Įvadas
Šiandienos pasaulyje jaunimas susiduria su daugybe iššūkių, kurie daro didelę įtaką jų psichologinei būklei. Švietimo reformos, informacijos perteklius, socialiniai tinklai, vienišumas ir kiti veiksniai gali sukelti stresą, nerimą, savivertės problemas ir netgi rimtesnius psichikos sutrikimus. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius jaunimo psichologinius iššūkius, jų priežastis ir galimus sprendimo būdus.
Įsisąmoninimu grįsta psichologija ir savirefleksija
Gydymas visuomet pradedamas nuo įsisąmoninimu grįstos psichologijos (angl. mindfulness), nes tai yra pirmi žingsniai, kad individas pats save suvoktų. Tai savirefleksija - suvokimas minčių, ateinančių į galvą, supratimas, kaip jos veikia, kokią būseną sukelia ir kaip asmuo dėl to elgiasi. Šis metodas yra kognityvinės elgesio terapijos bazė - mąstymas veikia savijautą ir elgesį. Žmones mokome, kaip pakeisti mąstymą, kad pasikeistų gyvenimas.
Švietimo reformų įtaka
Bet kokia naujovė ir pokyčiai įneša sumaišties. Dabar jaunimas streso patiria daugiau, apskritai dabartinėje aplinkoje labai daug streso, nerimo. Vadovėlių neturėjimas, medžiagos, iš kurios būtų galima pasikartoti, nebuvimas, taip pat intensyvus papildomų pastangų dėjimas kelia įtampą. Nežinomybė mokinius glumina. Aišku, ši situacija įtaką daro ne visiems, bet pagrindinis faktorius - stresas.
Pagrindiniai streso veiksniai
Dabar gyvuoja uždarų patalpų karta, nes visi kuo daugiau laiko praleidžia uždarose erdvėse. Didžioji dauguma uždarų erdvių yra nelabai sveikos, nes pastatai dažnai yra blogai vėdinami, juose mažai saulės šviesos. Šiuo metu mažai ir sensorinės stimuliacijos - rankinio darbo. Informacijos perteklius, nuolatinių dirgiklių gausumas labai stipriai veikia psichiką, nes nebelieka pabuvimo tyloje, ramybėje. Dabar jaunimą tyla gąsdina, jie nuolat su ausinėmis, klajoja toli savo mintimis, tarsi atsijungę nuo čia ir dabar, nuo realybės ir aplinkos, kuri juos supa.
Kovos su psichikos problemomis būdai
Jaunimas dažniausiai kovoja su psichikos problemomis atsitraukdami nuo problemų, prablaškydami save. Iš esmės jie kovoja su problemomis taip, kaip juos išmoko tėvai, kiti suaugusieji, esantys šalia. Jeigu suaugusieji skiria dėmesio, klauso jaunimo, pataria ir ko nors išmoko, tai teigiamai veikia individą. O jeigu tėvai neturi laiko, liepia su problemomis tvarkytis patiems, tai vaikai ir tvarkosi, kaip jiems atrodo, vadovaudamiesi trumpa gyvenimo patirtimi. Aktuali ir draugų nuomonė, atsižvelgiama, ką jie pasakys.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Sporto reikšmė
Anksčiau kūno kultūrą darydavo didžioji dauguma klasės mokinių, o dabar daugelis sėdi ant suoliukų ir sportuoja koks vienas, ši tendencija dažniau išryškėja nuo 9 klasės. Nors, atrodo, sporto klubais, mitybų planais dauguma susidomėję, jaunimas dabar linkę gulėti lovose, sėdėti, apskritai judėti mažiau.
Socialinių tinklų įtaka savivertei
Remiantis raidos psichologija, savivertė formuojasi anksti, dar tikrai iki visų socialinių tinklų naudojimo. Iš tėvų vaikai turi gauti žinią, kad yra geri tokie, kokie yra, svarbiausia - pakankami. Paauglystėje savivertė mažėja - kreivė grafiškai leidžiasi žemyn, ir tampa trapesnė bei jautresnė. Jaunuoliai yra linkę lygintis su kitais, tai prasideda nuo pradinių klasių. Jaunimas mėgsta savarankiškai nuspręsti, kuriame socialiniame lygmenyje jie yra, taip pat socialiniuose tinkluose stebėti, kaip ir kur kiti gyvena. Šis įprotis neretai jaunus žmones įstumia į bereikšmį permąstymą, sukelia abejones dėl išvaizdos, gyvenimo būdo ar finansinės padėties. Tokie žmonės ima galvoti, kad yra nevykėliai, nieko nesugeba.
Narkotinių medžiagų vartojimas
Jeigu marihuaną priskirtume prie narkotikų, tai vartojama tikrai daugiau. Turbūt į tai laisviau žiūrima ir žolė lengviau prieinama, nei buvo anksčiau. Galbūt seniau ir baisiau atrodė, nes dabar teko girdėti, kad joks vakarėlis be to neapsieina. Pavyzdžiui, studentams žolė dažnai atrodo menkas blogis.
Psichologinės pagalbos prieinamumas ir kokybė
Prieinamumas tikrai didėja, nes padaugėjo sveikatos biuruose, poliklinikose, mokyklose esančių specialistų, kurie gali suteikti profesionalią pagalbą. Kokybė gana gera, žmonės vis tiek renkasi, remdamiesi savo interesais. Gelbsti ir tai, kad dabar kokybiškos informacijos pilna visur. Jaunimas laisvai kalba angliškai, gali susirasti medžiagos ir padėti sau, nenueidami pas specialistus. Gausu kursų, edukacinių ir grupinių užsiėmimų, anksčiau to tikrai nebuvo. Naujovių apstu, tačiau gal stigma dar yra šiek tiek išlikusi, nes ne visi drįsta kreiptis.
Tėvų reakcija į vaikų psichologines problemas
Šiuo metu tėvai jaučiasi truputį bejėgiai, nerimastingi. Jie nepasitiki savimi, savu mąstymu, skirtingai nei ankstesnių kartų tėvai. Šiuolaikiniai tėvai dėl kiekvieno iškilusio klausimo išgyvena, nerimauja. Dabar dirbu su nėščiosiomis, kurios iš anksto klausinėja, ar vaiko kaip nors psichologiškai nesutraumuos, nors šis dar nėra gimęs. Tėvams reikia labiau tikėti savimi, priimamais sprendimais. Vaikus veda masiškai pas psichikos sveikatos specialistus.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Jaunimo psichikos problemų pokyčiai
Dabar problemos rimtėja, nes ateina vaikai su ligomis jau, su sutrikimais, diagnozėmis. Pavyzdžiui, 9-10 metų vaikas atkeliauja su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Tai rimta diagnozė, kurią reikia gydyti terapijoje. Tyrimai atskleidžia, kad nerimo ir depresijos atvejų tarp vaikų vis daugėja ir jiems jau rimtai tenka gydytis vaistais, kurie skiriami ir suaugusiesiems. Nesinori, kad ir jaunos merginos savo organizmus terštų cheminiais medikamentais.
Prevencinės priemonės
Reikėtų šviesti jaunimą apie jau minėtą mindfulness, skatinti gyventi lėčiau ir ramiau, sustoti, pabūti su savimi. Vertėtų stebėti aplinką, kas vyksta, taip pat pasistengti suvokti savo santykį su kitais žmonėmis. Svarbu išmokti nurimti, nebūtinai reaguoti į viską, kas yra aplinkui, aplenkti stimulus. Verta vaikus mokyti įvairių įgūdžių, kad išsivystytų psichologinis atsparumas, tvirtabūdiškumas, supratimas, kaip užmegzti ryšius, išlaikyti savastį, nenukrypti į netinkamą pusę. Taip pat naudinga išmokti reguliuoti emocijas, jas atpažinti. Eiti net ir tada, kai sunku. Psichikos problemų prevencija prasideda dar anksčiau - vaikui tik gimus.
Vienišumas ir socialinė izoliacija
Vienišumas - opi problema, su kuria susiduria vis daugiau jaunų žmonių. Vien praėjusiais metais 1 iš 5 pokalbių „Jaunimo linijoje“ buvo vienišumo tema: 21% pokalbių telefonu ir internetu. Anot psichologų, stiprus vienišumo jausmas kartais net ir būnant santykiuose ima veikti jaunų žmonių kasdienį gyvenimą: trukdo mokslams, darbui, santykiams su šeima, draugais, mylimaisiais, kolegomis. Žmogus gali būti apsuptas bendruomenės, tačiau nesijausti išgirstas ar suprastas. Jauni žmonės kasdien mato idealizuotus gyvenimus - nuolatines keliones, vakarėlius, šypsenas ir sėkmę. Tai gali sukurti klaidingą įspūdį, kad visi kiti gyvena pilnavertį, įdomų gyvenimą, o jų pačių realybė nėra tokia prasminga ar įdomi. Skaitmeninėje erdvėje vykstantis virtualus bendravimas keičia tarpusavio ryšius ir neretai apsiriboja tik paviršutinišku kontaktu. Trumpi atsakymai, reakcijos, memai ir per sekundes dingstančios žinutės negali pakeisti gyvo pokalbio, kuriame svarbu kūno kalba, emocija ir tikras bendravimas. Vienas svarbiausių žingsnių siekiant įveikti vienišumą - atpažinti ir įvardinti savo jausmus. Kai žmogus suvokia, kad jaučiasi vienišas, jis jau žengia pirmą žingsnį pokyčių link. Emocijos nėra priešas - jos yra signalas apie mūsų poreikius. Ilgalaikis vienišumas dažnai kyla iš socialinių santykių stokos, tačiau tai nereiškia, kad sprendimas visuomet yra paprastas. Žmogiško ryšio poreikis yra skirtingas - vienam reikalinga didelė draugų grupė, kitam užtenka kelių artimų santykių. Jei vienišumo jausmas užsitęsia ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, sukelia nerimą ar beviltiškumo jausmą, verta ieškoti emocinės paramos. Jei žmogus jaučiasi taip, lyg niekam nerūpėtų, nebegali džiaugtis anksčiau mėgtomis veiklomis, sunkiai susikaupia ar nuolat jaučia nuovargį, tai ženklai, kad reikalinga pagalba. Svarbu suvokti, kad kreiptis paramos - tai ne silpnumo, o stiprybės ženklas. Vienišumas nėra problema, kurią reikia iškęsti vienam - svarbiausia nedaryti to tyliai, pataria ekspertai. Svarbu imtis aktyvių veiksmų - prisijungti prie bendruomenių, dalyvauti veiklose, kurios natūraliai skatina bendravimą. Savanorystė, sportas, kultūrinės ar akademinės veiklos padeda sutikti bendraminčius, užmegzti naujus santykius. Taip pat labai svarbu ugdyti socialinius įgūdžius - gebėjimą išklausyti, parodyti susidomėjimą kitu žmogumi, palaikyti pokalbį. Aplinkiniai taip pat gali padėti jauniems žmonėms, išgyvenantiems vienišumą, parodydami rūpestį ir suteikdami erdvės kalbėtis. Svarbu ne tik užduoti klausimą „Kaip jautiesi?“, bet ir nuoširdžiai išklausyti atsakymą. Dažna klaida - bandymas duoti patarimų, versti išeiti į žmones ar nuvertinti jausmus. Nuoširdus ryšys gali atsirasti tik tada, kai žmogus jaučiasi priimtas ir nespaudžiamas: Vienas geriausių būdų padėti - leisti žmogui suprasti, kad jis yra svarbus ir kad jo jausmai nėra kažkas, ko reikia gėdytis ar slėpti.
Sunkumai pradedant suaugusiojo gyvenimą
Jaunų, suaugusiojo gyvenimą pradedančių (18-25 metų amžiaus) žmonių patiriami sunkumai neretai pražiūrimi, nes visuomenėje gajus požiūris, jog jaunas žmogus turi arba visai nesirgti, arba pats susidoroti su jam kylančiais iššūkiais, net jei tai - psichikos sveikatos sutrikimai. Psichikos sutrikimų statistika negailestinga ir jauniems žmonėms. Nieko keisto, kad norint šį spaudimą atlaikyti gali prireikti specialisto pagalbos, ypač aplinkoje trūkstant žmonių, su kuriais būtų drąsu ir saugu pasidalinti sunkumais. Tarpsnis, kai baigiasi mokykla ir prasideda suaugusiojo gyvenimas, pasižymi daugeliu sudėtingų uždavinių, kuriuos tenka įveikti dar jaunam, mažai gyvenimiškos patirties sukaupusiam žmogui. Kartu tai - vienas iš tarpsnių, kai galima labai daug nuveikti padedant psichologui. Viena vertus, jau žengiama brandos link, sugebama matyti perpektyvą, yra ką patyrinėti ir atrasti nueitame kelyje ir asmenybėje. Kita vertus, galbūt daugelis problemų dar neįsisenėję ir nesurandėję, tad lengviau įgyvendinti pokyčius. Jauni žmonės nedemonizuoja psichologinės pagalbos, jos ieško, kreipiasi į specialistus. Šiandien vieša erdvė ir žiniasklaida labai prisideda prie įvairiausių mitų griovimo, apie psichikos sveikatą drąsiai kalba ir savo patirtimi dalinasi žymūs ir gerbiami žmonės. Be to, surasti pagalbą dabar gerokai lengviau, gausus ją teikiančių profesionalų pasirinkimas, o ir pati pagalba gali būti visiškai anonimiška - tai padrąsina. Nesunku surasti ir nemokamų paslaugų, pavyzdžiui, pagalbą siūlo valstybė, taip pat turime nemokamų psichologinės paramos linijų įvairaus amžiaus žmonėms, kaip „Jaunimo linija“. Šis amžiaus tarpsnis laikomas vienu jautriausių, kai atsidūrus akistatoje su suaugusiųjų pasauliu ir visomis jo atsakomybėmis gali pasireikšti įvairūs psichikos sutrikimai: nerimo, bipolinis sutrikimai, depresija, panikos atakos. Šiame amžiaus tarpsnyje dažniausiai pasireiškia ir šizofrenija. Tačiau net ir nekalbant apie ligas - net užsitęsusi bloga nuotaika ar bet kokie sunkumai, jei tik trukdo gyventi, jau yra pakankama priežastis kalbėtis, kreiptis pagalbos. Šiame amžiaus tarpsnyje gausu objektyviai sunkių sprendimų ir visiškai naujų patirčių. Kaip su jomis seksis dorotis, labai priklauso nuo to, koks pagrindas buvo sudėtas vaikystėje ir augant. Jeigu jis tvirtas - esame psichologiškai ištvermingi ir nauji sunkumai mūsų nesugriaus. Bet jei pagrindas nestabilus, jei trūksta įgūdžių įveikti naujas užduotis, gali būti sunkiau. Tikėtina, kad pagrindas nepakankamai tvirtai sudėtas tiek tėvų, tiek mokyklos, kuri svariai prisideda formuodama, kaip žmogus susidoroja su problemomis, kaip jas atlaiko. Emocijos, jausmai - tai kompasas, sistema, kuri padeda susigaudyti, kas man patinka, o kas žeidžia. Jie nurodo, kaip judant per gyvenimą nepasiklysti. Problemas, su kuriomis ateina jauni žmonės, galima sudėti į dvi grupes. Pirmoji - tai santykiai ir viskas, kas apie juos: negebėjimas jų užmegzti, išlaikyti, juose būti. Tai opi problema, nes viena iš svarbių užduočių šiuo amžiaus tarpsniu yra atrasti intymų ryšį - ne tik romantinius partnerius, bet ir draugystes, ryšius su kitais apskritai. Jei tai tampa problema, dažnai žvelgiame, kokie pagrindai bendravimui sudėti vaikystėje. Gali būt, kad nebuvo žmogaus, su kuriuo būtų pavykę tą ryšį užmegzti, ir jaunas žmogus dabar tiesiog neturi patirties, kaip tai padaryti. Antroji sunkumų dalis susijusi su profesinio kelio paieškomis ir mąstymu apie savo vietą pasaulyje, išreiškiamu klausimais: kas esu, ką darau gyvenime, kokia mano buvimo prasmė, kuo galiu būti naudingas?
Laisvė eksperimentuoti ir psichikos sveikata
Jauni žmonės dabar turi galimybę pasimatuoti daug skirtingų vaidmenų ar tapatumų, pasižiūrėti, kas tinka - tai man atrodo labai pozityvu. Sakyčiau, kad bent jau psichikos sveikatos aspektu gyvename geriausiai, kaip tik yra buvę. Probleminiai santykiai su artimaisiais, vienišumas, suicidinės mintys, savęs žalojimas - dažniausi emociniai sunkumai, dėl kurių jauni žmonės kreipiasi į visą parą dirbančią „Jaunimo liniją“.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
„Jaunimo linija“ ir emocinė parama
Per metus tarnyba sulaukia apie 50 tūkst. skambučių ir kreipimųsi internetu. Sunku rasti problemą, dėl kurios nėra kreipęsis pagalbos ieškantis žmogus, nes skausmas yra individualus. „Jaunimo linijoje“ dirba apie 400 savanorių. Savanorių visą laiką reikia, nes negalime atsiliepti visiems, patiriantiems emocinį sunkumą. Į „Jaunimo liniją“ gali ateiti visi pilnamečiai. Atranką įveikę savanoriai išeina specialius mokymus ir įgyja reikiamų kompetencijų. Į telefono skambučius gali atsiliepti tik pilnamečiai savanoriai. „Jaunimo linija“ teikia emocinę paramą, nes reaguojame į paskambinusiojo būseną čia ir dabar. Tam nebūtinas psichologo išsilavinimas. Svarbiausia mokėti išgirsti, kaip žmogus, kuris kreipėsi, šiuo metu jaučiasi. Nemažai turime psichologijos, medicinos studentų, tačiau yra savanorių iš verslo, amatų sričių. „Jaunimo linija“ orientuojamės į žmones nuo 16 iki 35 metų. Kita vertus, bendraujame su visais, kurie kreipiasi, tikrai nemetame ragelio. Beje, jaunesni dažniau rašo internete, o vyresni skambina. Pagalba yra visiškai anonimiška. Žmogus neprivalo apie save nieko atskleisti. Jei jis nori ką nors atskleisti, visa informacija lieka konfidenciali. Kartais žmonės bijo kreiptis į „Jaunimo liniją“, nes baiminasi, kad kas nors sužinos. Savanoriai yra apmokyti, kaip atpažinti žmones su suicidinėmis mintimis, kaip elgtis. Dažniausia tema - probleminiai santykiai su tėvais, draugais, mylimaisiais. Dažna tema yra ir vienišumas. Neretai kreipiasi dėl suicidinių minčių, savęs žalojimo. Ši skaudi tema sudaro daugiau nei 60 proc. visų temų internetu. Drąsa kalbėti tikrai žmonėms palengvina sunkumus. Turime aiškų algoritmą, kaip turėtų vykti pokalbiai su savižudybės krizę išgyvenančiais žmonėmis. Savanoris visada siekia išsiaiškinti savižudybės riziką. Jeigu rizika žemesnė - yra daugiau variantų, kaip žmogui padėti, kur jį nusiųsti. Jei savižudybės rizika aukšta, siekiame apsaugoti žmogų čia ir dabar. Jam reikia pasitraukti iš kokios nors vietos, padėti į šalį pavojingus įrankius. Siekiame, kiek galime, užtikrinti skambinančiojo saugumą. Prasidėjus karui Ukrainoje tikrai sulaukėme gerokai daugiau skambučių. „Jaunimo linija“ yra skirta vienkartinei emocinei paramai. Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam. Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Patyčios
Lietuvos jaunimas dažniau nei anksčiau kalba apie patyčių problemą ir kreipiasi pagalbos. Dažniausiai jauni žmonės kreipiasi į mus dėl patyčių mokykloje. Visgi tai nėra vien mokyklinio amžiaus jaunimo problema - patyčios vyksta ir darbe. Patyčioms būdinga jėgos persvara. Darbinėje situacijoje tai reiškia, kad tyčiotis gali aukštesnes pareigas užimantys žmonės arba grupė darbuotojų, kurie nukreipia agresiją į vieną žmogų. Patyčioms taip pat būdinga, kad tai ne vienkartinis, o pasikartojantis elgesys. Gavę daugiau paramos, galime paruošti daugiau savanorių ir padėti didesniam žmonių skaičiui.
Perdegimo sindromas
Mūsų laikų sindromas - taip psichologai linkę vadinti perdegimą. Nors psichikos sveikatos srityje perdegimo sindromas nėra įtrauktas į oficialių sutrikimų sąrašą, yra įvardijamas kaip konkrečiai su darbu susijęs fenomenas, pasižymintis išsekimu, padidėjusiu cinizmu ar emociniu atsiribojimu nuo darbo bei jausmų, jog nepavyksta kažko pasiekti. Dažniausiai perdegimas yra apibūdinamas kaip mūsų atsakas į ilgai besitęsiantį stresą darbe, išsekinantį vidinius resursus - tiek emocinius, tiek fizinius. Perdegimas išsiskiria tuo, kad tai - ilgai besitęsianti būsena, kuri, kitaip nei įprastas nuovargis, formuojasi ilgiau ir nuo jos atsigauti taip pat gali būti sunkiau. Kartais jaustis „perdegęs“ žmogus gali ištisas savaites, mėnesius ar dar ilgiau. Perdegimas gali jaustis tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek protiškai; dažniausiai jis apima visas šias dimensijas. Šį sindromą galime atpažinti per savo atsakus į aplinką - pavyzdžiui, suintensyvėjus nenorui dirbti ar norint labiau atsiriboti nuo veiklų, pasireiškiant sunkiai paaiškinamiems fiziniams simptomams (galvos, pilvo skausmams), kurie neturi fizinių priežasčių, jaučiant nuolatinį nuovargį, sunkiau susikaupiant. Perdegimas yra ganėtinai naujas terminas ir pradėta jį naudoti 20-ojo amžiaus antroje pusėje - iš pradžių perdegimas apibūdindavo visokeriopai sunkiai gyvenančius ir sudėtingas patirtis turinčius žmones; dabar tai vis dažniau yra darbingų žmonių problema. Kiekvienas žmogus vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra jautęsis išsekęs, nusivylęs savimi, kurį laiką jautęs stresą. Kadangi perdegimas yra ilgą laiką besitęsianti būsena, natūralu, kad ji gali aplankyti kiekvieną. Pandemijos laikotarpiu perdegimas kaip reiškinys ir kaip frazė buvo naudojamas daug kur - žmonės „perdegė“ nuo darbo, mokslų, tėvystės, santykių. Tai, kas įprastai vykdavo ganėtinai natūraliai ar rutiniškai, mums tapo darbu, dėl ko ir perdegimo fenomenas, istoriškai labiausiai susijęs su darbu, buvo pastebimas ir kitose gyvenimo srityse: žmonės buvo išsekę, kartais - atsiriboję nuo tam tikrų veiklų, aplinkos. Perdegimo fenomenas tęsiasi iki šiol - žmonės tebėra pavargę nuo pandemijos, o prasidėjęs karas ir kitos visuomenei aktualios temos nuolat kelia nerimą, kas apsunkiną tinkamą poilsį. Su perdegimu labiausiai siejamos konkrečios veiklos, kuriomis žmonės užsiima. Pavyzdžiui, darbas, kuris užima didžiąją dalį mūsų gyvenimo, kai tenka dirbti intensyviai, be atostogų, o miegas tampa vienintele gyvenimo dalimi, kada nedirbame. Didesnėje rizikoje yra žmonės, kurie intensyviai dirba su kitais žmonėmis: gydytojai, seselės, slaugytojai, socialiniai darbuotojai ir pan. Šių sričių specialistai dirba su tais, kurie išgyvena sunkiausius savo gyvenimo momentus, o tai ir iš darbuotojų pareikalauja daug vidinių resursų. Tuomet susiduriama su atjautos nuovargiu. Žmonės į savo darbą sudeda daugiau lūkesčių nei bet kada anksčiau: norime, kad darbas būtų prasmingas, mus visokeriopai aprūpinantis (finansiškai, emociškai, socialiai), jam būtume motyvuoti, jis mus uždegtų, bet neperdegintų. Visi šie norai yra puikiai suprantami, tačiau sudėjus juos visus į vieną veiklą ir nepaskirsčius tarp kitų gyvenimo sričių (romantinių santykių, draugų, laisvalaikio, hobių, dvasinio gyvenimo) rizikuojame, kad lūkesčiai tampa sunkiau pasiekiami, o jų siekdami galime pervargti, nusivilti savimi ir, galiausiai, perdegti. Nėra stebuklingo recepto, kaip išvengti perdegimo. Bene labiausiai nuo jo apsaugantis veiksnys - aiškios ribos tarp darbo ar kitų perdegimą keliančių situacijų bei viso kito gyvenimo. Vienas iš sunkiausių pandemijos aspektų ir buvo tai, kad užsidarius namuose, prie to paties stalo teko ir dirbti, ir pramogauti, ir ilsėtis, todėl ir ribų brėžimas tapo kur kas sunkesnis, o perdegimas - vis dažniau pastebimas. To vengiant svarbu savęs paklausti, kas man padeda geriau pajusti save, atsiriboti nuo stresą keliančių veiksnių. Taip pat svarbu sau įsivardinti vidinius resursus. Pavyzdžiui, žmogaus nuovargis nėra vienalytis: mes galime būti pavargę emociškai ir protiškai, tačiau turėti fizinių jėgų, ir atvirkščiai. Daugeliui tai padeda: fizinis išsikrovimas, pavyzdžiui, neretai atstato mūsų emocines ir protines jėgas. Kiek įmanoma yra svarbu ir atsiriboti nuo to, kas mums labiausiai sukelia perdegimą. Atsiriboti nuo darbo (ar kitos veiklos), pasakyti „ne“, susimažinti krūvį, komunikuoti apie tai su vadovais ar aplinkiniais daugeliui gali būti išsigelbėjimas, tačiau daugeliui - ir privilegija, kurios negali sau leisti dėl finansinių priežasčių, santykių darbe ir pan. Psichologai kalba apie tai, kad perdegimas nėra vien asmeninis darbuotojo reikalas, bet ir darbdavio, vadovo atsakomybė, labai priklausanti ir nuo kompanijų bei organizacijų vidinės kultūros, darbo etikos, galimybės derinti darbą ir laisvalaikį. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti perdegimo simptomus ir galvoti apie būdus, kaip jo išvengti bei priemones, kaip išgyti nuo perdegimo. Svarbu turėti ir atjautos sau ir suprasti, kad ne viskas gali pasisekti, kad svarbu turėti tinkamus lūkesčius, ką galiu pasiekti konkrečioje situacijoje. Dėl to šioje vietoje svarbus yra mūsų socialinis ratas, žmonės, į kuriuos galime atsiremti esant sunkiai situacijai. Atsistačius nuo perdegimo, įgavus šiek tiek daugiau jėgų ir gyvybingumo, naudinga pareflektuoti kokie buvo pagrindiniai veiksniai, privedę prie tokios būsenos. Perdegimu mūsų organizmas pasakė, jog toks gyvenimo būdas buvo pernelyg sudėtingas. Svarbu jo įsiklausyti ir pasimokyti, kad ateityje pavyktų to išvengti.
tags: #psichologija #jaunimas #skaitomiausias #siu #metu #straipsnis