Įvadas
Asmenybės dvilypumas - sudėtingas ir daugialypis fenomenas, dominantis filosofus, psichologus ir menininkus. Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės dvilypumo sąvoką, jo apibrėžimus, apraiškas ir veiksnius, lemiančius šį reiškinį. Straipsnyje remsimės įvairių sričių atstovų įžvalgomis, siekdami pateikti išsamų ir visapusį asmenybės dvilypumo supratimą.
Žmogaus Samprata Filosofijoje
Norint suprasti asmenybės dvilypumą, būtina atsižvelgti į žmogaus sampratą filosofijoje. Filosofai skirtingais laikotarpiais žmogų suvokė nevienodai. Senovės kinų, indų ir graikų filosofijoje žmogus buvo laikomas būties ir kosmoso dalimi. Demokritas teigė, kad žmogus yra visatos (makrokosmo) atspindys ir simbolis, mikrokosmas. Platonas žmogaus esme laikė sielą, o kūną - sielos kalėjimu. Aristotelis žmogų suprato kaip gyvą būtybę, turinčią protingą sielą ir galinčią dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
Krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip Dievo sukurta būtybė pagal savo atvaizdą ir panašumą. Įsigalėjo tomistinė koncepcija, teigianti, kad žmogų kaip vientisą esybę sudaro substancinė siela ir materialus kūnas. Renesanso mąstytojai pabrėžė žmogaus autonomiškumą, kūrybiškumą ir savęs tobulinimą, iškėlė žmogų kaip Visatos centro idėją, skelbė sielos ir kūno, žmogaus ir pasaulio harmonijos idealus.
R. Descartes’as išplėtojo dualistinę žmogaus prigimties koncepciją, pagal kurią kiekvienas žmogus turi kūną ir sielą. Siela vadovauja žmogaus veiksmams, o kūnas vykdo jos įsakymus. Kūnas yra pavaldus gamtos dėsniams ir todėl nelaisvas, o siela yra laisva. Dualizmas būdingas ir I. Kantui - žmogus priklauso ir gamtos, ir dorovinės laisvės pasauliams.
J. W. Goethe, J. G. Herderis ir romantizmo filosofai grįžo prie Renesanso žmogaus kaip vientisos būtybės suvokimo, plėtojo žmogaus egzistavimo istoriškumo idėją. Klasikinė vokiečių filosofija suprato žmogų kaip kultūros kūrėją, idealaus prado (proto, dvasios) išraišką, 19-20 a. iracionalizmo atstovai - kaip potraukių, jausmų, valios ir kitų gyvybinių jėgų veikiamą būtybę. Egzistencializmo ir personalizmo sampratose žmogaus asmenybės problema yra esminė, šios teorijos neigia, kad žmogus gali būti suvokiamas tik kokiu nors vienu - biologiniu, psichologiniu, socialiniu ar dvasiniu aspektu.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Asmenybės Teorijos Psichologijoje
Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas bei mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Asmenybės psichologija nagrinėja žmogų kaip visumą. Asmenybės teorija bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, autoriaus nuomone, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui. Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t. y. aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Pagrindiniai Veiksniai, Lemiantys Asmenybę
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse.
Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Į šį klausimą panašus, bet jam netapatus, yra ir klausimas, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais, galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką.
Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Vystymosi Įtaka Elgesiui
Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį.
Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Unikalumas ir Tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių.
Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos.
Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos.
Asmenybės Struktūra ir Procesai
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos. Į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. Visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Netinkami Elgesio Tikslai
Individualioji psichologija problemų keliantį vaikų elgesį stengiasi suprasti ir padėti jį spręsti per netinkamų tikslų pažinimą bei koregavimą. Šios provokuojančios situacijos pažeidžia tai, ką laikome savo ribomis, ir dažniausiai jaučiasi lyg aplinka būtų pareikalavusi iš mūsų kažko, ko nenorime/negalime duoti arba - neduodanti, to, ko tikimės, jaučiamės verti gauti. Čia dažniausiai kyla konfliktas.
Abi šios pozicijos yra teisėtos, gali būti puikiausiai argumentuotos ir pateisintos, tačiau dėl to nė kiek ne lengviau sprendžiamos. Iš esmės bet kurioje konfliktinėje situacijoje galima arba jaustis teisiam ir ventiliuoti emocijas arba spręsti susidariusią situaciją. Kaip bebūtų apmaudu, išspręsti problemą pasidavus emocijom ir apimtam teisumo jausmo, neįmanoma. Tai buvo blogoji naujiena, o geroji yra ta, jog užtenka vienos pusės apsisprendimo nesivelti į konfliktą, vieno pasiryžusio prisiimti suaugusiojo atsakomybę, ir konflikto nebebus.
Jeigu žiūrėti į konfliktinę situaciją, kaip į tokią, kurioje kitas žmogus elgiasi lyg vaikas (kitas, nes Jūs jau apsisprendėte būti suaugusiu) savo netinkamu elgesiu siekiantis tam tikrų tikslų, būtina šiuos tikslus atpažinti ir jų netenkinti. Tokiu būdu parodant, kad viena ar kita elgsena yra paprasčiausiai neefektyvi.
Pirmasis netinkamo vaikų elgesio tikslas - tai dėmesys. Galite įtarti, jog kitas žmogus trokšta Jūsų dėmesio, jeigu apima susierzinimas. Pavaldiniai gali to siekti vėlavimu, už kurį išsamiai atsiprašo, kolegos - nuolatiniu patarimo prašymu. Dirbant ugdymo ar mokymo įstaigose - dažni tėvų skambučiai, klausinėjant apie vaiko pasiekimus, sunkumus. Tokia situacija gali kurį laiką džiuginti, nes jaučiatės tarsi saulė, kurios spinduliuose visi nori pasimaudyti, tačiau būna, jog atsibosta šildyti bei šviesti, nes kiek beduotumėt, vis tiek ne gana. Negana todėl, kad kaip ir vaikai pertraukiantys mamą kas antrame sakinyje, taip ir suaugusieji, siekdami dėmesio, niekada juo nepasitenkina.
Antrasis netinkamo vaiko elgesio tikslas jau kur kas agresyvesnis, tuo pačiu, dažniau pastebimas kaip suaugusiųjų konflikto dalis - tai jėgos siekimas. Kaip ir visi kiti tikslai, šis siekis gali įgyti įvairiausias formas - nuo tiesaus abejojimo jūsų sprendimu iki manipuliuojančio aukos pozicijos prisėmimo paverčiant jus agresoriumi ten, kur visai nesinori. Vienaip ar kitaip šis žmogus sukels jums pyktį. Jūs jausitės, kad abejojama jūsų kompetencija, norima pasirodyti didesniu, pranašesniu, geriau žinančiu. Susiduriant su vaikų tėvais - tai gali būti patarimai mokytojui kaip dėstyti savo dalyką ar išsamūs paaiškinimai, kokios priežiūros reikia ikimokyklinukui. Už šio elgesio paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas, tikėjimo savo sugebėjimais, galimybėmis save realizuoti. Tada bandoma sumenkinti kitų, aplinkinių kompetenciją, nuvertinti jų saviraišką. Mūsų konkurencingoje verslo aplinkoje toks elgesys gali būti traktuojamas, kaip įprasta praktika, tačiau iš esmės tai tėra lenktyniavimas, kuriame svarbiausia pralenkti kitus, o ne pasiekti kažkokius realius veiklos rezultatus. Kaip ir pirmuoju atveju, šioje situacijoje svarbiausia atpažinti savo jausmus, nepasiduoti kylančiam pykčiui ir nepulti kontratakuoti.
Trečioji situacija sukelia jausmą, kad kitas žmogus jau ne šiaip su jumis varžosi, o tiesiog nori sunaikinti. Jo žodžiai ar veiksmai kelia tikrų tikriausią skausmą, lyg būtų užkliudytos jautriausios sielos stygos. Čia galite pradėti save kaltinti, kad per daug skausmingai reaguojate. Taip nėra - mes esame socialios būtybės ir jeigu kitas žmogus į mus nukreipia iš savo vaikystės atsineštą keršto siekį, nieko nuostabaus, kad mums kyla gilus menkavertiškumo patyrimas ir noras atsirevanšuoti. Tačiau kaip jau ir minėjau, mes galime arba duoti kelią emocijoms arba spręsti problemas. Mūsų nepavyks pažeminti, jeigu nesutiksime pajausti pažeminimo ir neįskaudins, jeigu neįsiskaudinsim.
Labiausiai nusivylę, nieko nepasiekę ankstesnėmis priemonėmis vaikai pasiduoda bejėgiškumui ir apatijai. Kartais taip elgiasi ir suaugusieji kai kuriomis aplinkybėmis visai ignoruodami savo atsakomybę, sugebėjimus, išgales. Tarsi tėvai, kurie įstumia vaiką pas psichologą į kabinetą ir išbėga savo reikalais, tarsi kolegos dėl savo nesėkmių kaltinantys visus aplinkui. Tas pabėgimas nebūtinai fizinis, jis dažnai būna psichologinis jausmas, kad žmogus lyg smėlis, ką tik išbėgo pro pirštus. Šalia tokio žmogaus mes patys pasijaučiame bejėgiai.
Netinkami vaikų elgesio tikslai suaugusių elgesyje mums gali būti lyg užuominos, padedančios susiorientuoti emociškai sunkiose situacijose, ir pasistengti užaugti. Vadovaujantis kylančiomis emocijomis svarbu atsiminti, kad ir mūs pačių jausmai gali būti susiję ne tik su pačia situacija, bet ir su daugybe kitų aplinkybių.
tags: #asmenybes #dvilypumas #asvoka