Pyktis yra natūrali žmogaus emocija, tačiau svarbu, kad jis netaptų destruktyvia jėga. Tolerancija, savo ruožtu, padeda išvengti neigiamų emocijų ir konfliktų, leidžia priimti skirtingas nuomones ir pažiūras. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip psichologai suvokia toleranciją ir kaip ją galima ugdyti.
Pyktis: emocija, kurią reikia valdyti
Pyktis yra natūrali emocija, kurią patiriame reaguodami į tam tikrus įvykius. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, gydytojas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad svarbu emocijų, įskaitant pyktį, neslopinti, o išgyventi, kad jos neperaugtų į smurtą.
Apėmus pykčiui, žmonės elgiasi įvairiai: vieni skaičiuoja iki dešimties, kiti eina pasivaikščioti, treti išsilieja pakeldami balsą. Visi šie variantai yra geri, jei padeda transformuoti pyktį į ramybę.
Pykčio žala sveikatai
Dažnas ir ilgai trunkantis pyktis gali sukelti daug problemų, įskaitant sveikatos problemas. Stipriai supykus pakyla kraujospūdis, sutrinka medžiagų apykaita, gali padaugėti cholesterolio kiekis kraujyje ir pradėti vystytis išeminė širdies liga. Dažnai kylantis ir užgniaužiamas pyktis gali tapti įvairių psichosomatinių negalavimų priežastimi.
Kaip išvengti neigiamų emocijų?
R. Alekna teigia, kad tam galėtų padėti tolerancija. Kai supykstame dėl kito žmogaus žodžių ar veiksmų, vertėtų prisiminti, kad ir patys ne visuomet esame teisūs, kad pasaulis yra margas, o žmonės skirtingi. Bandykime sau pasakyti, kad nors kito žmogaus nuomonė ar veiksmai mums nėra priimtini, tai yra normalu ir neverta dėl to pykti. Vis dėlto, kartais supykti tiesiog būtina, pavyzdžiui, kai žmogus daro šunybę tyčia ir tendencingai. Tokiu atveju pykčio slėpti nereikia, nes tai prilygtų netinkamo elgesio toleravimui.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Pyktis ir smurtas
Nevaldomas pyktis neretai transformuojasi į smurtą, kuris gali tapti gyvenimo ir asmenybės destrukcijos priežastimi. Pyktis dažnai tampa vyraujančia emocija smurtu paremtuose santykiuose, kai vienas žmogus yra auka, o kitas - agresorius. Tokiais atvejais neigiamos emocijos dažnai slopinamos įvairiomis priklausomybėmis.
Pagalba valdant neigiamas emocijas
Psichologai ir psichoterapeutai gali padėti suvokti savo jausmus, emocijas ir jas transformuoti norima linkme. Jie padeda išmokti geriau pažinti save ir išnaudoti visus turimus išteklius. Kai kuriems žmonėms valdyti neigiamas emocijas padeda joga, sportas ar šokiai.
Tolerancija: visuomenės norma ar individualus pasirinkimas?
Psichologė Laura Bratikaitė teigia, kad visuomenė žmogui „padovanoja“ jau suformuotas tolerancijos ribas - elgesio standartų ir mąstymo stereotipų rinkinį, kuris priimamas kaip norma. Visuomenei naudinga, kad iš kartos į kartą perduodamos ir išlaikomos nustatytos vertybės, nuostatos ir elgesio standartai. Taip kuriasi „nerašytos taisyklės“ ir susiformuoja netolerancija tam, kas yra nepageidaujama.
Išvertus iš lotynų kalbos, tolerantia reiškia kantrybę, ištvermę. Tai - pakanta, pagarba kitokiam tikėjimui, nuomonei, pažiūroms ar įsitikinimams. Kai stinga tolerancijos, atsiranda nepakantumas, kuris skatina konfliktus ir nesutarimus.
Tolerancijos ir netolerancijos riba
Riba tarp tolerancijos ir netolerancijos yra labai maža. Jeigu mūsų elgesys ar žodžiai skaudina kitą žmogų, vadinasi, peržengėme tą ribą. Tiesa ir realybė yra tokia, kokią suvokiame mes, kokia mums įskiepijama nuo mažens. Tačiau planetoje gyvena milijardai žmonių ir kiekvienas ją priima skirtingai.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Tolerancijos ribos valstybėje
Nustatytos tolerancijos ribos valstybei suteikia veiksmingą įrankį, padedantį kontroliuoti ir valdyti visuomenę. Kai kuriais atvejais jai gali būti naudingas tautinio ar rasinio nepakantumo kurstymas. Mažoms šalims tai - būdas pristabdyti „tekamumą“, t. y. skatinti santuokas su tos pačios tautybės žmonėmis. Didžiosios šalys, skatindamos kitataučių netoleravimą, stabdo imigraciją.
Netolerantiškas mąstymas
Netolerantiškas žmogus paprastai mąsto kraštutiniškai, pasaulį mato tik juoda arba balta spalvomis. Toks mąstymas ypač būdingas paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kai jauniems žmonėms dar sunku susigaudyti suaugusiųjų pasaulyje.
Tolerancijos ugdymas šeimoje
Polinkis į toleranciją arba į nepakantumą formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Tolerantiški vaikai išauga tose šeimose, kur jiems buvo sukurta saugi aplinka, kur jie auga mylimi ir yra priimami bei vertinami tokie, kokie yra. Priešingu atveju, kai vaikas užauga nesaugiame pasaulyje, kur nuolat buvo nuvertinamas ir kritikuojamas, būtent tokį bendravimo būdą jis „perkelia“ į santykius ir suaugęs.
Kaip elgtis netolerantiškoje situacijoje?
Tolerancija baigiasi ten, kur prasideda principiniai dalykai ir piktybiškumas. Tolerancija prasideda ten, kur ieškoma kompromiso. Svarbu suprasti, kad pasakymai, kurie nieko neduoda, problemos nesprendžia. Reikia ieškoti būdų, kaip rasti bendrą kalbą ir kompromisą.
Tolerancija ir homoseksualumas
Homoseksualų tema yra pernelyg sureikšminama ir dirbtinai įjautrinama. Pasakymas: „Mes visi skirtingi“ suvienija labiau nei tai, kad „Mes vienodi“. Žmones supriešina ne tiek pats homoseksualizmas, kiek tai, kaip jis yra pateikiamas.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Ką reiškia būti tolerantišku?
Tolerancija - tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti.
Ar reikia toleruoti viską?
Iš esmės, tolerancija yra leidimas žmogui būti savimi ir gyventi taip, kaip jis nori. Tačiau tas žmogus, jo gyvenimo būdas, elgesys ir kalbos neturi pažeisti kito žmogaus teisių ir laisvių - pavyzdžiui, šmeižti ar skatinti susidoroti su juo.
Tolerancija Lietuvoje
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta apklausa atskleidė, kad maždaug 80% Lietuvos gyventojų laiko save tolerantiškais. Tačiau šiuo skaičiumi galima suabejoti, nes apklausa taip pat parodė, kad dauguma iš tų 80% negalėtų dirbti su „kitokiais“. Labai paplitusi tokia nuomonė: „Aš esu tolerantiškas, kol JŲ nematau ir negirdžiu“, arba „Toleruoju, kol tai manęs neliečia“. Tačiau tai parodo tik abejingumą kitokiems žmonėms, o ne toleranciją.
Tolerancija nėra nuolaidžiavimas
1995 m. Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos Deklaracijoje teigiama, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas, atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas. Kitaip tariant, toleruoti - nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę.
Tolerancijos objektas
Tolerancijos objektas negali būti tai, kas patinka, malonu, kam pritariame. Kas patinka, to geidžiame, o ne toleruojame. Tolerancijos objektas negali būti ir tai, kam esame abejingi. Tad tolerancinė situacija nusakoma pažintiniais vertybiniais terminais (vertiname neigiamai, nepritariame, nesutinkame) ir moralės bei psichologijos terminais (nepatinka, nemalonu, nervina).
Kada negalima toleruoti?
Su daugeliu nemalonumų tenka susitaikyti, tačiau kam negalima pasipriešinti, kritikuoti ar atmesti, to negalima nė toleruoti. Tolerancijos nėra, kai kovojama su nemalonumų priežastimi ir stengiamasi ją pašalinti. Nėra jokios tolerancijos tada, kai žmogus verčiamas kęsti nemalonumus, kai jam grasinama, daromas spaudimas, kai jis žino, jog bus nubaustas už nesitaikstymą su reiškiniais, kuriuos laiko neigiamais ir jiems nepritaria.
Minties ir žodžio laisvė
Tie, kurie kalba apie minties laisvę, turi omenyje minties reiškimo, t. y. žodžio, laisvę. Minties tolerancijos nėra, nes kol kas įsikišti į mąstymą neįmanoma. Tolerancija reiškia ne tai, kad pripažįstama teisė savarankiškai mąstyti, bet tai, kad patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi.
Ko negalima toleruoti?
Negalima toleruoti nemokšiškumo ir obskurantizmo, karo propagandos, rasinės neapykantos, tautinės diskriminacijos, smurto, pavergimo bei priespaudos ir t.t. toks nepripažinimas ką nors skelbti bei daryti įtvirtinamas įstatymais ir teisės kodeksais.
Tolerancija skonio atžvilgiu
Reikia pripažinti teisę į savą skonį ir polinkius, kiek jie nekenkia kitiems žmonėms. Visuomenė turi teisę netoleruoti, uždrausti tokį skonį ir polinkius, kurie balansuoja ties patologijos riba ir prieštarauja elementariam padorumui.
Tolerancijos diena
Nuo 1995 m. lapkričio 16 d. UNESCO iniciatyva pasaulyje minima Tolerancijos diena. Ta proga Nida Vasiliauskaitė iškėlė klausimą apie tolerancijos kaip santykio ir sąvokos reikalingumą. Ji pradėjo nuo žodžio apsibrėžimo ir apvalymo nuo perteklinių reikšmių, apžvelgė svarbiausias istoriškai susiklosčiusias sampratas.
Tolerancija kaip galios santykis
Tolerancija yra asimetrinis galios santykis: stiprusis toleruoja silpną, dauguma toleruoja mažumą. Bernardas Williamsas aptaria skirtingoms grupėms žmonių sugyventi leidžiančią praktiką, kartu atkreipdamas dėmesį į tokios praktikos prielaidų prieštaringumą: „Toleruoti yra sudėtinga tuo, jog tuo pat metu tolerancija atrodo ir būtina, ir negalima. Ji būtina, kur skirtingos grupės turi konfliktuojančius įsitikinimus - moralinius, politinius arba religinius - ir yra suvokiama, kad sugyvenimui kartu nesti alternatyvos, tiksliau sakant, jokios alternatyvos, išskyrus ginkluotą konfliktą, kuris neišspręstų jų nesutarimų ir sukeltų nesibaigiančias kančias. Tokios yra aplinkybės, kuriomis tolerancija yra būtina. Bet tomis pat aplinkybėmis tolerancija taip pat gali atrodyti neįmanoma“.
Ar tolerancija yra dorybė?
Tolerancijos dorybė klasikinėje dorybių etikoje neegzistavo. Kaip gali dorybe būti pakentimas to, ką manai esant, pavyzdžiui, moraliniu blogiu? Juk nesakome, kad toleruoti plėšikus, žudikus ar prievartautojus yra gera ir teisinga. Lygiai taip pat kreivai žiūrėtume į žmones, kurie toleruoja, tarkime, žydus, nes pagrįstai įtarsime juos esant antisemitais.
Ar tolerancija yra vertybė?
Akivaizdu, kad savaime tolerancija nėra ir negali būti vertybė. Tolerancija nėra absoliuti arba besąlygiška vertybė, mat negali įgyti nelygstamos formos - ne visais atvejais tolerancija bus gėris, pavyzdžiui, smurto prieš nekaltus žmones toleravimas nėra vertingas.
Vieša ir asmeninė tolerancija
Painiavos į kalbą apie toleranciją įneša ir skirtumas tarp to, ką būtų galima pavadinti vieša (visuomenine, socialine, politine visos bendruomenės) ir ką - asmenine tolerancija. Tolerancija dažnai tuo pat metu suvokiama ir kaip visuomeninis principas, ir kaip asmeninis imperatyvas.
Tolerancija ir valstybė
Apskritai priimta manyti, kad tolerancija yra vienas pamatinių moderniosios demokratinės valstybės bruožų. Ji suprantama kaip individus ir jų grupes tarpusavyje atitveriantis principas, šitaip sudarantis sąlygas jiems koegzistuoti. Tačiau tokia samprata atrodo abejotina.
Tolerancija ir tiesa
Locke'as mano, kad, griežtai tariant, moralinė tolerancija yra negalima: arba konkrečiu atveju yra moralinė tiesa ir ji turi būti įtvirtinta, arba jos nėra ir todėl atvejis gali būti klasifikuojamas kaip liečiantis tik moraliai neutralius dalykus.
Ar reikia atsisakyti tiesos?
Jeigu teisuoliškas nusistatymas kartais veda prie protu nesuvokiamų žiaurumų, tai reikia atsisakyti tiesos. Užuot taisę save ir iš tikrųjų tapę teisūs, mes apsisprendžiame išvis nebūti teisūs, taip tikėdamiesi tapti tolerantiškesniais ir atviresniais. Bet tokia pozicija yra vidujai prieštaringa: tiesos pakeitimas reliatyvizmu panaikina ir tolerancijos būtinybę.
Tolerancija ir teisė
Ten, kur susiduria teisė ir tolerancija, pastaroji tampa nebereikalinga. Jei valstybė užtikrina piliečių teises, lygybę prieš įstatymus, pati tolerancijos sąvoka yra beprasmė.
Tolerancija šeimoje
Teoriškai toleruoti sutuoktinį yra lengva, tačiau praktiškai tai gali būti sudėtinga. Mums neišeina toleruoti, nes kito žmogaus elgesys mus erzina. Kas mums belieka? Stebėti šiuos savo netolerancijos pasireiškimus, leisti joms pasibaigti ir priimti tai, ką daro partneris.
Kodėl mums neišeina toleruoti?
Todėl, kad mes būname tvirtai įsitikinę, kad mūsų reikalavimai teisėti, mes ieškome jo elgesyje neatitikimų, trūkumų, o ne privalumų, ir nepraleidžiame progos pratrūkti pykčiu, kaupiame partnerio silpnybes kaip kolekciją, kaupiame savo toleranciją kaip savo „gerumo įrodymą“ ir laikomės tvirtos nuomonės, kad tai, ką jis daro, mes nedarytumėme.
Ko mes norime iš tikrųjų?
Anksčiau ar vėliau mes suprantame, kad kažkiek kentėti nuo partnerio yra mūsų poreikis - moralinio mazochizmo dalis. Už buvimą auka net kontribucijas moka. Priežastis, kodėl mus erzinantis dalykas nesibaigia, yra ta, kad mes nepripažįstame principo „už viską reikia mokėti”. Už viską iš tiesų reikia mokėti, ir už tai, kad partneris nustotų kažką daryti, reikia mokėti didelę kainą - tarkime, pakeisti partnerį kitu.
Kaip išsiugdyti toleranciją šeimoje?
Vienas iš būdų išsiugdyti toleranciją yra atsidurti ties partnerio praradimo riba. Jei mūsų partneriui gresia mirtis, arba jei jis žada išeiti, mes tampame stebėtinai tolerantiški. Tačiau tai žiaurios gyvenimo pamokos.
Nuomonės lyderiai ir tolerancija
Augantis socialinių tinklų naudojimas keičia žmonių kasdieninius įpročius. Nuomonės lyderių socialiniuose tinkluose pasirodančios rekomendacijos yra gana pastebimos ir nors daugelis sekėjų įsitikinę - tokia reklama jų neveikia, tyrimai rodo priešingai.
Nuomonės lyderių įtaka
Tyrimai patvirtina nuomonės lyderių daromos reklamos efektyvumą, kurio dažnas net nenutuokia. Vartotojai ieško nuomonės lyderių komentarų apie produktus, kuriuos norėtų įsigyti, ir net 40 proc. apklaustųjų teigė, jog nusipirko produktą paklausę įtakingo asmens patarimų.
Kodėl žmonės seka nuomonės lyderius?
VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto absolventės tyrimas atskleidė, kad daugelis, rinkdamasis sekamas įžymybes, labiausiai vertina asmenybės išskirtinumą (24 proc.), humoro jausmą (18 proc.), kompetencijas savo veiklos srityje (16 proc.) bei tinkamų vertybių ir idėjų propagavimą (15 proc.).
Nuomonės lyderių komunikacija
Nuomonės lyderių tikslas - dalintis informacija apie tam tikrą reiškinį, prekę ar paslaugą, taip siekiant daryti įtaką vartotojo pasirinkimams ir net padidinti tam tikrų produktų perkamumo rodiklius. Bene svarbiausias nuomonės lyderio bruožas siekiant vartotojų pasitikėjimo - jų panašumas į mus pačius.
tags: #psichologai #ka #mano #apie #tolerancija