Įvadas
Kasmet Lietuvoje apie 80 žmonių išgirsta diagnozę - išsėtinė sklerozė. Tai lėtinė liga, sukelianti įvairius pažeidimus ir vis dar gąsdinanti bei varanti žmones į neviltį, ypač tuos, kurie tik ką sužinojo savo diagnozę. Jiems tenka priimti ligą, taikytis su pasikeitusiu gyvenimu, tačiau ir tiems, kurie su šia lėtine liga gyvena ne vienerius metus, kasdien reikia atrasti jėgų, neprarasti vilties ir šypsotis. VUL Santariškių klinikų Psichiatrijos skyriaus psichologė Danguolė Dadurkevičienė konsultuoja išsėtine skleroze sergančius pacientus, padėdama jiems susidoroti su šios ligos iššūkiais.
Išsėtinė sklerozė: psichologinis aspektas
Sužinojus diagnozę ar atsirandant naujiems simptomams, stiprėjant neįgalumui, kyla didelis nerimas, tenka atsisakyti savo planų ir prisitaikyti prie pokyčių. Pasak Danguolės Dadurkevičienės, liga psichologiniu požiūriu yra tam tikras praradimas. Ligoniai praranda ne tik fizinę sveikatą, bet ir savo planus, svajones, socialinį gyvenimą, turi susitaikyti su mažėjančiomis galimybėmis. Ilgai trunkančią ligą sunkiau priimti bet kurio amžiaus žmonėms, bet išsėtinė sklerozė dažniausiai diagnozuojama jauname amžiuje, kai žmonės yra aktyvūs, energingi, dažnai tenka atsisakyti savo ambicijų, keisti planus, ieškoti naujų siekių.
Reakcijos į diagnozę
Sužinojus išsėtinės sklerozės diagnozę, atsirandant naujiems simptomams arba stiprėjant neįgalumui, tai gali kelti didelį nerimą ir tenka prisitaikyti prie naujų pokyčių ir neužtikrintumo. Kyla įvairių jausmų - gedėjimas, nerimas, kaltė, baimė, susierzinimas, pyktis. Nėra vienos tipiškos reakcijos, kaip reikėtų reaguoti ar galima reaguoti. Psichologės teigimu, reakcija į diagnozę priklauso ir nuo žmogaus charakterio, nuo gebėjimo spręsti problemas, nuo turimos patirties.
Gedėjimo etapai
Gedėjimas dėl netekčių būna skirtingas, bet pirmiausiai apima šoko reakcija, paskui būna baimės, neigimo periodai, po to - pykčio, nusivylimo jausmai. Būtent pyktis leidžia rasti naujų būdų susitaikyti ir priimti ligą. Gedulas gali trukti nuo keleto dienų iki keleto mėnesių. Šoko reakcija ypatinga tuo, kad tuo metu sunku priimti informaciją apie ligą. Todėl žmogus gali net neigti diagnozę, tvirtinti, kad taip negalėjo būti. Tas neigimas yra tam tikras pasiruošimas priimti problemą ir šis periodas netgi reikalingas, bet jis turi neužsitęsti. Jeigu neigimas užsitęsia, tai gali virsti problema, nes žmogus nenori gydytis, nekreipia dėmesio į simptomus.
Būtent baimės jausmas yra viena labiausiai žalojančių emocijų, nes baimė gimdo mitus, netinkamus poelgius. Psichologė taip pat išskiria pykčio jausmą, kuris yra vienas iš pirmų ženklų, jog žmogus jau pasiruošęs kovoti su liga, kovoti už savo gyvenimo kokybę. Po pykčio periodo prasideda pripažinimas ir prisitaikymas. Esant išsėtinei sklerozei, prisitaikyti yra sunku, nes liga vis primena apie save ir kaskart vis naujais simptomais. Sunku numatyti, ar bus atkryčiai, kokie jie bus, kada jie bus. Kuo labiau žmogus susipažįsta su savo liga, pamato, kaip kūnas į ją reaguoja, atranda būdus, kaip su ja gyventi, ką daryti su simptomais, kaip su jais susidraugauti, tuo lengviau vyksta prisitaikymo procesas.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Kaltės jausmas ir tarpasmeniniai santykiai
Žmogus ima jausti kaltę, nes mano, kad dėl ligos jis nuvilia savo artimus žmones. Buvusios tarpasmeninės problemos, ypač stiprėjant finansiniams sunkumams, gali virsti nuolatiniais kaltinimais sergančiajam. Tai tik blogins jo psichologinę būklę. Šiuo atveju padėtų visų šeimos narių susipažinimas su liga, kalbėjimas apie ją, apie jų šeimos gyvenimą, atsiradus jame išsėtinės sklerozės diagnozei. Jei stengiamasi šeimoje bet kokia kaina apsaugoti sergantįjį nuo streso, tai gali didinti kaltės jausmą. Todėl specialistė pataria ne bet kokia kaina saugoti žmogų nuo streso, o geriau mokytis kartu jį įveikti.
Depresija ir kognityvinė elgesio terapija
Yra nustatyta, kad bent 50 proc. sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo eigoje patiria depresijos epizodų. Kaip būdas depresijai įveikti ir bendrai išmokti gyventi su liga yra siūloma kognityvinė elgesio terapija. Kognityvinė elgesio terapija ir buvo sukurta depresijai įveikti, padėti žmogui valdyti savo problemas, keičiant mąstymo ir elgesio būdą. Kognityvinė elgesio terapija padeda problemą, kuri atrodo visa apimanti, neišsprendžiama, suskaidyti į mažesnes dalis. Ši terapija padeda įvardinti faktorius, kurie verčia jaustis blogai, nerimauti ir tada jie tampa labiau valdomi. Šią terapiją galima taikyti individualiai arba dirbti grupėse, o galima ir savarankiškai. Lietuvių kalba yra išleista knyga „Nuotaika paklūsta protui“.
Kognityviniai sutrikimai
Visi šie gebėjimai vystosi individualiai, mes turime savo stipriąsias ir silpnąsias puses, kažkas pavyksta geriau, kažkas ne taip gerai. Kognityvinių funkcijų veikimą užtikrina nervų sistemos tinklas. Depresija, stresas, nuovargis gali apsunkinti kognityvines funkcijas, sukelti laikinus kognityvinius sunkumus. Kai žmogus pavargęs, jo atmintis ir dėmesio koncentracija veikia prasčiau. Kai žmogus pailsi, kognityviniai gebėjimai vėl sugrįžta į įprastinį lygį. Senstant, nuo 70 metų, atsiranda nežymūs pakitimai, neturintys didesnės įtakos funkcionavimui. Sergant išsėtine skleroze demielinizacijos pažeidimai gali atsirasti bet kurioje nervų sistemos vietoje. Jeigu jie atsiranda galvos smegenų pusrutuliuose, tai gali atsirasti ir kognityvinio funkcionavimo, ir nuotaikos sutrikimai. Jie gali sulėtinti žmogaus veiklą pažintinių funkcijų reikalaujančiose užduotyse, tokiose kaip atsiminimas, gebėjimas koncentruotis į užduotį, ją planuoti. Apie 40-50 proc. sergančiųjų išsėtine skleroze turi lengvus ar vidutinius kognityvinius sutrikimus, apie 10 proc. - sunkius. Atminties sutrikimai yra viena dažniausių kognityvinių funkcijų, kuri nukenčia. Būdai, gerinantys atmintį, tinka ir šios kognityvinės funkcijos atkūrimui. Psichologė siūlo išbandyti tokį būdą: kai norima ką nors įsiminti, reikia kartoti tai tris kartus, o tarp tų mokymųsi būtina užsiimti kitokio pobūdžio veikla, pavyzdžiui, lengvais fiziniais pratimais. Taip pat, nereikia labai jaudintis, kai užstringa žodžiai - taip nutinka visiems.
Kaniterapija Santariškių klinikose
Santaros klinikų psichiatrijos skyriuje nuo praėjusio rudens lankosi terapinis šuo, lygiaplaukė retriverė Mona kartu su savo vedle, individualiosios psichologijos konsultante Rasa Kardaite - Vėlyviene. Nemokami terapiniai užsiėmimai yra Rasos ir jos augintinės savanorystė. Pasaulinė praktika ir atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad, sveikatinant visuomenę, gyvūnai išties gali padėti, džiugu, kad Lietuvoje taip pat jau žengiami pirmieji žingsniai.
Psichiatrijos skyriaus vadovybė itin palankiai nusiteikusi kaniterapijos atžvilgiu. Psichoanalitinė psichoterapeutė Augė Niedvaraitė teigia, kad jie visi entuziastingai priėmė idėją, jog tokio pobūdžio užsiėmimai vyktų jų skyriuje. Papildydama kolegę, psichologė Danguolė Dadurkevičienė atkreipia dėmesį, jog greta medikamentinio gydymo jų skyriuje taikoma psichoterapijos grupė, meno terapija. Po gydytojo reabilitologo konsultacijos daliai pacientų skiriama kineziterapija, o naujausias pagalbos pacientams būdas yra kaniterapija. D. Dadurkevičienė įsitikinusi, kad kuo daugiau įvairių metodų galima pasiūlyti, tuo geriau.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Iš pradžių su kaniterapija ir galimybėmis įtraukti į gydymo procesą terapinį šunį buvo supažindinta psichiatrijos skyriaus vadovybė, darbuotojai. Buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, prasidėjo tęstiniai užsiėmimai. Psichoterapeutė A. Niedvaraitė prisimena, kad Monai pirmąkart atėjus į skyrių, jos asmeninis įspūdis buvo labai pozityvus. Šuo sukėlė daug teigiamų emocijų ne tik pacientams, bet visai skyriaus komandai.
Kaniterapijos užsiėmimai
Kiekvieną ketvirtadienį, sveikindamasi su psichiatrijos skyriaus pacientais, Rasa šypsosi ir sako: „Mudvi su Mona atėjome pas jus pabūti ir pabendrauti“. Ji vengia užuominų apie ligą, gydymą ar ligoninę. Pabrėžia, jog tai nieko neįpareigojantis pasimatymas su šunimi. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai juokų darbas, išties emocinis bei fizinis krūvis šuniui yra nemažas. Dešimtys akių „gano“ Moną, ja domisi, reaguoja į jos elgesį, savaip kalbina.
Paklausta apie kaniterapijos užsiėmimų turinį, Rasa sako, kad apie jausmus mokomės kalbėti visą gyvenimą - juos įvardyti, suprasti ir išreikšti. Savo jausmų priėmimas, leidimas jiems būti „legaliai“ mumyse kartais tampa iššūkiu. Juk ir aplinka mus skatina reikšti daugiau pozityvių jausmų - būti linksmiems, nuoširdiems, empatiškiems, laimingiems.
Monos vedlė Rasa pasakoja, kad šunį pacientai priima natūraliai, be išankstinių nuostatų, kad jis įskaudins, sukels sunkių išgyvenimų. Šuns padedama, Rasa kalbasi apie jausmus: ar šuo jaučia? Ką jaučia? Kaip parodo jausmus? Ir kaip aš, jos šeimininkė, juos suprantu? Kalbamės ir mokomės atpažinti bei vertinti savo jausmus.
Psichologės Danguolės Dadurkevičienės nuomone, terapiniai užsiėmimai su šunimi leidžia žmonėms pasijausti laisviau, neįpareigojančia forma pagalvoti apie save bei greta esantį ar namuose auginamą gyvūną, užmegzti ryšį su juo. Ji teigia, kad kai vis daugiau vietos mūsų gyvenime užima technologijos, tokie terapijos būdai, kaip bendravimas su šunimis, delfinais, žirgais, tas gyvas ryšys, prisilietimas prie gyvūno ir gamtos - žmonėms to labai reikia ir tai perspektyvu.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Svarbiausia, kad besigydantieji pajustų Monos švelnumą, atvirumą, susižavėjimą kiekvienu žmogumi. Kad jie jaustųsi atėję į pasimatymą su atlapaširdžiu, nieko neteisiančiu šunimi. Monos pareigos paprastos, tačiau išties labai nepaprastos - padėti žmonėms atsiverti ir patikėti savimi.
Svarbu paminėti, kad kaniterapijos veiklose dalyvauja tik specialų terapinio šuns egzaminą išlaikę, galiojančius pažymėjimus turintys šunys.
Psichologų palaikymas LGBT bendruomenei
Psichologė Danguolė Dadurkevičienė, kartu su kitais 104 psichologais ir psichoterapeutais, pasirašė poziciją, reiškiančią susirūpinimą LGBT asmenų psichikos sveikata Lietuvoje ir raginančią panaikinti egzistuojančią institucinę diskriminaciją, įteisinant tos pačios lyties asmenų partnerystes.
Ši iniciatyvinė grupė atkreipia dėmesį į tai, kad LGBT asmenys patiria mažumos stresą, kurį kelia visuomenėje paplitusios neigiamos nuostatos jų atžvilgiu ir iš to kylanti diskriminacija bei priekabiavimas. Su mažumos stresu siejamas didesnis psichikos sveikatos problemų paplitimas tarp LGBT asmenų. Šios problemos ypač ryškios visuomenėse, kuriose aukšti homofobijos ir netolerancijos rodikliai.
Psichologai ir psichoterapeutai ragina įstatymų leidėjus užtikrinti visų Lietuvos piliečių teises ir teigia, kad įstatymai, įtvirtinantys lygybės principus, daro realų poveikį žmonių gyvenimams.
tags: #psichologe #danguole #dadurkeviciene