Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama psichologijos sisteminės analizės metodologija, taikant ją Lietuvos psichikos sveikatos politikos formavimui ir įgyvendinimui. Straipsnyje remiamasi kompleksine analize, apimančia ekspertų interviu, pirminių ir antrinių dokumentų analizę, turinio ir diskurso analizę. Analizuojamas tiek su visuomenės psichikos sveikatos problemų sprendimu susijęs socialinis (žiniasklaidos šaltiniai) ir politinis (Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos) diskursas, tiek psichikos sveikatos politikos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veiksmingumas.
Kūno psichoterapijos holistinis požiūris
Kūno psichoterapija yra holistinis psichoterapijos metodas, kuris remiasi prielaida, kad žmogaus kūnas, emocijos ir psichika sudaro nedalomą visumą. Vidiniai konfliktai ar emociniai išgyvenimai neišvengiamai atsispindi kūne - raumenų įtampoje, kvėpavime, laikysenoje ar net vidaus organų veikloje. Terapijoje naudojami specialūs į kūną orientuoti metodai (pvz., darbas su kvėpavimu, judėjimas, raumenų relaksacija, dėmesingas kūno pojūčių stebėjimas, prisilietimas) kartu su verbaline refleksija. Kūno psichoterapijos pradininku laikomas austrų ir Jungtinių Amerikos Valstijų psichiatras, psichoanalitikas Wilhelmas Reichas (1897-1922). Jo palikimas davė pradžią įvairioms kūno psichoterapijos kryptims, pvz., Loweno Bioenergetinei analizei, David Boadella Biosintezei, Arnold Mindell‘o Į procesą orientuotai psichologijai, Gerda’os Boyesen Biodinaminei kūno psichoterapijai ir kt.
Biodinaminė psichoterapija
Integratyvios Biodinaminės Kūno psichoterapijos studijų esmę sudaro Gerdos Boyesen sukurta (1922-2005) ir jos dukterų - Ebbos ir Mona-Lisos- išplėtota Biodinaminė psichoterapija ir biodinaminiai jos principai. Biodinaminės psichoterapijos pagrindą papildo ir suteikia jai platesnį kontekstą, į šią studijų programą integruotos ir kitos terapinės kryptys: programoje derinama klasikinė psichoanalitinė tradicija, suteikianti supratimą apie struktūrinį psichikos modelį, pasąmoninius procesus, perkėlimą ir gynybos mechanizmus, bei Wilhelmo Reicho ir neo-reichistų teorijos nagrinėjančios charakterio struktūras, kūno šarvų ir segmentinių blokų sampratą, energetinių procesų ir emocinio išlaisvinimo principus. Be to, integruojami Geštalto terapijos elementai, skatinantys patyriminį buvimą čia ir dabar bei kontaktą su aplinka, ir Eugeno Gendlino „Focusing“ metodas, ugdantis jautrų santykį su vidiniu kūnišku žinojimu (angl. felt sense).
Biodinaminė psichologija, sukurta norvegų psichologės ir kineziterapeutės Gerdos Boyesen (1922-2005), nagrinėja ir gydo psichologinius procesus viso žmogaus gyvybinių procesų kontekste. Biodinaminė terapija remiasi idėja, kad neurozė nėra vien psichologinis reiškinys - ji yra ir fiziologinė. Žmogus tiesiogine prasme „įkūnija“ savo neurozę: kiekvienas jausmas, sukrėtimas ar nusivylimas turi ne tik emocinę, bet ir kūnišką pasekmę. Sveikas organizmas turi įgimtą gebėjimą išreikšti, suvirškinti ir paleisti emocines patirtis, jei tik yra saugi ir rami aplinka. Neurozė atsiranda tuomet, kai ši natūrali savireguliacijos ir savęs gijimo funkcija sutrinka. Boyesen skiria pirminę asmenybę, gyvą ir spontanišką žmogaus esmę, nuo antrinės asmenybės, susiformavusios kaip gynybinis atsakas į aplinką. Antrinė asmenybė atitinka Wilhelmo Reicho aprašytą charakterinį ir raumeninį „šarvą“ - apsauginius kūno ir psichikos sluoksnius, kurie saugo žmogų ne tik nuo išorės, bet ir nuo jo paties nepriimtinų jausmų.
Svarbi biodinaminės psichologijos sąvoka - emocinis ciklas. Kiekvienas emocinis išgyvenimas sukelia fiziologinių pokyčių grandinę, įskaitant kraujotakos, nervų ir viscerinių (vidaus organų) procesų reorganizaciją. Kai emocija išreiškiama ir išgyvenama iki galo, kūnas natūraliai grįžta į pusiausvyrą. Šį grįžimą, pasak Boyesen, palengvina psichoperistaltika - žarnyno peristaltiniai judesiai, kurie padeda fiziologiškai „išvalyti“ organizmą nuo emocinių likučių. Biodinaminės terapijos procese šie šarvai yra tirpdomi per specialias masažo, kvėpavimo ir sąmoningo pojūčio technikas. Terapeutas klausosi žarnyno garsų stetoskopu - jie atspindi organizmo reakcijas ir rodo, kada slopinta emocinė energija pradeda išsiskirti. Kai energijos tėkmė vėl atsigauna, iš kūno ima kilti vidiniai impulsai - judesiai, prisiminimai, emocijos, kvėpavimo pokyčiai. Šis procesas yra biologinio apsivalymo kelias, kuriame kūnas ir psichika išsilaisvina nuo senų emocinių likučių.
Taip pat skaitykite: Naujausios tendencijos sisteminėse apžvalgose
Apie pirminę asmenybę Gerda Boyesen (1982) rašė: „Pirminė asmenybė yra būsena, kai gyvybinė energija - ‘srovės’, subtilios kūno vibracijos - teka laisvai, audiniai yra švelnūs ir gyvi, o ne sustingę nuo įtampos ar emocinių likučių. Toks žmogus negyvena nuolatinio nusivylimo būsenoje ir nesijaučia auka. Jis reaguoja į dirgiklius adekvačiai, be kūno įtampos ar paslėptos baimės. Jo gyvenimas kupinas natūralaus draugiškumo, kūrybiškumo ir jautrumo. Jis gali būti vienas ir nejausti vienišumo, gali sau suteikti meilės ir ramybės, geba išlaikyti erdvę savo vidiniam pasauliui. Savireguliacija biodinaminėje kūno psichoterapijoje suprantama kaip įgimtas organizmo gebėjimas palaikyti vidinę pusiausvyrą ir atkurti gyvybinės energijos tėkmę. Terapinis santykis remiasi terapeuto gebėjimu būti jautriame kūniškame rezonanse su klientu. Pasipriešinimas suprantamas kaip apsauginė sistema, sauganti žmogų nuo per stiprių vidinių išgyvenimų. Darbas su juo vyksta be konfrontacijos ar interpretacijos, laikantis nevertinančio, švelnaus ir nepertraukiamo dėmesio. Šis ciklas apibūdina, kaip emociniai procesai pasireiškia fiziologiškai - per kraujotakos, nervų ir energinius pokyčius. Jis atitinka allostazės sąvoką (McEwen, 1988), apibūdinančią organizmo gebėjimą prisitaikyti prie emocinių pokyčių. Pagal Gerdos Boyesen teoriją, frustracija sukuria priklausomybę, o vidinė gerovė ugdo nepriklausomybę. Kai savireguliacijos funkcijos atsistato, žmogus tampa mažiau priklausomas nuo išorės, labiau pasitiki savo kūnu ir emocijomis. „Tirpimo principas“ (Boyesen, 1969) reiškia švelnų kūno atsipalaidavimo procesą, kai įtampos ištirpsta natūraliai, per kvėpavimą, šilumą ir sąmoningą buvimą kūne. Sekdama Freudo ir Reicho idėjomis, Boyesen sukūrė gyvybinės energijos arba libido cirkuliacijos koncepciją. Ji grindžiama energetinių skysčių teorija - sustingusi energija traukia kūno skysčius (plazmos-faradinė teorija). Dinaminis momentas yra vidinis perėjimas tarp sąmonės, priešsąmonės, pasąmonės ir nesąmonės lygmenų. Kaip teigia Gerda Boyesen (1981), pasąmonė tampa sąmoninga - šis procesas vyksta net ląstelių atminties sistemose.
Tyrimo tikslas ir metodologija
Tyrimo tikslas buvo kompleksiškai išanalizuoti Lietuvos psichikos sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo raidą 1990-2013 metais bei moksliškai įvertinti jos veiksmingumą.
Tyrimo metodologija apėmė:
- Ekspertų interviu
- Pirminių ir antrinių dokumentų analizę
- Turinio ir diskurso analizę
Ši metodologija leido kompleksiškai įvertinti psichikos sveikatos politikos formavimą ir įgyvendinimą.
Lietuvos psichikos sveikatos politikos analizė
Bendrieji pastebėjimai
Analizė atskleidė, kad Lietuvos psichikos sveikatos politikoje šiuolaikiniai mokslo žiniomis grįsti principai yra tinkamai suformuluoti, tačiau nėra įgyvendinami, todėl Lietuvos psichikos sveikatos politika negali būti laikoma veiksminga. Aptiktas visuomenės nuostatų, valdžios institucijų sprendimų ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veikimo bei vertinimo būdų nepalankus derinys, kuris veikia ydingo rato principu.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Ydingo rato mechanizmo grandys
Išsiaiškintos šios svarbiausios ydingo rato mechanizmo grandys, veikiančios tuo pačiu metu ir kaip nepalankių reiškinių bei rodiklių priežastys, ir kaip jų pasekmės:
- Valstybės biudžeto, PSDF ir ES fondų lėšos daugiausia investuojamos į ankstesnių tradicijų suformuotą paslaugų sistemą, stiprinančią socialinės atskirties, stigmatizacijos ir bejėgiškumo reiškinius.
- Sustabdyta arba pernelyg lėta veiksmingų visuomenės sveikatos intervencijų ir psichosocialinių bendruomeninių technologijų plėtra.
- Neveikia sistemos ir jos atskirų grandžių nepriklausomo vertinimo mechanizmai.
- Visuomenės psichikos sveikatos rodikliai yra nuolat prasti.
- Politikų sprendimuose vyrauja prisitaikymas prie sistemos tradicijų ir visuomenėje paplitusių socialinę atskirtį ir netoleranciją palaikančių nuostatų.
Probleminės sritys
Svarbiausiose psichikos sveikatos politikos srityse - siekiant įgyvendinti veiksmingą savižudybių prevenciją, vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą ir perėjimą nuo institucinės globos prie veiksmingų bendruomeninių paslaugų, - nepavyko pasiekti paradigmos lūžio ir proveržio, nors į sistemą investuota nemažai papildomų finansinių išteklių. Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Nėra sistemos ir jos grandžių veiklos veiksmingumo kriterijų, pagal kuriuos būtų galima vertinti į sistemą investuojamų lėšų efektyvumą. Nesukurtos paskatos siekti naujovių, vykdyti nepriklausomą lėšų efektyvumo, žmogaus teisių apsaugos ir kitų sistemos veiklos rezultatų stebėseną.
Finansiniai ištekliai ir sistemos spragos
Identifikuotos sisteminės Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemos spragos nesusijusios su finansinių išteklių trūkumu. Sistemos ydingumo požymiai stiprėjo ne 1990-2000 metais, o 2001-2013 metais, kai ekonomika augo (2001-2007) ir buvo naudojami Europos Sąjungos fondai (2007-2013).
Žiniasklaidos ir politinio diskurso įtaka
Žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė atskleidė nedidelius teigiamus visuomenės psichikos sveikatos ir jos problemų suvokimo pokyčius, tačiau nepakanka politinės valios ir visuomenės narių suvokimo, kad veiksmingi sprendimai įmanomi tik tuo atveju, jei bus bendrais veiksmais įgyvendinti šiuolaikiniai principai ir atsisakoma socialinės atskirties ir stigmos tradiciją bei vienpusį biomedicininį modelį palaikančių paslaugų vyravimo. Tokia visuomenės ir politinio diskurso būsena leido pasiekti, kad modernios psichikos sveikatos politikos principai suformuluoti dokumentuose, bet trukdo šią politiką įgyvendinti.
Sisteminės šeimos konsteliacijos metodas
Ši psichoterapijos kryptis pradėjo savo vystymosi kelią, kaip vokiečių psichoterapeuto Bert Hellinger tyrimai ir atradimai. Po poros dešimtmečių darbo su jo išvystyta Šeimos konsteliacijos metodika, 1993 metais išėjus jo darbus aprašančiai knygai, B. Hellingerio patirtis ir atradimai, jo vedami seminarai pradėjo plisti milžinišku greičiu. Sisteminės fenomenologinės psichoterapijos pažinimas - kad kiekvienas mūsų yra įvairių socialinių sistemų dalis, o visų pirma - šeimos, giminės, kaip pirminės ir svarbiausios sistemos, į kuria besąlygiškai įeiname tiesiog kartu su atėjimu į Pasaulį.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Sisteminis požiūris žvelgia į žmogų, kaip visada esantį bendroje sąveikoje su aplinkiniu pasauliu, kitais žmonėmis ir šeimos, giminės ar kitomis socialinėmis sistemomis. Žmogus pats sau neegzistuoja, jis visada, daugiau ar mažiau susijęs su savo aplinka. Čia greta kitų galime prisiminti ir Ruperto Šeldreiko tyrinėjimus - taip jo pavadintus Morfinius laukus, ką galėtume sąlyginai vadinti bendra psichoemocine erdve. Tai iliustruoja ir būriai skrendančių paukščių, ar plaukiančių žuvų: kai iškilus pavojui reikia keisti kryptį, visi gentainiai tą daro vienu metu. Visi lyg turi vieną bendrą žinojimą. Šeimoje ir giminėje taip pat yra bendra jausminė, psichoemocinė erdvė, kurioje yra ir atmintis, ir bendri jausmai, patirtis, pergyvenimai, kurie gali būti perduodami kaip palikimas. Tiek geri - saugantys ir auginantys, ties sunkios patirtys, pergyvenimai. Fenomenologija - kaip visa tai šiuo gyvenimo momentu, šiame etape asmens ir šeimos gyvenime unikaliai reiškiasi, veikia, vystosi.
Šeimos sistemą, anot Hellingerio, sudaro įvairių kartų giminės atstovai ar net nepriklausantys giminei asmenys (pvz., buvę mylimieji), kurie tapo reikšmingi giminės likimui, nepriklausomai nuo to, ar palaiko glaudžius ryšius vieni su kitais, ar visiškai vienas kito nepažįsta. Jei kuris nors, priklausantis šiai sistemai asmuo, yra atstumiamas, atskiriamas arba užmirštamas (pvz., anksti miręs žmogus, negimęs kūdikis arba nesantuokinis vaikas), tuomet atsiranda netvarka sistemoje, kuri pasireiškia kurio nors šeimos nario apsunkintomis būsenomis, įvairiomis ligomis arba negatyviais jausmais, kurie yra išgyvenami kaip savi, tačiau tai gali būti atstumtojo asmens (kažkurio iš tėvų, senelių ar kito svarbaus giminės nario) jausmai, išgyvenimai ir patirtis, kurie perimti, kaip palikimas.
Sisteminė šeimos konsteliacija (išdėstymas) - tai sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos darbo metodas, leidžiantis padaryti matomais žmogaus, šeimos vidinių vaizdinių turinį, išanalizuoti juos, pažinti asmenyje ir jo sistemoje veikiančias sistemines dinamikas ir sudaryti efektyvius sprendimus, kaip klientui, taip ir pačiai sistemai (šeimai, giminei, kolektyvui ir t.t.), kuriai jis priklauso. Tai į sprendimą orientuotas pagalbos metodas, turintis ir diagnostikos, ir terapinių intervencijų galimybes. Jo poveikis yra tęstinis kliento gyvenime užimantis pakankamai ilgą augimo ir pokyčių laiką. Darbas vyksta 5-25 ir daugiau žmonių grupėje, nors gali vykti ir individualiai. Grupėje procesas vyksta dėka “pavaduojančio pojūčio” fenomeno. Skirtingai nuo kitų išraiškos metodų, čia niekas nevaidina ir nesistengia kažko nuo savęs pavaizduoti. Klientas deleguoja savo ir savo šeimos narių vaidmenis kitiems grupės nariams, juos išdėstydamas - pastatydamas salėje, rate, vadovaujantis savo pojūčiais ar vaizdiniu. Po kelių minučių, paskirtieji kliento šeimos narių atstovai pradeda jausti tam tikrą santykį su jų vieta, kitais dalyviais ir gali perduoti bei išreikšti atsiradusius pojūčius, emocijas.
Esmė ta, kad tai atspindi realų kliento šeimos sistemos vidinį procesą, kartais netgi atstovai pradeda stovėti, jaustis ir elgtis analogiškai realiems kliento sistemos nariams. Tai nepriklauso nuo atstovų asmenybės. Pats klientas beveik visada atpažįsta ir išgyvena tame tikrą, dažnai anksčiau buvusį nesuvoktą jo sielos, vidinio gyvenimo, ar šeimos paveikslą. Toliau padedant terapeutui, gali būti ne tik atstovų judėjimas vadovaujantis jų pojūčiais, bet ir išsakomos frazės, kas padeda tiesiogiai, ar simboliškai suprasti atsiskleidžiančią informaciją, procesą. Kadangi čia atstovai nevaidina, todėl per gaunamą informaciją ir pažinimą beveik pilnai susitinkame su kliento ir jo sistemos vidiniu paveikslu, dinamikomis - kas ir yra svarbiausia esamam klausimui. Tai išoriškai panašu į psichodramos, ar kitus išorinių vaizdinių metodus, tačiau tai tikrai kitas metodas su savo unikaliomis galimybėmis.
Kaip iš pirmo žvilgsnio beatrodytų paprastas ir neįtikimas šis aprašytas procesas, eigoje atsiskleidžianti informacija ir jos atitikimas faktams dažnai stebina ne tik klientą, bet ir specialistus. Šis metodas turi pakankamai apibrėžtą metodologiją, jos mokslinį pagrindimą, galimybes tikrinti atrastą informaciją, ar kylančias prielaidas tiek eigoje, tiek tolimesniame konsultavime, gyvenime. Šeimos konsteliacijos metodas - gali būti naudojamas tiek, kaip savarankiškas metodas, tiek, kaip pagalbinė priemonė, derinant su kitomis pagalbos, konsultavimo, ar terapijos sritimis.
tags: #psichologijos #sistemine #analize #reikalavimai