Įvadas
Žmogus yra sociali būtybė, nuolat apsuptas kitų asmenų ir įsitraukęs į įvairius bendravimo procesus. Bendravimas, kaip įvairialypiai žmonių ryšiai, atsiranda iš bendros veiklos poreikių. Tai ne tik keitimasis informacija ar mintimis, bet ir tarpusavio supratimas bei gebėjimas užjausti kitą. Nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios kuriamos vis naujos bendravimo priemonės, įrodančios šio poreikio svarbą.
Komunikacinio Elgesio Apibūdinimas
Komunikacija (lot. comunicatio) - tai ryšys, susisiekimo būdas. Šiame kontekste kalbama apie žmogaus ryšį su žmogumi. Žmogaus aktyvumas, nukreiptas į informacijos gavimą, supratimą ir perdavimą, vadinamas komunikaciniu elgesiu. Kalba atsirado iš būtinybės žmonėms kartu veikti ir keistis informacija. Psichologija aiškina, kaip šis procesas veikia. Mūsų mintys dalykiniame bendravime turi būti teisingai suprastos. Svarbu ne tik pati informacija, bet ir jos šaltinis - šaltinio patikimumo faktorius. Mokymo procesas taip pat paremtas žodiniu bendravimu. Pagrindinis komunikacijos tikslas - informacijos dėka reguliuoti žmonių elgesį (per organizaciją, jos struktūrą), realizuoti emocinius ar asmeninius kontaktus. Bendravimas tampa vertybe.
Komunikacijos rūšys
Komunikacija gali būti skirstoma į kelias rūšis:
- Žodinė (verbalinė)
- Neverbalinė (nežodinė) - poza, mimika ir kt.
- Mišri
Pagal mastą komunikacija skirstoma į:
- Tarpasmeninę
- Tarpagrupinę - susirinkime, seime
Pagal formalumą:
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
- Formali
- Neformali - simpatijų-antipatijų principu paremta. Dažnai formali komunikacija pereina į neformalią ir atvirkščiai.
Pagal kryptį:
- Vertikalios
- Horizontalios
Pagal ryšio būdą:
- Tiesioginė
- Netiesioginė
Komunikacijos proceso struktūra
Komunikacijos procesą sudaro keturios pagrindinės struktūrinės dalys:
- Siuntėjas (komunikatorius) - asmuo, kuris generuoja mintis.
- Pranešimas - simboliais koduojama informacija.
- Kanalas - priemonė, kaip perduodama informacija.
- Gavėjas (percipientas).
Procesas apima:
- Įkodavimą (kodavimas ir kanalo pasirinkimas - svarbu, kokiu būdu perduodamos mintys: žodžiais, neverbaliniu būdu. Svarbu rasti ir vietą, bei laiką. Galima naudoti ir kelis kanalus, bet nepatartina dubliuoti tų pačių kanalų).
- Dekodavimą (komunikatoriaus minčių pavertimas savosiomis. Svarbus yra grįžtamasis ryšys).
Šie etapai tarpusavyje susiję ir vyksta mentaliai. Kiekviename etape yra trukdymai. Vienas iš tų trukdžių - grįžtamojo ryšio nebuvimas. Grįžtamasis ryšys - reakcija (priėmėjo) į tai, kas buvo išgirsta, perskaityta, pamatyta. Ta informacija siunčiama atgal ir parodo:
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
- Suvokimo laipsnį.
- Tikėjimo ta informacija laipsnį.
- Įsisavinimo laipsnį.
Jei informacija vienpusė - monologas. Grįžtamasis ryšys yra būtina motyvacijos sąlyga. Dvipusė komunikacija užima ilgiau laiko, bet yra efektyvesnė.
Komunikacijos Barjerai
Efektyviam bendravimui trukdo įvairūs barjerai, kurie gali iškraipyti informaciją arba apsunkinti jos perdavimą ir priėmimą.
Suvokimo Barjerai
Žmogus reaguoja į suvoktą tikrovę, o tai priklauso nuo jo intereso, motyvacijos, statuso, poreikių, aplinkos ir emocinės būsenos. Žmogus suvokia tik dalį informacijos, todėl ji gali būti nesuprasta arba iškreipta. Svarbus suvokimo barjeras - socialinės nuostatos, išankstinis nusistatymas suprasti informaciją savaip, nuostata į kalbėtoją. Pasikeitimas informacija vyksta emocinių santykių fone. Suvokimui įtakos turi žmogaus išvaizda, kalbos maniera. Negatyvūs santykiai ignoruoja bendravimą, o draugiški - skatina.
Semantiniai Barjerai
Šie barjerai susiję su žodžių reikšmėmis ir prasmėmis. Tarpasmeniniame bendravime svarbūs žodžiai, gestai, intonacija. Žodžiai turi daug individualių ir objektyvių reikšmių. Žodžio reikšmę išgrynina kontekstas. Svarbus tarnybinis žargonas. Kiekvienas bendravimo aktas yra savaip naujas. Semantinis barjeras iškyla, kai skirtingos reikšmės atitinka tą patį žodį ar frazę.
Neverbaliniai Barjerai
Neverbaliniai ženklai gali iškraipyti žodžių reikšmes. Tai apima intonaciją, kalbos sklandumą, balso moduliaciją, veido išraišką, pozą ir gestus. Tarpasmeniniame bendravime svarbu, kaip sakoma. Neverbalinė kalba sklinda iš pasąmonės į pasąmonę.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Nemokėjimas Klausytis
Kai priėmėjas nemoka klausytis, komunikacija tampa neefektyvi.
Asmeniniai Barjerai
Šie barjerai kyla iš žmogaus asmenybinių ypatumų.
- Temperamento barjeras: Kyla, kai bendrauja priešingo temperamento žmonės. Temperamentų panašumas taip pat gali būti barjeru. Praktinis patarimas: pamatyti žmogaus temperamentą ir jo paisyti.
- Charakterio barjeras: Kyla dėl charakterio akcentuacijų, dėl žemo bendraujančių empatiškumo.
- Neigiamų situacinių emocijų barjeras:
- Liūdesys: Žmogus užsisklendžia, nenori bendrauti, bendravimas jam kelia susierzinimą.
- Pyktis: Toks žmogus elgiasi neadekvačiai, girdi tik save. Geriau jį išklausyti.
- Pasibjaurėjimas: Jį sunku įveikti. Kyla kaip reakcija į partnerio nepatrauklumą, nekultūringumą.
- Panieka: Stipriai apriboja kontaktus.
- Baimė: Gali kilti dėl aukšto autoriteto, statuso, arba bijom, kad mus pažemins, įžeis, nubaus. Kad išvengti, reikia galvoti apie baimės priežastis, jei nori gero bendravimo. Paklausti, ko bijai. Nuo to, kiek artimas tiesai bus to žmogaus atsakymas, priklauso bendravimo (tolesnio) sėkmė.
- Gėda (kaltė): Ji gali būti pasąmonėje arba charakterio asmenybinis bruožas. Drovūs žmonės bijo bendravimo situacijų, ima rausti, prakaituoti prieš auditoriją. Gėda, kaltė priklauso nuo superego stiprumo. Jei žmogus labai prisirišęs prie tėvų, bijo padaryti socialiai smerktinus veiksmus, tada iš viso bijo ką nors daryti (tai sukelia, kai vaikystėje buvai labai giriamas arba peikiamas).
- Bloga nuotaika: Veikia stipriausiai kaip barjeras. Jungia anksčiau išvardintas emocijas. Gadini ir kitiems nuotaiką ir tai pasmerkia nesėkmingam bendravimui. Išvengti to gali padėti valia, pastangos išvaryti iš galvos blogą nuotaiką. Priežastys: šeimyninės problemos, sapnai, buitiniai konfliktai. Reikia atpažinti emocines būsenas ir laiku jas parodyti.
Neverbalinė Komunikacija
Tai emocinė kalba, bendravimo abėcėlė. Jai priklauso visa tai, kas nežodiška, taip pat pauzės, balso moduliacijos, nutylėjimai ir t.t. Žodžiai - sąmonės reguliavimo fenomenas, o neverbalinė kalba - sąmonės nereguliuojama. Iš judesių kalbos galima gauti daug daugiau informacijos (liūdesio, emocijos, agresyvumo). Neverbaliniai ženklai informuoja apie emocinę būseną. Neverbaliniu elgesiu žmogus gali maskuoti tikrą bendravimo turinį.
Neverbalinės komunikacijos priemonės
- Kūnas: Kūno kalba - mimika, gestai, judesiai, poza, vegetatyvinės reakcijos (pablyškimas ir t.t.), rengimosi maniera, šukuosena, kosmetika, gėrimas, parfumerija. Mokslininkai teigia, kad galima atskirti tik 3000 kūno kalbos išraiškų. Mimikos judesiai labai informatyvūs. Akimis perduodami patys tiksliausi ir slapčiausi komunikacijos signalai, nes akių vyzdžiai reaguoja į emocinę būseną. Pokalbyje labai svarbu žvelgti žmogui į akis. Meluodami žmonės stengiasi nežiūrėti į akis. Blogai pašnekovą veikia primerktos akys ir atlošta galva. Ginčo metu patartina vengti žvelgti į akis. Akimis galima reguliuoti visą pokalbį. Mimika - veido judesiai. Protas atsispindi dešinėje, o emocijos kairėje veido pusėje. Teigiamos emocijos veide atsispindi vienodai, o neigiamos labiau matomos kairėje veido pusėje. Svarbios lūpos, šypsena. Šypsena žymi draugiškumą, norą bendrauti. Profesiniame, pedagoginiame bendravime ypač svarbi šypsena. Pantomimika - kūno judesiai, poza, gestai, mimika - sudaro apie 40% informacijos. Kūno judesiai paryškina žodžių prasmes. Gestai, piktžolės, rankų trynimas, sagos tampymas, galvos, kaktos kasymas. Jų reikia atsisakyti. Komunikaciniai gestai - pasisveikinimo, atsisveikinimo dėmesio, grasinimo, draudžiantieji, įžeidžiantys, erzinantys, pritarimo, neigimo, klausiamieji, pergalės, darbo pabaigos gestai. Jie įgyja savarankišką prasmę bendraujant. Vaizduojamieji gestai, išraiškos (modakniai) gestai (parodo santykį su daiktais). Gestai “veidas-ranka” rodo abejones, nenuoširdumą. Jie svarbūs dalykiniame pokalbyje. Kosčiojimas (netikras) - nenuoširdumas, rankos už nugaros - pasitikėjimas savimi. Ar galima išmokti vaizduoti neverbalinius simbolius sąmoningai? Ne, nes jie valdomi pasąmonės ir tai atrodys nenatūraliai. Tačiau kartais to galima išmokti, bet vis tiek mikro signalai išduoda žmogų. Lengviausia išmokti veido mimikų (šypsenos). Patartina mokytis teigiamų simbolių, kurie skatina bendravimą.
- Erdvė: Kaip neverbalinės komunikacinės komunikacijos priemonė. Negalima pažeisti kito žmogaus erdvės. Kuo emociškai žmonės artimesni, tuo personalinė erdvė mažesnė. Agresyvių žmonių personalinė zona yra didesnė. Distancija neturi kelti diskomforto. Labai didelė distancija gali žeisti savimeilę kaip ir labai maža. Distancijoje lytis taip pat turi reikšmės (moterys nori artumo labiau nei vyrai bendraujant). Atstumas priklauso nuo santykių pobūdžio.
Pantomimika ir Atspindėjimas
Vienas iš neverbalinio bendravimo ypatumų - atspindėjimas, gestų ir pozų kopijavimas bendraujant. Pokalbyje tarp dviejų žmonių abu pamėgdžioja vienas kito pozas, gestus (neįkyriai). Tai rodo nuoširdų bendravimą, daroma, kai yra geras emocinis ryšys (sinchroniškas prisiderinimas prie kito žmogaus). Nepažįstami žmonės to nedaro. Žiūrima į statusus: viršininko judesių nepamėgdžiosi. Naudojama norint įtikinti žmogų, derinasi prie jo (pvz.: draudimo agentai). Atspindėjimas rodo pritarimą mintims. Tai galima daryti specialiai, norint sukurti palankią aplinką.
Pokalbis kaip Bendravimo Forma
Pokalbis - dažniausia ir svarbiausia bendravimo forma.
Pokalbio etapai
- Psichologinis kontaktas: Užmezgamas keičiantis neverbaliniais ženklais.
- Pasikeitimas neverbaliniais ženklais: Pirmiausia pasikeitimas žvilgsniais, poza nustatymas. Šis etapas dažniausiai abiejų pusių būna neįsisąmonintas, tačiau šiame etape susiformuoja teigiama ar neigiama nuostata, nuo kurios priklauso visas pokalbis.
- Turinio aptarimas: Problemos turinio aspekto nagrinėjimas.
- Atsisveikinimas: Psichologinės kainos užtikrinimas už kontaktą. Būtina kontakto sąlyga - dialogiškumas.
Pokalbio sėkmė priklauso nuo socialinio jautrumo žmogui, nuo socialinio psichologinio pastabumo, nuo sugebėjimo suprasti žmogų, matyti jo asmenybinius ypatumus, nuo sugebėjimo įsijausti į pokalbio problemas, nuo klausimo įgūdžio. Dėl šių veiksnių nebuvimo, pokalbis gali būti neefektyvus ar neįvykti. Kontaktas pokalbyje - dinamiškas, kintantis. Blogo kontakto priežastis - neurotizmas, dėl socialinio nesaugumo, materialinių nepriteklių. Toks neurotizmas užtikrina savąjį “aš”. Vadovui būtina mokėti prognozuoti santykius su pavaldiniais.
Aktyvus Klausymasis
Aktyvus klausymasis yra antras pagal svarbumą po kontakto. Aktyvus klausymasis - efektyvaus bendravimo sąlyga. Empatija (atjauta) - išgyventi tai, ką jaučia kitas. Empatiškas žmogus gali padaryti karjerą. Trukdo nuostata, kad klausymasis - tai girdėjimas. Negirdime, nes nemokame klausytis, t.y. negirdime, nes vertiname, ką sako kitas; polinkis skubotai vertinti kitą, priimti ar nepriimti kito nuomonės; dažniausiai viską vertiname savo matu. Būtina sąlyga dirbant su žmonėmis - empatinės savybės. Moterys yra empatiškesnės. Svarbu sugebėti dekoduoti ką partneris sako. Empatiški žmonės lengviau bendrauja. Neempatiški žmonės mažai pažįsta save ir nenori pažinti. Empatiškesni žmonės yra daugiau patyrę nuoskaudų savo gyvenime. Geras vadovas su išvystyta empatija retai taiko nuobaudas, neskaito pamokslų. Empatiškumą galima matuoti žiaurumo testu.
Žmogaus Elgesio Priežasčių Supratimas
Žmogaus elgesio priežasčių supratimas nulems tam tikrą laiką santykius su juo. Kauzalinės atribucijos teorijos kūrėjas yra Kelly. Jis teigia, kad kiekvienas žmogus turi kauzalines (priežastines) schemas, kurias sudaro nuostatos, kauzaliniai vaizdiniai ir laukimas. Jei žmogus elgiasi pastoviai ir skirtingose sąlygose ir kitaip nei kiti - tai nulemia vidinės sąlygos. Jei žmogus tam tikrose situacijose elgiasi pastoviai, bet skirtingose situacijose skirtingai - tai lemia išorinės sąlygos. Dažniausiai klaida yra asmenybinių priežasčių pervertinimas prieš aplinkybines. Sugebėjimas teisingai nustatyti atribucijos kryptį, gerina bendravimą. Norint keisti savo elgesį, charakterį, bus lengviau pakeisti ir partnerio elgesį. Jei esam linkę aiškinantis kitų elgesį atkreipti į išorines priežastis, nes stebėti save iš šalies neįmanoma, manome, kad aplinka formuoja mūsų elgesį. Kuo ilgiau pažįstame žmogų, tuo aiškesnės išorinės priežastys, nulėmusios jo vidinį elgesį. Tai ugdo toleranciją kitam žmogui. Jei patiriame sėkmę, to priežastimi laikome savo vidines priežastis, o jei patiriame nesėkmę - išorines. Tai yra neįsisąmoninta psichologinė gynyba. Kiti iškraipymai - socialinių rolių (darbdaviai ieško priežasčių pavaldinių darbe), netikro ryšio. Šių ir kt. klaidų žinojimas leidžia kitaip pažvelgti į žmogaus elgesio priežastis supratimą ir aiškinimą. Tie, kurie linkę matyti vidines priežastis - internai, o kurie išorines - eksternai. Tai vadinama kontrolės lokusu internalumas ir eksternalumas - pastovios asmenybinės savybės, įgyjamos socializacijos procese, internacionalinė kontrolė yra labiau priimtina nei eksternalinė. Internalai mums atrodo pranašesni.
Žmogaus Suvokimas ir Jį Lemianys Faktoriai
Asmenybės bruožų atribucija pagal išorinius požymius yra buitiniai vertinimai. Pirmieji momentai bendraujant formuoja nuostatą į pašnekovą. Amžius, išsilavinimas, profesija vienaip ar kitaip atsispindi veide. Bruožus vienareikšmiškai perskaityti sunku, nes tai lemia nuojauta, neįsisąmoninti stereotipai, nuostatos. Kai kurių išorinių bruožų vertinimai.
Žmogaus Suvokimo Tipai
- Emocinis-loginis: Jo tikslas - pažinti ar nuspėti žmogaus elgesį, padėti ir pan. Informatyviausios yra akys, veido estetinis patrauklumas. Dominuojantys elementai: plaukai, antakiai. Vertinant lytį svarbiausia yra šukuosena.
Pirmo Įspūdžio Klaidos
- Aureolės efektas: Yra nuostata, kad geras žmogus visada elgiasi gerai, o blogas visada blogai. Išvaizda taip pat turi reikšmės (patrauklumas ar nepatrauklumas). Nuostatos, etikečių lipdymas. Nuostata matyti neigiamas savybes žmoguje, blogos labiau patraukia dėmesį. Tai aiškinama tuo, kad matydami kituose blogį, lengviau savyje įžvelgiame gėrį. Polinkius manyti, kad kiti žmonės turi būti panašūs į mus. Jei nesusidarome neigiamą nuostatą. Pirmasis įspūdis išlieka ilgai, jis emociškai stiprus, bet gali būti klaidingas.
- Projekcijos efektas: Reiškiasi priskyrimu kitiems asmenybės savybių, kurias mes turime patys. Dažniausiai priskiriame neigiamas savybes, žmonės, sutikdami kitus, lygina juos su savimi. Kuo skurdesnė suvokėjo asmenybė, tuo didesnis noras vertinti kitus pagal save. Projekcija reiškiasi tų žmonių atžvilgiu, kurie mums nepatinka (jiems suteikiamos neigiamos savybės) o tiems, kurie mums patinka, galime priskiriame ir savo teigiamas savybes.
- Nuolaidžiavimo efektas: Jei žmogus pastoviai kitiems priskiria teigiamas savybes, tai dažnai kyla iš to, kad kiti jame pataikaudami giria tik geras savybes. Taip motina vertina savo vaikus, taip suvokiame draugus, žvaigždes.
Tokie efektai trukdo mums matyti socialinę realybę. Savęs suvokimas yra laikomas atskaitos tašku, suvokiant ir vertinant kitus. Kuomet žmonės įsisavina savo klaidas, geriau įvertina kitus. Nuostata į save tarnauja kaip nuostata į kitus. Mums labai patinka žmonės, kurie turi mūsų teigiamų savybių ir nepatinka, kurie turi mūsų neigiamų.
Charakterio Formavimasis ir Jo Įtaka Bendravimui
Charakteris - tai individualių ir santykinai pastovių savybių visuma, kuri nulemia žmogaus elgesį. Visos charakterio savybės yra asmenybės savybės, bet ne visos asmenybės savybės tampa charakterio savybėmis. Jomis tampa tik tos savybės, kurios yra ryškesnės už kitas, glaudžiai tarpusavyje susijusios, sąlygoja viena kitą ir lemia būtent tam asmeniui būdingą veiklos stilių bei požiūrį į pasaulį. Charakteris nėra įgimtas, jį formuoja aplinka, paties žmogaus veikla ir pastangos save tobulinti. Žmogaus charakterio formavimosi procesas nėra tolygus: vieni bruožai pasidaro ryškesni, kiti netokie ryškūs arba visai išnyksta. Charakteris susidaro temperamento pagrindu. Tai, kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės, augantys nevienodoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius - tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos, o kokios slopinamos.
Charakterio ir Temperamento Sąryšis
Charakteris ir temperamentas - tai tarsi lydinys, parodantis bendrą žmogaus individualybės integralumo charakteristiką. Temperamento ypatumai gali padėti arba trukdyti charakterio savybių vystymuisi. Flegmatikui sunkiau negu cholerikui savyje suformuos iniciatyvumą ir ryžtą, o melancholikui - problema nugalėti nerimą. Stiprus ir tvirtas charakteris veikloje mažai kinta, tačiau slopina kūrybingumą ir aktyvumą. Švelnus ir minkštas charakteris lengviau prisitaiko prie pasikeitimų ir yra lankstesnis, tačiau trukdo, kai reikia nugalėti rimtesnes kliūtis ir didesnius sunkumus. Dėl savo charakterio ypatybių sportininkai patiria įvairius sunkumus, dažniausiai dėl nesusivaldymo, nepasitikėjimo savimi, nemokėjimo bendrauti, uždarumo ir pan.
Asmenybės Pastovumas ir Kintamumas
Beveik visą XIX amžių buvo neabejojama asmenybės pastovumu. Šios teorijos šalininkas Williamo Jameso teigė, kad žmogaus charakteris galutinai susiformuoja apie trisdešimtuosius gyvenimo metus. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad asmenybė yra kintanti, o ne pastovi. Svarbiausias MakKrėjaus (McCrae) ir Paulo Kosto (Costa) (1984) darbas - penkių veiksnių asmenybės modelis, kuriame pateikti asmenybės bruožai, kaip nekintantys. B. H. Lemme (2003), remdamasi tyrimais, teigia, kad kai kurie savasties aspektai, susiję su asmenybės bruožais, yra santykinai pastovūs, o kiti šalutiniai aspektai gali kisti.
Charakterio Formavimosi Veiksniai
Tiksliai nustatyti, koks yra sportininko charakteris, nėra lengva, nes žmogaus charakterio formavimosi procesas nėra tolygus. Charakterio formavimuisi veikia pasaulėžiūra, interesai, socialinė aplinka ir daugelis kitų veiksnių: veikla, auklėjimas, tėvai, treneris ar asmenybės pavyzdys. Charakteris gali susiformuoti kaip harmoningi bruožai, be didesnių vidinių prieštaravimų. Tačiau dėl įvairių aplinkybių kartais susiformuoja disharmoningas, prieštaringas charakteris. Toks žmogus negali prisitaikyti prie visuomenės, sunkiai bendrauja su namišiais, aplinkiniais. Tai lemia įvairūs asmenybės socializacijos sutrikimai. Žmogus, turintis tokį charakterį, veidmainis apsimeta nuoširdžiu. Tačiau kad ir kokią kaukę žmogus užsidėtų, dažniausiai esant ekstremaliai situacijai parodo tikrąjį savo veidą. Pasak autorių, svarbūs motyvai, sukeldami tam tikras psichines būsenas, pavyzdžiui, ilgas buvimas atidžiu, mandagiu ilgainiui įsitvirtina ir tampa charakterio bruožais - atidumu, mandagumu. Tai atsispindi žmogaus veikloje. Charakterio formavimasis daugiausia priklauso nuo aplinkos veiksnių kūdikystėje ir vaikystėje, o paauglystėje šis procesas suintensyvėja, nes tuomet formuojasi žmogaus moralė, nusistovi charakterio bruožai.
Bruožų Teorijos
Bruožų teorijos užuomazgos galima ieškoti 1919 m. Gordono Olporto (G. Allport) ir Z. Froido (S. Freud) elgesio motyvų ieškojimuose. Olportas kartu su bendradarbiais 1936 m. peržiūrėjo visus žodyno žodžius, kuriais galima apibūdinti žmogų. Jie rado 18000 tokių žodžių. Vieni autoriai tiesiog nuspręsdavo, kokios yra svarbiausios asmenybės savybės ir jų derinius vartojo žmogaus bruožams įvardinti. Kiti, atlikdami mokslinius tyrimus, stebėjo, kaip žmonės apibūdina save ir kaip tos savybės jungiasi tarpusavyje. Jie nustatė, kad kai kurie požymiai labai susiję ir sudaro tam tikras požymių grupes. Pavyzdžiui, jei kas nurodo, kad mieliau renkasi knygą, o ne susitikimą su draugais, tai jis taip pat nurodys, kad nemėgsta atvirai pasakoti apie save, nereikia daug draugų, geriau renkasi vieną, bet patikimą. Bandant bruožus jungti į grupes, tyrėjų nuomonės išsiskyrė. G. Olportas (G. Allport) teigė, kad žmonės turi unikalius, jiems vieniems būdingus bruožų kompleksus. Todėl juos ir reikia tirti, o ne tai, kas bendra daugeliui. Jo teigimu, žmonės ne tik atitinkamai reaguoja į susidariusias situacijas, bet ir pasirenka jas pagal savo būdą. Pavyzdžiui, uždaras žmogus ne tik nuošaliai laikosi triukšmingoje draugijoje, bet ir nesiekia į ją pakliūti. Hansas Aizenkas (Hans Eysenck) ir Raymondas Ketelas (Raymond Cattel) siekė apibendrinimų, kad samprotavimai apie asmenybę būtų moksliškai pagrįsti. Jie atliko labai daug mokslinių tyrimų, ieškodami asmenybės elementų junginių. Ketelas išskyrė 16 pagrindinių bruožų - asmenybės faktorių. Hansas ir Sybill Eysenckai (1963) išskyrė du svarbiausius asmenybės veiksnius asmenybės skirtumams paaiškinti: ekstraversija - intraversija ir emocinis pastovumas - nepastovumas.
Didysis Penketas
Geresnis yra truputį praplėstas asmenybės bruožų rinkinys - Didysis Penketas. Jei testas apibrėžia, kokią vietą užimate pagal penkias dimensijas, jis pasako beveik viską, ką galima pasakyti apie jūsų asmenybę. Penkis veiksnius asmenybės modeliui 1990 m. pateikė Robertas MakKrėjus (McCrae) ir Paulas Kosta (Costa). Šiais ilgalaikiais asmenybės bruožais, kurie veikia visą žmogaus gyvenimą, išskyrė tokius veiksnius kaip: neurotiškumas, ekstraversija, atvirumas, palankumas ir sąžiningumas. Neurotiškumas - tai polinkis patirti nemalonias emocijas (nerimą, kaltę, priešiškumą). Ekstraversija - pirmenybė teikiama bendravimui. Atvirumas - gebėjimas perimti naujas idėjas ir patirtį. Palankumas - žmogaus gebėjimas užjausti. Sąžiningumas pasireiškia drausmingumu, organizuotumu, ambicijomis. McCrae ir Costa įrodė, kad asmenybės bruožai, aprašyti penkiais veiksnių modelyje, lieka pastovūs visą žmogaus gyvenimą įvairiose situacijose. Tačiau mokslininkai tuo neapsiriboja, jie ir toliau ieško būdų tiksliau apibūdinti asmenybę.
Charakterio Bruožai
Norint suvokti, kokią asmenybę turi ugdyti sporto pedagogas, būtina apžvelgti charakterio bruožus. Charakterio bruožai - tai tipiškos žmogaus elgesio formos. T. Chandler ir A. Goldberg (1990) teigia, kad kiekvienas žmogus turi charakterio bruožų darinį, kurie išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais gyvenimo reiškiniais, taip pat atskleidžia santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, punktualus ir t. L. Meidus (2005) šiuos bruožus skirsto į dvi grupes. Pirmą grupę sudaro tie bruožai, kuriuose išryškėja asmenybės kryptingumas, santykiai su kitais žmonėmis, požiūris į save ir kitus. Kryptingumas lemia žmogaus tikslus ir siekius, o tai, kaip žmogus geba tuos tikslus įgyvendinti, išskiriama antra charakterio bruožų grupė - valios bruožai. Atsižvelgiant į valios bruožus, skiriamas silpnas arba stiprus charakteris.
Teigiami ir Neigiami Charakterio Bruožai
L. Egoizmas - neigiamas charakterio bruožas pasireiškiantis savanaudiškumu, asmeninių interesų vyravimu ir kitų žmonių poreikių nepaisymu. Šalia egoizmo yra ir teigiamos savybės, pvz., pagarba visuomenei ir asmeninei nuosavybei. Sąžiningas žmogus sugeba save kontroliuoti, kelti sau dorovinius reikalavimus. Komunikabilumas - teigiamas charakterio bruožas. Žmonės su šiuo bruožu jaučia pasitenkinimą bendraudami su kitais. Uždarumas - tai priešingas charakterio bruožas. L. Vosylikė (1997) savo knygoje visus charakterio bruožus suskirsto į dvi grupes. Pirmą grupę sudaro charakterio bruožai, rodantys asmenybės kryptingumą, pavyzdžiui, egoizmą, jautrumą ar šiurkštumą; polinkį bendrauti ar uždaru.
tags: #psichologijos #zodynas #1993 #bendravimas #puslapis