Įvadas
Humanistinė psichologija iškilo po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose, reaguodama į civilizacijos raidos sukrėtimus ir psichologijos vystymosi ypatumus. Ji oponavo psichologijoje vyravusiai ribotai, mechanistinei tradicijai, kuri analizavo atskirus psichikos procesus ir nepastebėjo žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija taip pat buvo atsakas į psichoanalizę, kuri žmogų laikė pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdoma būtybe. Ši nauja kryptis buvo pavadinta „trečiąja kryptimi“, priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei. Humanistinės psichologijos pradininkais laikomi žymūs psichologai, tokie kaip Šarlota Biuler, Gordonas Olportas, Henris Marėjus, Gardneris Merfis ir daugelis kitų.
Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie akcentavo unikalios žmogiškosios prigimties, laisvės, kūrybiškumo, tobulėjimo, saviraiškos ir aukščiausiųjų vertybių siekimo svarbą. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.
Nors humanistinės psichologijos idėjos psichologijoje buvo naujos, filosofijoje jos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių įvairių autorių darbuose. Artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei XIX a. danų filosofas Siorenas Kjerkegoras, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas.
K. Rodžersas sukūrė į klientą orientuotą terapiją, o R. Mėjus tapo tarpininku tarp psichologijos ir egzistencializmo. Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje ir turėjo didžiulį poveikį vakarų kultūrai.
Pagrindiniai Humanistinės psichologijos teiginiai
Maslow poreikių hierarchija
Maslow teigė, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Pirmosios dvi poreikių rūšys būdingos kiekvienam žmogui, o buvimo vertybės potencialiai gali būti lemtos kiekvienam, bet dažniausiai jomis gyvena asmenys, skyrę daug pastangų ir triūso savajam vystymuisi. Poreikiai hierarchizuojami pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmogaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi poreikiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštesnieji poreikiai. Tų poreikių hierarchija yra tokia:
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Fiziologiniai poreikiai: alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas ir šalinimas.
Asmeninio saugumo poreikiai: pasireiškia tokiais siekiais, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių. Kartais žmogui padeda žinios apie tai, kaip elgtis grėsmės atveju. Saugumo poreikiai kartais leidžia įveikti grėsmės situacijas ir išvengti katastrofiško skausmo.
Priklausomybės ir meilės poreikiai: Po to, kai pirmieji du poreikiai patenkinami, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis („meilės troškimas“). Žmogus taip pat trokšta gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais, šeimos nariais. Tai yra du meilės poreikio lygiai:
a) meilės poreikis, sukeltas kažkokio deficito,
b) nesavanaudiškas meilės poreikis.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Tačiau kad galėtum siekti aukštesniosios meilės, turi būti patenkintas tas pagrindinės meilės poreikis. Pastaroji jau yra viena iš buvimo vertybių ir vienas iš labai brandžių poreikių. Meilės, kaip aukštesniosios vertybės apibrėžimas papildomas tokiais bruožais, kaip sąžiningumas, natūralumas, pasižymintis nuostata akceptuoti kito žmogaus ir silpnąsias, ir stipriąsias puses, bendradarbiaujant ir lygiomis teisėmis bendraujant su mylimu asmeniu, pagarba jam, jo poreikiams ir individualumui.
Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai: Panašiai kaip AdIeris, Rogersas, Frommas ir Eriksonas, Maslow’as nepaprastai svarbiu laiko pranašumo ir pagarbos siekį. Žmogus iš principo nuolat kažko siekia, siekia būti pripažintas ir gerbiamas, tačiau pastarieji poreikiai kyla tik tada, kai yra patenkinti du pirmieji. Maslow’as dar įspėja, kad tikrasis orumo jausmas remiasi vien tik realiais laimėjimais, o ne nepelnyta šlove.
Savęs realizavimo poreikis: aukščiausioji poreikių forma, paremta igimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė - įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bei gabumus.
Dualistinė motyvacijos teorija
Pirmosios rūšies motyvai - tai instinktyvūs impulsai, kurie verčia žmogų rinktis elgesį, sumažinantį ar panaikinantį įtampą bei diskomfortą, pvz., alkį, troškulį, pavojaus jausmą, meilės ir kitų pripažinimo troškimą. Tai yra deficitiniai motyvai (D-motyvai). Esminis ko nors stygiaus reikalauja patenkinimo. Šie poreikiai yra bendri visiems žmonėms.
Kitos rūšies motyvai - tai vystymosi, augimo motyvai; jie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologiniame lygyje, nepriklauso nuo aplinkos ir yra tipiški kiekvienam individualiam žmogui. Tai tokie motyvai:
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
- ko nors ieškojimas iš smalsumo,
- neegoistiška meilė,
- ko nors mylėjimas nesavanaudiškai,
- savo potencijų vystymas ir realizavimas,
- aukščiausiųjų vertybių, tokių kaip gėris, mokslas, religija, realizavimas.
Deficitiniai motyvai išblėsta, kai tik stygius kompensuojamas; vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja. Deficitiniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu, aukštesniu ir sveikesniu lygiu. Deficitinių poreikių tenkinimas padeda išvengti ligos, o augimo poreikių tenkinimas kuria pozityvią sveikatą.
Maslow teigė, kad svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmoguje glūdi jam vienam būdinga prigimtis. Kiekvienas žmogus pasižymi tendencijomis, poreikiais ir sugebėjimais, būdingais visai žmonių padermei, prasiveržiančiais pro bet kokius kultūrinius barjerus, ir tik kai kurie iš jų būdingi vien konkrečiam individui. Tie poreikiai visų pirma yra arba geri, arba neutralūs, bet nėra blogi.
Carlas Rodžersas (Į asmenybę nukreiptas požiūris)
Daugeliui Maslow minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas (1980) manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos - nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas).
Anot Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs - atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami. Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta. Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. "Mes retai klausomės kitų, visiškai juos suprasdami, tikrai įsijausdami," - sako Rogersas. Tačiau būtent toks ypatingas klausymas yra viena stipriausių jėgų, galinčių ką nors pakeisti". Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę”.
Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata - visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?” Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį.
Savasties tyrimas
Vienas pirmųjų žmogaus savasties jausmu pradėjo domėtis Williams Jamesas. Ją pabrėžianti humanistinė psichologija negali pasigirti gausiais moksliniais tyrimais, tačiau ji padėjo atgaivinti savasties sampratą ir išlaikyti dėmesį jai. Dabar, praėjus šimtmečiui nuo Jameso veikalo pasirodymo, savastis yra viena iš psichologijos energingiausiai gvildenamų ir tiriamų temų. Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių yra Hazel Markus, kuris plėtoja galimą Aš sampratą. Jūsų galimi Aš apima tai, kuo trokštate tapti - turtingas Aš, liesas Aš, mylimas ir trokštamas Aš. Jie taip pat apima ir tuos Aš, kuriais bijote tapti - neturintis darbo Aš, alkoholikas Aš, nepasiekęs mokslo Aš. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime skirti energijos.
Geras savęs vertinimas
Geras savęs vertinimas - savosios vertės jausmas - yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni (Broekner ir Hulton, 1978; Brown, 1991).
Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, linkę nerimauti. Žmogus, kurio savivaizdis laikinai sumenkinamas (pavyzdžiui, pasakius, kad jo gebėjimų testo rezultatai prasti, arba paniekinus jo asmenybę), pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų rasių atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus (Baumgardner, ir.kt., 1989;.Croeoker ir Sehwartz, 1985). Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu (Amabile, 1983). Šie duomenys atitinka Maslow ir Rogerso teiginius, kad “sveikas” savivaizdis yra naudingas.
Savasties vertinimo būdai
Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis tikėjosi, kad vis panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leis parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai. Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus. Neversdami žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus, jie tikisi paprastais nuoširdžias pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.
Pagrindiniai humanistinės psichologijos siekiai
- Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.
- Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
- Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
- Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais, suvedančiais įvairiapusiškumą į apibendrinančias koncepcijas.
Humanistinis sveikatos modelis
Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo - tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo - tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą. Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Humanistinė teorija ir socialinis darbas
Socialiniame darbe yra taikoma nemažai socialinio darbo teorijų. Jos yra skirstomos į:
- specifines, kurios siūlo specifines technikas socialiniame darbe (pvz., komunikacijos teorija);
- perspektyvines, kurios siūlo platų požiūrį į pasaulį, į asmeninius pokyčius (pvz., humanistinė, egzistencinė, sistemų teorija);
- pritaikomąsias, kurios siūlo specifines technikas tinkančias tam tikroje situacijoje, sprendžiant asmens ir socialines problemas (pvz., krizių, įgalinimo, advokatavimo teorijos).
Kiekviena teorija tą pačią situaciją gali paaiškinti skirtingai, arba viena teorija persipina su kita. Tačiau socialiniame darbe viena pagrindinių teorijų - humanistinė, ir kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų pasižymėti humanistinėmis vertybėmis. Socialinis darbas iš šios teorijos perėmė labai svarbias šiai profesijai vertybes, principus.
Vienas svarbiausių humanistinės teorijos teiginių, kuris ypač svarbus socialiniame darbe, tai, kad, reikia suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra (būti tolerantiškiems). Kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų pasižymėti šiuo bruožu. Kadangi mes esame kiekvienas unikalus, tad negali būti socialiniame darbe sukurtas standartinis šablonas pagal kurį reiktų dirbti, ar spręsti iškilusias problemas. Negalima visiems savo klientas taikyti tą patį problemų sprendimo modelį, vien tik todėl, kad niekuomet ir nebūna identiškų problemų, situacijų, kaip ir identiškų žmonių (apie tai t.p. kalbėjo humanistinės teorijos šalininkai). Mums labai dažnai kyla sunkumų priimti kitą žmogų, tokį koks jis yra, nesmerkti jo, neniekinti. Visada esame linkę iškarto vertinti kitą žmogų, ar jis geras ar blogas, jis tą padarė gerai, o tą ne, ir taip vienus pasmerkiame, o kitus išteisiname. Socialinis darbuotojas neturėtų taip elgtis, jam reiktų priim…
Kognityvinės psichologijos idėjos
Piaget idėjos
Žano Piažė (Jean Piaget) teorija yra viena įtakingiausių kognityvinės raidos teorijų. Jis teigė, kad vaikų mąstymas skiriasi nuo suaugusiųjų ir kad jie pereina per skirtingas kognityvinės raidos stadijas.
Klinikinis tyrimo metodas
Piaget naudojo klinikinį tyrimo metodą, kuris leido jam lanksčiai tirti vaikų mąstymą. Jis užduodavo vaikams klausimus ir stebėdavo jų atsakymus bei elgesį.
Pagrindiniai kognityviniai procesai
Piaget išskyrė kelis pagrindinius kognityvinius procesus, kurie padeda vaikams prisitaikyti prie aplinkos:
- Schema: tai yra mąstymo arba elgesio modelis, kuris padeda organizuoti informaciją ir reaguoti į aplinką.
- Asimiliacija: tai yra naujos informacijos įtraukimas į esamą schemą.
- Akomodacija: tai yra schemos keitimas, siekiant prisitaikyti prie naujos informacijos.
- Ekvilibravimas: tai yra procesas, kurio metu siekiama pusiausvyros tarp asimiliacijos ir akomodacijos.
Kognityvinės raidos stadijos Piaget teorijoje
Piaget išskyrė keturias kognityvinės raidos stadijas:
- Sensorinė-motorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų): kūdikiai mokosi apie pasaulį per savo pojūčius ir veiksmus.
- Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų): vaikai pradeda naudoti simbolius ir kalbą, bet jų mąstymas vis dar yra egocentriškas ir intuityvus.
- Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų): vaikai pradeda mąstyti logiškai apie konkrečius objektus ir įvykius.
- Formalių operacijų stadija (nuo 11 metų ir vėliau): paaugliai pradeda mąstyti abstrakčiai ir hipotetiškai.
Kognityvinės teorijos vertinimas
Piaget teorija turėjo didelį poveikį švietimui ir vaikų ugdymui. Tačiau ji taip pat buvo kritikuojama dėl to, kad neįvertina socialinių ir kultūrinių veiksnių įtakos kognityvinei raidai.
Kognityvinė teorija apie moralės raidą
Piaget taip pat tyrė moralės raidą ir nustatė, kad vaikai pereina per skirtingas moralės stadijas.
Socialinė kognityvinė kryptis
Socialinė kognityvinė teorija akcentuoja, kad elgesys yra veikiamas ne tik asmeninių, bet ir socialinių veiksnių.
Elgesio įvairiomis situacijomis
Žmonės elgiasi skirtingai įvairiose situacijose, priklausomai nuo to, kaip jie suvokia situaciją ir kokias pasekmes jie tikisi.
Elgesio įvairiomis situacijomis įvertinimo būdai
Socialiniai kognityviniai teoretikai naudoja įvairius metodus, kad įvertintų elgesį įvairiomis situacijomis, įskaitant stebėjimą, savęs vertinimo skales ir situacinius testus.
Socialinės - kognityvinės krypties vertinimas
Socialinė kognityvinė teorija yra naudinga norint suprasti elgesį ir jo pokyčius. Tačiau ji taip pat buvo kritikuojama dėl to, kad per daug dėmesio skiria kognityviniams procesams ir nepakankamai įvertina emocijų ir motyvacijos svarbą.
Bihevioristinis socialinio darbo modelis
Bihevioristinis socialinio darbo modelis remiasi biheviorizmo principais, kurie teigia, kad elgesys yra išmokstamas ir gali būti pakeistas per sąlygojimą.
Biheviorizmas
Biheviorizmas yra psichologijos kryptis, kuri akcentuoja stebimą elgesį ir atmeta vidinius psichinius procesus kaip neturinčius reikšmės moksliniam tyrimui.
Elgesio akcentavimas
Bihevioristai tiki, kad elgesys yra pagrindinis psichologijos tyrimo objektas.
Klasikinė sąlyginė reakcija
Klasikinė sąlyginė reakcija yra mokymosi procesas, kurio metu neutralus dirgiklis susiejamas su natūraliu dirgikliu, sukeldamas sąlyginę reakciją.
Operantinis sąlygojimas
Operantinis sąlygojimas yra mokymosi procesas, kurio metu elgesys yra sustiprinamas arba slopinamas per atlygį arba bausmę.
Paskatinimo taisyklės
Paskatinimo taisyklės nurodo, kaip dažnai ir kada elgesys yra sustiprinamas.
Socialinio išmokimo teorija
Socialinio išmokimo teorija teigia, kad žmonės mokosi ne tik per tiesioginę patirtį, bet ir stebėdami kitų elgesį.
Bihevioristinės teorijos vertinimas
Bihevioristinė teorija yra naudinga norint suprasti, kaip elgesys yra išmokstamas ir kaip jį galima pakeisti. Tačiau ji taip pat buvo kritikuojama dėl to, kad per daug dėmesio skiria išoriniams veiksniams ir nepakankamai įvertina vidinių psichinių procesų svarbą.
Bihevioristinė teorija apie mokymo vaidmenį
Bihevioristinė teorija teigia, kad mokymas yra procesas, kurio metu elgesys yra keičiamas per sąlygojimą.
tags: #psichologijos #idejos #socialiniame #darbe