Psichodinaminės Teorijos Bruožai ir Apibrėžimas

Įvadas

Psichodinaminės teorijos yra vienas iš pagrindinių asmenybės teorijų tipų, nagrinėjančių asmenybės raidą ir funkcionavimą per prizmę įgimtų paskatų, psichinės energijos panaudojimo dėsningumų bei psichikos dalijimo į sąmoningas ir nesąmoningas sritis. Šios teorijos, kurių pradininkas yra Sigmundas Freudas, giliai įsišaknijusios psichologijos istorijoje ir toliau daro įtaką šiuolaikiniam asmenybės supratimui. Šiame straipsnyje išnagrinėsime psichodinaminės teorijos esmę, pagrindinius bruožus, apibrėžimus ir raidą.

Asmenybės Samprata Psichodinaminėse Teorijose

Asmenybė - tai abstrakti sąvoka, apibūdinanti individo unikalumą, jo psichologinių ir elgesio savybių visumą, kuri skiria jį nuo kitų. Asmenybė pasižymi aktyvumu, kryptingumu ir sąmoningu santykiu su tikrove. Jos formavimąsi veikia įvairūs veiksniai, tokie kaip temperamentas, charakteris, psichiniai procesai, amžius, intelektas, lytis ir aplinka.

Psichodinaminės teorijos asmenybę interpretuoja atsižvelgdamos į įgimtas paskatas (gyvenimo ir mirties instinktus), psichinės energijos panaudojimo dėsningumus, aiškina asmenybės raidą ir integraciją psichikos dalijimu į sąmoningas ir nesąmoningas sritis.

Psichoanalitinių Psichodinaminių Teorijų Raida

Psichoanalitinės psichodinaminės teorijos atsirado XX amžiaus pradžioje. Jų šalininkai (klasikinės psichoanalitinės teorijos - S. Freudas, C. G. Jungas, socialinės - A. Adleris, E. Frommas, H. S. Sullivanas, šiuolaikinės - O. Kernbergas, M. Klein ir kiti) asmenybę interpretuoja atsižvelgdami į įgimtas paskatas (gyvenimo ir mirties instinktus), psichinės energijos panaudojimo dėsningumus, aiškina asmenybės raidą ir integraciją psichikos dalijimu į sąmoningas ir nesąmoningas sritis.

Sigmundas Freudas sukūrė asmenybės raidos stadijų teoriją, kuri apima oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę stadijas. Kiekviena stadija susijusi su tam tikra kūno zona ir psichologiniais iššūkiais, kurie turi įtakos asmenybės formavimuisi.

Taip pat skaitykite: Apie humanistinės psichologijos kryptis

Pagrindiniai Psichodinaminės Psichoterapijos Aspektai

JAV psichologas J. Šedleris išskyrė septynis pagrindinius psichodinaminės psichoterapijos bruožus, nulemiančius psichoterapijos veiksmingumą:

1. Koncentravimasis į emocines reakcijas: Emocinės reakcijos yra vienas iš pagrindinių atspirties taškų psichoterapijoje. Giluminėje psichoterapijoje siekiama įgyti emocinių įžvalgų, nagrinėjant įvairius jausmus, kurių pacientai ir patys negali apibūdinti. Emocinės įžvalgos rezonuoja su gilesniais psichikos sluoksniais ir daro įtaką ilgalaikiams pokyčiams.
2. Gynybos mechanizmų ir pasipriešinimo tyrinėjimas: Terapijoje svarbu adresuoti įvairius gynybos mechanizmus, kurių imamasi, kad būtų išvengta nerimą keliančių situacijų. Giluminėje terapijoje specialistai aktyviai tyrinėja visus šiuos vengimo būdus, nes dažniausiai jie slepia psichologiškai svarią informaciją.
3. Pasikartojantys modeliai, temos ir šablonai: Giluminėje terapijoje dirbama su pasikartojančių modelių (angl. patterns) atpažinimu: jausmuose, mintyse, santykiuose, savęs suvokime ir net gyvenimo patirtyse.
4. Praeities patirčių analizė: Ankstyvosios patirtys yra ypač svarbios, o jų nagrinėjimas neretai būna pirmas žingsnis savęs pažinimo kelyje. Žvilgsnis į praeitį tarsi sukuria tiltą, kuriuo galima vesti sąsajas su dabartimi. Taip galima atrasti dabartyje „gyvenančius“ ir pasikartojančius praeities modelius.
5. Tarpasmeniniai santykiai: Daug dėmesio skiriama kliento tarpasmeniniams santykiams ir socialiniam gyvenimui analizuoti. Taip galima atpažinti įvairius prieraišumo modelius, įgūdžių trūkumus ir suprasti, ar žmogus sugeba pasirūpinti savo emociniais poreikiais.
6. Psichoterapinis santykis: Santykis tarp paciento ir psichoterapeuto yra viena svarbiausių psichoterapijos dalių, nes šis santykis dažnai būna emociškai stiprus ir prasmingas. Neretai pasikartojantys modeliai ar temos, būdingi paciento tarpasmeniniuose santykiuose, iškyla šiame santykyje. Tai suteikia galimybę analizuoti iškylančias temas naujame kontekste.
7. Fantazijų, sapnų ir kitų vaizduotės reiškinių tyrinėjimas: Giluminėje terapijoje svarbu dalintis bet kokiomis mintimis - kas tuo momentu iškyla. Ši medžiaga yra labai vertinga, nes ji daug pasako apie tai, kaip žmogus mato save, gyvenimą ir kitus žmones.

Šios septynios ypatybės yra tik pagrindai - gelmių psichoterapijoje vyksta daug daugiau, nei čia aprašyta. Taip pat skaitant, turbūt nesunku suvokti, kad visos šios funkcijos vyksta ne po vieną atskirai, o yra tiesiogiai priklausomos vienos nuo kitų. Galų gale svarbu paminėti, kad kai kurios ypatybės tam tikrose giluminės psichoterapijos pakraipose gali būti ryškesnės nei kitose. Pavyzdžiui, psichoterapinis santykis stipriau akcentuojamas M. Klein psichoanalitinėje teorijoje, o klasikinėje Jungistinėje psichoterapijoje daugiau dėmesio gali būti skiriama sapnų analizei.

Psichodinaminė Asmenybės Samprata Psichikos Lygmenyje

Anot Jungo, psichika, kaip ir bet kokia kita energijos sistema, yra priklausoma nuo dviejų priešybių įtampos. Sąmonė yra pasąmonės priešingybė - sąmonė mums gerai pažįstama, o pasąmonė - svetima. Jungistinėje psichologijoje viena iš bazinių teorijos dalių yra tai, kad psichika yra savireguliuojanti sistema. Kadangi ji - savireguliuojanti, sąmonės veiksmai kompensuoja pasąmonės vienpusiškumą, o pasąmonės veiksmai kompensuoja sąmonės vienpusiškumą. Energija generuojama dviejų priešybių įtampoje, tad asmenybės augimas priklauso nuo požiūrio, priešingo sąmonės požiūriui, atradimo. Sąmonė, dažnai to nežinodama, nuolat ieško savo pasąmoningos priešingybės.

Vykstant pokalbio terapijai, psichikos lygmenyje ilgainiui įvairus pasąmonės turinys yra po truputį paverčiamas į sąmonę, t. y., įsisamoninimas. Taip ji prisideda prie psichinės energijos išlaisvinimo, asmenybės tobulėjimo link. Tai vyksta nuolatos, tačiau pastebima tik susidūrus su vidiniais ar išoriniais sunkumais, kai pasąmonė, siekdama atsverti kokį nors sąmonės vienpusiškumą, pradeda kompensuoti sąmonei „nepatinkančiais“ būdais. Ši kompensacija gali pasireikšti sapnuose ar fantazijose, pykčio priepuoliais, psichosomatiniais simptomais ar kitokiais emocijų antplūdžiais ir panašiai.

Šiuos ir įvairius kitus simptomus galima interpretuoti kaip ženklus iš pasąmonės, kad kažkas mūsų psichikoje arba gyvenime yra per daug vienpusiška. Sukūrus ryšį tarp ego (mūsų sąmonės centro) ir savasties (mūsų visos psichikos centro, esančio pasąmonėje), dvi priešingybės (sąmonė ir pasąmonė) gali koja kojon judėti link asmenybės augimo ir tobulėjimo.

Taip pat skaitykite: Konsultavimo apžvalga: psichodinaminis požiūris

Individualiosios Psichologijos Teorija

Individualiosios psichologijos teorijos kūrėjas A. Adleris teigė, jog asmenybės raidai ir elgesiui įtakos turi dviejų priešiškų jėgų susidūrimas, jų priešiškumas. Vienu atveju viena jėga glūdi pačiame individe, kita - socialinėje aplinkoje.

A. Adleris (1870 - 1937) buvo vienas iš psichodinaminės krypties asmenybės teorijų kūrėjas. Šios krypties atstovai teigia, kad yra sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, bet ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Jis asmenybę apibrėžia taip: „Asmenybė - individas, kuris funkcionuoja kaip vientisa būtybė“. A. Adler sukūrė individualiąją asmenybės teoriją, kuria stengėsi pabrėžti tai, jog žmogaus individualumą nulemia ir jį formuoja socialinis kontekstas. „Žmogus tampa individualus tik socialiniame kontekste“. Pasak A. Adler asmenybės teorijos, žmogus turi įgimtą bendrystės jausmą, nes norėdamas įveikti savo gyvenimo vargus, žmogus turi išmokti bendradarbiauti su kitais žmonėmis, reikia dalyvauti visuomeniniame gyvenime tam, kad asmenybė tinkamai vystytųsi. Skirtingai nei jo pirmtakas Z. Freud, A. Adler savo teorijoje teigia, jog žmogaus gyvenimą lemia tikslas. „Žmogus negali mąstyti, jausti, norėti, netgi sapnuoti, jei to nesąlygoja, nelemia, neriboja, nekreipia įsivaizduojamas tikslas“. A. Adler savo teorijoje pabrėžia menkavertiškumo jausmą, kuris nėra negatyvus dalykas. Šis jausmas skatina žmones siekti pranašumo prieš kitus, tobulumo. Menkavertiškumo jausmas kiekvienam žmogui yra individualus. Labai svarbią vietą A. Adler teorijoje užima gyvenimo stilius. „Būdai, kuriais siekiama tobulumo, gyvenimui bėgant suformuoja konstruktyvių arba destruktyvių bruožų sistemą, vadinamą gyvenimo stiliumi“. Sveiko gyvenimo stiliaus ypatybės: visuomeniškumas, džiaugsminga nuotaika, optimizmas, užuojauta kitiems žmonėm, saiko jausmas.

A. Adler manymu, kiekvienas žmogus pats atranda savo gyvenimo tikslus ir susikuria gyvenimo stilių tiems tikslams pasiekti. Asmenybė suteikia kryptį savo vystymuisi. „Žmogus - tai unikalių motyvų, bruožų, interesų, vertybių sistema“. Jis sugeba suvokti savo menkavertiškumą bei siekiamus tikslus. Žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje susikurtiems gyvenimo tikslams. Savo teorijoje A. Adler įrodinėja, kad noras pirmauti yra pagrindinis žmogaus noras. Pirmavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. A. Adler pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla, todėl žmogus yra laisvas ir nevaržomai gali pasirinkti savo gyvenimo stilių.

A. Adler teigia, kad žmogaus asmenybės vystymąsi lemia genetiniai ir aplinkiniai veiksniai. Jis daug plačiau kalba apie kūdikio, vėliau vaiko ir suaugusiojo laikyseną, kuri yra labai veikiama aplinkos įspūdžių. Todėl kiekvienas žmogus daug dėmesio skiria tik tam tikram gyvenimo, aplinkos, įvykio aspektui. Žmonių gyvenimo sąlygas lemia kosminiai ir socialiniai veiksniai. Bendrystės poreikis visada reguliavo žmonių santykius. Žmogus neįstengia pasipriešinti gamtai, jam reikia pagalbinių priemonių, kad galėtų egzistuoti ir išlikti. Kaip teigia A. Adler, augančio vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, išsikovoti pripažinimą arba parodyti savo silpnumą. Vieni vaikai reikalauja pripažinimo, kaupia jėgas ir stengiasi jas panaudoti, o kitų elgesys labiau primena spekuliavimą silpnumu, silpnybių demonstravimą įvairiausiais būdais. Jų elgesys nusižiūrėtas iš aplinkos, kuri gali vaikui padaryti net priešiškumo įspūdį, t. y. jam pasaulis atrodys priešiškas. Tarp sunkumų yra kultūros trūkumai, pasireiškiantys ekonominėmis vaiko sąlygomis. Asmenybės vystymuisi didelę reikšmę turi ir auklėjimas. Pasak A. Adler asmenybės teorijos, įgimti sugebėjimai yra puolimas ir gynyba, kurie panaudojami tam tikromis aplinkybėmis. Tad psichikos gyvenimas tėra kompleksas puolimo ar gynybos priemonių, kuriomis reaguojama į aplinkos poveikį.

Konsultavimas, Terapija/Analizė - Ribų Beieškant

Individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė teigia, jog yra dalykai įvykstantys terapijoje, kurie niekada neįvyks konsultavime. Yra priemonės, kurias naudoja psichoterapeutai, kurių nepanaudosi konsultavime. Konsultavimas nevirsta terapija nei „netyčia“, pvz. vien dėl ilgiau trunkančio darbo, ko atrodo kartais bijosi konsultantai, nei „tyčia“, nes galbūt aš kažkaip „savyje tai natūraliai turiu“. Jos įsitikinimu tai yra skirtingos profesijos. Tai tarsi priėjimas prie tos pačios pelkės su skirtingais įrankiais - vieni stato tiltus, kiti melioruoja.

Taip pat skaitykite: Savęs pažinimas per psichodinaminę terapiją

Individualiosios psichologijos atstovas Ričardas Koppas pateikė tokią takoskyrą tarp konsultavimo ir analizės: konsultavimas tai yra metodas, kurio pagalba žmogus gali geriau pažinti bei suvokti savo turimą gyvenimo stilių, jo susiformavimo aplinkybes ir tada įgalintas padrąsinančio bendravimo su konsultantu gali prisiimti daugiau atsakomybės už savo gyvenimo kūrimą. Terapijos ir analizės procese nauja emocinė patirtis sudaro sąlygas naujo gyvenimo stiliaus kūrimui. Analizė -S.Freud kalba apie analizę kaip apie procesą tarp dviejų - paciento ir analitiko - froidiškoji pora (freudian pair) (Ch.Bollas, 2001), kurią sudaro paciento laisvos asociacijos ir analitiko vienodai padalintas dėmesys (evenly suspended attention), iš esmės meditatyvi būsena. Šio proceso eigoje „ analitikas pagauna paciento pasąmonės dreifavimą su savo paties pasąmone (catching the drift of the patient’s unconscious with his own unconscious”).Jeigu terapija yra gydymo metodas, tai analizė yra savęs ugdymo, formavimo, judėjimo tolyn gyvenimo keliu metodas.

Konsultavimas yra labiau struktūruotas procesas negu psichoterapija. Tiek visos trukmės atžvilgiu, tiek kiekvienoje sesijoje. Konsultavimas ne tik, kad neskatina kliento regreso, bet išlaiko jį suaugusiojo pozicijoje. Perkėlimas ir kontraperkelimas vyksta visuomet. Tačiau, klausimas, kiek suteiksime jam reikšmės psichologinės pagalbos procese. Konsultavime dirbame su mažiau „apgintais“ pasąmonės reiškiniais, t.y. nuostatomis/ įsitikinimais, jausmais, į kuriuos klientas galėjo neatkreipti dėmesio/ neįvardinti/ nesuteikti tam reikšmės. Konsultantas stengiasi parodyti „žiūrėk - tai yra tavo jausmai, tai yra tavo reakcija, tai esi tu“.

Gynybos Mechanizmai

Gynybos mechanizmai - tai automatiškai vykstantys psichologiniai procesai, kurie apsaugo asmenybę nuo nerimo, vidinių ar išorinių stresorių įsisąmoninimo.

• IŠSTŪMIMAS - nerimą keliančių jausmų ir minčių šalinimas iš sąmonės.
• PERKĖLIMAS - seksualinių arba agresyvių impulsų išreiškimas kitiems priimtinesniems asmenims.
• ATVIRKŠTINIS REAGAVIMAS - stiprios, neįsisąmonintos elgesio, jausmų tendencijos pakeičiamos priešingomis
• REGRESIJA - grįžimas prie nebrandaus elgesio stereotipų.
• PROJEKCIJA - savo negatyvių bruožų, jausmų, elgesio motyvų priskyrimas kitiems žmonėms.
• RACIONALIZACIJA - pseudoprotingas aiškinimas, padedantis nuslėpti savigarbai kenkiančius norus ar poelgius.
• SUBLIMACIJA - nepriimtinų impulsų transformavimas ir realizavimas visuomenėje priimtina veikla.

Išankstinės Nuomonės

Išankstinė nuomonė gali trukdyti objektyviai vertinti situaciją ir priimti tinkamus sprendimus. Svarbu atpažinti ir įveikti šias kliūtis, kad būtų galima efektyviai bendrauti ir bendradarbiauti.

• IŠANKSTINĖ NUOMONĖ
• SAVE IŠPILDANTI PRANAŠYSTĖ
• STEREOTIPAI
• ATRIBUCIJOS KLAIDA
• PIRMASIS ĮSPŪDIS
• BAIGMĖS EFEKTAS
• AUREOLĖS EFEKTAS
• PRITARIMO ILIUZIJA
• VIENINGUMO ILIUZIJA

Konfliktų Iliuzijos

Konfliktų iliuzijos gali trukdyti rasti konstruktyvius sprendimus ir susitarti.

• „Blogo žmogaus” iliuzija. Žmogus, gindamas savo interesus, jaučiasi teisus ir yra įsitikinęs, kad oponentas nieko neišmano.
• „Kertinio akmens” iliuzija. Žmogus mano, kad priešininkų pozicijos nesuderinamos, o problema tokia sudėtinga, kad neįmanoma jos išspręsti.
• Galimybė laimėti kitai pusei pralošiant. Žmogus mano, kad tik viena pusė gali būti teisi ir ką nors laimėti.

Streso Reakcija

Stresas sukelia organizmo adaptacinių galimybių mobilizaciją: padažnėja kvėpavimas, padidėja kūno temperatūra, kraujospūdis, išsiskiria daugiau hormonų.

Asmenybės Tyrėjas

Kiekvienas žmogus yra:

1. Toks pat kaip visi kiti žmonės - jis turi žmogiškų ypatumų.
2. Toks pat kaip kai kurie žmonės - tai yra jis turi grupinių ypatumų.
3. Kitoks negu visi kiti - jis pasižymi individualiais ypatumais.

Psichodinaminės Krypties Autoriai

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą - nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia asmenybe.

Z. Froidas

Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.

• Id - seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis.
• Ego - sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka.
• Superego - viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

K. G. Jungas

K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs pasąmonės terminą. Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.

• Ego - tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės, tai yra sąmonė.
• Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę.
• Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir egzistuojanti už atskiro individo ribų. Svarbiausi jos komponentai ra archetipai - universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią.

A. Adleris

Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Bet oAdleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka - žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo. Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų, individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais. Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti. Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

#

tags: #psichodinamines #teorijos #bruozai