Vaikų piešiniai - tai ne tik gražūs paveikslėliai, bet ir vertingas informacijos šaltinis apie vaiko emocijas, mintis, charakterį ir vidinius išgyvenimus. Tai tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Todėl vaikų piešinių analizė gali būti naudinga tėvams, pedagogams ir psichologams, siekiantiems geriau suprasti vaiką ir jam padėti.
Bendrieji piešinių interpretavimo principai
Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Tyrinėjant vaiko piešinį, kuris buvo sukurtas psichologo kabinete, galima kažką pasakyti apie vaiko emocijas. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai. Iki trijų metų vaikas piešdamas ne tiek reiškiasi, kiek eksperimentuoja. Jam įdomu viską išbandyti. Sulaukęs pusantrų mažylis griebia pieštuką ir tiesiog juda, džiaugdamasis procesu ir jo rezultatais. Antraisiais - trečiaisiais metais vaikas jau tikslingai keverzoja lape, o paskui jį tyrinėja ir bando papasakoti, ką nupiešė. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas prieš piešdamas jau turi idėją ir gali pasakyti, ką ketina nupiešti.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad bet kokia interpretacija yra tik viena iš galimų interpretacijų, o ne absoliuti tiesa. Jokiu būdu negalima daryti išvadų pagal vienintelį piešinį. Vaiko piešinių analizė - įdomus ir smagus užsiėmimas, galintis atverti dar vienus vartus į vaiko pasaulį, atskleidžiantis gyvenimo sritis, kurios reikalauja didesnio dėmesio, parodantis lavinimo galimybes. Ir sužeistas paukštis ar nukirsta pušis kartais gali būti realaus šios dienos įvykio, o ne vidinės traumos atspindys.
Piešimo priemonės ir technika
Šį bei tą apie vaiką, jo charakterį ir jausmus, galite sužinoti jau iš to, kokias priemones piešimui jis renkasi. Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados.
Popieriaus lapo dydis ir formatas
Popieriaus lapo dydis atspindi, kokią vietą vaikas jaučiasi užimantis savo aplinkoje. Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes - mažus. Jei turėdamas pasirinkimą vaikas teikia pirmumą mažiems popieriaus lapams, greičiausiai jis nepasitiki savimi. Šį spėjimą patvirtina ir neaiškios, silpnos piešinio linijos. Vidutinio formato lapai byloja apie gerą vaiko prisitaikymą, lankstumą, gebėjimą rasti savo vietą grupėje. Tuo tarpu didelis formatas kalba apie didelį vaiko pasitikėjimą savimi, arba tai gali būti bandymas atsverti vidinį menkavertiškumo jausmą. Taip ir lapo forma gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Linijos
Daug informacijos suteikia ir linijos pobūdis. Ištisa, aiški, nenutrūkstanti linija rodo ramią, stabilią jaunojo dailininko emocinę būseną. Netolygi, nutrūkstanti linija atspindi abejones, nerimą. Įstriža ar kylanti linija rodo energiją, tikslo siekimą. Stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti vaiko aktyvumą, susidomėjimą, energiją ar pyktį, o silpnas - abejones ar fizinį nuovargį. Kruopštus, itin tvarkingas piešinys atspindi mažylio pastangas būti tobulu, griežtą savikontrolę. Čia reikėtų susimąstyti, ar jūsų atžala nepatiria pernelyg didelio spaudimo pasiekimams ir laimėjimams? Ar pakanka laiko ir vietos žaidimams, atsipalaidavimui, paišdykavimui?.. Juk tam ir skirta vaikystė.
Piešinio vieta lape
Kitas svarbus dėmuo, kur vaikas patalpina savo piešinį. Viršutinė lapo dalis simbolizuoja intelektualinę sritį. Joje esantis piešinys gali atspindėti žinių troškimą. Antra vertus, jei pastebite, kad piešinys tarsi pakimba ore, tai gali išreikšti ir skrajojimą padebesiais, atotrūkį nuo realybės- motinos žemės - kurią simbolizuoja apatinė piešinio dalis. Lapo apačioje talpinami objektai rodo vaiko orientaciją į praktinę veiklą, gerą tikrovės pažinimą. Jei piešinys išsidėsto kairėje lapo pusėje, tai reiškia, jog vaiko išgyvenimus ir mintis prikausto praeities įvykiai, kurie trukdo pamatyti dabartį ir ateitį.
Spalvų reikšmė vaikų piešiniuose
Vaikų piešiniuose dominuojamos spalvos išskirtinai daug pasako parodo vaiko charakterio ypatumus. Todėl svarbu ne tik atkreipti dėmesį, kokios spalvos labiausiai dominuoja, tačiau ir kokios asmens savybės, pasak Nicolę Bédard, gali dominuoti. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne.
- Vienos spalvos piešinys: tokį piešinį svarbu analizuoti. Tai rodo, kad vaikas gali būti tingus, arba jam trūksta motyvacijos. Vienodas atspalvis tame pačiame piešinyje yra aiški žinia, atrodo, kad jis nieko nenori nuslėpti. Svarbiausia yra tai, kad vaikas nori būti atrastas ir suprastas. Tuomet svarbu tampa linijos bei formos.
- Raudona spalva: tai aktyvi spalva, rodo, kad vaikas yra energingas iš prigimties, sportiškas arba gali jausti agresiją. Kartais švelnus ir ramus vaikas gali nesąmoningai kaupti pyktį ir įtampą, kuri vieną kartą gali nevaldomai prasiveržti (tai juodos ir raudonos spalvos sąveika). Tuomet atžala gali pradėti žaislus labiau laužyti, negu su jais žaisti.
- Rožinė spalva: Vaikas, kuris renkasi rožinę spalvą, yra meilus bei švelnus. Posakis „gyvenimas pro rožinius akinius“ yra neatsitiktinis. Vaikai nori pažinti pasaulį, bet nori turėti reikalų su maloniais, mielais lengvais dalykais. Tokie vaikai lengvai prisitaiko prie aplinkos, žmonių. Neigiama yra tai, kad jis labai pažeidžiamas nemaloniose situacijose.
- Geltona spalva: tokie vaikai nori kuo daugiau pažinti, pamatyti. Jie yra smalsūs, spontaniški, originalūs jie džiaugiasi gyvenimu, yra reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Tokiems vaikams ateityje bus labai lengva pasiekti užsibrėžtų tikslų, nes galimybės didelės.
- Oranžinė spalva: ši spalva išreiškia socialinio ir viešojo kontakto poreikį. T.y. vaikas linkęs į naujoves, greitai įgyvendinamus dalykus. Tokiam vaikui labiau patinka būti komandos dalimi (pvz.: žaidžiant grupinius žaidimus), mėgsta rungtyniauti, ypač tais atvejais, jei jam suteikiama vadovavimo galimybė. Lengva vaikams prisitaikyti prie bet kokių naujų aplinkybių. Oranžinę spalvą derindamas vaikas labiau pasirinks tą grupę, kurioje vyraus darna ir ramybė, kur niekas nerungtyniaus. Iš tų mažylių piešinių, kuriuose dominuoja oranžinė ir žalia spalvos, galima tikėtis bet kokiu atveju sulaukti paslaugos.
- Mėlyna spalva: rodo kad mažylis gali liūdėti, galbūt ilgisi savo draugų, artimųjų. Ši spalva- tai švelnumo, darnos, ramybės, harmonijos ir taikos spalva, kuri gali parodyti vaiko lėtumą. Toks vaikas yra uždaras, nori gyventi „savo“ gyvenimą, savo ritmu. Nereikia su tokiais vaikais elgtis šiurkščiai ar keisti jo įpročių. Draugų turi nedaug, todėl vertina nuoširdžią draugystę, linkę labiau duoti, negu gauti.
- Žalia spalva: simbolizuoja smalsumą, pažinimą, gerovę, iniciatyvumą. Parodo, kad vaikas yra brandus, supranta aiškinamus dalykus. Jis budrus, ir pasižymi gera intuicij, nes greit supranta, kai jam yra meluojama, ar kas nors nuo jo yra nuslepiama. Tokio vaiko fizinė energija yra pastovi ir dėl to jis serga retai.
- Pilka spalva: toks vaikas išgyvena pereinamą laikotarpį: viena koja praeityje, kita- ateityje. Jei pilka spalva pernelyg dažna, ji gali rodyti, kad trūksta ryžtingumo, jį galima lengvai paveikti. Vaikas, kuriam patinka pilka spalva, gali būti linkęs nuolat griaužtis dėl ankstesnių nusivylimų.
- Juoda spalva: ji dažnai aiškinama ne taip. Siejama su blogomis mintimis. Ši spalva siejama su niūrumu, liūdesiu, palūžimu. Juoda spalva vaizduoja pasąmonę, nematomus dalykus. Dažnai juoda spalva piešiantis vaikas savimi pasitiki, lengvai prisitaiko prie iškilusių staigmenų. Tačiau kartais tai gali rodyti „blogas, juodas mintis“. Gali slėpti sumanymus, kuria paslaptis.
- Ruda spalva: simbolizuoja pastovumą, struktūrą ir planavimą. Toks vaikas vertina patogumą ir saugumą. Teigiamos savybės atskleidžia, kad kai ko nors imasi, jis yra nuoseklus, kruopštus, kantrus. Jis nėra itin linksmas.
Svarbu atsiminti, kad nereikia kiekvienos spalvos vertinti atskirai, todėl pateikiamos spalvų sąveikos su kitomis.
Personažai ir jų reikšmė
Jei vaikas piešia šeimą (ar ją atspindinčią figūrų grupę, pvz., katę, katiną ir kačiukus), atkreipkite dėmesį, kada, kur ir kaip vaikas vaizduoja atskirus šeimos narius. Pirmiausia palyginkite figūrų skaičių ir realią šeimos sudėtį. Jei piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodytų, kad jo buvimas vaikui kelia nemalonius išgyvenimus. Tikriausiai vaiko ir nenupiešto šeimos nario santykiai atšalę, prasti. Tiesa, tokio „užmaršumo“ priežastis gaili būti ir aktuali, trumpalaikė konfliktinė situacija. Jei vaikas piešia herojus, kurie iš tikrųjų nepriklauso šeimai, tai reiškia, kad realią šeimą jis suvokia kaip nepakankamą ir bent piešinyje atranda figūras, kurios subalansuotų šį trūkumą. Pavaizduoti naminiai gyvūnai (ypač, jei realiai nelaikomi) gali rodyti nepatenkintą šilumos, švelnumo, artimo ir pastovaus ryšio poreikį. Paprastai pirmiausia vaikas piešia svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, puikiai šeimoje besijaučiantis vaikas svarbiausiu dažniausiai laiko save. Jei vaikas piešinyje savęs nepiešia (arba nupiešia patį paskutinį), tikriausiai šeimoje jie neranda sau vietos, jaučiasi nereikalingu.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Figūrų dydis taip pat atspindi jų reikšmingumą. Todėl nieko nuostabaus, jei mama piešiama didesnė už tėtį. Vaikas suvokia, kad šeimoje jis yra mažiausias, bet jei piešinyje vaikas save vaizduoja neproporcingai smulkų, jis tikriausiai jaučiasi nesvarbus ir nereikšmingas. Save vaikas paprastai piešia šalia to šeimos nario, prie kurio jis labiausiai prisirišęs. Pastarajam skiriamos ir ryškiausios spalvos, dailiausi rūbai. Toliausiai nuo visų vaizduojamas mažiausiai simpatijų keliantis šeimos narys. Tą patį gali reikšti ir jo vaizdavimas nusisukusio, profiliu.
Vaiko charakterį išduoda figūrų pozos. Atviros, padidintomis plaštakomis ir ištiestais delnais figūros byloja apie ekstraversiją ir galbūt nepatenkintą bendravimo poreikį, tuo tarpu personažai, laikantys rankas už nugaros, tvirtai prispaustas prie šonų, su mažomis plaštakomis ar visai be jų labiau būdingi uždaram, intravertiškam vaikui. Grėsmingas, ginkluotas ar grūmojančias figūras dažniau piešia vaikai patiriantys agresiją, jaučiantys poreikį gintis. Platūs pečiai rodo jėgos pojūtį arba susirūpinimą valdžia, įtaka. Smulkūs pečiai - menkavertiškumo ženklas, kampuoti rodo atsargumą, gynybiškumą. Nuolaidūs pečiai išduoda nusivylimą, kaltę, nusiminimą ir gyvenimo džiaugsmo stygių. Pabrėžtas veidas rodo susirūpinimą tarpasmeniniais santykiais, taip pat savo išore ir jos daromu įspūdžiu. Išryškintas smakras rodo poreikį dominuoti. Išdidintos ar tuščios akys gali liudyti apie baimes, o ausys (kurios vaikų pieniuose retos) rodo jautrumą kritikai, kitų žmonių nuomonei. Ausys gali iškilti ir tada, kai vaikui jas skauda. Tiesa, svarbu prisiminti, kad visi vaizdavimo būdai gali būti įvykio, sukėlusio mažyliui daug jausmų, atspindys.
Kaip reaguoti į vaiko piešinius?
Vaikui atnešus piešinį, neskubėkite jo vertinti. „Tu tikras dailininkas“, „Nuostabu“ ir panašūs apibūdinimai įtikins gal tik pradedantįjį. Kaip ten bebūtų, tokio pobūdžio reakcijos iš tikrųjų nieko nepasako apie vaiko darbą, pastangas ar gebėjimus. Veiksmingiau tiksliai apibūdinti, ką matote, pasidalinti savo įspūdžiais: „Matau keturis ryškiai spalvotus laivelius. Jie atrodo labai linksmi.“ Jaunasis dailininkas pasijus tikrai įvertintas, jei jūs nuoširdžiai domėsitės jo piešiniu. Galite pasiūlyti vaikui sugalvoti piešinio pavadinimą ir užrašyti jį kitoje piešinio pusėje. Galite paklausti ar pasitikslinti: „Ar čia laivų šeimyna? Kur jie plaukia?.. O šitas laivelis šiek tiek atsiliko nuo kitų…“ Pasikalbėkite su vaiku, ką veikia jo piešinio herojai, ką jie galvoja, ko jiems reikia, ko jie norėtų, kaip jaučiasi, kas jais rūpinasi, ar jie turi draugų… Pasidomėkite, ar būna, kad ir pats vaikas jaučiasi panašiai. Šis pokalbis padės suprasti tikruosius mažojo jausmus ir poreikius.
Kartais tėvai perlenkia lazdą ir, įnikę į specialią literatūrą, savo vaikų piešiniuose įžvelgia galimas ligas ir patologijas. Vaiko piešiniai daugiareikšmiai. Jie leidžia kelti įvairius klausimus, į kuriuos atsakydami turime derinti simbolikos, spalvų ir linijų teikiamus duomenis. Be to, net aukščiausio lygio profesionalas nediagnozuos remdamasis vien tik piešiniu ar juolab atskira jo detale. Piešinio analizės duomenys kruopščiai derinami su kitų metodikų, pokalbių ir stebėjimo rezultatais. Taigi, nebandykime atsakyti į net neužduotus klausimus ir palikime diagnostines kategorijas specialistams.
Ką daryti, jei vaikas nemėgsta piešti?
Kai kurie tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta piešti. Kad ir kokios būdų to priežastys, verta prisijaukinti šį raiškos būdą. Pasiūlykite vaikui naujas priemones ir pieškite drauge. Jei vaikas atrodo visiškai nesidomįs šia veikla, pieškite vienas. Piešimas gydo, padeda išreikšti užslėptus jausmus, įvaldyti sunkias patirtis ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Išbandykite priemones, kurių galbūt nebuvo jūsų vaikystėje. Išbandykite kelių rūšių pieštukus, kreideles ir flomasterius, liekite akvarelę, naudokitės guašu ar dažais piešti rankomis. Pieškite, kas jus pradžiugino ar nuliūdino, kaip jums sekėsi dieną, kaip jaučiatės vakare, ko išmokote, ką norėtumėte perduoti vaikui. Pieškite tol, kol išgirsite klausimą: „Ką tu čia darai? Duok ir man“.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Dviejų vaikų piešinių pavyzdžiai ir jų interpretacijos
Gedo (7 m.) piešinys:
„Į akis krinta kampuotos, aštrios, aukštyn kylančios linijos, daug raudonos spalvos, daug veiksmo. Pirmieji klausimai autoriui ir būtų tokie: „Kas čia vyksta?“, „Ką veikia visi šie žmogeliukai?“, „Ką jie nori padaryti?“, „Kaip jie jaučiasi?“, „Ką galvoja?“. Atrodo, kad Gedas yra labai energingas, stiprus, veržlus ir atkaklus berniukas, o šie klausimai galėtų atskleisti šiuo metu jam rūpinčius dalykus, jo tikslus. Piešinyje svarbiausias yra veiksmas, tai svarbiau nei išbaigtas piešinys, detalės. Veržliai pasakojama kažkokia istorija, atrodo, kad vyksta kova. Kyla grėsmė net saulei! Norisi klausti: „Su kuo tu dažniausiai kovoji?“, „Ko sieki?“, „Kodėl?“ Kai kurios figūros piešinyje neatpažįstamos, svarbu būtų sužinoti, kas tai, kam jų reikia. Gali būti, kad šis siužetas yra bent iš dalies nulemtas neseniai matyto filmo.“
Guostės (11 m.) piešinys:
„Piešinys labai spalvingas ir išbaigtas. Matyti, kad mergaitė stengėsi ir stropiai dirbo. Piešinio siužetas originalus, netikėtas: gėlėtoje pievoje matome svajingai galvą pakreipusį šuniuką, virš kurio debesėliai neša vaivorykštę, kampe į dangų kyla trys spalvoti balionai. Atrodo, kad mergaitei būdinga laisva minties raiška, polinkis svajoti ir fantazuoti, atitrūkti nuo tikrovės. Norisi paklausti: „Ką šuniukas veikia? Kaip jis jaučiasi? Kas juo rūpinasi? Ar jis turi draugų?“ Balionų grupė tikriausiai atspindi šeimos sudėtį ar kitą mergaitei artimą ir svarbią grupę.“
tags: #psichologija #vaiku #piesiniai