Šiame straipsnyje aptariamas psichologo vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje, atsižvelgiant į socialinio darbuotojo patirtį sveikatos priežiūros įstaigoje. Straipsnyje aptariama, kaip medicinos psichologai prisideda prie psichologinės pagalbos teikimo pacientams ir jų artimiesiems, taip pat aptariami iššūkiai, su kuriais susiduria medicinos psichologai Lietuvoje.
Socialinio darbuotojo vaidmuo sveikatos priežiūros įstaigoje
Nors socialinis darbas Lietuvoje jau skaičiuoja beveik 30 metų, tačiau vis dar tenka susidurti su klausimu „o ką socialinis darbuotojas TEN daro?“. TEN - įstaigos, vietos ir situacijos, kur retas tikisi sutikti socialinį darbuotoją. Norime su Jumis pasidalinti interviu su socialine darbuotoja Andželika, kuri jau 10 metų dirba sveikatos priežiūros įstaigoje. Jos pirmoji darbo vieta buvo visa Vaikų ligų klinika Lietuvos sveikatos universiteto klinikose, kurią sudaro 5 padaliniai, tačiau ji dirbo trijuose šios klinikos skyriuose: Vaikų intensyviosios terapijos, Vaikų skubios pagalbos bei Vaikų onkologijos ir hematologijos. Pastarasis skyrius yra pats sudėtingiausias emociškai. Taip pat ir Intensyvios terapijos skyrius sudėtingas, nes vaikai ten pateka labai sunkios sveikatos būklės.
Po studijų ligoninė buvo jos pirmoji darbo vieta. Daugiausia tai kaip ir vadovėliuose aprašyta, tai yra konsultavimas, švietimas, mokymas, taip pat tarpininkavimas, buvimas prie šeimos ir paciento, tuo pačiu buvimas su sveikatos priežiūros specialistų komanda. Dažniausiai konsultuoja dėl įvairių paslaugų, techninės pagalbos priemonių, kurias gali gauti iš valstybės, savivaldybės. Taip pat konsultuoja šeimas, pvz. vaikui pirmą kartą susirgus kaip susitvarkyti reikiamus dokumentus, dar tenka konsultuoti, kaip rasti socialines tarnybas pagal gyvenamąja vietą. Švietimas arba mokymas apima labiau prevencines priemones, pvz. pokalbius apie vaikų nudeginimą karšta kava arba apsinuodijimą ne vietoje paliktais vaistais, skendimą maudant vaiką, jį palikus be priežiūros. Toks švietimas daugiau kaip prevencija, kad būtų galima vaiką apsaugoti kitą kartą, kad nenutiktų tokių atvejų. Tarpininkavimas apima bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis, pvz. socialinių paslaugų centrais, seniūnijomis, savivaldybėmis, techninės pagalbos centrais. Taip pat rašo raštus įvairioms tarnyboms, nes deja tai efektyviau nei skambučiai telefonu, t. y. reaguojama į raštus visai kitaip nei tik paskambinus. Taip pat čia esu tarpininkas ir tarp paciento, jo šeimos narių bei gydytojų komandos - tarkim turime šeimai paaiškinti, kaip laikytis gydytojų paskirto gydymo režimo. Iš šeimos pusės būna poreikiai, kad gydytojas sutvarkytų tam tikrus dokumentus, išrašus, tačiau jie nežino, ar tikrai tas buvo padaryta, tad klausia manęs, kad padėčiau tai išsiaiškinti. Dažnai nutinka, kad pacientai ar jų šeimos bei gydytojai turi skirtingus lūkesčius, poreikius ir aš esu tarp jų, kad padėčiau jiems susikalbėti, tuos lūkesčius geriau atliepti. Taip pat bendradarbiavimas su įstaigomis „iš išorės“, kurios galėtų teikti pagalbą mano sunkiai sergantiems pacientams ir jų šeimoms arba padedant medicinos personalui.
Buvo atvejis, kai reikėjo padėti gydytojams atlikti jų darbą - šeima, kuri nesilaikė nurodyto gydymo (neatvykdavo su vaiku, kad jam būtų suleisti gyvybiškai svarbūs vaistai), tad man teko kontaktuoti su to vaiko šeimos gydytoju ir daryti viską, kad tas vaikas gautų jam reikiamus vaistus. Nes gydęs gydytojas ligoninėje jaudinasi, kad buvo gydytas vaikas, o dabar nebeatvažiuoja, nesileidžia vaistų. Kiekvieną atvejį kaip kad mes sakom „privedam iki tos vadinamos baigos“, kada pagal asmens gyvenamąją vietą informuoju institucijas pagal poreikį arba dar gydymo metu kontaktuoju su įstaigomis. Jeigu tai - šeima, patirianti riziką, tai perduodu socialiniams darbuotojams, kurie dirba su šeimomis pagal gyvenamąją vietą. Jeigu tai - šeima, kurios vaikui buvo taikomas gydymas ir aš dirbau su jais, tai informacija gali būti perduodama vietos socialiniams darbuotojams dėl įvairios jau jų teikiamos pagalbos poreikio nustatymo ar nukreipimo dėl išmokų ar priemonių, kurias galėtų gauti. Kitaip tariant, bet kokiu atveju perduodame atvejus. Aišku būna kartais, kad patys socialiniai darbuotojai, kurie dirba toje teritorijoje, skambina.
Dažnu atveju mano pacientai yra lėtinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų šeimos, tai jie kas kažkiek laiko grįžta pas mus į ligoninę. Pavyzdžiui, turėjau vieną šeimą ir vaiką, kuris turi raidos sutrikimą, taip pat serga onkologine liga. Jo mama neturi patvirtintos negalios ar sutrikimo, tačiau jai sudėtingiau suprasti pateikiamą informaciją, tada ji klaidingai perduoda informaciją kitiems specialistams. Su ta šeima dirbo paslaugų centro socialiniai darbuotojai, kurie skambindavo man pasitikslinti informaciją, pvz. dėl tyrimų datos ar dėl pačio taikomo gydymo.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Bendradarbiavimas su kolegomis sveikatos priežiūros specialistais
Šiaip tai patirtį turiu tikrai labai gerą. Buvau įtraukta į komandą ne tik dėl to, kad pati labai to norėjau, bet ir dėl to, kad žmonės išsakė tą poreikį, t. y. Dar studijuodama labai domėjausi apie teikiamas socialines paslaugas, apie pačias socialines problemas. Savanoriaudama tomis savo žiniomis dalinausi ne tik su pacientais bei jų šeimomis, bet ir su gydytojais, kitu medicinos personalu. Konkretus pavyzdys buvo su neįgalumo nustatymo procedūra, nes gydytojams tai buvo kažkoks kosmosas. Tad aš pasigilinau labiau į šį reikalą - paskaitinėjau teisės aktus, pasiskambinau į atitinkamas tarnybas ir tada ta sužinota informacija pasidalinau su gydytojais. Jiems po to visai tas nebeatrodė taip sudėtinga ir prieš išleidžiant pacientus namo ar nukreipiant juos tolimesniam gydymui, jie sutvarkydavo tuos dokumentus dėl neįgalumo. Tėvams nereikėdavo eiti pas šeimos gydytoją, kuris nežino ligos istorijos, kas vyko ligoninėje, vaikščioti per kabinetus ir aiškintis, kokius dokumentus reikia sutvarkyti. O pacientams ir jų šeimoms nariams irgi suteikdavau informaciją, kur kokias lengvatas, kompensacinę techniką gali gauti, kad priklauso ilgesnės atostogos ir pan. Būdavo, kad jie labai nustebdavo, kiek daug jiems priklauso, nes nežinojo to ir nebuvo nieko girdėję. Ta mano suteikta informacija ar palaikymas, kad jie ne vieni, tėvus labai sustiprindavo - kartais net, atrodo, nieko tokio konkretaus nedarant, o tiesiog pabūnant kartu jiems sunkiu metu, sakydavo, kad labai jiems padėjau. Patirtis labai gera, nes mane įtraukė į darbus, į vizitacijas, labai greitai pasijaučiau komandos dalis. Ir tų mano skyrių medicininis personalas labai jautė tokio žmogaus poreikį. Paskui sakydavo „oj kaip tu čia padėjai, nes mūsų darbas gydyti, o nežinom, kaip padėti tarkim vienišai mamai parsivežti sunkios būklės vaiką namo, kai ji pati nevairuoja ir net neturi automobilio“. Ir intensyvios terapijos skyriuje, kur labai sunkūs atvejai, mane kviesdavosi į konsiliumus, susipažinti su reikiama informacija. Tai patirtis tikrai labai gera, nes buvau įtraukta į darbų sūkurį, taip ir prasisuko tie 10 metų. Čia gal labai daug nuo pačio socialinio darbuotojo priklauso. Nes aš, pavyzdžiui, labai daug rodžiau motyvacijos, iniciatyvos, man buvo labai smalsu, įdomu, aš buvau labai užsidegusi ir „nėriau“ į tai. Dabar vietoj manęs dirbti atėjo nauja kolegė, aš ją visur kviečiuosi kartu, bandau įtraukti į komandą, aptarimus, rytinius kavos gėrimus, pacientų aptarimus. Aš nežinau, kaip būtų jeigu manęs nebūtų, gal ji neitų, gal jai būtų nepatogu, gal tada mažiau tos informacijos gautų, nes kai įsitrauki, viskas vyksta puikiai.
Na tai nauda ta, kad sutaupo medikų laiką, „nukrauna“ daug emocijų ir panašių dalykų, nes tikrai socialinis darbuotojas gali pacientą morališkai paruošti, papasakoti apie gydymo eigą, trukmę, informuoti apie laukiančius etapus po gydymo, paaiškinti, ką reiks padaryti, kur kreiptis ir pan. Tuo pačiu pacientas būna patenkintas, kai jis gauna tam tikrą informaciją. Turėjau vieną šeimą, jie net padėką parašė, jiems buvo taip nuostabu, kad į jų vaiko būklės aptarimą ateiną 10 specialistų (psichologas, socialinis darbuotojas, dvasinė asistentė, intensyvios terapijos gydytojas ir t. t.). Jie sakė, kad juos labiausiai paveikė tai, kad dėl jų vaiko tiek specialistų atėjo ir jiems visiems ta šeima nuoširdžiai rūpi. Jie tikrai pasijautė svarbūs ir kad jiems teikiamos aukščiausio lygio paslaugos.
Jeigu dabar kalbėti ne iš socialinio darbo pusės, bet iš to koordinatoriaus pozicijos, ką jaučiu iš kitų gydytojų, kurie neturi socialinio darbuotojo savo komandoje, jiems atrodo, kad socialinis darbuotojas yra tas, kuris turi sutvarkyti viską, kuris turi burtų lazdelę. Pvz. pacientui reikėjo suorganizuoti izoliacijai vietą, o savivaldybė nesuteikia jos, tai gydytojams nesuprantama, kaip gali nebūti tos vietos, spaudė, kad reikia sutvarkyti. Tai keistas toks požiūris, juk kaip jie, medikai, kartais negali atgaivinti negyvo žmogaus, taip ir socialinis darbuotojas gali neturėti priemonės kaip padėti kažkokiam žmogui. Tokių dalykų jaučiu kartais. Mano kolegė, kuri dirba per visas klinikas, tai jai sudėtingiau yra. Bet šiaip mes labai padedame, nes sutaupom gydytojų laiką, „nukraunam“ emocijas. Pvz., pacientas nesilaiko gydymo režimo, tai dabar gydytojui reikėtų skambinėti, ieškoti paciento ar tarnybos, kuri atsakinga už tą pacientą. Gydytojui užtenka pasakyti „man bėda, šitas pacientas neatvyko pas mane, ką daryti“ ir jų problema greičiausiai bus išspręsta, nes socialinis darbuotojas suras, pasiteiraus, išsiaiškins ir viską padarys, kad tas pacientas laiku atvyktų pas jį.
Pradžioje gal buvo sunkiau. Kai pradėjau dirbti socialinis darbas išvis buvo nauja profesija, tad tikrai buvo visokių iššūkių, pasiteisinimų, kad mums nepriklauso, nedarysim ir kas čia tu per socialinė darbuotoja ir pan. Bet jau dabar kokį penkmetį ir gal dėl to, kad aš dirbu su sunkiai sergančiais vaikais, kai skambini ir sakai, kad aš turiu sunkiai sergantį vaiką, jam reikia pagalbos, retai kada atsako neigiamai, tikrai bendradarbiauja. Buvo laikas kai Vaiko teisių apsaugos tarnyba labai prastai reaguodavo į tam tikrus dalykus, tiesiog „užmesdavo“ tuos atvejus, neskirdavo dėmesio, bet dabar to nėra. Po vaiko teisių reformos į visus raštus yra atsakoma, skambinama, yra domimasi, bandoma šeimoms padėti. Paskutinius penkis metus negaliu pasakyti, kad yra keblumų. Jeigu kalbėti iš socialinio darbo koordinatoriaus pozicijos, tai kiek esu skambinusi ir prašiusi pagalbos, niekur nepasakė, kad nepadėsime. Neseniai turėjom atvejį, kai asmeniui reikalinga izoliacija, tai tarsi savivaldybė atsakė, kad čia mums nepriklauso, o žinot, vadovybė nenori, kad gydymo įstaiga būtų kaip viešbutis izoliacijai kai gydymo nereikia. Tai buvo noro, kad „paspaustume“ savivaldybę, kad suorganizuotų izoliacijos vietą. Tačiau kai vadovai patys susiskambino, ta vieta atsirado.
Socialinio darbuotojo svajonės
Oj daug dalykų. Pirmiausia, pristeigčiau tiek socialinių darbuotojų pareigybių, kiek reikia gydymo įstaigose, kad pacientai ir sveikatos priežiūros specialistai turėtų šalia savęs tokį darbuotoją. Tada dar labai daug ta lazdele mosuočiau, kad socialinės paslaugos sunkiai sergantiems atkeliautų tiesiai į namus. Nes dabar, mano nuomone, paslaugos į namus sunkiai sergantiems asmenims yra labai žemame lygmenyje ir tie žmonės, kurie grįžta namo su sunkiomis būklėmis, reikiamų paslaugų negauna. Pavyzdžiui šeimos, kurios augina vaikus sergančius onkologinėmis ligomis, jie grįžta namo tai su ta pačia liga, tiesiog patys aršiausi simptomai būna apmalšinti, bet gyvena tai tuo pačiu režimu, nuolat važiuoja pas gydytojus, jiems reikia įvairių priemonių (kompensacinių, simptomų ar skausmo malšinimui, specialaus maitinimo priemonių ir pan.). Va šiais žmonėmis tikrai niekas nesirūpina. Būna tokių atvejų, kad šeimos nusprendžia pasilikti ligoninėje, nes žino, kad grįžus namo, negaus jokios pagalbos. Teks patiems būti ir socialiniu darbuotoju, ir slaugytoju ir t.t. Ir bijo to, kad nebus nieko šalia, jeigu kažkas nutiks namuose (nors ir labai nori būti namuose). Jeigu šeimoms, kurios patiria riziką, padeda socialiniai darbuotojai ar lankomosios priežiūros darbuotojai, mokina jas socialinių įgūdžių, tai pas sergančius vaikus ar šiaip sunkiai sergančius asmenis neateina beveik niekas. Nežinau, ar tai mano patirtis, ar kas, bet ši sritis labai apleista. Tai labai norėčiau šitą sritį apversti aukštyn kojom, daug daugiau paslaugų organizuoti, nes, manau, kad to labai reikia. Teisės aktuose labai gražiai aprašyta, kaip turi būti teikiama ambulatorinė slauga, bet šeimos gydytojai sako, kad jie turi labai mažai slaugytojų ir tada gaunasi, kad tos šeimos, kurioms reikia ambulatorinės slaugos, šios paslaugos gauna labai mažai arba išvis jų negauna. Kitas dalykas, ką pastebėjome, kad slaugytojai, kurie dirba ambulatoriškai, dažnai neturi patirties dirbant su tokiomis sunkiomis ligomis sergančiais vaikais. Turėjome atvejį, vaikas grįžo namo su trachiostoma, dirbtine plaučių ventiliacija, reikalingi atsiurbimai, tėvai paskambino slaugytojai ir pasakė, kad jiems gali reikėti pagalbos. Atvyksta slaugytoja į namus, įvertina situaciją ir pripažįsta, kad jai neteko dirbti esant tokioms sąlygoms, su tokią sunkią būklę turinčiu vaiku. O mama moka viską, ji ir slaugytoja, ir socialinė darbuotoja. Bet nors ji ir viską moka, jai turi kažkas padėti. Todėl slaugytojai turi domėtis ir turi mokėti padėti tokioms šeimoms. Neturėtų būti pasiteisinimas, kad kažkas nematė tokio atvejo, ar nedirbo tokio darbo. Šeima turi sulaukti pagalbos. O kai šeimos negauna pagalbos savo namuose, jie linkę grįžti į ligonines, kur žino, kad gaus pagalbą, jų sergančiu vaiku bus pasirūpinta.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Mes informaciją gavome iš ligoninės administracijos: sukvietė visus ir pasakė, kad administracija nusprendė sužiūrėti visus socialinius darbuotojus, kokiuose skyriuose jie yra, kokiais krūviais dirba ir kad buvo nuspręsta plėsti socialines paslaugas Kauno klinikose. Plėtra ir buvo pradėta nuo to, kad buvo sukurta 0,5 koordinatoriaus pareigybės su mintimi, kad tas jis ir plėtos tą sritį, o laikui bėgant gal bus sukurta ir atskira socialinių paslaugų tarnyba. Mes irgi prašėmės, kad atskirą tarnybą padarytų iškart, bet kol kas nuspręsta neskubėti, reikia viską įsivertinti. Tai dirbame ir laukiame, kada bus įkurta tarnyba.
Koordinatoriui pavesta stebėti, kaip vykdomas socialinis darbas, tiksliau, sužiūrėti kiek socialinių paslaugų yra suteikta Kauno klinikose ir kitose profilinėse klinikose, ar visi darbuotojai dirba pagal savo krūvius, gal yra tokių, kurie laisvesni? ir galėtų kitose klinikose, skyriuose padėti. Bet aš pažįstu visus savo kolegas ir tikrai žinau, kad jie vos spėja nudirbti savo darbus, todėl padėti kitur jie neturi galimybės, nors administracija labai norėtų, kad atsirastų tas laisvesnis žmogus ir padėtų kitose klinikose, skyriuose. Aš atstovauju visos ligoninės socialiniams darbuotojams ir manau, kad jie yra pakankamai užimti savo profilinėse klinikose, turiu tikslą - tikrąją socialinių paslaugų plėtrą, t. y. 38 profilinėse klinikose turi atsirasti daugiau socialinių darbuotojų. Taip pat aš turiu skatinti socialinius darbuotojus tobulinti savo profesinę kompetenciją. Žinau iš patirties, kad kiekvienas dirba savo urvelyje - ir kiek tobuliniesi, kiek ne, o kiti sėdi tyliai ramiai, kad niekas jų nekrutintų. Skatinu darbuotojus tobulintis, randu kokius nors mokymus - pasiūlau. Skatinu atestuotis. Dabar 4 darbuotojai atestavomės. Trims pavyko apsiginti v…
Medicinos psichologo vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje
Medicinos psichologas yra svarbus psichikos sveikatos priežiūros komandos narys. Psichikos sveikatos centre jis dirba kartu su psichiatrais, socialiniais darbuotojais ir slaugytojais. Psichikos sunkumai dažnai paliečia įvairias žmogaus gyvenimo sritis - nuo santykių su artimaisiais iki gebėjimo pasirūpinti savimi. Psichologinė pagalba ypač svarbi, kai žmogus išgyvena nerimą, depresiją, emocinį išsekimą ar patiria gyvenimo krizes. Vienas iš pagrindinių medicinos psichologo vaidmenų yra pagalba pacientui geriau suprasti savo emocinę būseną ir išmokti su ja tvarkytis. Psichologas padeda atpažinti emocijas, įveikti nerimą ar liūdesį, stiprina motyvaciją gydytis ir bendradarbiauti su specialistais. Kitas svarbus medicinos psichologo vaidmens aspektas yra paciento psichologinės būklės įvertinimas. Naudodamas psichologinio vertinimo metodus, jis padeda nustatyti emocinius, pažintinius ir elgesio sunkumus bei prisideda prie diferencinės diagnostikos.
Apibendrinant galima teigti, kad medicinos psichologo vaidmuo gydymo procese yra daugialypis, nuo psichologinės diagnostikos ir emocinio palaikymo iki aktyvaus dalyvavimo komandinėje veikloje.
Medicinos psichologų trūkumas Lietuvoje
Savižudybių ir smurto prevencijos komisija: medicinos psichologo paslaugos sveikatos apsaugos sistemoje negali būti traktuojamos kaip desertas. Pasak VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų direktoriaus medicinai Valdo Pečeliūno, medicinos psichologų konsultacijų poreikis yra labai didelis, tačiau nėra skiriamas tikslinis finansavimas šių specialistų etatams steigti. Tai, jo teigimu, yra esminė problema. Santaros klinikų medicinos psichologė Marija Turlinskienė atkreipė dėmesį, kad Santaros klinikos jau 20 metų teikia medicinos psichologų konsultacijas pacientams ir jų artimiesiems, tačiau dėl mažo etatų skaičiaus ir tikslinio finansavimo nebuvimo pajėgiama konsultuoti vos pusę pacientų, išgyvenančių stiprų ilgalaikį stresą. Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas Ignas Rubikas pristatė statistiką apie medicinos psichologų etatus ir šias paslaugas teikiančių specialistų skaičių Lietuvos gydymo įstaigose. Akcentuota, kad medicinos psichologo paslaugos turi būti pasiūlytos, kai kuriais atvejais - pasirinktinai arba esant tam tikroms sąlygoms ar indikacijoms. Pasak I. Rubiko, daugelyje teisės aktų numatyta formuluotė: „Prireikus pacientui suteikiama medicinos psichologo ar kitos atitinkamos profesinės kvalifikacijos sveikatos priežiūros specialisto (-ų) ir socialinio darbuotojo konsultacija, atsižvelgiant į gydomą ligą ar sveikatos sutrikimą.“
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Nors tendencija pozityvi, bet medicinos psichologų vis dar labai trūksta. Seimo komisijos pirmininko Andriaus Navicko teigimu, „kelia nerimą, kad net 59 gydymo įstaigose nėra nė vieno medicinos psichologo etato. Posėdžio metu akcentuota, kad šiandien viena silpniausių grandžių - ambulatorinio gydymo įstaigos, kuriose praktiškai nėra medicinos psichologų, o jie yra būtini. Labai dažnai laikas, kai tokioje įstaigoje pacientas išgirsta grėsmingą diagnozę ir laukia vizito į ligoninę, tampa ypatingo streso laikotarpiu tiek pacientui, tiek jo artimiesiems. Todėl labai svarbu įvertinti, kad psichologinės pagalbos, kai žmogus sunkiai suserga, reikia ne tik jam, bet visai jo aplinkai, nes aplinkiniai žmonės dažnai jaučiasi netgi dar labiau sutrikę ir išsigandę. „Deja, vis dar esame labiau orientuoti į itin medikalizuotą sistemą, kurioje visas dėmesys skiriamas gaisrų gesinimui, t. y. simptomų šalinimui. Tačiau būtina įsisąmoninti, kad tinkamu laiku pacientui ir jo artimiesiems suteikta psichologinė pagalba gali padėti išvengti nemažai skaudžių padarinių“, - teigė Seimo narys A.
Posėdžio dalyviai vieningai sutarė, kad medicinos psichologų skaičiaus didinimas - tik viena iš būtinų priemonių. Komisijos narė Jurgita Sejonienė posėdyje teigė: „Medicinos psichologų parengiama pakankamai, bet nėra užtikrinama, kad darbo vieta sveikatos apsaugos sistemoje šiems specialistams būtų patraukli. Posėdžio dalyviai sutarė, kad aptarti klausimai yra labai aktualios diskusijos pradžia, todėl komisija ieškos būdų, kaip didinti sveikatos apsaugos sistemoje rūpinimosi pacientų ir medicinos personalo psichologine gerove svarbą. „Labai džiaugiuosi, kad įvyko svarbi diskusija su specialistais, kurie supranta, kad emocinė žmogaus gerovė, psichologinė pagalba sveikatos apsaugos sistemoje negali būti traktuojama kaip desertas, bet yra kasdienė duona“, - apibendrino Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas A.
Asmeninės priežiūros darbuotojų vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje
Šiandieninėje sveikatos priežiūros srityje vis svarbesnis tampa asmeninės priežiūros darbuotojų vaidmuo. Gyventojams senstant, o sveikatos priežiūros poreikiams tampant vis sudėtingesniems, didėja kvalifikuotų asmeninės priežiūros darbuotojų paklausa. Asmeninės priežiūros darbuotojai yra labai svarbūs teikiant pagalbą asmenims, kuriems dėl amžiaus, negalios ar ligos reikia pagalbos kasdienėje veikloje. Jų vaidmuo neapsiriboja vien tik fizine pagalba; jie teikia emocinę paramą, draugiją ir gerina klientų gyvenimo kokybę. Didėjantį asmeninės priežiūros darbuotojų poreikį ypač lemia senėjanti visuomenė. Be to, vis dažniau teikiama pirmenybė priežiūrai namuose, o ne globos įstaigose, o tai dar labiau didina asmeninės priežiūros darbuotojų paklausą.
Profesinio mokymo svarba
Profesinio mokymo programos yra svarbiausios rengiant asmenis asmeninės priežiūros darbuotojo karjerai. Šios programos siūlo teorinių žinių ir praktinių įgūdžių derinį, pritaikytą šios profesijos poreikiams. Šių programų mokymo programa parengta taip, kad apimtų esminius asmens priežiūros aspektus, įskaitant pacientų higieną, mitybą, pagrindinę medicininę priežiūrą ir reagavimą į kritines situacijas. Vienas iš svarbių iššūkių sveikatos priežiūros sektoriuje yra atotrūkis tarp sveikatos priežiūros darbuotojų turimų įgūdžių ir šioje srityje reikalingų įgūdžių. Profesinio mokymo programos yra labai svarbios mažinant šį atotrūkį. Profesinio mokymo nauda pradedantiesiems asmens sveikatos priežiūros darbuotojams yra įvairi. Pirma, šios programos paprastai trunka trumpiau nei tradicinės ketverių metų trukmės studijų programos, todėl studentai gali greičiau įsilieti į darbo rinką. Antra, praktinio mokymo metodas reiškia, kad absolventai yra gerai pasirengę darbo realijoms, todėl jiems nereikia ilgai mokytis darbo vietoje.
Sveikatos priežiūros ekspertai pripažįsta, kad profesinis mokymas yra labai svarbus siekiant patenkinti asmens sveikatos priežiūros darbuotojų poreikį. Pasak geriatrijos specialistės Renatos R., „profesinio mokymo programos yra labai svarbios rengiant darbo jėgą, galinčią teikti aukštos kokybės ir užjaučiančią priežiūrą senėjančiai visuomenei. Sveikatos priežiūros administratorius Renatas taip pat pabrėžia praktinę naudą: „Profesinio mokymo programų absolventai yra labiau „pasirengę darbui” nei jų bendraamžiai, baigę tradicinius akademinius kursus.
Žvelgiant į ateitį, individualios priežiūros darbuotojas bus vis populiaresnė specialybė ir sveikatos priežiūros sistemoje jos tik didės. Profesinio mokymo programos yra labai svarbios ruošiant naują slaugytojų kartą, kuri būtų kvalifikuota, užjaučianti ir pasirengusi įveikti besikeičiančios sveikatos priežiūros aplinkos iššūkius.
tags: #psichologas #sveikatos #prieziuros #sistemoje