Agresyviai besielgiantis vaikas kelia daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir auklėtojams, bendraamžiams. Iš vienos pusės, agresyvumas reiškiamas labai akivaizdžiai, sukelia daug nepatogumų, prikausto aplinkinių dėmesį, tad atrodo, kad agresyvų elgesį paprasta pastebėti ir reguliuoti. Iš kitos pusės - tai kaukė, už kurios slypi daug įvairių priežasčių: sunkus temperamentas, nepatenkinti poreikiai, liūdesys, nesėkmės ir kt. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų agresijos priežastis, jos formas, šeimos ir visuomenės įtaką bei galimus būdus, kaip padėti vaikams valdyti savo emocijas ir elgesį.
Agresijos Samprata ir Rūšys
Tarptautinių žodžių žodyne nurodoma, kad žodis „agresija“ reiškia „užpuolimas“. Labai panašus žodžio apibrėžimas yra duotas Psichologijos žodyne, ten agresija yra įvardinama, kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių atžvilgiu“. Enciklopediniame edukologijos žodyne dominuoja mintis, kad agresija - tai atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais, jaučiant nepasitenkinimą savimi, ir pan.
Yra išskiriama atsakomoji ir piktybiška agresija. Pirmoji pasireiškia kaip reakcija, iškilus pavojui. Piktybiškos agresijos požymiai - destrukcija, žiaurumas, grubumas, šiurkštumas, lydimas pasitenkinimo jausmo.
Atsižvelgiant į vaiko elgesį konfliktinėse situacijose, yra išskiriamos trys agresijos rūšys (pagal N. Bražienę):
- Gynybinė, kurios pagrindinė funkcija - gintis nuo išorinio pasaulio, vaikui atrodančio labai pavojingu.
- Griaunamoji arba destrukcinė - atsirandanti dėl savarankiškumo stokos vaikystėje, kai vaikas absoliučiai nieko pats negali spręsti, vertinti, rinktis ir pan.
- Demonstracinė, kurios tikslas - vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą.
Lietuvių psichologas V. Černius savo knygoje „Mokytojo pagalbininkas“ pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, atkreipia dėmesį į siekį valdyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką:
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
- nesutinka su kitų patarimais;
- priekabus, peštukas, greitai supyksta;
- pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus;
- aplinkiniai jo vengia;
- dažnai meluoja, vagia;
- kartais naikina aplinkui esančius daiktus.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad paprastos vaikų agresijos formos, tai yra, įžeidimas arba pastūmimas, tarp vaikų nuo trejų iki vienuolikos metų amžiaus pasireiškia daugmaž po devynis kartus per valandą. Beveik trečdalis - 29 proc. - tokio elgesio atvejų yra atsakomoji gynybinė reakcija į puolimą.
Vaikui augant, kinta ir agresijos formos. Paprasto puolimo sumažėja, padidėja „socializuotos“ agresijos formų dažnumas (pvz., įžeidimų arba konkurencijos). Taip pat buvo pastebėta, kad vyresnės nei 10 metų mergaitės dažniausiai naudoja netiesioginius agresijos būdus, skirtingai nuo berniukų, kurių agresija yra tiesioginė.
G. Butėnienė yra užrašiusi tokius vaikų agresyvaus elgesio pavyzdžius:
- Įžūliai į žaidimą įsibrovęs Leonardas sėdasi ant lėlės, kuri tame žaidime yra vaikas, supykęs Aivaras už tai suduoda Leonardui. Šiuo atveju Aivaro agresija yra atsakomoji gynybinė bei tiesioginė. Leonardo agresija griaunamoji arba destrukcinė, tačiau netiesioginė - lyg ir netyčia atsisėda ant lėlės. Pedagogas arba tėvai tokioje situacijoje neretai agresyviu laiko tik besiginančio vaiko elgesį.
- Kai mergaitės nenori priimti Gretos į žaidimą, ši rodo joms liežuvį, visaip vaiposi ir vadina mergaites „durnelėmis“. Tai akivaizdus netiesioginės agresijos, dažniau būdingos mergaitėms, pavyzdys.
Buvo pastebėta, kad dvejų metų amžiaus berniukų ir mergaičių agresyvumas pasireiškia daugmaž vienodai, t.y., verksmu, klyksmu, plekštelėjimais. Ketverių metų amžiuje nesėkmės berniukams ir mergaitėms sukelia nevienodą reakciją - berniukai daugiau mušasi, o mergaitės klykia.
Dirbdama Vilniaus miesto Klinikinio psichoterapijos centro vaikų dienos stacionare, pastebėjau, kad psichoterapinėje grupėje visada daugiau berniukų nei mergaičių. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad, kaip jau buvo minėta, berniukų agresija yra labiau išreikšta ir matoma, jų elgesys dažniau užkliūna tėvams, todėl jie dažniau kreipiasi į psichologus.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Šeimos gyvenimą vaizduojančių žaidimų stebėjimas parodė, kad berniukų žaidimai pasižymi didesniu agresyvumu lėlių atžvilgiu negu mergaičių. Didžiausią agresiją berniukai rodo lėlei, kuri žaidime vaizduoja tėvą, mažiausią - kuri vaizduoja motiną. Mergaitėms būdingos atvirkštinės tendencijos. Taip pat buvo pastebėta, kad berniukai, kurie turi tėvą, rodo daugiau agresyvumo, nei berniukai, kurie auga be jo. Be tėvo augantys berniukai yra labiau priklausomi ir mažiau agresyvūs.
Pagrindinės Vaikų Agresijos Priežastys
Edukologai ir psichologai, tyrinėdami vaikų agresijos reiškinius, dėmesį sutelkia į socialinės aplinkos poveikį. N. Bražienė su bendraautorėmis pabrėžia, kad ikimokyklinukams ypač aktualūs trys jos veiksniai: šeima, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės.
Šeimos Įtaka
Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - pats svarbiausias veiksnys, lemiantis agresyvaus elgesio modelio formavimąsi ikimokykliniame amžiuje. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai. Galima sudaryti tokią agresyvaus elgesio formavimosi grandinę:
- Tėvai sistemingai elgiasi su vaiku agresyviai, šaukia ant jo, bara, baudžia. Atsiranda tikimybė, kad vaikas pamėgdžios tėvų elgesio modelį arba tėvų agresija vaiko atžvilgiu sukels gynybinę paties vaiko agresiją. Toks vaikas dažnai konfliktuoja, pešasi, šūkauja.
- Tėvai taiko per daug griežtas, nusižengimui neadekvačias nuobaudas. Tokiu atveju sustiprėja vaiko agresyvumas, padidėja agresyvios atsakomosios reakcijos tikimybė vyresniame amžiuje, atsiranda gynybinės agresijos apraiškos.
- Tėvai nekreipia dėmesio į agresyvų vaikų elgesį ir ūmų pyktį, jo nekontroliuoja. Tokiam vaikui yra viskas leidžiama, todėl agresyvumas, kaip tipiško elgesio bruožas, pasireiškia augant.
- Tėvai niekada ir niekur neleidžia pasireikšti vaikų savarankiškumui, draudžia bet kokius įnorius, saviraiškos formas, ypač griežtai vertinamas susierzinimas ir pyktis. Vaikas vengia atvirų pykčio pasireiškimo formų, sistemingai slopina savo emocijas. Vėliau tokiam vaikui būdingas destrukcinis agresyvumas, tyčiojimasis iš aplinkinių, agresyvių veiksmų provokacija, vagystės, staigūs pykčio priepuoliai.
- Tėvai vaikų akivaizdoje elgiasi agresyviai su aplinkiniais. Vaiko sąmonėje bręsta įsitikinimas, kad dėl visko kalti kiti. Tikėtina, kad ikimokyklinukas priims šį modelį, kaip pagrindą, tolesniems veiksmams.
Agresijos formavimuisi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje viena mama pasakojo apie jos dukros lankomą darželį, kuriame pusė grupės sudarė prancūzų ambasadorių vaikai, o kita likusią dalį - lietuvių vaikai. Mama pastebėjo, kad prancūzų vaikai supykę gali daužyti ir spardyti spintelę, tačiau jie žino, kad negalima mušti kito vaiko arba auklėtojos. Jų tėvams atrodo visiškai normalu, jei jų vaikas išreiškia pyktį, mušdamas negyvą daiktą arba žaidimo metu. Lietuviai, atvirkščiai, pamatę, kaip supykęs vaikas spardo spintelę, yra linkę nedelsdami jį pavadinti negeru, piktu ir t.t. Taip nuo mažens formuojasi polinkis laikyti agresiją savyje.
Lietuvių požiūrį į vaiko agresiją demonstruoja dar vienas pavyzdys: dėstant vaikų konsultavimo kursą, papasakojau studentams rusų psichoanalitikės N. L. Vasiljevos darbo su penkiamečiu berniuku atvejį. Šis berniukas išoriškai pasižymėjo itin geru elgesiu, atrodė tarsi angeliukas, tačiau jo žaidimai išsiskyrė begaliniu žiaurumu bei agresija. Psichologė stebėjo žaidimus, kuriame vienas iš veikėjų įvairiausias būdais kankino, naikino, žudė kitus veikėjus. Kiekvieną kartą žudymo būdai buvo vis kitokie ir berniuko fantazija sugalvojant vis naujus buvo neišsenkama. Studentų reakcija į šį reiškinį buvo nevienareikšmiška. Susilaukiau daug tokių pastabų, kaip: „Ar tai normalu?“, „Ar tas vaikas normalus?“. Teko kalbėti apie tai, kad, be jokios abejonės, šie žaidimai rodo vaiko emocinį diskomfortą, tačiau jokiu būdu nereiškia psichinės patologijos.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Neretai vaiko agresyvumas padidėja gimus jaunesniam broliui ar seseriai. Vyresnysis pavyduliauja jaunėliui mamos, nes pats jaučiasi jos pamirštas ir nereikalingas. Agresyviai elgdamasis jis sulaukia mamos priekaištų ir mėgaujasi bent tokiu jos dėmesiu. Dėmesio stokos sukeltos agresijos priežastis pašalinti visiškai nesunku - tereikia tik dažniau pamaloninti vyresnįjį vaiką: pakalbinti, paglostyti, pagirti. Jokiu būdu nereikia barti vaiko ir sakyti, kad jis negeras, nes nemyli jaunesniojo broliuko ar sesutės.
Bendraamžių Įtaka
Agresyvaus elgesio vaikai mokosi ir vieni iš kitų. Išskiriami du ryškesni atvejai:
- Triukšmingi žaidimai, kurių metu vyksta imtynės, gaudynės, jėgos varžybos ir pan.
- Reaktyvi agresija, kaip atsakomoji reakcija į patirtą skriaudą, erzinimą ir pan.
Emocinio pervargimo, o kartu ir agresyvumo priežastis gali būti pernelyg ilgas ir per intensyvus bendravimas su bendraamžiais. Tėvai turėtų stebėti savo vaiko žaidimus ir bendravimą su kitais vaikais, kad galėtų laiku pastebėti, ar jų vaikas yra skriaudžiamas ir nemoka apsiginti, o galbūt pats yra linkęs pulti kitus. Jeigu mažylis labai jautrus ir dirglus, nederėtų jo labai anksti leisti į darželį.
Vaiko agresyvumą gali padidinti nerimas dėl galimo pažeminimo, susijusio su jo išvaizda ar fiziniais trūkumais (luošumu, trumparegyste ar pan.). Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų agresijos formų, tačiau šiuo atveju agresija yra apsauginė, gynybinė. Paprastai vaikai nelinkę su tėvais kalbėtis apie panašias problemas, bet klausinėjami gali prasitarti, todėl tėvams yra labai svarbu stebėti vaiko nuotaiką, domėtis jo išgyvenimais. Tokiam vaikui galėtų padėti psichologas. O tėvų pareiga - nuvesti jį pas šį specialistą.
Masinės Informacijos Priemonių Poveikis
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos daro didelį poveikį agresyviam vaikų elgesiui. N. Bražienės su bendraautorėmis teigimu, JAV sociologai nustatė, kad ypač populiariose TV laidose kas valandą demonstruojami 9 fizinės ir 8 verbalinės agresijos aktai.
Taigi vaikai kasdien stebi prievartos, agresijos, smurto scenas iš televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. Pasaulis ekrane būna baugus, vaizduoja grėsmingas situacijas nepriklausomai nuo to, ar tai televizijos naujienų programa, kurioje rodomi sensacingi dienos įvykiai, ar meninis filmas.
Vaikų ir paauglių psichologė M. Molicka teigia, kad pasyvumas, įgytas sėdint priešais televizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas agresyvų herojų elgesį, mažasis žiūrovas jo mokosi. Išgąsdintas vaikas gali reaguoti agresijos protrūkiais, nes toks elgesys laikinai sumažina nerimą. Ne veltui sakoma, kad baimė ir agresija - dvi to paties medalio pusės.
Pavyzdžiui, vaikai, žiūrėdami filmus apie „vilkolakius“ ar žaisdami robotus, gali imituoti agresyvų elgesį, perkelia jį į kasdieninius santykius.
Tokius filmus ypač nenaudinga žiūrėti hiperaktyviems vaikams, kurie dėl savo perdėto judrumo ir taip jau atrodo agresyvesni už kitus. Norint juos apsaugoti, reikia dažniau žiūrėti televizorių kartu su vaiku ir deramai komentuoti filmų herojų elgesį.
Vaiko agresyvumas gali padidėti ir dėl pernelyg didelio informacijos srauto. Siekiant apsaugoti ikimokyklinio amžiaus vaiką nuo tokio pervargimo, reikia leisti jam žiūrėti televizorių tik maždaug 20 minučių per dieną. Vyresnis vaikas gali žiūrėti ilgiau, bet irgi tik tai, kas iš tikrųjų jam svarbu ir reikalinga. Užuot nuolatos spoksojęs į ekraną, mažylis galėtų pažaisti, pabėgioti gryname ore ar papramogauti su tėveliais. Tokia veikla padėtų jam atsipalaiduoti ir tuo pačiu sumažintų agresyvumą.
Kai kurie tėvai mano, kad vaiko agresyvumą gali sumažinti kompiuteriniai žaidimai. Iš tikrųjų šie žaidimai padeda truputį „nuleisti garą”, bet visiškai atsipalaiduoti ir nusiraminti neleidžia. Agresyviam vaikui būtų kur kas geriau žaisti vaidmenų žaidimus, aktyvius žaidimus su savo kiemo draugais, taip pat lėlėmis, mašinėlėmis. Tėvai turėtų patys pamokyti savo vaikus juos žaisti, pažaisti kartu su jais.
Vaikai savo emocijas išlieja žaisdami. Todėl negalima jiems trukdyti tai daryti. Kitados Vokietijoje buvo uždrausta vaikams žaisti su šautuvais, tikintis sumažinti jų agresyvumą. Bet sulaukta priešingų pasekmių - agresyvumas dar labiau padidėjo. O kai jiems vėl buvo leista „kariauti“, jis gerokai nuslūgo. Tai rodo, kad vaikams būtina žaisti panašius žaidimus ir netgi peštis tarpusavyje (pavyzdžiui, galima organizuoti muštynes pagalvėmis arba pagalvių spardymą). Tik svarbu, kad jie tai darytų stebimi suaugusiųjų.
Ką Daryti, Jei Vaikas Mušasi?
Vaikų agresija prieš kitus vaikus yra aktuali problema, kuri dažnai kelia nerimą tėvams ir pedagogams. Tėvams svarbu suvokti, kad vaikų agresija yra dažnai susijusi su jų socialine aplinka, o ne tik su vaiko charakteriu. Vaiko elgesys gali būti paveiktas namų aplinka, kurioje jis auga, tėvų santykiais ir kitais veiksniais. Psichologai rekomenduoja tėvams nekreipti dėmesio į vaiko agresiją, bet ieškoti priežasčių, kodėl vaikas taip elgiasi. Tėvai turėtų būti atviri ir pasikalbėti su vaiku, kad suprastų, kas gali turėti įtakos jo elgesiui.
Vaikų muštynės yra dažnas reiškinys, su kuriuo susiduria daugelis tėvų ir mokytojų. Kadangi vaikai dar nėra visiškai susiformavę, jie gali elgtis netinkamai arba agresyviai. Viena iš pagrindinių vaiko muštynių priežasčių yra emocinės problemas. Vaikas gali jausti nuovargį, stresą, pyktį, baimę ar kitus neigiamus jausmus, kurie gali sukelti agresyvumą. Socialinės priežastys taip pat gali sukelti vaiko muštynes. Vaikai gali būti stumiami, apiplėšiami, pašiepiami ar kitaip piktnaudžiaujama jais. Auklėjimo stilius taip pat gali turėti įtakos vaiko muštynėms. Jei vaikui nėra nustatytų taisyklių ir ribų, jis gali jaustis nesaugus ir prarasti kontrolę. Iš esmės, vaiko muštynių priežastys gali būti labai įvairios, tačiau dažniausiai jos yra susijusios su emocinėmis ir socialinėmis problemomis bei auklėjimo stiliaus įtaka.
Agresyvus elgesys vaikams nėra retas reiškinys. Vaiko kalba ir kūno kalba gali padėti atpažinti agresyvų elgesį. Vaikai gali pasireikšti agresyviais elgesio požymiais, tokiomis kaip pyktis, nekantrumas, garsus elgesys, ir pan. Taip pat, vaiko kūno kalba gali rodyti, kad jis yra įtemptas, nervingas, arba agresyvus.
Agresyvus elgesys gali pasireikšti skirtingomis formomis. Fizinė agresija yra viena iš dažniausių agresijos rūšių. Verbališka agresija yra agresija, kuri yra išreikšta žodžiais. Socialinė agresija yra agresija, kuri yra skirta pažeisti vaiko socialinę padėtį.
Tėvai yra svarbiausi vaiko gyvenime ir turi didelę įtaką jo elgesiui. Todėl, siekiant išvengti vaiko mušimosi, tėvai turi būti atidūs ir stebėti savo vaiko elgesį. Svarbu laiku pastebėti, kai vaikas pradeda rodyti agresyvų elgesį, ir ieškoti būdų, kaip jį nuraminti ir padėti jam išmokti tinkamų bendravimo strategijų.
Mokykla yra vieta, kur vaikai praleidžia didžiąją dalį savo laiko, todėl mokyklos aplinka turi būti saugi ir raminanti. Mokyklos turi turėti aiškią prevencijos ir intervencijos tvarką, kad būtų galima greitai ir efektyviai reaguoti į konfliktines situacijas.
Norint išvengti vaiko mušimosi, svarbu mokyti vaikus tinkamų bendravimo strategijų. Vaikai turėtų mokytis, kaip išreikšti savo jausmus ir reikalus be agresijos ir smurto. Svarbu mokyti vaikus empatijos, kad jie galėtų suprasti kitų žmonių jausmus ir reakcijas.
Visi šie metodai gali padėti išvengti vaiko mušimosi ir sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai galės augti ir vystytis. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir reikalauja individualaus požiūrio.
Kai vaikas mušasi, svarbu kreiptis į profesionalus, kurie galėtų padėti spręsti šią problemą. Psichologė gali padėti tėvams suprasti, kodėl vaikas mušasi. Ji gali padėti tėvams suprasti, kaip reaguoti į vaiko elgesį ir kaip suteikti jam reikiamą dėmesį. Pedagogai taip pat gali padėti tėvams suprasti, kaip reaguoti į vaiko elgesį. Jie gali rekomenduoti veiksmingus būdus, kaip padėti vaikui išmokti kitiems gerbti ir kaip užkirsti kelią tolesniam agresyviam elgesiui.
Norint sumažinti vaiko agresyvumo ir mušimosi elgesį, svarbu skatinti pozityvų elgesį. Vaikams reikia mokytis bendrauti su kitais žmonėmis ir suprasti, kaip jų elgesys veikia kitus. Tėvai gali skatinti pozityvų elgesį, mokydami vaikus atpažinti emocijas ir reaguoti į jas. Taip pat svarbu mokyti vaikus bendrų taisyklių ir normų, kurios galioja visiems. Tai padės vaikams suprasti, kad jų elgesys turi pasekmių ir kad jie yra atsakingi už savo veiksmus.
Vaikams reikia mokytis valdyti savo emocijas, kad jie galėtų geriau reaguoti į stresą ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Svarbu skatinti vaikų savivertę ir pasitikėjimą savimi, kad jie jaustųsi saugūs ir patikimi. Skatinant pozityvų elgesį, tėvai gali padėti vaikams išmokti svarbių socialinių įgūdžių ir stiprinti jų emocinę savijautą.
Kai vaikas muša kitus vaikus, svarbu nedelsiant įsikišti ir paaiškinti, kad tokio elgesio nereikia toleruoti. Geriausiai būtų kalbėtis su vaiku, paaiškinti, kad mušimas yra blogai ir kad reikia gerbti kitus žmones. Taip pat svarbu pabrėžti, kad mušimas gali turėti rimtų pasekmių, pavyzdžiui, gali būti sužalotas kitas vaikas arba vaikas gali būti pašalintas iš kolektyvo.
Penkerių metų vaikas gali mušti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl pykčio, nesugebėjimo išreikšti savo jausmų arba dėl to, kad nori gauti dėmesio. Svarbu suprasti, kad tai yra normalus vaiko vystymosi etapas ir reikia padėti vaikui išmokti, kaip elgtis. Geriausiai būtų kalbėtis su vaiku ir paaiškinti, kad mušimas yra blogai ir kad reikia gerbti kitus žmones.
Kai vaikas muša ar kandžioja, svarbu nedelsiant įsikišti ir paaiškinti, kad tokio elgesio nereikia toleruoti. Geriausiai būtų kalbėtis su vaiku ir paaiškinti, kad mušimas ir kandžiojimas yra blogai ir kad reikia gerbti kitus žmones.
Vaikas gali tapti agresyvus dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl pykčio, nesugebėjimo išreikšti savo jausmų arba dėl to, kad nori gauti dėmesio. Taip pat agresyvus elgesys gali būti susijęs su vaiko emociniais sunkumais arba psichologiniais sutrikimais.
Kai vaikas muša savo tėvus, svarbu nedelsiant įsikišti ir paaiškinti, kad tokio elgesio nereikia toleruoti.
tags: #psichologas #vaiku #agresija