Psichologija, kaip mokslas, apima daug daugiau nei tik kartų teorijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologijos mokslo raidą, jos šakas ir metodus, taip pat įvertinsime psichologijos ir meno ryšį.
Kas Yra Psichologija?
Psichologija - mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos įvairios psichologijos šakos.
Psichologijos Šakos: Įvairovė Ir Klasifikacija
Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, tačiau vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.
Psichologijos Metodai: Įrankiai Psichikos Tyrinėjimui
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Taip pat skaitykite: Psichologinis poveikis: menas ir jaunimas
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
- Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos Raida: Nuo Filosofijos Iki Mokslo
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika: Sielos Paieškos
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" (Charektere). Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai: Mistikos Ir Teologijos Įtaka
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Naujieji Amžiai: Protas Ir Patirtis
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys.
Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas.
Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką. Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX Amžius: Psichologija Tampa Savarankišku Mokslu
Apie 200 m. XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys.
Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį. Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe). Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu.
Psichoanalizės Įtaka: Sigmundas Freudas Ir Pasąmonės Tyrinėjimai
Anot psichoanalitiko R. Milašiūno, mūsų visuomenei yra būdinga lengvai teisti ir nuteisti. Lygiai taip pat nemaža mūsų žmonių dalis linkusi lengvai interpretuoti faktus, o taip pat ir įvairių mokslininkų pasisakymus. Būtent tai ir paskatino šiek tiek giliau pažvelgti į psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo idėjas. Ne vienas paprastas žmogus pasakytų, kad Freudas jam artimas, mat šio idėjos gerokai praardė ne tik sustabarėjusios psichiatrijos pamatus, bet atvėrė iki tol nepastebėtas filosofijos, kultūrologijos, meno ir dar daugelio kitų sričių duris.
Freudo idėja visai kita: žmoguje nuolat kyla vidiniai konfliktai, kurie ir verčia mus vienaip ar kitaip mąstyti, jausti ar pasielgti. Tų konfliktų pagrindas - prieštaringų jėgų, irgi kylančių mūsų vidiniame pasaulyje, susidūrimas. Tai gyvybė ir mirtis, kurias Freudas iškėlė gerokai aukščiau kūniškų reikalų. Freudas norėjo, kad žmogus būtų pajėgus biologinius instinktus suvaldyti ir, pažindamas jiems atstovaujančias varas, pasukti brandesnio, nei primityvusis funkcionavimas, keliu.
Taigi Freudas nupiešė gana konfliktišką mūsų prigimties paveikslą. Jis pastebėjo, kad mumyse nuolat vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, tarp meilės ir agresijos, tarp noro suartėti ir baimės būti atstumtam ar užvaldytam. Ta kova nuspalvina mūsų pasąmonę ir įvairiais būdais prasiskverbia į kasdienybę. Vidinis konfliktas visuomet kuria kompromisą: mes galime ir mylėti, ir pavydėti; mes galime pykti ir trokšti būti su tuo pačiu žmogumi.
Anot R. Milašiūno, jei būtume pajėgūs kritiškiau pažvelgti į savo visažiniškumą, taptume ir labiau įžvalgūs, o tai padėtų mums pamatyti ir kitą medalio pusę, o taip pat ir tai, kad mokslas nėra vienpusiškas, bet slepiantis savyje ir gerokai gilesnes tiesas.
Meno Psichologija: Kūrybos Ir Emocijų Sąveika
Psichologijos veiklos praktikoje vis dažniau taikoma dailės terapija. Psichologės teigimu, Priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriuje pagrindinė užsiėmimų funkcija yra padėti jaunimui piešimu suvokti bei išreikšti savo emocijas, paskatinti kalbėti apie skaudžias gyvenimo patirtis, gilintis į save bei kitus. Meno terapiją VDU absolventė taiko dirbdama ir su negalią turinčiais vaikais dienos centre, kur svarbiausia tokios terapijos funkcija yra vaikų saviraiškos skatinimas, smulkiosios motorikos lavinimas, bendravimo vienas su kitu ugdymas kartu kuriant.
Spalvos Ir Jų Reikšmė Meno Terapijoje
Spalva nėra objektyvus dalykas, kadangi tai yra pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija - tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Spalvos pojūtį veikia akies jautrumas, mūsų suvokimas, amžius, gyvenimo patirtis, mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai renkasi ryškesnes spalvas, labiau jas mėgsta, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Spalvų suvokimui, pasirinkimui turi įtakos ir lytis, berniukai ir mergaitės renkasi skirtingas spalvas kaip savo mėgiamas.
Šiuo metu jau neabejojama, kad spalvos daro įtaką žmogui, jo psichologinei būsenai, nuotaikai. Taip pat pagal spalvas, jų pasirinkimus galima nusakyti žmogaus charakterį, psichologinę būseną. Tam yra skirti psichologiniai testai (iš kurių vienas labiausiai paplitusių - Liušerio spalvų testas). Spalvų įtaka pabrėžiama ne tik psichologijoje, bet ir interjero dizaine, sakoma, kad atitinkamos spalvos gali mus raminti, nuteikti darbui, slopinti, erzinti, slėgti ar net veikti mūsų apetitą.
Psichologė, savo darbe taikanti meno terapijos metodus, nėra linkusi vertinti žmogaus kūrinių, piešinių vien pagal spalvas. Jos nuomone, meno terapija nėra diagnostika ir be paties žmogaus vertinti jo piešinius nėra prasmės. Piešiniai, piešimo būdas, objektai piešiniuose, spalvos gali atskleisti kai kuriuos dalykus apie asmenybę, nuotaiką, emocinę būseną kūrimo metu.
Saviraiška Per Meną: Kūrybos Galia
Daugelis linkę manyti, kad piešti mėgsta tik vaikai, o suaugusiojo amžiuje kūryba, piešimas nustumiami į šalį. Galbūt taip yra todėl, kad maži vaikai piešdami atsipalaiduoja, leidžia sau piešti tai, ko norisi, nebijo, kad jų piešiniai bus vertinami, jiems tiesiog gera piešti, kurti.
Taikant meno terapijos metodus savo užsiėmimuose, dažnai tenka susidurti su tokiais suaugusiųjų ar net paauglių pasakymais kaip „nemoku piešti“ ar „nežinau kaip tai nupiešti“. Daugelis bijo piešti dėl to, kad bijo įvertinimo, neatsipalaiduoja kurdami, stengiasi nupiešti gražiai, net ir tada, kuomet to nereikalaujama.
Laisvai piešiant, piešimu išreiškiant savo emocijas, vidinius išgyvenimus, kyla noras panaudoti įvairias spalvas, netgi išgauti naujas, maišant jas tarpusavyje. Piešimas veikia raminančiai, žmogus tuo metu turi galimybę pabūti su savimi, išreikšti save taip, kaip galbūt negali padaryti žodžiais. Vien jau saviraiška piešiant yra svarbi ir naudinga kiekvienam, tiek mažam vaikui, tiek pagyvenusiam žmogui.
Klausymasis Kaip Menas: Emocinio Ryšio Kūrimas
Kas sukuria artimą ryšį tarp žmonių? Kalbėti ir būti suprasti trokšta visi, o štai geri klausytojai - reta prabanga. Radę žmogų, kuris moka klausytis, visi nori jį pasisavinti ir nepaleisti. Daug žmonių jaučia dėmesio badą, ir neretai nutinka, kad vieninteliu žiūrovu, stebinčiu skausmingas dramas, tampa apmokamas psichoterapeutas. Pas jį atėję žmonės sveiksta tiesiog dėl to, kad jaučiasi iš tikrųjų pamatyti ir visiškai suprasti.
Tačiau daugelis žmonių net nežino, jog nemoka klausytis. Su artimaisiais nesusikalbantiems klientams dažnai duodama užduotis įsivaizduoti, kad jie yra kitas žmogus (žmona - vyras, motina - dukra ir t. t.) ir papasakoti, kokie tada būtų jų norai, jausmai ir mintys.
Klausymosi Sunkumai Ir Įveikimo Būdai
Kodėl klausymasis toks nepopuliarus? Kai nepasitiki savimi, neklausydamas gali likti įsitikinęs savo teisumu. Kita vertus, kalbėjimas - tai jėga ir valdžia, o klausymasis - tai paklusimas ir neturėjimas ką pasakyti. Kai reikia klausyti, mūsų mintys gali suktis apie ką nors kita: esame pavargę, manome, kad žinome viską, ką kalbėtojas gali pasakyti. Taip pat sunku klausytis ir išgirsti, kai tai, kas sakoma, stipriai veikia mūsų jausmus. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra egocentriškas, nesugeba klausyti, nes trokšta parodyti, koks yra reikšmingas, pranešti apie save.
Norint išmokti klausytis, reikia sutelkti dėmesį į kalbantįjį, duoti jam laiko tinkamiems žodžiams rasti, patys nieko nesakyti. Tai tarsi meditacija. Svarbiausia - nurimti ir atsipalaiduoti. Klausant mūsų smegenys yra neapkrautos, lieka daug laisvo laiko, dėmesys ima ir nukrypsta. Tačiau be jokių klausimų galima išgirsti dar labai daug: kokia kalbančiojo nuotaika, ką jis mums jaučia, ko jis savo kalbėjimu sąmoningai ar nesąmoningai siekia. O geriausia įsivaizduoti, ką mes jaustume būdami to žmogaus vietoje.
Svarbu paraginti tęsti, parodyti, ką jaučiam, apibendrinti tai, ką supratome. Glaudžiausias ryšys užsimezga tada, kai tarp žmonių tarsi šokant atsiranda rezonansas. Reikia kalbėti pašnekovo stiliumi, pakartoti jo kūno judesius, kvėpavimo ritmą. Pasąmoningai jis pajus bendrumą, pajus, kad galų gale sutiko saviškį.
Klausymosi Galia: Energijos Išlaisvinimas Ir Supratimas
Ligą sukelia tai, ko žmogus nepažįsta. Depresija, baimės svarbius gyvenimo dalykus užtemdo, o tiesos atskleidimas padeda išlaisvinti energiją. Keliavimas po kitų pasaulius suteikia daugiau nei beprasmiai mėginimai „atitempti“ juos į savo pasaulį. Anot rašytojos Natali Godberg, norint kurti, nereikia daug galvoti, reikia tiesiog atsiverti pilnam spalvų ir pojūčių pasauliui. Tada klausai ne tik žmogaus, kuris kalba su tavimi, bet ir oro, kėdės, durų, iš už lango ateinančio metų laiko, praeities ir ateities, klausai ausimis ir klausai nugara. Kai klausai, viską priimi be sprendimų ir po to apie tai, ką išgirdai, gali pasakyti tiesą.
Anksčiau, kai ne taip pasitikėjo savimi, vis laukdavau, kol mane kas nors išklausys, bet galų gale išmokau kalbėti ir atkakliai išaiškinti sudėtingus dalykus - jei ne žodžiu, tai bent jau raštu, bet vis dar tebesiilgiu tokio atidumo, dėl kurio nereikia kautis. Kaip suartėti? Užtektų bandyti nuoširdžiai atsiskleisti ir klausytis.
tags: #psichologai #apie #mena