Jūrinės nelaimės visada traukė žmonių dėmesį. Skęstantis laivas - tai ne tik techninė katastrofa, bet ir drama, kurioje atsiskleidžia žmogiškosios savybės: baimė, drąsa, panika, altruizmas ir egoizmas. Šiame straipsnyje panagrinėsime skęstančio laivo psichologiją, įgulos vaidmenį ir aptarsime keletą istorinių pavyzdžių.
Laivo Psichologija: Bangų ir Žmonių Likimai
Bangų fizika, nors ir sudėtinga, padeda suprasti, kaip bangos veikia laivus. Banga yra energijos perdavimas, o bangos ilgis - esminis dalykas, lemiantis energijos kiekį. Laivų atveju, bangų poveikis reiškia paprastą dalyką: skirtingiems vandenims skirti laivai būna skirtingo tvirtumo. Net ir didelis laivas, skirtas ežerams ar nedidelei jūrai, negali plaukti vandenynu.
Įsivaizduokite, kad bangos ilgis yra kokie 50 metrų, amplitudė - kad ir 5 metrai, o laivo ilgis - panašus, kaip bangos ilgis arba didesnis. Kas gaunasi? Ogi gaunasi, kad keliasdešimt metrų ilgio laivui vienas galas bando išnert iš po vandens, o kitas - biškį kabo ore. Toks bangų poveikis gali būti pražūtingas, kaip parodė „Mol Comfort“ konteinerių laivo istorija, kuris perlūžo per pusę ir nuskendo.
Įgulos Atsakomybė: Tarp Drąsos ir Panikos
Skęstant laivui, įgula turi atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį. Jų pareiga - užtikrinti keleivių saugumą, koordinuoti evakuaciją ir priimti greitus sprendimus kritinėse situacijose. Tačiau panika ir baimė gali paralyžiuoti net ir labiausiai patyrusius jūreivius.
„Titaniko“ katastrofa parodė, kaip svarbu yra tinkamas įgulos apmokymas ir lyderystė. Istorijos apie jūreivius, kurie paaukojo savo gyvybes, kad išgelbėtų kitus, liudija apie didvyriškumą ir altruizmą. Tačiau buvo ir tokių, kurie, ignoruodami savo pareigas, rūpinosi tik savo pačių išlikimu.
Taip pat skaitykite: Kelionės pandemijos akivaizdoje
„Titaniko“ Pamokos: Žmogiškumo Veidai Katastrofos Akivaizdoje
„Titaniko“ katastrofa yra neabejotinai vienas iš žinomiausių įvykių pasaulio istorijoje. Ši katastrofa nusinešė tūkstančius gyvybių, o išgyvenusiems visam gyvenimui paliko žymę.
J. Bruce Ismay, verslininkas, „Wall Star Line“, kuriai priklausė „Titanikas“, buvo apkaltintas tuo, kad sėdo į gelbėjimosi valtį, pamiršęs moteris ir vaikus. Spauda taip pat įtarė, kad būtent jis ir liepė laivo kapitonui padidinti greitį tragedijos naktį. Šio verslininko reikalavimu laive buvo sumažintas gelbėjimosi laivų skaičius, kad galėtų sutalpinti kuo daugiau keleivių. Kuomet išgelbėtus asmenis perkėlė iš valčių į laivus, J. B. Ismay’us pareikalavo suteikti jam atskirą kajutę ir didžiąją laiko dalį praleido apsvaigęs nuo opiumo.
Kartu su dar keliais vyras D. Buckley įšoko į gelbėjimosi valtį. Tačiau jūreiviai pareikalavo užleisti vietą moterims ir vaikams. Tačiau Danielis pradėjo verkti ir pasislėpė tarp kitų susirinkusių keleivių. Vėliau jis pats pasakojo, kad vienai moteriai jo pagailo ir jam ant galvos užmetė savo skraistę. Daugelis kartu su juo įšokusių vyrų buvo ištempti atgal į denį, į kai kuriuos jų netgi buvo paleistos kulkos, tačiau D.
Robertas Hichensas vadovavo vienos iš gelbėjimo valčių įlaipinimo operacijai. Surinkęs vos 28 iš 65 galėjusių tilpti valtyje žmonių jis priėmė sprendimą plaukti į švyturius horizonto tolumoje. Plaukiant kažkas iš keleivių pareikalavo grįžti atgal gelbėti likusiųjų, tačiau R.
Williamas Carteris 1912-ais metais su žmona ir vaikais plaukė „Titaniku“ iš savo nepamirštamos kelionės Europoje. Tragedijos naktį šeimos galva šoko į gelbėjimosi valtį paskui jau minėtą J. Bruce’ą Ismay’ų. Sėkmingo atsitiktinumo dėka jo šeima taip pat išsigelbėjo. Netrukus po grįžimo namo pora išsiskyrė, o W. Carterio žmona visiems papasakojo, kad vyras ją su vaikais paliko laive, įsiropštė į valtį ir išplaukė.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Iš skęstančio laivo ruošiantis išplaukti vienai paskutinių valčių, M. Hosono išgirdo, kaip gelbėjimo darbus prižiūrėjęs jūreivis šūktelėjo, kad „yra dar dvi laisvos vietos!“ Jis pamatė, kaip į ją įšoko vyras, ir nedelsdamas pasekė šiuo pavyzdžiu. M. Hosono dirbo Japonijos transporto ministerijoje ir buvo išsiųstas į Rusiją su specialia užduotimi. Grįždamas atgal jis atsidūrė „Titanike“. Grįžęs į Japoniją buvo pavadintas bailiu ir neteko darbo.
Nėra aiškios tikslios priežastys, tačiau keli išsigelbėję keleiviai savo gyvenimus baigė savižudybe. Henry Williamas Frauenthalis tragedijos dieną spėjo įšokti į gelbėjimosi valtį, nusileisdamas jis netgi sulaužė vienai iš ten buvusių moterų šonkaulius. 1927-aisiais jis nusižudė. Nepasisekė ir Juho Niskannenui, trečiosios klasės „Titaniko“ keleiviui, kuriam pavyko ištrūkti viena iš valčių. Vėliau jis apsigyveno Kalifornijoje, tačiau laimės ten nesurado - pasipelnyti iš aukso karštinės jam nepavyko, dažnai trūko darbo, būdamas 60-ies jis padegė savo paties namą.
Vos prasidėjus nelaimei turtuolis Cosmo Duffas Gordonas su šeima patraukė prie pirmosios gelbėjimo valties ir paklausė ten buvusių atsakingų asmenų, ar jiems galima į ją įlipti. Sulaukęs pagarbaus pritarimo jis pasinaudojo atsivėrusia galimybe ir įkalbėjo vyrus plaukti nesulaukus kitų nelaimėlių. Valtyje buvo užpildytos vos 12 vietų iš 40-ies. Jau plaukiant nuo skęstančio laivo kažkas iš įgulos pasiūlė grįžti gelbėti vandenyje atsidūrusių žmonių. Tačiau Cosmo žmona pareiškė, kad „jie gali apversti mūsų valtį“. Vyrai dar pasiginčijo ir priminė, kad jie, tikriausiai, nebegaus atlygio už šį reisą, o visi asmeniniai daiktai liko laive.
Šis trečiąja klase keliavęs 24-erių vyras į valtį pateko apgobęs galvą skraiste. Vėliau savo laiške tėvams jis rašė: „Aš stovėjau „Titanike“ ir išlikau ramus, tačiau laivas greitai skendo. Tuo metu jis jau buvo paniręs per 40 pėdų. Buvo likusi neišplaukusi paskutinė valtis. Tuomet aš akimirkai pagalvojau, kad jeigu tik man pavyktų ten prasmukti, aš būčiau išgelbėtas. Aš aplink kaklą buvau apsivyniojęs skraistę. Tiesiog permečiau ją ant galvos ir palikau besiplaikstančią šonuose. Buvau apsivilkęs neperšlampantį apsiaustą. Tuomet ėjau pro pat karininkus, kurie anksčiau buvo paskelbę šaudysiantys į kiekvieną vyrą, kuris tik drįs prisiartinti prie valties. Jie manęs nepastebėjo. Jie pamanė, kad aš esu moteris.
Restorano darbuotojas Paulas Mauge’as nepaisė taisyklės, kad „visų pirma gelbėjami laivo keleiviai“. Jis įšoko į jau besileidžiančią į apačią valtį. Teismui vėliau jis liudijo, kad stovėjo šalia turėklų kartu su virtuvės šefu P. Rousseu ir jam taip pat šaukė, kad šoktų į valtį.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
„Titanike“ D. Bishopas kartu su savo žmona grįžinėjo iš povestuvinės kelionės. Tragedijos naktį jo žmoną pasodino į gelbėjimosi valtį, tačiau pats Dickinsonas išsigelbėjo paslaptingomis aplinkybėmis. Pasak paties verslininko, denyje jį pastūmė, ir jis „netyčia“ įkrito į apačion besileidžiančią valtį. Pora išsiskyrė 1916-aisiais, tų pačių metų kovo 16-ąją Helen mirė, o D. Bishopas antrą sykį vedė kovo 14-ąją. Tą naktį majoras Peuchenas gelbėjimosi valtyje atsidūrė „sutapus atsitiktinumams“, kurių aplinkybės nėra aiškios iki pat šiandien. Vienam iš valties vadų prireikė pagalbos, o karininkas A.
Šios istorijos atskleidžia įvairius žmogiškumo veidus: nuo savanaudiškumo ir bailumo iki pasiaukojimo ir drąsos. „Titaniko“ katastrofa tapo pamoka, kad net ir moderniausi laivai nėra neįveikiami, o žmogiškasis faktorius visada vaidina svarbų vaidmenį.
Šiuolaikiniai Iššūkiai: Technologijos ir Žmogiškasis Faktorius
Šiandien kariniai laivai turi būti bent jau dalinai slapti, kad jų nebūtų galima lengvai aptikti ir sunaikinti, o priešui būtų sunkiau juos šnipinėti. Tačiau dabar JAV karinio jūrų laivyno laivai elgsis visai priešingai - jie garsiai skelbs apie savo koordinates. Sakoma, kad tai - būtinybe.
Technologijos nuolat tobulėja, tačiau žmogiškasis faktorius išlieka svarbus. Net ir modernūs laivai, tokie kaip Jungtinės Karalystės lėktuvnešis „HMS Queen Elizabeth“, gali susidurti su netikėtais iššūkiais, kaip parodė incidentas su mėgėjo dronu.
Rusijos karinio jūrų laivyno vadas admirolas Nikolajus Jevmenovas susitiko su nuskendusio raketinio kreiserio „Moskva“ įgulos nariais ir pareiškė, kad jie toliau tarnaus kariniame jūrų laivyne, šeštadienį pranešė Gynybos ministerija. Vienas iš svarbiausių Rusijos karinio jūrų laivyno karo laivų plaukioja apleistas arba jau guli Juodosios jūros dugne - tai didžiulis smūgis Rusijos kariuomenei. Ukrainos gynėjai užpuolė Rusijos laivyno flagmaną - raketų kreiserį „Moskva“.
Pandemijos Įtaka: Karantinas Jūroje ir Sausumoje
COVID visame pasaulyje yra naujiena ir visame pasaulyje tai, kas yra dabar, bent kažkiek blogiau nei tai, kas buvo 2019 m. Kiek pastebėjau, ar žmogus sakys “Pas mus blogiausia” ar “Pas mus geriausia” daugybėje šalių priklauso nuo žmogaus politinių pažiūrų: kas remia valdžią (dėl kitų priežasčių, nei pandemija), bando įžvelgti gerus dalykus pandemijos valdyme, kas jos neremia - blogus. O iš tikrųjų nei Europoje, nei Amerikoje ligos nesustabdė nė viena valstybė: tik vienu metu banga “nušluoja” vienas šalis, tada jos išsiveržia į liūdnos statistikos priekį, paskui - kitas šalis ir jau jos ima pirmauti. Tai atspindi ir Brazilijos prezidento reitingai: kai Braziliją tranko pandemijos bangos, prezidento populiarumas krenta, o kai virusas labiau siaučia anapus ilgų Brazilijos sienų - kyla.
2021 metus pasitikome Brazilijoje. Dirbome per atstumą. Tik, užuot tą darę užsidarę iš namų, stengėmės pasirinkti vietas pagal situaciją. Deriname darbus, savanorystę bei praturtinančias patirtis. Dabar Brazilijoje praleidome tris mėnesius - daugiau nei per gyvenimą esu praleidęs bet kurioje kitoje Amerikos šalyje. 2021 m. Turėjome grįžti sausio 4 d., bet bilietus atšaukė. Aviakompanija siūlė skristi atgal kad ir sausio 5 d. - bet pasikeičiame įsigyjame vasario 12 d. Iš tikro, kaip dabar jau aišku, galimybių dirbti Lietuvoje “gyvai” sausį/vasarį šiaip ar taip dėl vis tęsiamo karantino nebus, o jei jau dirbti per atstumą, tai jokio skirtumo 10 km ar 12000 km.
Brazilijos prezidentas prieštarauja karantinams. Tačiau galią juos įvesti turi gubernatoriai, merai. San Paulo gubernatorius Dorija - vienas didžiausių karantinistų. Aišku, tik „laisvosios“ Brazilijos masteliais, o ne Europos. Jis, būna, čia sutrumpina darbo laiką, čia uždaro restoranus - bet tik tol, kol mato didelį pavojų, kad ligoninės nesusitvarkys: savaitgalį, savaitę, dvi, bet ne mėnesių mėnesius. San Paulas dabar - geltonojoj zonoj (viskas galėtų veikti iki 22 val.), bet Kalėdų ir Naujųjų metų „tridieniams“ Dorija visą valstiją laikinai pasiuntė į Raudonąją zoną (t.y. karantiną). Pakrantės miestų merai pyksta, gubernatoriaus neklauso: juk kurortams šitos šventės pats darbymetis. Pirmas kartas per pandemiją, kai ne Lietuvoje atsiduriu karantine. Paskutinė „naujamečio karantino“ diena. Užsukame į Kampos do Žordao, aukščiausią ir vėsiausią Brazilijos miestą, į kurio vokiškai-šveicariškus namus brazilai važiuoja… žiemoti. Tas pats San Paulo gubernatorius žiemomis reziduoja ten! Kad pajustų tikrą europinę žiemą - na, beveik tikrą. Jei pasiseka, paspaudžia kokių +5 šaltukas… Mūsų viešbutyje kabo nuotraukos su sniegu ir data - 11/10/2001. Ech, net ir tridienis karantinas spinduliuoja tokiu depresyviu liūdesiu! Gražiomis miestelio gatvėmis gausybė žmonių vaikštinėja it po kokį uždarytą lunaparką. Galvojame parsivežti į viešbutį maisto. Randame kur atidaryta. Užsisakome. Mūsų nuostabai padavėjas taria: „Ar norite išsinešimui, ar vietoje?“. „Vietoje“ - įdomumo dėlei sakau - ką gi jie dabar darys? Kažin. Mus nulydi į kiemą, kurio nuo gatvės nesimato. Jis toks nutriušęs, tikriausiai, įprastu metu ten klientai išvis neleidžiami. Bet dabar ten pernešti lauko baldai, sėdi ir pora kitų svečių, pasislėpę tarsi kokiame JAV prohibicijos laikų „speakeasy“. Šitaip pirmą kartą nuo pat pandemijos pradžios, pačiam sau netikėtai, pažeidžiu vietines koronaviruso kontrolės priemones. Rytojaus dieną Kampos do Žordao atgyja, tarsi virsta kitu miestu. Viskas atsidaro: pasivaikštome parke su nuostabiais araukarijų medžiais, lynų keltuvu pakylu viršum miesto. Ir papietaujame toje pat burgerinėje - šįsyk jau prie oficialaus staliuko terasoje. Saulė patekėjo iš naujo ir dabar viskas vėl legalu! Sausio 3 d. per pavojinga, sausio 4 d. - ne.
Padavėja nuoširdžiai nustemba, kad tokiu metu atvykome į Braziliją, specialiai pabėgome iš Europos, nes “ten nebeišeina įprastai dirbti ir gyventi”. Iki tol jai atrodė tarsi aksioma, kad Brazilija su COVID tvarkosi itin blogai: ką mėgina įteigti Brazilijos opozicija. „Ką jūs, pas jus čia beveik viskas veikia, o pagal mirusiųjų procentą visos pandemijos metu neatrodote blogiau, nei Europa“ - pasakome realybę.