Įvadas
Psichoanalizė, kaip gili ir kompleksiška žmogaus psichikos tyrinėjimo sritis, jau daugiau nei šimtmetį kelia aistras ir diskusijas. Nuo pat Zigmundo Froido (Sigmund Freud) darbų pradžios, ji susidūrė su iššūkiais, ypač santykyje su religija ir tikėjimu. Šiame straipsnyje nagrinėjami psichoanalizės fenomenų interpretacijos būdai, apžvelgiant skirtingas perspektyvas ir įžvalgas.
Psichoanalizė ir Religija: Įtampa ir Dialogas
Santykyje tarp psichoanalizės ir religijos ilgą laiką tvyrojo įtampa, kurią išprovokavo paties Z. Froido kritika religijai. Jis religiją laikė iliuzija, netgi haliucinacija, nesuderinama su realybe. Tačiau ar įmanoma, kad viename žmoguje tilptų psichoanalitinis mąstymas ir tikėjimas? Ar tarp jų egzistuoja skiriamoji linija? Ar tikėjimas ir psichoanalizė gali išsaugoti savo tapatumą?
Zigmundo Froido Kritika Religijai
Z. Froidas, būdamas aktyvus religijos kritikas, savo darbuose iškėlė keletą svarbių tezių:
- Dievas yra žmogaus kūrinys.
- Religingumas kyla iš vaikiško bejėgiškumo.
- Dievo paveikslas atkartojo vaiko matomą tėvo paveikslą, atkartoja Edipo situaciją.
- Tikrovė nepatvirtina religinių idėjų ar net prieštarauja joms.
S. Freudas išvedė paralelę tarp religinių apeigų ir obsesinių ritualų, prilygindamas religiją visuotinei obsesinei neurozei. Jis teigė, kad religija yra vaikystės metu užsimezgusi įkyrumų neurozė, kylanti iš baimės prieš baudžiantį Tėvą-Dievą, ir skirta šiam Tėvui nuraminti. Pasak S. Freudo, infantiliai tikima, kad Tėvas-Dievas gali apginti nuo gamtos stichijos, pasirūpinti geresne lemtimi bei teisingai atlyginti už paklusnumą, vargus ir netektis.
Atsakas į Froido Kritiką ir Alternatyvios Perspektyvos
Toks atviras priešiškumas religijai neskatino dialogo. Tačiau buvo ir nepritariančių balsų. T.S. Eliotas, komentuodamas Freudo darbus, teigė, kad jie mažai ką turi bendro su religijos praeitimi ar dabartimi.
Taip pat skaitykite: E. Fromm'o teorijos apžvalga
Nepaisant Z. Froido kritikos, net ir tarp klasikinės psichoanalizės pasekėjų būta kitaip mačiusių tikėjimo vietą ir reikšmę. Oskaras Pfisteris, pastorius ir S. Freudo draugas bei mokinys, gynė religijos ir psichoanalizės suderinamumą. Greta jo paminėtini ir tokie vardai kaip Meninger, Horney, Fromm, Loewald, Rizzuto, Kohut, Winnicott.
Galimos Froido Kritikos Priežastys
Psichoanalizės tyrinėtojai pastebėjo ir daugiau aplinkybių, galėjusių įtakoti S. Freudo nuostatas religijos ir religingumo atžvilgiu. Viena iš jų - skausmingi nesutarimai su psichoanalizės kitaminčiais ir bandymai aiškiau nuo jų (visų pirma K.G. Jungo ir A. Adlerio) atsiriboti. Kita spėjama priežastis - sudėtingi paties S. Freudo santykiai su savo motina, valdinga ir įtakinga moterimi, užgožusia silpnoką ir neryžtingą tėvą. Taip pat minima ir S. Freudo auklė, čekė katalikė, iš kurios mažasis Zigis parsinešė pirmuosius įspūdžius apie Dievą.
Šiuolaikinės Psichoanalizės Požiūris į Tikėjimą
Praėjus beveik šimtui metų nuo pirmųjų pastabų apie religiją, iliuzija vis dar gyva, o psichoanalizė permąsto savo požiūrį į tikėjimo fenomeną. Tikėjimo svarbą ginantys analitikai iš esmės laikosi požiūrio, jog žmogus negali įveikti tam tikros pažinimo ribos, o santykis su pasąmone savo turiniu yra santykis su Dievu.
Pasakojimo Svarba
Šiandien psichoanalizė suprantama ir kaip būdas papasakoti nenutrūkstamą savo paties istoriją. Šioje istorijoje nėra aiškios ribos tarp jos atkūrimo ir kūrybos. Tačiau istorijos ir savasties perkainojimas įmanomas tik turint tęstinumo pojūtį. Religiniai tekstai yra žmonių giminės pasakojimas, kuris kaskart iš naujo skatina perkainoti tiek tekstą, tiek autorius, tiek ir jo klausytojus.
Iliuzija kaip Pažinimo Fenomenas
Winnicott, Erikson, Bion, Balint, Meisner įvardijo poreikį turėti erdvę, neužimtą jokia baigtine prasme, erdvę, kurioje pažinimas rutuliojasi ir gimsta. Jis nuolatos turi iliuzijos atspalvį, nes niekuomet nepasiekia žinojimo begalybės. Nauja patirtis nepanaikina iliuzijos - ją pakeičia kita iliuzija.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
Pasąmonė ir Dieviškumas
K.G. Jungas teigė, kad religijos ištakos prasideda visuotinėje pasąmonėje. Bomfordas, pasiremdamas Matte-Blanco koncepcija apie simetrinę logiką, palygino penkias pasąmonės ir krikščioniško dieviškumo charakteristikas:
- Pasąmonė belaikė - laikas neribotas, Dievas amžinas.
- Pasąmonė beribė - erdvė neribota, Dievas - begalinis.
- Pasąmonė neprieštaringa - joje įmanoma viskas, Dievas neišsakomas, neišreiškiamas.
- Pasąmonė kondensuoja, Dievas - nedalijamas.
- Pasąmonei lygiavertė vidinė ir išorinė realybės, Dievas - Kūrėjas, galįs viską.
Dėl savo pasąmonės mes negalime išvengti sąlyčio su nežinojimu ir begalybe, arba, pasak Andrade, siela turi religinį matmenį.
Etiniai Aspektai ir Neutralumas
Psichoterapeutas su išankstine nuostata apie tikėjimą rizikuoja pavirsta egzorcistu, išvarančiu ne tik piktąsias, bet visas dvasias, arba misionieriumi, slapčiomis bandančiu atversti pasimetusią avelę. Psichoanalizė yra tiesiog metodas, o ne pasaulėžiūra. Asmeninis tikėjimas ar netikėjimas tampa tyrinėjimo objektu.
Psichoanalizė ir Meno Interpretacija
Psichoanalizė gali būti naudojama meno kūrinių interpretacijai, tačiau svarbu suvokti, kad bet kokia paradigma atveria vienas duris, tačiau užveria kitas. Pasitelkiant psichoanalizę kaip interpretacijos įrankį, priartėjama prie vienų dalykų, tačiau nutolstama nuo kitų. Todėl daugumos meno kūrinių visiškai paaiškinti neįmanoma.
Tarkovskio Perspektyva
Režisierius Andrejus Tarkovskis kritikavo psichoanalitinį požiūrį į meną, teigdamas, kad kūrybos motyvai ir esmė yra gerokai sudėtingesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą. Jis teigė, kad toks aiškinimas yra vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Tačiau svarbu pažymėti, kad dabartis yra sukurta vaikystės ir praeities.
Taip pat skaitykite: Freudo teorija
Lankstumas ir Laisvė
Vidinės laisvės pagrindas yra mąstymo lankstumas. Kuo žmogus lankstesnis savo mąstymu ir interpretacijomis, tuo jis yra maksimaliai laisvas. Lankstumas padeda mąstyti "out of the box". Dogmos ir sąžinės pinklės sukausto žmones ir atima iš jų laisvės dalį. Tačiau žmogus yra pajėgus suvokti savo trūkumus ir keisti save, taip pat pajėgus pasirinkti kuo tikėti ir kuo ne.
Grožis kaip Tiesos Simbolis
Grožis yra tiesos simbolis, tiesos kelio, kurį išsirenka žmogus, prasme. Grožio idėja keičiasi kartu su istorija bei filosofinėmis pretenzijomis ir tiesiog su kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykiais. Mūsų mąstymas, žinios, patirtis, norai, lūkesčiai vienus dalykus paverčia gražiais, kitus negražiais, trečius neutraliais.
Filotopinė Žiūra į Meną
Filotopinė žiūra, kurios pagrindai kyla iš egzistencinės fenomenologijos filosofinių pažiūrų sistemos, gali būti taikoma meno kūrinių analizei. Filotopija - tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas. Filotopinė literatūra artima fotografijai, nes literatūros kūrinių autorius į mylimą vietą žiūri ne kaip į vietą anapus, o kaip į vietą šiapus horizonto.
Filosofinė Antropologija ir Žmogaus Esmė
Filosofinė antropologija nagrinėja žmogaus esmę ir prigimtį jo būties požiūriu. Ji apima filosofinių sistemų žmogaus koncepcijas - žmogaus būties savitumo, gyvenimo prasmės, pažinimo, patyrimo, prigimties ir paskirties teorinius apmąstymus.
Pagrindinės Filosofinės Antropologijos Kryptys
Sąlygiškai galima skirti penkias filosofinės antropologijos kryptis:
- Natūralistinę (mokslinę)
- Egzistencialistinę (fenomenologinę)
- Integralinę
- Struktūralistinę
- Hermeneutinę (kultūrinę)
Žmogaus Būties Apibūdinimai
Filosofinės antropologijos atstovai įrodė, kad žmogus yra būtybė, kuri sugeba ir privalo klausti - kas jis yra, kaip tampa tuo, kuo yra. Žmogaus teorinę interpretaciją grindžiant egzistencijos paradigma išryškėjo dauguma esminių jo būties ir veiklos apibūdinimų: žmogaus būtis yra subjekto ir objekto kategorijomis nusakoma žmonių veikla; žmogaus veikla yra egzistavimo būdas, tapsmas asmenybe, savikūra; žmogaus būtis veikloje įsisavinama teoriniu mąstymu, pajauta, kalba ir technine veikla, pasireiškia mokslo, meno, religijos, institucijų, dorovės normų ir kultūros kitais pavidalais.
Dialogo Svarba
Neišvengiama dialogo su savimi ir kitu (žmogumi, Dievu ir pasauliu) būtinybė, teigianti kūrybos prioritetą prieš griovimą ir savigriovą, meilės - prieš neapykantą ir kitokių priešybių nevienareikšmišką supratimą. Dialogas atskleidžia vyksmą, kaip iš daiktų savaime atsiranda daiktai mums, kaip tai, kas svetima, tampa sava ir artima.
tags: #psichoanalizes #fenomeno #interpretacijos