Įvadas
Žmogaus santykiai yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę įtaką mūsų emocinei gerovei ir psichikos sveikatai. Santykiai - ne prabanga, o būtinybė. Kuo tvirtesni ryšiai, tuo didesnė mūsų atsparumo streso galimybė. Vienas iš svarbiausių aspektų, lemiančių mūsų santykių kokybę, yra prieraišumo stilius. Jis susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir daro įtaką tam, kaip mes užmezgame, palaikome ir nutraukiame santykius su kitais žmonėmis. Šiame straipsnyje nagrinėsime vieną iš keturių pagrindinių prieraišumo stilių - baimingą vengiantį prieraišumo tipą, aptarsime jo apibrėžimą, priežastis ir pateiksime praktinių patarimų, kaip padėti sau, jei jaučiate, kad jums būdingas šis prieraišumo stilius.
Prieraišumo teorija: pagrindai
Prieraišumo teorijos pradžia siejama su J. Bowlby ir M. Ainsworth darbais, kuriuos vėliau išplėtojo ir kiti tyrėjai. Pasak jų, ištakų reikia ieškoti ankstyvųjų prisirišimų istorijoje, būtent iš ten atsinešame su prieraišumu susijusias nuoskaudas, darančias įtaką dabartiniams santykiams. Prieraišumas (angl. attachment) - teigiamas, paprastai stiprus ir ilgalaikis, apimantis ir priklausomybę, individų emocinis ryšys, užtikrinantis saugumo jausmą (Bagdonas ir Bliumas, 2019). Kiti autoriai (Lahousen et al., 2019) prieraišumą apibrėžia kaip santykį, kuriame prieraišumo objektas naudojamas, kaip saugus prieglobstis nelaimės metu ir pagrindas pasaulio tyrinėjimui.
Išskiriami 4 prieraišumo stiliai, kuriuos galime suprasti kaip įgimtos biologijos ir gautų patirčių procesą. Šis procesas vystėsi tam, kad mes galėtume pasijausti saugiai. Mes kiekvienas iš esmės esame sukurti saugiam prieraišumui ir jį tarsi turime savyje įgimtą. Jis kaip tarpusavio dermė, atspindinti pozityvią aplinką, kurioje užsimezga ir gimsta pasitikėjimas. Vaikystėje tai reiškia, kad jaučiamės saugūs, jog mus globoja, prižiūri. Jei taip jautėmės, galime užaugę geriau pasirūpinti patys savimi, jaučiamės saugūs su savo artimais ir kuriame jiems saugumo jausmą. Jei tėvai mus suprato, palaikė, pagelbėjo, tai suaugę mes natūraliai ieškome paramos, kai to reikia, ir noriai ją teikiame kitiems. Jei vaikystėje tėvai rūpindamiesi leisdavo jums būti savarankiškais, neužgoždavo, bet kartu buvo pasiruošę bet kada padėti megzti ryšį, tai išsiugdėme pozityvų tarpusavio priklausymą, t.y. galime pabūti tiek vieni, tiek kartu ir jaustis gerai. Mes turime „sveiką“ tarpusavio priklausomybę, kai esame ir priklausomi, ir išlaikantys savarankiškumą, gebantys tai subalansuoti.
Baimingo vengiančio prieraišumo tipo apibrėžimas
Baimingo vengiančiojo prieraišumo (angl. fearful attachment) santykių tipo asmenys jaučia didelį nerimą ir vengimą. Save ir kitus jie vertina neigiamai. Nors socialinių ryšių poreikis egzistuoja, tačiau didžiulė baimė, besiremianti neigiamais įsitikinimais apie save ir kitus, verčia vengti bet kokio artumo ir intymumo. Toks asmuo pasižymi kraštutinėmis būsenomis, kartais būna užsidaręs, užgniaužęs viduje tūnantį pavojaus signalą, o kartais perdėtai jautrus, su pastoviu vidiniu aliarmu.
Tam tikra prasme dezorganizuotas prieraišumas yra vengimo ir ambivalentiškumo derinys, tik sumišęs su baimės paveiktu išgyvenimo instinktu, kurį sukelia galimas pavojus.
Taip pat skaitykite: Vengiančio asmenybės sutrikimo priežastys
Baimingo vengiančio prieraišumo tipo priežastys
Tikėtina, kad tokio asmens vaikystėje tėvai buvo nenuoseklūs ir kartais (arba visada) buvo grėsmės šaltinis. Galbūt jie patys nesusitvarkė su savo traumomis (gimdymo trauma, liga, netektis), tad per ilgai užsitęsdavo jų vaiką bauginantis elgesys. Tėvai greičiausiai nemokėjo nuraminti savo vaiko, tad jis buvo per ilgai ir pernelyg susijaudinęs. Tokioje būsenoje labai stipriai veikė arba simpatinė nervų sistema, arba atvirkščiai parasimpatinė nervų sistema. Pirmu atveju tai reiškė įtampą, nerimą, baimę, antru atveju išjungimo, disociacijos būsenas. Tokios patirtys lemia, kad vaikas turi siauras tolerancijos ribas ir lengvai yra išmušamas iš vėžių, nemoka prisiderinti prie kitų, nes šeimoje to nebuvo mokoma. Jis tarsi turi du kraštutinumus - būti įtampoje arba atsijungti nuo emocijų.
Dezorganizuotu prieraišumo stiliumi pasižymintis asmuo nepasižymi pastoviais elgsenos modeliais. Labai svarbu suprasti, kad tokiems žmonėms išgyvenant stiprų stresą nervų sistema gali pradėti blaškytis tarp kraštutinumų, gali dingti apetitas, šokinėja temperatūra ir pan. Kai viena dalis nori veikti, o kita nori sprukti, gali dėl didžiulės įtampos pasireikšti sustingimo būsena, kada kūnas atrodo negali net judėti.
Praktiniai patarimai
Jei jums būdingas baimingas vengiantis prieraišumo tipas, svarbu suprasti, kad galite išmokti valdyti savo baimes ir nerimą bei kurti sveikesnius santykius. Štai keletas praktinių patarimų, kurie gali jums padėti:
Tinkamos savireguliacijos ir koreguliacijos mokymasis:
Jei vengiančių prieraišumu pasižymintiems reikia mokytis būti labiau priklausomiems nuo kitų, ambivalentiškiems/nerimąstingiems - mokytis mažiau būti priklausomiems nuo kitų, tai dezorganizuotu prierašumo pasižymintiems asmenims reikia mokytis abiejų dalykų, t.y. tinkamos savireguliacijos ir koreguliacijos.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
Abipusiškumo paieška:
Dažnai gali būti taip, kad dėl grėsmės pojučio esate linkęs kontroliuoti situacijas, tai visiškai suprantama dėl turimos patirties, tačiau kiti žmonės šią savybę gali sutikti nemaloniai, tad su atjauta sau stenkitės ieškoti abipusiškumo, kad partneris nesijaustų jūsų kontrolėje, bet ir jūs jaustumėtės pakankamai saugiai.
Impulsų kontrolė:
Pastebėkite, kaip norėdami sukontroliuoti situaciją pasiduodate emocijoms, tai gali būti pyktis, kuris išliejamas ant kitų ir neigiamai veikia saktykius, arba gali būti noras atsiriboti, kad nejausti skausmo, pasireiškiantis nebendravimu. Stenkitės „pagauti“ savo impulsus ir prieš darydami veiksmą duokite sau laiko pagalvoti, kaip tas veiksmas paveiks tolimesnę santykių eigą.
Asmeninių ribų tyrinėjimas:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Jei patiriant įtampą dažnai reaguojate sustingimu, mokykitės tyrinėti savo asmenines ribas. Pastebėkite, koks atstumas iki kito žmogaus jums yra saugus. Jei blogai jaučiatės, kad kažkas veržiasi į jas (pavyzdžiui, autobuse per arti kitas žmogus), pasistenkite gražinti ribas taip, kad jaustumėtės saugiau (pasitraukite į kitą vietą).
Kūno signalų stebėjimas:
Jei kaip tik norite žmogų prisileisti arčiau, stebėkite, ar kartais nesiunčiate jam priešingų kūno signalų, ir jei reikia, kūnu komunikuokite susidomėjimą, priėmimą.
Efektyvus bendravimas:
Efektyvus bendravimas - atvirumas, pagarba, gebėjimas išklausyti. Emocinė intelektas ir tam tikros ribos - empatija, smalsumas kitam žmogui, savarankiškas augimas. Svarbu atpažinti ir pašalinius asmeninius barjerus, kurie trukdo visavertiškai dalyvauti santykiuose.
Kreipkitės į specialistą:
Jei jums sunku savarankiškai susidoroti su savo baimėmis ir nerimu, kreipkitės į psichoterapeutą. Jis gali padėti jums suprasti savo prieraišumo stiliaus priežastis, išmokti valdyti savo emocijas ir kurti sveikesnius santykius. Ryšys tarp terapijos ir prieraišumo tipo yra itin reikšmingas, nes prieraišumo tipai dažnai yra tyrinėjami ir koreguojami terapinėje aplinkoje.
Prieraišumo tipo supratimas ir terapija
Terapija dažnai prasideda nuo individo prieraišumo tipo įvertinimo. Terapeutai naudojasi šiuo supratimu, norėdami sužinoti apie turimus klientų emocinius modelius, santykių dinamiką ir jų emocinių iššūkių kilmę. Klientai, turintys nesaugų prieraišumo tipą (nesvarbu, ar jie nerimaujantys, ar vengiantys, ar baimingai vengiantys) gali turėti neišspręstų praeities problemų, kurios turi įtakos jų dabartiniams santykiams ir psichinei sveikatai. Terapijoje terapeutas gali būti saugia baze, panašia į saugią prieraišumo figūrą, kurios dėka klientas gali tyrinėti savo mintis, emocijas ir praeities traumas. Terapeutai dirba su klientais, kad padėtų jiems sukurti saugesnius prieraišumo modelius. Klientai, turintys su prieraišumu susijusių problemų, tokių kaip intymumo baimė, pavydas, priklausomybė arba emocinio artumo vengimas, gali dirbti su terapeutu, kad identifikuotų ir įveiktų šiuos iššūkius. Prieraišumo tipai turi didelę įtaką artimiems, romantiškiems ir intymiems santykiams bei tarpasmeninių santykių dinamikai. Terapija gali sustiprinti savimonę ir emocinį reguliavimą, kurie yra esminiai įgūdžiai keičiant prieraišumo tipą. Teigiama, jog terapiniai santykiai turi trukti bent vienus metus, turint kassavaitinius susitikimus, jog būtų galima patyriminė prieraišumo tipo korekcija. Visgi dažniausiai rekomenduojama lankyti terapiją 2-3 metus, o kartais net ilgiau. Nuo terapinio proceso greitumo ir efektyvumo priklauso, koks yra prieraišumo stilius, kiek klientas įsitraukęs ir deda pastangų, kliento turimų problemų kompleksiškumas.
tags: #baimingas #vengiantis #priklausomybes #tipas