Psichikos ligų gydymas per istoriją patyrė dramatiškų pokyčių - nuo primityvių metodų ir mitais apipintų paaiškinimų iki mokslo pažanga paremtų šiuolaikinių gydymo būdų. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip senovėje buvo suprantamos ir gydomos psichikos ligos, kokie buvo pirmieji psichoterapijos užuomazgos, kaip keitėsi požiūris į psichikos sutrikimus ir kokią įtaką šiai sričiai padarė žymūs gydytojai bei mąstytojai.
Pirmosios psichoterapijos užuominos antikos laikais
Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpyje, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Tačiau jų supratimas apie psichikos ligos pobūdį ne visada būdavo teisingas, pavyzdžiui, jie tikėjo, kad isterija gali paveikti tik moteris. Graikai manė, kad tokia moters būsena atsiranda dėl gimdos blaškymosi po kūną (gr. hysteria - gimda). Įvairių psichikos sutrikimų gydymas taip pat būdavo neįprastas (pvz.: maudynės - depresijai gydyti, ar kraujo nuleidimas - psichozės atveju). Tačiau Senovės graikai kaip gydymą pripažino drąsinimą ir paguodžiančius žodžius. Tai buvo pirmosios savotiškos psichoterapijos apraiškos.
Žinių apie psichikos ligas ir jų gydymą randama senovės graikų ir romėnų raštuose. Daugelis to meto gydytojų suprato, kad psichikos sutrikimai yra ligos požymis. Buvo mėginama nustatyti psichikos ligų priežastis, nurodoma alkoholio žala. Asklepijas 1 a. pr. Kr. aprašė psichikos pokyčių karščiuojant ir ištikus manijos priepuoliui skirtumus, gydymą šviesa, mityba, muzika. Galenas (senovės Roma) aprašė paranoją, distimiją, lytinio nepasitenkinimo poveikį isterijai.
Antikinėje Graikijoje melancholiją siejo su juodąją tulžimi (gr. Melanos juodas, chole tulžis) pagal keturių skysčių teoriją, iš kurios jau vėliau romėnas Galenas kildino temperamentus. Garsusis graikų gydytojas Hipokratas tvirtino, jog jei prislėgtumas, apetito stoka ir beprasmiškumo jausmas trunka ilgai, tai jau melancholija.
Ir Graikijos mituose rasime duomenų apie melancholiją (Heraklio istorijoje, Homero Odisėjuje). Depresijos apraiškų įžvelgtume ir Eischilo bei Euripido dramose.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Terapijos ištakos Rytų medicinoje
Kol Europą apėmė tikėjimas antgamtinėmis jėgomis, Artimuosiuose Rytuose jau IX amžiuje tuometinėje Persijoje gyvenęs gydytojas bei mąstytojas Rhazes buvo vienas pirmųjų suformulavęs teorinius psichoterapijos pagrindus. Be to, jis vadovavo Bagdado (dabartinė Irako sostinė) ligoninei, kurioje taip pat buvo gydomi ir psichikos pažeisti pacientai.
Pirmoji psichiatrijos ligoninė įsteigta 705 Bagdade, vėliau 8 a. pradžioje įkurta ligoninė Fese, 800 - Kaire. Viduriniais amžiais musulmoniškose šalyse imta taikyti kalbėjimo su ligoniais terapija (moralės psichoterapija), vonių, muzikos, darbo terapija, gydymas žolėmis. N. ud‑din Muhammadas (Arabija) 10 a.
Sugrįžimas prie antgamtinių jėgų viduramžiais
Žlugus Romos Imperijai ir atėjus Viduramžiams, sugrįžo tikėjimas, kad psichikos negalavimai yra antgamtinių būtybių padarinys ir daugeliu atveju Europoje jie būdavo traktuojami kaip apsėdimai. Situacija pradėjo keistis tik XVIII amžiuje.
Viduramžiais melancholija laikyta nepadoria liga, nes bažnyčia ją traktavo kaip tikėjimo stoką ir gerų įpročių neturėjimą. Šv. Teresė melancholijos priežastimi laikė savivalę ir pasileidimą. Tačiau lyginant su kitomis psichikos ligomis melancholija Viduramžiais turėjo privilegijuotos ligos statusą, ir ją vadino acedia.Italų rašytojas Dantė savo Dieviškojoje komedijoje melancholikus patalpino penktajame pragaro rate.
12 a. įsteigta ligonių gydymo įstaigų: Metze (1100), Uppsaloje (1305), Bergamo (1325), Florencijoje (1385), Valensijoje (1409). 13-16 a. pavojingiems psichikos ligoniams Europoje pradėta steigti specialias prieglaudos (pamišėlių namai), kurios ilgai buvo ligonių izoliavimo, bet ne gydymo įstaigos.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Frenologija ir kitos pseudomokslinės idėjos naujaisiais amžiais
XVIII a. psichologinių negalavimų gydymas buvo grindžiamas pseudo-mokslinėmis idėjomis. Vienas iš pseudomokslų pavyzdžių buvo frenologija. Frenologijos pradininkas buvo vokiečių kilmės gydytojas Franz Joseph Gall. Jis manė, kad iš žmogaus kaukolės formos galima gauti žinių apie jo charakterį, pomėgius, protinius gabumus ir t.t. pabaigoje pradėjo gydyti savo pacientus nuo įvairių ligų taikydamas hipnozę, kurią pats vadino magnétisme animal (pranc.).
Neurozės termino atsiradimas ir psichoterapijos termino pristatymas
1776 m. škotų gydytojas William Cullen sukūrė neurozės terminą (gr. neuron 'nervas' + osis 'ligota, nenormali būsena') , norėdamas pabrėžti ligos ryšį su nervų sistema. 1853 metais anglų psichiatras Walter Cooper Dendy pirmasis pristatė psichoterapijos terminą (“psycho-therapeia”) . Nuo tada pradėjo formuotis pirmosios psichoterapijos kryptys. Tuo tarpu, 1879 metais Wilhelm Wundt Leipcige (Vokietija) įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos kliniką.
Psichoterapijos krypčių susiformavimas
Psichoterapija (lot. psyche - siela, lot. therapia - gijimas, gydymas) - specifiniai psichologiniai poveikių metodai, kurių pagalba, klientui yra sudaroma galimybė atrasti ir suprasti savo elgesio, minčių ar jausmų priežastis bei surasti galimus resursus asmeniniams pokyčiams. Paprasčiau kalbant, psichoterapija yra gydymas žodžiu (nors pats žodis "gydymas" man yra nepriimtinas). Todėl aptardami psichoterapijos istoriją kreipsime dėmesį į pirmųjų žodinių poveikio metodų susiformavimą bei jų virtimą į struktūruotas bei aiškiai suformuotas psichoterapijos kryptis.
Psichoterapijoje, taip pat, kaip ir religijoje, egzistuoja trys pagrindinės psichoterapijos kryptys, kurios turi savo atskiras mokyklas:
- Psichodinaminė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos: psichoanalizė, C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio terapija (individualioji psichologija).
- Bihevioristinė psichoterapijos kryptis. Garsiausia mokykla - kognityvinė ir elgesio terapija.
- Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos - egzistencinė psichoterapija, geštalto psichoterapija, transakcinė analizė, psichodrama, logoterapija.
Psichodinaminė kryptis
Apie 1900-uosius pirmąją psichoterapijos mokyklą sukūrė austrų psichiatras Sigmund'as Freud'as, kuris manė, kad ne visi psichiniai susirgimai kyla dėl organinių priežasčių. S.Freud'as, dirbdamas su pacientais darė prielaidą, kad dalis protinių susirgimų atsiranda todėl, kad mūsų mąstymas ir tam tikri elgesio būdai kyla iš vaikystės išgyvenimų bei pasąmonės, t.y. mes atitinkamai elgiamės, mąstome, sapnuojame todėl, kad mūsų pasąmonėje ir vaikystės išgyvenimuose yra susiformavę tam tikri elgesio ir mąstymo būdai, atėję iš praeities. Pasak S.Freud'o, nesąmoningi potraukiai iškyla į sąmonės šviesą tam tikrais ypatingais atvejais ir pasireiškia sapnais, kalbiniais apsirikimais, neurozės simptomais. Todėl Freud'as manė, kad visa tai „ištraukus“ iš pasąmonės į dienos šviesą, galima padėti sumažinti simptomus arba blogą psichologinę būseną. Psichoanalizė bandė paaiškinti ne tik tai, kad žmogaus elgesį nulemia pasąmonės reiškiniai, bet ir kaip tai vyksta. Freud‘o sukurtas metodas buvo pavadintas "Psichoanalize". Tokiu būdu susiformavo pirmoji psichoterapijos mokykla - psichoanalizė, bei buvo padėti pirmieji psichodinaminės krypties pagrindai ant kurių kūrėsi kitos garsios psichoterapijos mokyklos: C. G.Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio individualioji psichologija ir t.t. Psichoanalizė maždaug iki XX amžiaus vidurio buvo pagrindinė psichoterapijos mokykla, naudojama klinikinėje praktikoje.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Bihevioristinė psichoterapijos kryptis
Kita viena anksčiausiai atsiradusių psichoterapijos krypčių buvo bihevioristinė psichoterapijos kryptis, kuri buvo grindžiama Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis rezultatais. I. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą. XX a. 7-jame dešimtmetyje bihevioristai (vienas garsiausių atstovų - Aaron T. Beck) išvystė savo darbo modelį ir pritaikė jį dirbant su žmonėmis. Šis darbo modelis buvo pavadintas kognityvine bei elgesio terapija. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinėse situacijose. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą to, kas realiai vyksta žmogaus gyvenime, priversdami jausti nerimą, depresiją arba pyktį. Šios terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol.
Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptys
Egzistencinės ir humanistinės kryptys dažniausiai yra sujungiamos į vieną bloką. Panašiu metu, kaip ir bihevioristinė kryptis, gimė dar viena - egzistencinė psichoterapijos kryptis, besiremianti egzistencinės filososfijos nuostatomis. Šios krypties terapeutų darbai gimė tokių filosofų kaip S. Kierkegaard, J. P. Sartre, M.Heidegger, F.Nietzsche įtakoje. Egzistecinės psichoterapijos atstovai siekia atskleisti žmogaus galimybes ir jo gyvenimo prasmę. Šios psichoterapijos žymiausiai atstovai: I.D.Yalom ir V.Frankl.
Greta didžiųjų (psichodinaminės, bihevioristinės ir egzistencinės) krypčių 6 ir 7 XX amžiaus dešimtmečiuose susiformavo ir kitos psichoterapijos mokyklos, kurias būtų galima apjungti į humanistinės psichoterapijos bloką. Šios krypties susiformavimas siejamas su Carl Rogers vardu. Jis sukūrė "į asmenį orientuotą psichoterapiją". Ši technika remiasi terapeuto ir kliento bendravimu bei asmeniniais tarpusavio ryšiais. Sesijų metu terapeutas skatina klientą dalintis savo patirtimis bei jausmais. Jis sukuria tinkamą aplinką kliento asmenybės vystymuisi ir augimui, išlaikydamas neutralią poziciją kliento emocijų ir minčių atžvilgiu, susilaikydamas nuo savo nuomonės reiškimo, taip pat rodydamas visišką nuoširdumą, supratimą, empatiją bei besąlygišką teigiamą nusiteikimą kliento atžvilgiu. Panašūs bruožai, tik skirtingi darbo metodai, yra būdingi ir kitoms šios krypties mokykloms: psichodramai (J.Moreno), transakcinei analizei (E.Berne), geštalto psichoterapijai (F.Perls).
Apibendrinant visas psichoterapijos kryptis, būtų galima pasakyti, kad psichoanalizė gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, bihevioristinė kryptis domėjosi išoriniais elgesio ir mąstymo stereotipais, egzistencialistai stengėsi apmąstyti žmogaus būtį šiame pasaulyje ir jo santykį su egzistenciniais gyvybės ir mirties klausimais, tuo tarpu, humanistinė kryptis pabrėžė pačiame žmoguje glūdinčias saviraiškos galias bei skatino jo saviraišką, padėdami jam geriau save suprasti ir pripažinti.
Mistika ir psichikos ligų aiškinimas
Europoje psichikos ligos viduriniais amžiais daugiausia buvo aiškinamos mistiškai (demonų poveikiu). 12 a. įsteigta ligonių gydymo įstaigų: Metze (1100), Uppsaloje (1305), Bergamo (1325), Florencijoje (1385), Valensijoje (1409). 13-16 a. pavojingiems psichikos ligoniams Europoje pradėta steigti specialias prieglaudos (pamišėlių namai), kurios ilgai buvo ligonių izoliavimo, bet ne gydymo įstaigos.
Anksčiau naudoti gydymo būdai
Gyvsidabrio preparatais žmonės gydėsi nuo seno. Senovės Kinijoje buvo tikima, kad geriant preparatus su gyvsidabriu galima pailginti gyvenimą, įgauti jėgų, o moterys tokius vaistus naudojo kaip kontraceptikus. Viduramžių gydytojas Avicena rekomendavo gyvsidabrį naudoti tik išoriškai: arabai gydytojai juo gydė odos ligas. Europoje „skystas sidabras“, kaip gyvsidabris buvo vadinamas senovėje, buvo laikomas geru vaistu nuo venerinių ligų. Nuo XV a. pabaigos Senajame pasaulyje pradėjo sparčiai plisti sifilis, ir jis taip pat buvo gydomas gyvsidabriu, kitokių metodų tais laikais niekas nežinojo. Mokslininkai mano, kad nemaža dalis pacientų mirė ne nuo tos ligos, o dėl toksinio poveikio kepenims ir inkstams. Chemikai ir gydytojai jau 1810-1823 m. įrodė: gyvsidabris - nuodingas, bet vaistai, į kurių sudėtį įėjo gyvsidabrio junginiai kaip diuretikai, antiseptikai ir dermatologiniai preparatai, buvo naudojami dar 100 metų, iki 1920-ųjų.
Kristupo Kolumbo jūreiviai europiečiams atrado ne tik Naująjį pasaulį, bet ir tabaką. XVI a. pasirodė traktatų apie užjūrio augalo naudą, gydymo tikslais jį buvo siūloma rūkyti ir kramtyti, sutrintus lapus, tabako sulčių kompresus dėti prie skaudamų vietų. XVI-XVIII a. tabaku buvo siūloma gydyti dantų skausmą, parazitines ligas, uždegimus, onkologinius susirgimus, gyvačių įkandimų sukeltą toksikozę, sifilį, o dūmais - ausų skausmą. Jau XVI a. botanikai pastebėjo tabako toksiškumą, o XVII a. juos palaikė gydytojai. Tačiau XX a. 3-iame deš. dar buvo pardavinėjamas „antiseptinis tepalas“ iš lanolino ir degintų tabako lapų. Firma „R.J.Reynolds Tobacco“ reklamavo cigaretes kaip laisvinamąją priemonę, kurios griebiasi ir medikai: „Gydytojai rūko Camel“. 1954 m. pasirodė publikacija „Rūkančių daktarų mirtingumas“, ir prasidėjo kampanija prieš cigaretes. 1955 m. rugsėjį JAV buvo uždrausta minėti gydytojus tabako gaminių reklamoje. Daugybe tyrimų buvo įrodyta, kad rūkymas didina plaučių vėžio ir kitų ligų išsivystymo riziką.
XX a. 4 deš. buvo pasiūlytas naujas sunkiomis psichikos ligomis sergančių žmonių gydymo būdas - leukotomija (vėliau pavadintas lobotomija). Portugalas neurologas A.Egašas Munišas (A.Egas Moniz) pasiūlė atvėrus kaukolę perpjauti medžiagą, jungiančią kaktines skiltis ir likusias smegenis. Jo manymu, už psichikos ligas yra atsakingos kaktinės skiltys: paciento, sergančio šizofrenija arba sunkia depresija, neįmanoma išgydyti neoperaciniais metodais, bet ligonis taps nepavojingas kitiems ir sau, jeigu bus pašalintos arba atskirtos smegenų dalys, atsakingos už agresyvų elgesį. Leukotomija tais laikais buvo reguliariai atliekama psichiatrijos klinikų pacientams, nes sėkmės kriterijus buvo ligonio agresyvumo susilpnėjimas ir jo paklusnumas. Traukuliai, asmenybės degradacija ir kiti sunkūs šalutiniai poveikiai chirurgų nesustabdydavo. Daug gydytojų pasisakydavo prieš lobotomiją, tačiau operacijos šalininkai nepasidavė. 1949 m. A.Egašas Munišas gavo Nobelio premiją už tokios operacijos „terapinio poveikio atradimą“. 6 deš. lobotomija buvo uždrausta daugelyje šalių.
1927 metais sergančius tretiniu sifiliu, pažeidžiančiu smegenis, ligonius Julius Wagneris-Jaureggas pasiūlė gydyti susargdinant juos maliarija. Pastebėta, kad maliarijos karštinė naikina sifilio bakterijas. Čia išties tampa sunku įvertinti, kas blogiau, - sifilis ar maliarija, nuo kurios taip pat galima mirti. J. Wagneris-Jaureggas taip pat gavo Nobelio premiją, tačiau, A. Žalnoros nuomone, tai nenuostabu, nes tuomet tretinio sifilio liga buvo neišgydoma, neegzistavo nei vaistai, nei kokie nors kitokie gydymo metodai.
Istorijoje būta ne tik neefektyvių, bet ir kvailų ar juokingų gydymo metodų. „Grįžtant į senesnius laikus, 14 amžių, Oksfordo profesorius Johnas iš Gaddesdeno savo veikale „Medicinos rožė“ teigė, kad psichikos ligas reikia gydyti taip, cituoju: surišti ligoniui rankas ir kojas, sukišti kojas į sūdytą vandenį, suspausti rankų ir kojų pirštus, tada kažkokiu būdu priversti kiaulę žviegti jam į ausį, į nosį įkišti plunksną arba šiaudą ir sukelti jam čiaudulį, prieš nosį deginti kokius nors smirdančius daiktus, pavyzdžiui, plaukus. Į gerklę įkišti šiaudą arba plunksną, turbūt taip sukelti vėmimą, prapjauti venas rankoje arba kaktoje ir šerno šeriais tą kraują valyti. Tai, kad tokie metodai buvo taikomi viduramžiais, nelabai stebina, tačiau A.
Mokslo proveržis ir psichiatrijos raida
18 a. pradėta rūpintis psichikos ligonių slauga ir gydymu. P. Pinelis (Prancūzija) klasifikavo psichikos ligas, daugelis jo sukurtų terminų vartojami iki šiol. 1792 jis pertvarkė psichiatrijos pagalbą: panaikino ligonių varžymo priemones, fiz. bausmes, reikalavo, kad ligoninėse būtų elgiamasi humaniškai, W. Tuke’as (1732-1822, Didžioji Britanija) pritaikė šį metodą Yorko ligoninėje Didžiojoje Britanijoje. B. Rushas 1745-1813, Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad psichikos ligų priežastys yra smegenyse, B. Franklinas 1706-90, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1756 įsteigė Pensilvanijos ligoninę. 18 a. pabaigoje-19 a. psichiatrija tapo atskira medicinos šaka. 1808 J. Chr. Reilis (1759-1813, Vokietija) sukūrė psichiatrijos terminą. Jai pagrindus padėjo V. Chiarugi (1759-1820, Italija), W. Griesingeris (1817-68, Vokietija), J. Balinskis, H. Maudsley (1835-1918, Didžioji Britanija).
Sindrominę psichiatrijos kryptį (ji psichikos ligomis laikė tam tikrus simptomų derinius, pvz., maniją, melancholiją) ėmė keisti nozologinė kryptis, nagrinėjanti paskiras psichikos ligas. A. L. J. Bayle’is (1799-1858, Prancūzija) 1822 aprašė progresuojantįjį paralyžių, V. Kandinskis (1825-89, Rusija) 1880 - pseudohaliucinacijas, S. Korsakovas (Rusija) 1887 - alkoholinę psichozę. E. Kraepelinas (1856-1926, Vokietija) padėjo pagrindus šiuolaikinei mokslinei psichiatrijai, psichofarmakologijai ir psichikos ligų genetikai.
P. Broca (Prancūzija) teigė, kad tam tikros smegenų dalys kontroliuoja tam tikras funkcijas. Didelę reikšmę psichiatrijos plėtotei turėjo I. Sečenovo ir I. Pavlovo (abu Rusija) tyrimai iš nervų sistemos fiziologijos.
1922 atradus insuliną M. Sakelis (1900-57, Austrija) 1927 pradėjo taikyti insulino šoko terapiją. 1937 sukurtas metilfenidatas vaikų dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromui gydyti. 1938 U. Cerletti (1877-1963, Italija) pradėjo taikyti elektros traukulių terapiją.
20 a. viduryje sparčią psichiatrijos plėtotę lėmė psichologijos, neurofiziologijos, genetikos, imunologijos laimėjimai, susikūrė kognityvinės elgesio teorijos mokykla (J. B. Watsonas, E. C. Tolmanas, C. L. Hullis, B. F. Skinneris, A. Ellisas, visi Jungtinės Amerikos Valstijos). 1948 J. Cade’as (1912-80, Australija) pradėjo naudoti ličio druskas manijai gydyti. 1952 J. Delay (1907-87) ir P. Denikeras (1917-98, abu Prancūzija) paskelbė apie chlorpromazino teigiamą poveikį gydant psichozę. 1960 susintetintas chlorpromazino derivatas imipraminas depresijai gydyti.
1971 pradėta psichikos ligų radiologinė diagnostika. 1972 išleistas pirmasis diagnostinis ir statistinis psichikos ligų žinynas (J. Feighneris ir kiti, Jungtinės Amerikos Valstijos). 1975 A. T. Beckas (g. 1921, Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė kognityvinės elgesio terapijos principus. 1976 sukurta pozitronų emisijos tomografija padėjo nustatyti receptorius ir smegenų sritis, kurias veikia tam tikri vaistai, paaiškėjo veikliųjų medžiagų svarba (dopamino - šizofrenijos, serotonino - depresijos, gamaaminosviesto rūgšties - nerimo sutrikimų) ligų patogenezėje. 1987 sukurti pirmieji selektyvūs serotonino receptorių inhibitoriai depresijai, nerimui, panikai gydyti, 1993 - dopamino D2 receptorių blokatoriai. 1995 6 chromosomoje aptiktas geno defektas, reguliuojantis šizofrenijos atsiradimą. 2005 sukurta gilioji smegenų stimuliacija (elektrodų implantacija į pažeistas sritis) Tourette’o sindromui, Parkinsono ligai, obsesiniam kompulsiniam sindromui gydyti.
Depresijos samprata per istoriją
Depresija, lot. depressio prislėgtumas, slopinimas. Šis pavadinimas atsirado tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Iki tol buvo vartojamas melancholijos terminas. Renesanso epochoje verkdavo laužydami sau rankas. Tai matome tapyboje. Vėlyvajame Renesanse madingi simboliai buvo mirties atvaizdai memento mori. Melancholijos simbolis buvo pelėda, nakties paukštis. Egipto hieroglifuose pelėda reiškė naktį, šaltį ir mirtį.
Senovės Graikijoje melancholiją siejo su naktimi ir lunatizmu. Ją laikė psichikos liga ir gydė, kreipdamiesi į deives Selenę, Hekatę ir Artemidę pagalbos.
Melancholija kūryboje reiškiasi kaip pesimizmas. Ji įtakojo stoikų, Šopenhauerio, Kjerkegoro filosofines mintis. XVIII a. Anglijoje, valdant karalienei Elžbietai, melancholiją imta vadinti splinu (spleen). Jo sklidina Bairono kūryba. Splinui neabejingas buvo ir rusų poetas A. Puškinas. Taipogi ir Šekspyras - melancholiškų personažų kūrėjas. Melancholijos įtaka ryški Getės Jaunojo Verterio kančiose.
Nemažai žmonijos istorijoje būta depresijos epidemijų. Jas sukeldavo tam tikros mados arba dramatiškos aplinkybės. Senovės Graikijoje būdavę ritualinių savižudybių epidemijų, susijusių su dievo Dioniso kultu bakchanalijomis. Pasitinkant 1000 m. laukta pasaulio pabaigos, galvojama apie nuodėmes ir išgelbėjimą, todėl ritosi pesimizmo bangos. Žinoma arktinė depresija ir savižudybių pagausėjimo bangos tarp eskimų. Bado, maro, karų metu kildavo alkoholizmo, seksualinio palaidumo ir melancholijos bangos.
Psichiatrijos raida Lietuvoje
Psichiatrija - tai medicinos šaka, kuri nagrinėja psichikos sutrikimus, jų priežastis, diagnostiką, gydymą ir prevenciją. Lietuvoje psichiatrijos istorija yra ilga ir turtinga, o reikšmingą indėlį į jos raidą įnešė įvairūs gydytojai, mokslininkai ir pedagogai. Vienas iš jų - Juozas Blažys, žymus lietuvių psichiatras, kurio vadovėlis „Įvadas į psichiatriją“ (1935 m.) iki šiol išlieka vertingu šaltiniu, atspindinčiu to meto psichiatrijos mokslo žinias ir praktikos ypatumus.
Psichiatrijos ištakos Lietuvoje siekia IX-XI amžius, tačiau specializuotos psichiatrinės ligoninės pradėjo kurtis tik XVII amžiuje.
Pirmoji psichiatrijos ligoninė Lietuvoje buvo įkurta 1635 m. Vilniuje, prie Šv. Kryžiaus bažnyčios. Ligoniai buvo tik vyrai, o juos gydė vienuoliai bonifratai. Vėliau, XVIII amžiuje, kitose Lietuvos vietovėse taip pat buvo įsteigtos špitolės, kuriose buvo prižiūrimi psichikos sutrikimų turintys asmenys.
XIX amžiuje psichiatrija Lietuvoje pradėjo sparčiau vystytis. Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, buvo įsteigtos atskiros patalpos sergantiems psichikos ligomis, o vėliau pastatytas atskiras psichiatrijos skyrius. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje dirbo nemažai kvalifikuotų psichiatrų, kurie prisidėjo prie psichiatrijos mokslo ir praktikos plėtros.
XX amžiaus pradžioje Naujojoje Vilnioje buvo įkurta didelė apygardos ligoninė, kurioje buvo gydomi psichikos sutrikimų turintys asmenys. Ši ligoninė tapo svarbiu psichiatrijos centru Lietuvoje.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu psichiatrija toliau vystėsi. Buvo steigiamos naujos psichiatrijos ligoninės ir skyriai, tobulinami gydymo metodai.
Sovietmečiu psichiatrija Lietuvoje patyrė tam tikrų iššūkių. Psichiatrija buvo naudojama politiniais tikslais, o psichikos ligoninėse buvo gydomi disidentai ir režimui neįtikę asmenys. Tačiau nepaisant to, Lietuvos psichiatrai stengėsi išlaikyti profesinį sąžiningumą ir teikti kvalifikuotą pagalbą pacientams.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos psichiatrija pradėjo sparčiai integruotis į Vakarų šalių psichiatrijos sistemą. Buvo perimti nauji gydymo metodai, tobulinama psichikos sveikatos priežiūros organizavimo sistema. 1990 m. buvo įkurta Lietuvos psichiatrų asociacija, o 1999 m. - Valstybinis psichikos sveikatos centras.
#
tags: #psichikos #ligu #gasdindavo