti.
Socialinė adaptacija
Nuo biologinės adaptacijos socialinė adaptacija skiriasi tuo, kad nepatenkinus socialinių poreikių (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos, socialinio pritarimo, artumo, globojimo ar globos siekimo, priklausomybės, savarankiškumo, dominavimo, paklusnumo ir kita) individas nežūva, bet jo gyvenimas pasidaro sudėtingesnis jam pačiam ir aplinkiniams. Socialinė adaptacija reiškia optimalią reakciją į socialinį dirgiklį. Skiriami socialinės adaptacijos ontogenetinis ir situacinis aspektai. Ontogenetiniu požiūriu socialinės adaptacijos adekvatumą lemia tai, ar žmogus realizuoja socialinius poreikius pagal savo amžiaus galimybes. Naujas amžiaus tarpsnis reikalauja ir naujų socialinės adaptacijos būdų. Situacinis aspektas reiškia prisitaikymą prie konkrečios padėties.
Adaptyvus elgesys ir aktyvumo bei dėmesio sutrikimas (ADS)
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) - tai vaikystėje prasidedantis lėtinės eigos sutrikimas, kurį sudaro 3 pagrindiniai požymiai - padidėjęs aktyvumas, dėmesingumo stoka ir impulsyvumas. Šie bruožai pasireiškia įvairiomis situacijomis ir aplinkybėmis, skiriasi nuo kitų to paties amžiaus vaikų, yra žalingi ir sukelia ilgalaikių įvairių sričių funkcionavimo padarinių. Tai vienas dažniausių nervų sistemos vystymosi sutrikimų, su kuriais susiduriama pirminės sveikatos priežiūros įstaigose.
Tyrimai, atlikti šalyse, kur taikoma Amerikos psichiatrų asociacijos parengta psichikos sutrikimų klasifikacijos sistema DSM-IV, nurodo 4-12 proc. ADS paplitimą tarp ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikų vidutiniškai 6,8 proc. Išskiriamas nevienodas pasiskirstymas tarp lyčių: berniukams jis pasireiškia gerokai dažniau nei mergaitėms (paplitimas atitinkamai 9,2 proc. ir 3,0 proc.). Lietuvoje atlikto epidemiologinio tyrimo rezultatai parodė, kad tarp pradinių klasių moksleivių ADS paplitimas siekia 5,2 proc.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
ADS priskiriamas neurobiologinio vystymosi sutrikimų grupei. Šeimų analizė atskleidžia genetinę sutrikimo predispoziciją. Apibendrinus tyrimų rezultatus, apskaičiuota, kad ADS sutrikimą turinčiųjų vaikams rizika padidėja 2-8 kartus. Monozigotinių dvynių tyrimų rezultatai patvirtina, kad apie 76 proc. Analizuojant neurovizualinių tyrimų (magnetinio rezonanso ir kompiuterinė tomografija) duomenis, įrodyta, kad ADS susijęs su struktūriniais galvos smegenų pokyčiais. Neuropsichologinius testus, kuriais vertinamas budrumas, organizaciniai gebėjimai, planavimas, kompleksinis problemų sprendimas, žodinė atmintis, vaikai, sergantys ADS, atlieka prasčiau nei jų bendraamžiai. Objektyviai nustatomas vykdomųjų funkcijų sutrikimas.
ADS būdingas nuolatinis judrumo ir aktyvumo padidėjimas, sunkiai valdomas ir impulsyvus elgesys, prasta dėmesio koncentracija ir negebėjimas atlikti pradėtų užduočių iki galo. Dėmesio koncentracijos sutrikimo išraiška gali būti dvejopa - išorinė ir vidinė. Išorinis išsiblaškymas, kai vaikui nepavyksta atskirti esminių aplinkos dirgiklių nuo neesminių, todėl girdi ir mato viską, kas vyksta aplinkui. Vidinis išsiblaškymas būdingesnis paaugliams ir suaugusiesiems. Pasireiškia kaip užsisvajojimas dieną, kartais vaizdžiai vadinamas dienos sapnu. Impulsyvumas reiškiasi negebėjimu arba sunkumu sustoti ir apgalvoti, kritiškai įvertinti intencijas prieš kokią nors veiklą, todėl pirma atliekamas veiksmas ir tik po to jis apgalvojamas.
Laiku neskyrus gydymo, ADS sergantiems vaikams yra didesnė rizika patirti emocinę ir fizinę prievartą, neretai išugdoma menka savivertė ir žemas pasitikėjimas savimi, su tuo susijęs agresyvus ir destruktyvus elgesys, antriniai emocijų ir nuotaikos, elgesio, socializacijos sutrikimai. Šis sutrikimas turi reikšmingų ir vėlyvųjų psichosocialinių padarinių. Reikšmingą psichosocialinio funkcionavimo pablogėjimą lemia ne vien minėti tiesioginiai ADS padariniai, bet ir labai dažnai pasireiškiantys komorbidiški sutrikimai, dažnai susiję su blogesne prognoze. ADS vaikystėje pasireiškia su prieštaraujančio neklusnumo sutrikimu (35,2 proc.), kitais elgesio sutrikimais (25,7 proc.), depresija (25,8 proc.) ir nerimo sutrikimais (18,2 proc.).
ADS gydymas yra ilgalaikis ir sudėtinis, jį sudaro psichosocialinės intervencijos ir farmakoterapija. Elgesio, savireguliacijos, mokymosi, socialinio bendravimo sunkumams taikomos psichosocialinės, struktūruotos aplinkos ir psichoedukacinės intervencijos, nukreiptos į šeimą, mokyklą ir vaiką, tinkamai organizuojant ir struktūruojant hiperkinezinių sutrikimų turinčio vaiko aplinką ir veiklą. Gydant ADS sergančius vaikus, svarbus komandinis darbas - būtinas vaikų gydytojo ir paauglių psichiatro bendradarbiavimas su psichologu, vaiko tėvais ir mokykloje dirbančiais specialistais, esant reikalui - pedagogine psichologine mokyklų tarnyba pagal vaiko gyvenamąją vietą, taip pat šeimos ir vaikų ligų gydytojais pagal vaiko gyvenamąją vietą, ypač tais atvejais, kai skiriamas ilgalaikis medikamentinis gydymas.
Schemų terapija ir adaptyvus elgesys
Schemų terapija (ST) - integruotas asmenybės sutrikimų gydymo metodas. Schemos kyla iš emocinės implicitinės atminties apie reikšmingus įvykius vaikystėje, pasireiškia kaip individui jautrios ir pažeidžiamos vietos. Schemą lemia vaiko įgimtas temperamentas ir ankstyvosios patirtys, sustiprintos neigiamų interakcijų su kitais. Pagrindinė schemos funkcija - gynybinė.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai: prisirišimo, saugumo, autonomijos, pastovios savivertės, malonumo (žaidimai, linksmumas), identiteto, sveikų ribų. Neadaptyvių schemų aktyvacija lemia negatyvias emocines būsenas ir, suaktyvinus schemą, pradeda veikti ir ydingas (disfunkcinis) tvarkymosi su schema būdas. Toks tvarkymosi su schema būdas, yra gynybinis tvarkymosi su nepatenkinto poreikio frustracija mechanizmas, dažniausiai pasitaikanti schemą turinčio individo elgesio strategija, įprastai naudojama įvairiose gyvenimo situacijose. Hiperkompensacija („puolimas“). Vengimas, pabėgimas. Pasidavimas, paklusimas. Susitaikoma su schema.
Režimai gali pasireikšti psichologiniais arba psichofiziologiniais simptomais. Psichologiniai simptomai dažnai yra išraiška disfunkcinio tvarkymosi su schema būdo arba vaikystėje pažeistos vaiko būsenos atspindys. Vaikiškieji režimai - ankstyvųjų išgyvenimų paremti atsakai. Jų atsiradimas rodo nepatenkintus bazinius emocinius poreikius, iš to kilusią frustraciją. Pažeidžiamo vaiko režimas. Pikto vaiko režimas. Impulsyvus/nedisciplinuotas vaikas. Laimingas vaikas. Tai sveiko vaiko režimas. Jaučiasi mylimas, patenkintas, jaučia ryšį su kitais, yra saugus, priimtas, vertinamas, vertingas, jaučiasi, kad yra vedamas, juo rūpinamasi. Jis -suprastas, pripažintas, savimi pasitikintis, kompetetingas, tinkamai savarankiškas.
Sveiko suaugusio režime žmogus, siekdamas ilgalaikių tikslų, įsisąmonina ir testuoja realybę, kontroliuoja impulsus, toleruoja frustracijas, kontroliuoja savo elgesį. Savo skausmingus jausmus saugo emociškai atsiribojęs. Žmogus pasineria į save ir ilgą laiką būna tokioje svetimumo būsenoje. Emocijų tuo metu tarsi nėra, bandoma viską paaiškinti racionaliai, intelektualizuojant. Galintys lemti priklausomybę, savęs stimuliavimo arba nuraminimo būdai. Svarbesniais negu savo laiko kitų reikalavimus; bando vengti skausmingų patyrimų netenkinant poreikių. Šalia kitų elgiasi pasyviai, nuolankiai, ieško pritarimo. Paklūsta ir pasiduoda, tačiau jaučiasi pastoviai nelaimingas ir įžeistas. Jaučiasi auka ir kaltina dėl to aplinkinius bei gyvenimą. Jaučiasi viršesnis, ypatingas, galingas, žiūri į kitus iš aukšto; tarsi pasaulis susideda iš vertesnių ir niekingų. Norėdamas gauti tai, ko siekia, elgiasi agresyviai. Fokusuoja dėmesį, ruminuoja ir veikia, kad kraštutinai kontroliuotų ir apsaugoų save nuo menamų ar tikrų pavojų.
Disfunkciniai tėviniai režimai pasižymi reikšmingų tėvinių figūrų - dažniausiai artimųjų internalizuotais (kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų perėmimas) įsitikinimais. Jie tampa kertiniais įsitikinimais, lemiančiais neigiamas automatines mintis. Tai tarsi tokinės tėvų introversijos, “neigiami balsai galvoje’. Baudžiančio tėvo režimas. Baudžiantis tėvas dažniausiai nuvertina, įžeidžia, pastiprina žmogaus Pažeidžiamą vaiką. Reikalajaunčio tėvo režimas. Interpersonalinis schemų aktyvavimas tarp individų dar vadinamas schemų chemija. Tai procesas, kai vieno žmogaus schemos papildomos kito žmogaus schemomis, individas elgiasi tarsi įpuldamas į pažįstamą interakcijos modelį. Priešinimosi apibrėžimas kaip kognityvinės ir elgesio pastangos, skirtos išoriniams ir vidiniams reikalavimams ar jų konfliktams nugalėti, toleruoti ar sumažinti.
Adaptyvaus elgesio ugdymas(is)
Vaiko adaptacijai prie naujos aplinkos didžiausią įtaką daro ugdymas ir auklėjimas. Sprendžiant asmenybės sutrikimų psichoterapijos iššūkius nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankama sudėtingoms asmeninės sutrikimų problemoms spręsti. Visų pirma reikalinga vaiko ir jo tėvų ar globėjų konsultacija. Rekomenduojama vaikui lankyti sporto būrelį, svarbus fizinis krūvis, taip pat galimybė užsiimti kita vaikui patinkančia užklasine veikla.
Svarbus aspektas, padedantis adaptyviai mąstyti net ir stresinėse situacijose, yra sąmoningumas. Pastebėkite savo paties mintis ir emocijas dar prieš joms „paleidžiant veiklą“. Pirma priimkite sprendimą, ar apsimoka taip pasielgti, kaip siūlo impulsas. Net ir nerimą galima jausti sąmoningai. Treniruotis būti su nemaloniomis patirtimis galime pasitelkę pratimus.
tags: #psichikos #adaptacines #funkcijos