Įvadas
Psichikos sveikatos krizės - tai sudėtingi ir sunkūs momentai, galintys paveikti bet kurį žmogų. Svarbu suprasti, kad krizės yra įvairios, o tinkama pagalba gali padėti jas įveikti ir sustiprėti. Šiame straipsnyje aptarsime skirtingus psichikos sveikatos krizių tipus, jų priežastis, požymius bei galimus pagalbos būdus.
Krizės Samprata ir Jos Galimybės
Žodis „krizė“ dažnai asocijuojasi su neigiamais dalykais, tačiau svarbu suvokti, kad krizė savyje talpina pokyčių galimybę. Įvairių krizių patiriame kiekvienas ir, vargu, ar įmanoma jų išvengti. Kiekviena krizė turi dvi galimybes:
- Pirmoji galimybė: Krizės įveikti nepavyksta. Tokiu atveju žmogaus psichologinė ir emocinė būsena prastėja, keičiasi jo asmenybė, motyvacija, santykiai su artimaisiais.
- Antroji galimybė: Krizę, sunkumą galima įveikti. O susidūręs su sunkumais ir sėkmingais juos įveikęs, žmogus stiprėja, įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, psichologinio atsparumo.
Kartais sėkmingam įveikimui pakanka savo paties resursų, kai kada - draugų ir artimųjų. Tiesa, dėl itin stipraus giminystės ar emocinio ryšio, artimieji neretai išgyvena ne ką mažesnes emocijas ir dėl šios priežasties nesugeba suteikti tinkamos paramos.
Bendruomenės vaidmuo
Krizių prevencija prasideda nuo bendruomenės narių, visuomenės ir specialistų švietimo. Mums visiems atsiranda pareiga tapti budresniais. Jei suvokiame, kad šalia esantis tapo kitoks - pasikeitė jo elgesys, įpročiai, temos, atkreipkime dėmesį, pasikalbėkime su juo. Būkime drąsesni patikrinti, ar šalia esantis neprarado vilties, ar turi ateities viziją.
Krizės Mokykloje
Krizė mokykloje - tai netikėtas ir (ar) pavojingas įvykis, sutrikdantis įprastą mokyklos bendruomenės ar atskirų jos narių veiklą, emociškai sukrečiantis visą ar didesnę ugdymo įstaigos bendruomenės dalį. Savižudybė yra vienas dažniausių krizinių įvykių mokykloje. Todėl yra labai svarbu, kad mokyklos bendruomenė turėtų realias ir tinkamas nuostatas į savižudybių atvejus. Tam, kad mokyklos būtų pasirengusios reaguoti į krizinius įvykius, rekomenduojama iš anksto pasirengti veiksmų planą, žinoti, į kuriuos mokyklos darbuotojus kokiais klausimais kreiptis ištikus įvykiui. Išankstinis pasirengimas mažina netinkamų veiksmų tikimybę, padeda išlaikyti tinkamą krizės valdymo kryptį.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Savižudybės: Rizikos Veiksniai ir Pagalba
Savižudybė yra elgesys, kuriuo siekiama pasitraukti iš gyvenimo. Vienas žmogus, įvykdęs savižudybę, skaudžiai paveikia bent 6 asmenis, tarp kurių yra ne tik šeimos nariai, bet ir nusižudžiusį asmenį artimiau pažinoję žmonės. Dažniausiai asmuo, kuris galvoja apie savižudybę, aplinkiniams siunčia ženklus apie savo ketinimą.
Savižudybė - tai daugelio veiksnių poveikio padarinys. Tarp jų yra išskiriami genetiniai, psichologiniai, socialiniai ir kultūriniai, dažnai apsunkinti traumos ar praradimo. Kad ir kas sąlygotų savižudybę, pirmiausia tai suprantama kaip psichologinė problema. Savižudybę dažniausiai sąlygoja gilus beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Žmogus nebemato jokių problemų sprendimų ir galimybių susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, tad pasirenka galimybę nutraukti kančią nutraukdamas savo gyvenimą. Vis dėlto asmenys, kurie bandė žudytis, dėl profesionalios psichologinės pagalbos sugeba išspręsti daugelį problemų ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą.
Rizikos veiksniai:
- Nėra vienos savižudybės priežasties. Neatsiejamas savižudybės rizikos veiksnys yra praeityje patirtos psichologinės traumos, nutrūkę socialiniai ryšiai, santykiai su artimaisiais ir t.t.
- Savižudybių riziką padidina ankstesni savižudybės bandymai.
- Didesnę riziką nusižudyti patiria nusižudžiusių artimieji, dėl netekties išgyvenantys psichologinę traumą, patiriantys stresą ir kaltės jausmą, taip pat dėl to, kad dažnai dėl vyraujančios stigmos vengia kreiptis psichologinės pagalbos.
- Mokslinių tyrimų duomenimis, didesnę riziką nusižudyti patiria psichikos sveikatos arba priklausomybės ligomis sergantys asmenys, taip pat asmenys, turintys įgimtų ar įgytų fizinių sutrikimų, ligų ar jas lydinčio lėtinio skausmo.
- Dėl socialinio modeliavimo gali būti stebimas „užsikrėtimo savižudybe“ reiškinys.
- Retais atvejais savižudybė būna impulsyvus, neapgalvotas veiksmas. Dažniausiai prieš bandymą nusižudyti seka ilgas procesas. Mintys apie savižudybę gali lankyti žmogų ne vienerius metus, ypač krizių periodais. Mąstoma, kad savižudybę galima pasirinkti kaip galimybę nutraukti kančią. Renkamasi vienas būdas, apgalvojamas savižudybės planas, vieta, laikas ir kitos detalės.
Požymiai:
Požymiai ne visais atvejais yra pastebimi. Dalis nusižudžiusių asmenų apie savo ketinimus slepia iki pat galo, ir net patys artimiausi šeimos nariai savižudybės grėsmės gali nepastebėti.
Tačiau visada verta atkreipti dėmesį, jeigu asmuo kalba:
- kad nenori gyventi
- kad mirtis būtų geriausia išeitis
- kad yra našta kitiems
- kad nėra gyvenimo prasmės
- kad geriau būtų užmigti ir nepabusti
- kad geriau būtų susirgti nepagydoma liga
- kad jaučia nepakeliamą emocinį skausmą, kaltę ar gėdą
- jei grasina, kad „kai numirsiu, tada pasigailėsite“
- bet kokiais kitais žodžiais kalba apie mirtį ar savižudybę, neįprastai ir perdėtai ja domisi.
Visada pasitikėkite savo nuojauta, jei ji jums sako, kad artimasis nori negyventi ir turi savižudiškų ketinimų. Pasikalbėkite su juo ir pasakykite, kad nerimaujate dėl jo, bei tiesiai paklauskite, ar neturi minčių apie savižudybę.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Depresija: Simptomai, Tipai ir Gydymas
Depresija yra sunkus nuotaikos sutrikimas, kuris paveikia daugelį žmonių visame pasaulyje. Depresija ir kiti susiję psichikos sutrikimai daro įtaką žmogaus gebėjimui funkcionuoti visuomenėje, palaikyti socialinius santykius bei domėtis ir dalyvauti kasdienėje veikloje, pavyzdžiui, valgyti, miegoti ar eiti į darbą. Egzistuoja keletas depresijos formų ir kiekviena iš jų išsiskiria tam tikrais simptomais. Taigi, prieš kreipiantis į specialistą, svarbu mokėti atpažinti depresijos požymius.
Depresijos požymiai:
- Nuolatinis liūdesio ir prastos nuotaikos jausmas.
- Beviltiškumo jausmas.
- Nuolatinis kaltės arba bevertiškumo jausmas.
- Dirglumas, irzlumas.
- Nemiga arba, atvirkščiai, per daug miego.
- Drastiškai padidėjęs arba sumažėjęs apetitas.
- Malonumo trūkumas veikloje, kuria kažkada mėgavotės.
- Sulėtėję judesiai arba kalba.
- Mintys apie savižudybę arba aktyvus planas nutraukti savo gyvenimą.
Jei kyla minčių apie savęs žalojimą ar savižudybę, nedelskite. Apsilankykite artimiausiame greitosios pagalbos skyriuje, skambinkite pagalbos numeriu 112 arba užpildykite užklausą Pasikalbėk platformoje.
Jei aukščiau pateiktame sąraše išvardyti depresijos simptomai jums pasireiškia dvi savaites ar ilgiau, galite sirgti depresija. Labai svarbu kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą, kad galėtumėte gauti tinkamą gydymą. Parinkus tinkamą gydymą, su specialisto priežiūra ir pagalba depresija yra išgydoma. Terapeutas gali padėti jums sužinoti, kaip depresija veikia jūsų kūną ir protą ir rasti būdų, kaip ją įveikti bei gyventi pilnavertį gyvenimą.
Depresijos tipai:
Kaip ir daugelį kitų su psichine sveikata susijusių ligų, depresiją sukelia įvairių veiksnių derinys. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), socialiniai, psichologiniai ir biologiniai faktoriai daro didelę įtaką depresijos atsiradimui. Pavyzdžiui, žmogus, išgyvenęs sunkias gyvenimo akimirkas, tokias kaip nedarbas ar artimo žmogaus mirtis, gali jausti vienatvę (socialinis faktorius), o tai gali nuvesti į sunkią depresiją. Taip pat depresiją gali sukelti psichologinės traumos: darbo netekimas, apgavystė, neišlaikyti egzaminai, skyrybos, seksualinė prievarta ir kiti gyvenimą sukrėtę įvykiai. Kai kuriais kitais atvejais, depresiją gali sukelti biologiniai veiksniai, tokie kaip emocijų reguliacijos sunkumai, hormonų pusiausvyros sutrikimas, tam tikros lėtinės ir varginančios ligos ar negalios.
- Didžioji depresija (Major Depressive Disorder) - arba kitaip vadinama klinikinė depresija - tai ilgalaikė ir sekinanti depresijos forma, kai žmonės nuolat jaučiasi praradę susidomėjimą įvairiais dalykais ir gali susidurti su dideliais sunkumais ir iššūkiais atliekant įprastas kasdieninio gyvenimo veiklas.
- Bipolinis sutrikimas (Bipolar Disorder) - tai taip pat yra ilgalaikė depresijos forma, kuri anksčiau buvo žinoma kaip Maniakinės depresijos sutrikimas. Žmonėms kenčiantiems nuo Bipolinio sutrikimo yra būdingi intensyvūs nuotaikų svyravimai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas (manija ar hipomanija), o kartais nuotaika pablogėja, o energija bei aktyvumas sumažėja (depresija).
- Sezoninis afektinis sutrikimas (Seasonal Affective Disorder) - tai laikinos depresijos forma, kai prarandamas susidomėjimas tam tikra veikla ir bendravimu su kitais žmonėmis. Tai gali paveikti tiek vyresnio amžiaus žmones, tiek jaunus žmones. Skiriamasis bruožas yra tas, jog ši depresijos forma atsiranda tam tikru metų laiku. Daugeliui žmonių tai prasideda ir baigiasi maždaug tuo pačiu laiku kiekvienais metais. Ši depresijos forma dažniausiai pasitaiko rudens ir žiemos mėnesiais arba šventiniu laikotarpiu, kai žmonės per šventes jaučiasi vieniši arba jaučia nerimą.
- Pogimdyvinė depresija (Postpartum Depression) - tai laikina depresijos forma, kuri pasireiškia neseniai pagimdžiusioms moterims. Tyrimai rodo, kad tėčiai taip pat gali patirti pogimdyminę depresiją dėl priežasčių, tokių kaip išsekimas dėl miego trūkumo, sumišusios ir painios emocijos tapus tėvu ir kt. Pogimdyvinės depresijos simptomai yra susidomėjimo kasdienine veikla praradimas, mintys apie savižudybę ir sunkumai bandant priimti sprendimus ar aiškiai mąstyti.
- Psichozinė depresija (Psychotic Depression) - tai klinikinės arba didžiosios depresijos forma, kurią apsunkina vienas ar keli psichozės simptomai. Šie simptomai gali būti haliucinacijos, balsų girdėjimas ar bet koks kitas rimtas atitrūkimas nuo realybės.
Depresijos gydymas:
Efektyviausiai depresijos epizodai yra gydomi kompleksiniu būdu, kai taikomas tiek medikamentinis gydymas, tiek psichoterapija.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
- Medikamentinis gydymas. Depresiją diagnozuoja psichiatrai, kurie ir skiria medikamentinį gydymą. Depresijos atveju dažniausiai skiriami antidepresantai.
- Psichoterapija. Depresijos priežastys siejamos ne tik su biologiniais, bet ir su psichologiniais bei socialiniais veiksniais. Būtent dėl to depresijos atveju itin svarbus psichoterapinis gydymas ar psichologinis konsultavimas.
LGBT Asmenų Psichikos Sveikatos Ypatumai
Psichikos sveikatos sutrikimai tarp LGBT asmenų yra dažnesni dėl individualios ir socialinės paramos stokos. Socialinė atskirtis ir homofobijos baimė gali ne tik sukelti stresą, mažinti pasitikėjimą savimi, bet ir pastūmėti link rimtų emocinių sutrikimų, pavyzdžiui, depresijos. Dėl homoseksualumo kylančių savižudybių skaičius sudaro 30 proc. visų savižudybių.
Pagrindiniai depresijos požymiai LGBT asmenims:
- Prislėgta nuotaika, liūdesys, „gyvenimo pilkumas“, neaiškaus ilgesio jausmas.
- Malonumo jausmo praradimas.
- Energijos, fizinio ir psichinio aktyvumo netekimas.
- Nemiga: sunku užmigti, anksti prabundama, miegas yra negilus.
- Dirglumas, jautrumas emocinę įtampą keliančioms situacijoms. Vengiama bendrauti.
- Kritęs savęs vertinimas, nuolatinis kaltės jausmas.
- Pesimistinis ateities įsivaizdavimas.
- Apetito netekimas, svorio kritimas.
- Potraukis svaigintis alkoholiu ar narkotikais, taip siekiant „atsijungti“.
- Įvairūs nemalonūs pojūčiai kūne, kurių priežastis lieka neaiški.
- Polinkis save žaloti, mintys apie savižudybę.
Depresija gydoma psichotropiniais vaistais (dažniausiai - antidepresantais), psichoterapija arba taikomas kombinuotas vaistų ir psichoterapijos gydymas.
Pajutus psichikos sutrikimų požymius, LGBT asmenims patariama kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinama nemokama psichologinė pagalba, psichologinę pagalbą telefonu teikia įvairios tarnybos. Taip pat galima kreiptis į privačius psichikos sveikatos centrus.
Priklausomybės LGBT Asmenų Tarpe
Psichinis nestabilumas ir emocinė įtampa gali paskatinti ieškoti lengvų, bet laikinų sprendimų. Tokiu atveju rizikuojama įnikti į alkoholio, rūkymo ar narkotikų vartojimo priklausomybes.
Priklausomybės alkoholiui, tabakui ar narkotikams tarp LGBT asmenų kyla ne dėl klaidingai įsivaizduojamo „kitokio“ gyvenimo būdo, bet dėl psichologinių priežasčių.
Nuo įvairių priklausomybių kenčiantys asmenys gali kreiptis į šeimos gydytoją, psichikos sveikatos specialistus, taip pat - įvairias priklausomybių ligų klinikas.
Mitybos Sutrikimai LGBT Asmenų Tarpe
Psichologinės problemos taip pat gali sukelti mitybos sutrikimus. Šie sutrikimai pasireiškia apetito praradimu (ar savanorišku nevalgymu) ir svorio kritimu, ir, priešingai, padidėjusiu apetitu, persivalgymu ir svorio augimu. Pagrindiniai mitybos sutrikimai: nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir pastovus persivalgymas. 81 - 95 proc. sergančiųjų sudaro moterys ir mergaitės, todėl mitybos sutrikimų rizika yra didesnė LBT moterims. Tai taip pat viena iš dažniausių psichiatrinių diagnozių tarp jaunų moterų.
Pajututę valgymo sutrikimus, asmenys turėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar kitą sveikatos priežiūros specialistą, kuris padėtų įveikti psichologines mitybos sutrikimų priežastis. Taip pat galima kreiptis į įvairius valgymo sutrikimų centrus.
Smurtas Prieš LGBT Asmenis
LGBT asmenys dažnai patiria įvairaus pobūdžio smurtą, kuris yra neapykantos jų seksualinei orientacijai ar lytiniam tapatumui padarinys. Į neapykantos nusikaltimų grupę patenka žodinės patyčios, grasinimai smurtu, fizinis, seksualinis smurtas ir kitokio pobūdžio veikos prieš asmenį ar jo turtą. Nusikaltimų vykdytojais dažnai tampa ne pašaliniai žmonės, o artimo rato asmenys, kartais netgi šeimos nariai.
Smurtą patyrę ar tebepatiriantys LGBT asmenys turėtų nedelsdami kreiptis į šeimos gydytoją, psichikos sveikatos specialistus, krizių centrus ar kitas socialines paslaugas teikiančias įstaigas. Apie patiriamą smurtą būtina pranešti teisėsaugos institucijoms.
ADHD (Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimas) Suaugusiems
Įprasta manyti, kad ADHD (angl. - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas - tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc.suaugusiųjų, apie 50 proc.sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus. Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai - 5:1 santykiu. Sunkiausia sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė.
Rizikos veiksniai:
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius:
- ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD ( nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.);
- ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus;
- ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB;
- ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu;
- ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės. ( Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus) .
Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis , užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
ADHD tipai:
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
- Nedėmesingumas - nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos; Išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, Neatidumas; Užmaršumas.
- Hiperaktyvumas - bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
- Impulsyvumas - negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas; Lengvas su(si)erzinimas; Emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams , atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse- prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje).
ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo.
Diagnostika:
Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei :
- pacientui pasireiškia bent 5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai;
- šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn.,
- šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją;
- šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės ( prasidėjo iki 12 metų).
ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami.
ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai - dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai.
Jeigu hiperkinezinis sutrikimas buvo vaikystėje, o po to išnyko, ir atsirado kita būsena, pavyzdžiui, asocialus asmenybės sutrikimas arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas, diagnozuojamas naujas, o ne ankstesnis sutrikimas. Taip pat panašią ADHD būsenai simptomatiką gali sukelti hipoglikemija, skydliaukės patologija, apsinuodijimas švinu.
Gydymas:
Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus.
Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes. Stimuliatoriai - metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse). Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą.
Kiti vaistai- atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin). Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai.
Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
Psichoterapija:
- Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius.
- Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė.
- Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas.
- Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika.
- Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas.
Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus.
Kitos priemonės:
- Specialios dietos.
- Vitaminų arba mineralų papildai.
- Vaistažolių papildai .
- Nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3.
Skalės:
Įvertinti simptomus gali padėti suaugusiųjų ADHD diagnostikai naudojamos skalės : CAARS, WURS, ASRSv1.1. Paskutinę skalę gali užpildyti pats pacientas. Reikia užpildyti A ir B testo dalis. Testo A dalis daugiau atskleidžia pagrindinius ADHD simptomus, B dalis - papildomus požymius. 4 ir daugiau teigiamų atsakymų tamsesnėje A testo dalyje parodo didelę tikimybę ADHD suaugusių amžiuje.
Nerimas: Normali Reakcija ir Sutrikimas
Nerimas - tai normaliai kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, pavyzdžiui, dėl darbo, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia - jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik tiek šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame. Tuo metu tampa intensyvesnė medžiagų apykaita, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies veikla bei kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, padidėja raumenų tonusas. Kitaip tariant, gamtos esame apdovanoti gebėjimu sukaupti jėgas ties tuo, kas dabar svarbiausia, ir atidėti tai, kas gali palaukti.
Nerimas tampa sutrikimu tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo - pavyzdžiui, studentui prieš egzaminą taip „suka pilvą ir pykina“, kad jis negali nueiti į egzaminą; kitu atveju - žmogus gali būti tiek besijaudinantis dėl darbo, kad mintys jo neapleidžia vakare nei naktį - trukdo užmigti, kartojasi sapnuose.
Biologinės priežastys:
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį. Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos - organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies - kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų -raumenų - padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse.