Turbūt daugelis bent iš nuogirdų kažką žinome apie gedulo stadijas. Gedulas - neišvengiamas, o greita nuotaikų kaita yra normalus procesas netekus artimo žmogaus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip išgyventi netektį ir susitaikyti su mirtimi, remiantis psichologų įžvalgomis ir praktiniais patarimais.
Gedulo stadijos: nuo neigimo iki susitaikymo
Už teorijos sukūrimą turime būti dėkingi šveicarų kilmės amerikietei psichiatrei Elžbietai Kiubler Ros (Elisabeth Kübler-Ross), kuri ją pirmą kartą publikavo savo 1969 m. knygoje „Apie mirtį ir mirimą“. Iš pradžių 5 gedulo stadijos buvo išskirtos kaip mirtiną diagnozę išgirdusių pacientų reakcija į savo ligą ir besiartinančią gyvenimo baigtį. Taip pasakiusi E. Kiubler Ros turbūt norėjo perspėti, kad jos pasiūlytas gedulo išgyvenimo modelis nėra tvirtas planas ar vadovėlinis trafaretas, kuriuo sekdamas neišvengiamai ir vienodai transformuojasi visų patyrusiųjų netektį skausmas. Kiekvienas žmogus yra individualus ir unikalus, todėl toks gilus procesas kaip gedulas negali visiems būti vienodas. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats laikmetis yra gerokai pasikeitęs, ir jei anksčiau, prieš 60-50 metų, žmogaus gyvenimas klodavosi daugmaž nuspėjama vaga, dabar įvairiausių vingių ir aplinkkelių retas sunkiai išvengia net ir labai norėdamas, tad ir pats gedėjimo procesas yra kiek sumodernėjęs. Juk pripažinkime bent patys tyliai sau - ar turime pakankamai laiko atsitiesti po netekties? Turbūt daugelis atsidusome: deja…Taigi skaitydami apie gedulo stadijas pažvelkime į jas kaip į galimas emocines reakcijas, kylančias netekties valandą visai nebūtinai išdėstyta tvarka, o gal net ir vienu metu.
Nustatę tokį požiūrio tašką grįžtame prie 5 gedulo stadijų platesniam aptarimui ir detalizavimui su konkrečiais pavyzdžiais, padėsiančiais tiksliau atpažinti save ar artimuosius konkrečioje stadijoje ir kreiptis pagalbos, jei pastebimas liguistas užsibuvimas kažkuriame etape.
Neigimas: pirmasis smūgis
Tai primoji artimųjų reakcija išgirdus skaudžią žinią. Šią stadiją galima atpažinti iš tokių frazių kaip: „tai netiesa“, „čia turbūt kažkokia klaida“, „aš negaliu patikėti“ ir pan. Gan ilgą laiką psichologai manė, kad neigimas yra žalingas, nes viso labo atitolina skausmingą išgyvenimą, o užgniaužti jausmai dažnai įgauna destruktyvų pobūdį. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad gedintiesiems neigimo taktika tėra gynybinis mechanizmas, padedantis palaipsniui suvokti visą tą emocijų laviną, užgriūnančią susidūrus su mirtimi. Panašiai kaip lindimas į šaltą vandenį ne stačia galva, o po truputį prisipratinant, palengva brendant ir apsišlakstant vėsiais purslais. Taip sušvelnintas smūgis padeda išvengti per stiprios reakcijos ir kartais šioje stadijoje atsidūrę žmonės aplinkiniams net neatrodo liūdni. Svarbu, kad galiausiai tiesa būtų įsisąmoninta, nors apie laiko rėmus čia kalbėti labai sunku.
Pyktis: kaltų paieškos
Įsisąmoninę mirties faktą žmonės dažnai savyje pajunta visiškai nemotyvuotą ir nelogišką pyktį, nukreiptą į Dievą, save, gydytojus ar net patį mirusįjį, už tai, kad išėjo. Tada dažniausiai pasigirsta tokių minčių: „už ką man taip?“, „tai neteisinga!“, „kas kaltas?“, „kodėl taip atsitiko?“. Tai taip pat yra maskuojamasis mūsų psichikos manevras, atitraukiantis dėmesį nuo patiriamo skausmo ir nukreipiantis gedinčiojo energiją kaltininkų paieškai.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Derybos: bandymas pakeisti likimą
Nuslūgus pykčiui mirusiojo artimieji ima megzti dialogą patys su savimi, Dievu ar kita aukštesne jėga, mėgindami išsiderėti daugiau laiko su mirusiuoju ar net jį išgelbėti. Sunkiai sergančių atveju tai nutinka prieš mirtį. Tipiškos šią stadiją patiriančių mintys skamba taip: „Dieve, jei sugrąžinsi man jį, aš padarysiu bet ką“, „jei būčiau skyręs jai daugiau dėmesio, taip nebūtų nutikę“, „jei tu sugrįši, nebegersiu nei lašo“, „jei būtumėme kreipęsi į medikus anksčiau…“. Tai ir vėl gi yra mūsų psichikos apsauginis refleksas, suteikiantis vilties, kad savo veiksmais pavyks atitolinti, o gal net išvengti realybės ir su ja susijusio skausmo.
Depresija: skausmo suvokimas
Šią stadiją pajuntame suvokę tikrovę ir nebeprisidengdami jokiomis gynybinėmis taktikomis, atitraukiančiomis dėmesį nuo tikrosios tragedijos - artimo ir mylimo žmogaus netekties, kurią lydi gilus skausmas ir liūdesys. Depresija šiuo atveju nereiškia psichiatrinės diagnozės, o tik aštriojo skausmo išgyvenimo periodą, dažnai lydimą visaapimančio beviltiškumo jausmo, nesibaigiančių ašarų ir nesugebėjimo atlikti tokių elementarių kasdienių užduočių, kaip prausimasis ar apsirengimas. Tačiau užsitęsus šiai stadijai gali išsivystyti klinikinė depresija, kuri pati savaime gali ir nepraeiti, todėl net ir didžiausio liūdesio apimti turėtumėme visiškai neprarasti budrumo ir pripažinti pirmiausia patys sau, kad reikia kreiptis pagalbos. Tačiau net ir praėjus širdgėlos laikotarpiui patirti liūdesio akimirkų yra visai normalu ir nėra kažkokios patologijos signalas. Depresija neretai vėl užplūsta per mirusiojo gimtadienį, šeimos šventes ar kitas svarbias progas.
Susitaikymas: naujas gyvenimo etapas
Ši stadija yra paskutinė ir pagal jos pavadinimą galima spręsti, kad su smūgiu susidorota sėkmingai ir gyvenimas tęsiasi toliau, tačiau viskas nėra taip paprasta. Susitaikymas nereiškia mirusiojo pamiršimo ar negrįžtamo liūdesio išėjimo. Vis tik susitaikymo etape grįžta ramybė ir emocinis stabilumas, pastebimos tokios mintys, kaip: „viskas bus gerai“, imami daryti veiksmai, kurie įprasmina praradimą ir padeda galutinai atsisveikinti. Bet reikia nepamiršti, kad stadijos nėra vientisa linija ar visais atvejais istorija su laiminga pabaiga, būna atvejų, kad susitaikymo taip ir nepavyksta pasiekti. Nors dažniausiai jis ateina, kai kurie gedintieji grįžta prie jau išgyventų etapų vėl ir vėl. Svarbiausia kuo mažiau sprausti save į rėmus ir verstis jausti tai, kaip turėtų būti. Tik tada viskas sveikai tekės savo vaga ir galų gale išauš susitaikymo momentas, tebūnie ir laikinas.
Individualus gedėjimo procesas
Pasak psichologo, kiekvienas gedi skirtingai, gedėjimas yra labai individualus procesas, nereikia savęs nustatyti į ribas ir manyti, kad vis dar sielvartauju, vis dar skaudu ir tai gal yra nenormalu, taip jausti. Gedėjimo orientacinis laikotarpis yra metai. Vieniems gali prireikti mažiau laiko, kitiems šiek tiek daugiau. Todėl svarbu tuo laikotarpiu suteikti erdvės gedėjimui, įsiklausyti į savo jausmus ir juos išgyventi, o nevažyti savęs galvojimu kaip teisingai dabar turėčiau jaustis. Taigi svarbu savęs neskubinti ir suteikti sau erdvės išgyventi stiprius jausmus. Sielvarto laikotarpis priklauso nuo pačio žmogaus ir situacijos. Daug labiau sukrečia staigi mirtis, pavyzdžiui, po artimojo savižudybės ar staigios ir netikėtos ligos. Šiuo atveju žmogus pasijaučia nesaugiai, toks jausmas, lyg būtų pagrindą iš po kojų išmušę, jaučiasi pasimetęs ir reikia laiko susiorientuoti, ką daryti ir kaip toliau gyventi. Toks išgyvenimas prilyginamas psichologinei krizei.
Emocijų kaita ir jausmų pripažinimas
Sužinojus apie mirtį, žmogų apima šoko būsena, kuriai būdinga sustingimas, nerealumo pojūtis, neigimas. Šoko būsenai atslūgus žmogus išgyvena daug stiprių jausmų. Šokui atslūgus, prasideda pykčio fazė. Žmogus jaučia pyktį dėl to, kad artimasis paliko. Pripažinti sau, jog pykstu ant man brangaus artimo žmogaus, kurio netekau, nėra lengva. Žmonės beveik visada kaltina save, jog per mažai skyrė dėmesio, laiko artimajam, per mažai jam padėjo. O nusižudžius artimajam dažnai dar būna ir stiprus gėdos jausmas, jog tai atsitiko mūsų šeimoje. Vėliau žmogus pereina į liūdesio fazę: jaučia gilų liūdesį, skausmą, depresiją. Žmogus po truputį pradeda suvokti, priimti, įsisąmoninti, ko neteko, ką prarado. Galiausiai būna susitaikymo fazė, kada žmogus įsisąmonina, supranta ir priima savo gyvenimo netektį, praradimą. Kai kurie žmonės, kurie galvoja: ,,Privalau būti, esu stiprus žmogus ir galiu padėti kitiems”, išgyvendami sielvartą jaučiasi silpni, jiems sunku kontroliuoti stiprius jausmus, kurie dažnai prasiveržia netikėtose vietose. Pavyzdžiui, darbe, renginyje, klausantis paskaitos gali staiga apsiverkti, netikėtai ir staiga išgyventi stiprių jausmų antplūdį.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Jie labai stengiasi slopinti savo jausmus, jų neparodyti, nes tai reikštų savo silpnumo pripažinimą ir jo parodymą kitiems. Tačiau stiprių jausmų išgyvenimas yra normalus procesas. Jei bandysite užgniaužti skausmą, liūdesį, pyktį, kaltę, gėdą, pasimetimą, nesaugumą, tai gali būti žalinga ir atsiliepti vėliau. Gali atsirasti kūno sveikatos sutrikimo požymių, atsirasti depresija, nerimo sutrikimai. Kartais svarbu pripažinti sau, kad savaime nepraeis ir svarbu kreiptis pagalbos. Kreipimasis pagalbos būna savo silpnumo pripažinimas.
Svarbu išmokti, jog gyvenime būna momentų, kad ir mums reikia pagalbos ir nebijoti jos paprašyti, kad kartais jaustis silpnu sudėtingose situacijose yra normalu. Ir kad svarbu suprasti, jog tam tikru gyvenimo laikotarpiu, svarbu leisti jausti silpnumą, leisti sau priimti pagalbą. Kai sunkumai praeina, žmogus vėl sustiprėja, atgauna jėgas ir gyvenimo džiaugsmą.
Savižudybės atveju
Nusižudžiusių artimieji jausdami gėdos jausmą gali vengti kalbėtis apie savo išgyvenimus, kreiptis pagalbos. Todėl svarbu padrąsinti nebijoti kalbėtis apie savo išgyvenimus su artimaisiais, draugais, kolegomis, specialistais. Žmonės, kurie stipriai išgyvena kaltę, nuolat save graužia, galėtų paieškoti kitokių būdų, kaip gyventi su kaltės jausmu. Padeda kalbėjimasis su artimais žmonėmis, draugais ar psichologais, jiems išsakymas savo jausmų ir jų pagalbą suvokti, kad nuolatinis savęs graužimas nėra tinkamas būdas įveikti emociškai sunkų gyvenimo laikotarpį.
Kaip įveikti netektį
Išgyventi netektį, susitaikyti su praradimu padeda literatūros skaitymas. Svarbu daugiau sužinoti apie tai, kaip netektį išgyvena žmogus, ypač kai kuriems naudinga būna skaitymas apie kitų žmonių patyrimą, kurie susidūrė su netektimi, artimojo savižudybe. Kai kuriems žmonėms padeda užsiėmimas malonia, darbine veikla. Tai padeda kuriam laiku atitrūkti, nukreipti dėmesį nuo stiprių išgyvenimu. Tačiau tai neturėtų tapti būdas pabėgti nuo jų. Nors suprantame, kad mirtis yra gyvenimo dalis, tačiau mylimo žmogaus netektis yra vienas iš labiausiai stresą keliančių įvykių gyvenime, galintis iššaukti didelę emocinę krizę. Dažnai šie jausmai užklumpa netikėtai ir galite būti nepasiruošęs savo emocijų intensyvumui, trukmei ar staigiai nuotaikų kaitai. Neišsigąskite, visi šioje situacijoje patiriami jausmai yra normali reakcija į netektį, jie padeda jums susitaikyti su praradimu. Netekties išgyvenimui reikia laiko.
Vaiko netektis
Vaiko mirtis yra vienas skaudžiausių dalykų, kuris gali nutikti šeimai. Dauguma tėvų niekada negali pamiršti mirusių savo vaikų, nesvarbu, kokiame amžiuje jie mirė. Vaiko netektis sukelia didžiulį neteisybės jausmą - dėl prarasto gyvenimo, neišsipildžiusių svajonių ir beprasmių kančių. Tėvai gali jausti atsakomybę už vaiko mirtį net ir tais atvejais, kai tai nutiko ne dėl jų kaltės ar kai jie padarė viską, ką galėjo. Tėvams taip pat gali atrodyti, jog prarado esminę savo tapatybės dalį, tai gali palikti didelę, tuščią erdvę viduje. Šios tuštumos išgydymas gali užtrukti ilgai.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Gedėjimą kiekvienas išgyvena savaip. Vyrai ir moterys sielvartą neretai jaučia skirtingai, dėl to po vaiko netekties dažnai kyla vienas kito nesupratimas ir nesusikalbėjimas. Moteris dažniau verkia, kalba apie savo sielvartą ir prašo aplinkos pagalbos, jos sielvartas yra aiškus ir matomas. Tačiau vyras gali liūdėti pats vienas, nenorėti kalbėti apie savo praradimą, praleisti daugiau laiko darbe, toli nuo namų, kad išvengtų prisiminimų. Toks elgesys gali kilti dėl noro apsaugoti savo šeimą, nežinojimo, kaip parodyti savo jausmus, baimės pasirodyti silpnam. Vyrai dažnai bando įveikti sielvartą patys ir nesikreipia pagalbos. Mamai gali atrodyti, kad tėvas nėra toks nusiminęs dėl vaiko mirties kaip ji, kad jam nerūpi, dėl to kyla pyktis. Na, o tėvas jaučia, kad mama yra pernelyg emocinga, todėl vengia klausytis apie jos jausmus, jam atrodo, kad taip ji niekada neįveiks savo sielvarto. Neretai tokioje situacijoje vyras jaučiasi atstumtas ir pamirštas. Žmona nebesidomi, kaip jam sekasi, net ir aplinkiniai jo klausinėja ne apie jo savijautą, o kaip ji laikosi, nes mama gedi emocingai ir demonstratyviai. Tėvo užgniaužti jausmai kaupiasi, šeimos ryšys silpnėja, didėja skyrybų ir priklausomybių rizika. Be to, vyrui būna sunku gedėti, jei vaikas prarandamas dar iki gimimo. Mamai negimęs kūdikis jau yra labai artimas, nes ji nešioja kūdikį savo kūne, jaučia jo judesius.
Tikrai nėra teisingo ar neteisingo būdo, kaip turi gedėti vaiką praradę tėvai. Gerai yra parodyti savo skausmą ir sielvartą įvairiais būdais, tiek liūdint vienam, tiek pasidalinant savo jausmais. Būkite kantrūs ir rūpestingi vienas kitam, pabandykite kalbėti apie savo mintis ir jausmus ir kartu pasidalinti prisiminimais apie vaiką.
Tėvų netektis
Tėvų netektis gali sukelti stiprų emocinį sukrėtimą vaikams, nes parandamas itin artimas žmogus, su kuriuo buvo praleista daug laiko ir užmegztas stiprus ryšys. Tėvų netektis paveikia nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus yra vaikai. Tačiau netekus vieno iš tėvų ar abiejų anksti, iki 15 metų, laikinai pablogėja emocinė būklė bei padidėja psichikos ligų atsiradimo tikimybė suaugus.
Intensyvus gedėjimas tęsiasi apie pusmetį, bet ir po to pirmus metus ar net ilgiau protarpiais gali užplūsti stiprūs jausmai ir prisiminimai. Po tėvų netekties paprastai jaučiamas ilgesys, liūdesys, verksmingumas, dažnai užplūstantys prisiminimai, kurie gali eiti kartu su apgailestavimu ar kalte, kad ne viską tinkamai padariau. Netekus abiejų tėvų, dažnam gyvenimas jau neatrodo toks pat kaip anksčiau, nes nebėra tų žmonių, kurie mus myli ir bent jau simboliškai „apsaugo“ nuo įvairių negandų. Net jei miręs gimdytojas nebuvo mylintis ir geras, gedėjimas gali būti pakankamai stiprus, kadangi netenkama galimybė, kad santykiai susitvarkys. Be to, kuo daugiau turėjome negatyvių jausmų prarastajam, tuo yra didesnė sunkaus, patologinio gedėjimo tikimybė. Sunkesnis gedėjimas būna ir tada, kai nėra emociškai atsiskirta nuo tėvų, kai tėvai miršta staiga, netikėtai, taip pat kai netenkama abiejų tėvų vienu metu.
Sutuoktinio netektis
Sutuoktinio ar partnerio netektis yra skaudus smūgis visai šeimai. Sutuoktiniui tenka ne tik pačiam įveikti emocinius sunkumus bei galimus didelius finansinius, buitinius pokyčius gyvenime, tačiau ir padėti tėčio ar mamos netekusiems vaikams.
Kai miršta sutuoktinis, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Gedėjimo metu gali kilti sąstingio, sukrėtimo, baimės jausmai, didelis ilgesys ir sielvartas, kaltės graužatis dėl to, kad esate gyvas. Tam tikru gedėjimo momentu gali kilti pyktis ant mirusiojo, nes jis jus paliko vieną tvarkytis su visomis problemomis. Visi jausmai yra normalūs, nėra teisingo ar neteisingo gedėjimo būdo.
Laikui bėgant savo sutuoktinio ilgesys niekur nedingsta, tiesiog susilpnėja, stiprus skausmas sumažėja. Kai kurie žmonės pasijaučia geriau anksčiau nei tikisi. Kitų gedėjimas gali užtrukti ilgiau. Būsena svyruoja, būna gerų ir blogų dienų. Kai yra daugiau gerų dienų nei blogų, reiškia, jau palengvėjo. Kai sutuoktinis ir visa šeima atsigauna nuo praradimo - pradeda bendrauti su draugais, pramogauti, juoktis - neretai kyla kaltės jausmas, kad gyvenimas juda toliau net ir išėjus mylimam žmogui.
Netektis dėl savižudybės
Artimojo netekimas dėl savižudybės gali būti viena sunkiausių gyvenimo patirčių. Po bet kurio mylimo žmogaus mirties jaučiami liūdesio ir vienatvės jausmai, patiriant artimojo savižudybę, dažnai dar yra lydimi kaltės, sumišimo, atstūmimo, gėdos, pykčio. Kai kuriais atvejais artimieji kaltina save, kad nepastebėjo ženklų ar išprovokavo tokį artimojo sprendimą. Asmenys po artimojo savižudybės turi didesnę riziką susirgti sunkia depresija, potrauminio streso sutrikimu, užsitęsusia gedėjimo forma ar nusižudyti. Prie neigiamų pasekmių nusižudžiusiojo artimiesiems dar prisideda ir didelė visuomenės stigma, dėl kurios žmonės po šios traumos gali nesikreipti labai reikalingos paramos ir gydymo.
Po tokio skausmingo įvykio dažnai artimieji ilgą laiką ieško žmogaus mirties paaiškinimo. Dėl nuolatinių apmąstymų liūdesys ir netekties jausmas gali vis gilėti, nes paprastai nėra aiškaus atsakymo, ką žmogus galvojo ar jautė, kai nusprendė baigti savo gyvenimą. Savižudybės supratimo paieškos dažnai verčia giliau pagalvoti apie savo santykius su asmeniu ir gali padaryti netektį dar gilesnę.
Po artimojo savižudybės kelias savaites ar mėnesius patiriamos intensyvios reakcijos, įskaitant košmarus, prisiminimus, sunkumus susikaupti, socialinį atsitraukimą ir susidomėjimo įprastine veikla praradimą, ypač jei asmuo tapo savižudybės liudininku ar atrado kūną. Reikia būti pasirengus skausmingiems prisiminimams. Jubiliejai, šventės ir kitos ypatingos progos gali būti skausmingi, o jeigu šis skausmas tiesiog nepakeliamas, verta apsvarstyti galimybę pakeisti ar sustabdyti šeimos tradicijas, kurios yra pernelyg skausmingos tęsti.
Nereikia savęs skubinti. Žmogaus praradimas dėl savižudybės yra didžiulis smūgis, o emocinis atsigavimas turi vykti savo tempu. Kiekvienas liūdi savaip. Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam, todėl nereikia tikėtis, kad gedėjimas greitai praeis ar priekaištauti sau dėl patiriamų jausmų. Jei dėl intensyvių emocijų sunku aplankyti savo prarasto artimojo kapą ar pasidalyti jo mirties detalėmis, verta palaukti, kol bus jėgų tai atlikti.
Po mylimo žmogaus savižudybės gali atrodyti, kad gyvenimas baigtas arba niekada nebeteiks džiaugsmo. Priminimai gali kelti skausmingus jausmus net po metų. Tačiau ilgainiui sielvarto intensyvumas mažėja. Supratimas apie sudėtingą savižudybės reiškinį ir kaip susidoroti su stipriu sielvartu bei kitais stipriais jausmais gali padėti išgyti, kartu gerbiant savo mylimo žmogaus atminimą. Gedėjimo patirtys po savižudybės yra skirtingos kiekvienam, tačiau paprastai tai lemia gyvenimo ir požiūrio į save bei į savo santykius su kitais pokyčius.
tags: #psichologija #apie #susitaikyma #su #mirtimi