Įvadas
Senoviniai nerimo raštai, randami audiniuose, mezginiuose ir kituose tautodailės dirbiniuose, yra neatsiejama lietuvių kultūros paveldo dalis. Šie ornamentai, perduodami iš kartos į kartą, atspindi ne tik meninius įgūdžius, bet ir gilesnes pasaulėžiūros, tikėjimo bei socialines reikšmes. Šiame straipsnyje nagrinėsime senovinių nerimo raštų kilmę, raidą, simboliką ir jų vaidmenį lietuvių kultūroje.
Tautodailės Pradžia ir Ornamentų Reikšmė
Nuo XIX a. pradžios šviesuomenė ypač pradėjo domėtis savo ir kitų tautų kultūromis, stengėsi kaupti jų meninės kūrybos rinkinius ir per spaudą ar parodas su jais supažindinti visuomenę. „Ji pirmoji pastebėjo etninės asimiliacijos nutautėjimo grėsmę ir ėmėsi formuoti tautinę kultūrą - tą etninės kultūros dalį, kuri privalėjo išreikšti etninį identitetą ir vienyti tautą“ (R. Merkienė). Lietuviškos kultūros savitumų daug matyta kaimo žmonių papročiuose ir buityje. Pradžioje etnografija domėjosi, fiksavo ir rinko etnografinius daiktus pavieniai asmenys - dailininkai, dvasininkai, inteligentai, tarnautojai. Meninių ypatumų turintys rankdarbystės kūriniai imti vadinti tautodaile ir liaudies arba sodžiaus menu.
Nuo Etnografijos iki Tautinio Identiteto
Lietuvių kultūros savitumą ir vertybes siekta pristatyti ne tik vietinėse, žemės ūkio ir dailės parodose Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kai XIX a. pabaigoje Rusijos imperijos žemėlapiuose Lietuvos vardas jau buvo pakeistas Šiaurės vakarų krašto pavadinimu, aktyvūs lietuviai iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ir Amerikos susitelkė ir 1900 metais pasaulinėje parodoje Paryžiuje pristatė Lietuvos kultūros savitumą ir tautos gyvybingumą. Apie parodos idėjas, kilnią misiją ir ekspozicijas buvo išleistas reikšmingas leidinys „Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose“.
Ornamentai Paryžiaus Parodoje
Pagrindinę ekspozicijos vietą užėmė „Lietuviška grinčia“ su manekenais, aprengtais XIX a. lietuvių valstiečių drabužiais ir vaizduojančiais piršlybų sceną, kituose skyriuose buvo eksponuojami „naminės industrijos“ tautodailės dirbiniai, mezginiai, audiniai, siuvinėjimai, audimo įranga ir kaimo buities, žemdirbystės reikmenys, nuotraukos ir draudžiama lietuviška spauda. Čia svarbu pažymėti, kad parodai apipavidalinti ir lietuviškumui akcentuoti pritaikyta austinė ir megzta raštuotoji tekstilė: juostos, audeklai, pirštinės. Albumas iliustruotas keturiomis ekspozicijos nuotraukomis, kuriose bendrais bruožais atsispindi etnografiniai eksponatai, kartu ir audininkystės įrankiai, dirbiniai ir ornamentika.
Tautinio Identiteto Stiprinimas
Albumo paskutiniame sakinyje išreikšta pakili ir tolesniems tautiškumo žadinimo ir stiprinimo darbams įkvepianti mintis: „Žinia apie lietuvišką parodą […] pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią lengvatikių. Vienu svarbiausiu tautybės požymiu imta laikyti kalba ir dvasinė bei materialinė tautos kultūra. Tuo metu būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona laikraštyje „Viltis“ 1911 m.
Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime
Tautodailės Raida XX Amžiuje
XX a. 1-4 deš. Lietuvoje ir užsienyje lietuvių tautodailės, liaudies meno pavyzdžiai aktyviai pristatyti dailės parodose kartu su profesionalia daile. Pavyzdžiui, 1913 m. Lietuvių dailės draugija išleido septintosios metinės lietuvių dailės parodos katalogą su dalyvių ir jų darbų sąrašais ir keliomis iliustracijomis. Jį pavarčius matyti, kad profesionalią dailę (tuo metu ji vadinta „tyroji“) atstovavo 8 menininkai (66 darbai), taip pat kūrinius eksponavo ir du vaikai (7 ir 14 metų amžiaus). O štai liaudies menas pristatytas net 484 darbais iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus ir Kauno gubernijų, Zarasų, Marijampolės, Trakų, Šiaulių, Telšių, Raseinių, Švenčionių, Ukmergės, Naumiesčio ir Panevėžio apskričių bei Palangos, Merkinės ir Tilžės miestų.
Tekstilės Dirbinių Dominavimas
Dauguma šių eksponatų - tekstilės dirbiniai (virš 300 vnt.). Tarp jų dominuoja juostos ir rankšluosčiai, mažesni kiekiai - prijuosčių, divonų, lovatiesių, pirštinių, staltiesių, po keletą vienetų - kaklaryšių, kaspinų, antklodžių, kojinių, gūnių, servetėlių, skepetų, nuometų. Jų ornamentais papuoštas leidinio viršelis deklaruoja, kad lietuvių dailės versmė pasipildo ir iš senųjų kaimo tradicijų. Nuo 1907 m.
Liaudies Kūrybos Skyrius
Kai 1925 m. Kaune buvo atidarytas pirmasis Lietuvos dailės muziejus - M. K. Čiurlionio galerija - jame įkurtas ir Liaudies kūrybos skyrius, kuris intensyviai kaupė ir tyrinėjo tautodailę bei etnografinį paveldą, taip pat siekė garsinti užsienyje. Labai reikšmingos buvo lietuvių liaudies meno parodos, vykusios 1925 ir 1931 m. Italijoje ir Skandinavijos šalyse. Šioje knygų ekspozicijoje pristatomi parodų leidiniai iš Milano, Kopenhagos, Malmės, Stokholmo.
Tarpukario Laikotarpis ir Liaudies Meno Propagavimas
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu daug dėmesio buvo skiriama liaudies menui ir tradiciniams amatams propaguoti. Šviesuomenė raginta kaimuose rinkti pavyzdžius, juos kaupti muziejuose, tyrinėti ir, remiantis autentiška medžiaga, kurti laikmečiui pritaikytą tautinį stilių. Tautinio atgimimo metu kultūros savitumo pirmiausia ieškota liaudiškoje, t. y. kaimo žmonių kūryboje, kuri pulsavo iš kartos į kartą perduodamų tradicijų lauke. Kaip rašo parodos rengėja A. Venskienė: „Liaudies meno elementai buvo aktyviai naudojami konstruojant tautinę tapatybę ir pilietinį požiūrį. Tarpukariu buvo leidžiami įvairaus pobūdžio leidiniai, skirti mokyti tradicinių amatų, jiems populiarinti.“ Išleista keletas leidinių namų statyboms ir apdailai. Juose pateikta pluoštas „Lietuviškojo stiliaus trobesiams puošti motyvų“ brėžinių: prieangių, pakraigių, langų, durų ir baldų, skrynių, spintelių, lovų, rankšluostinių, kryžių, koplytstulpių, koplytėlių puošyba drožiniais. Įvadiniame tekste Ignas Šlapelis rašė: „Tautodailės meno pavyzdžius galima palyginti su aukso trupinėliais […] jie gali išsilieti į tautinį stilių ir įgyti kitos, didesnės vertės, nes tautinio stiliaus sukūrimas yra tautos gyvenimo klausimas.
Pauliaus Galaunės Indėlis
Vienas iš aktyviausių liaudies meno tyrinėtojų ir populiarintojų XX a. 3-5 deš. buvo M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Paulius Galaunė. 1930 m. Kaune pasirodė jo mokslinė studija „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“. Čia dėmesio skiriama visoms liaudies meno pasireiškimo sritims: medinei architektūrai (namai, klėtys, bažnyčios, koplyčios, varpinės, kryžiai, koplytėlės, sinagogos), skulptūrai (goreljefinė ir bareljefinė skulptūra, medžio drožiniai), keramikai, geležies dirbiniams, tapybai (paveikslinė, dekoracinė), liaudies medžio raižiniams, margučiams, audiniams (kilimai, juostos, prijuostės, lovatiesės, rankšluosčiai, staltiesės, mezginiai, siuvinėjimai, audimo būdai, raštai, spalvingumas). Knygos apimtis - 343 puslapiai, leidinys iliustruotas nuotraukomis, piešiniais, ornamentų tipizavimo paveikslais. Įdomu, kad įvade P. Galaunė diskutuoja dėl tautodailės ir liaudies meno terminų vartosenos - kodėl jis siūlo vartoti pastarąjį?
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės
Žemės Ūkio Rūmų Veikla
Be M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, leidybą, parodas, paskaitas ir mokymus Kaune ėmė organizuoti Žemės ūkio rūmai. Jie buvo įkurti 1926 m., o 1930 m. čia buvo įsteigtas Namų pramonės skyrius. Jam vadovauti pakviestas jaunas ir į liaudies meno sritį entuziastingai besigilinantis dailininkas Antanas Tamošaitis. Šio skyriaus veikla XX a. 4 deš. atvėrė naują tarpsnį plėtojant lietuvių liaudies meno tradicijų darbą. Siekta ne tik išsaugoti tradicinius amatus, bet ir paskatinti jų vystymąsi, kaime sukuriant „sodžiaus pramonę“. Daugiausia dėmesio skirta tekstilei, nes manyta, kad ji išlaikiusi labai senas tradicijas, be to, matytos plačios jos pritaikymo galimybės tiek kaime, tiek mieste. Nuo 1931 iki 1938 m. kursuose buvo apmokyti 4789 amatininkai, tarp jų 1789 audėjos, 2755 mezgėjos ir kt.
Tamošaičių Indėlis į Tekstilės Meną
Antanas Tamošaitis ir jo žmona Anastazija parengė ir periodinėje spaudoje publikavo daug reikšmingų, išsamiai tautodailę pristatančių leidinių ir straipsnių. XX a. 4 deš. išleistos dvi solidžios leidinių serijos - tai „Sodžiaus menas“ (1931-1939) ir „Sodžiaus pramonė“ (1933-1935). A. Venskienė: „Leidiniuose publikuojami „charakteringiausi lietuviškų audinių raštai“, tradicinės kaimo tekstilės pavyzdžiai ir modernios jų interpretacijos, pateikiamos schemos, audimo aprašymai. Leidėjų manymu, tradicinė lietuviška tekstilė, ypač jos ornamentika, patiria neigiamą svetimą įtaką, ir, siekiant to išvengti, audėjos turėtų remtis tautinį savitumą reprezentuojančiais publikuotais pavyzdžiais. A. Tamošaitis ne kartą vyko į etnografines ekspedicijas rinkti ir fiksuoti senų ir savitų rankų darbo pavyzdžių. 1927, 1930, 1931 ir 1938 m. buvo Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos kaimuose. Šie duomenys jau leido daryti platesnius ir gilesnius apibendrinimus, išskirti įvairių liaudies meno sričių savitumus, etnoregioninius būdingumus ir skirtumus.
Leidinys "Sodžiaus Menas"
1931 m. pasirodė pirmieji trys „Sodžiaus meno“ tomai, skirti „rinktiniams“ audiniams, prijuosčių, „žičkų rinkiniams“ ir liaudies meno dirbinių raštams. Pirmojo tomo įžangą parašė Žemės ūkio ministras J. P. Aleksa. Jis pabrėžė namie gamintų dirbinių vertę ir tokio leidinio svarbą lietuviškumui stiprinti: „Didžiausia naminės pramonės sutvarkymo ir išauginimo reikšmė Lietuvoje negali būti ginčijama. […] Sveikindamas pirmąjį „Sodžiaus Meno“ numerį, aš tvirtai tikiu, kad mes čia esame pradžioje naujo, didelio lietuviško darbo […]“.
Ornamentikos ir Stilistikos Analizė
Tad Žemės ūkio rūmai deklaravo tikslą - gaivinti lietuvišką liaudies meną: 1) „iškelti aikštėn lietuvių liaudies meno gaminių pavyzdžius, jų gaminimo būdus, duoti jų raštų ir spalvų vaizdą […], 2) tiekti žinių ir pavyzdžių, kaip liaudies meno ypatybes perkelti vadinamajai taikomajai dailei ir namų pramonei […]“, ir kiti. Toliau leidinyje A. Tamošaitis pateikė tekstą, kuriame aptarė liaudies audinių ornamentiką ir stilistiką, pastebėjo, kad medžiagos „savotiškumas“ vertė liaudies kūrėjus imtis stilizacijos, analizavo audinių raštus, juos grupavo, aptarė priegalvių, rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių raštus.
Audimo Technikos Interpretacijos
Priešingai nei dabar, jis visus pluoštinius (dimų) raštus vadino „rinktiniais“, nes pluoštelių raštą lemia nyčių suvėrimas ir išmynimas, o tuos raštus, kurie dvinyčio audinio dugne kiekvienoje eilutėje išrenkami ir primena siuvinėjimą - „kaišytiniais“. Jis rašė: „Ir taip audinių gijose amžiais pynėsi laki mūsų sesučių audėjėlių vaizduotė, lydima amžinos dainos ir pinanti raštų raštus, liudijančius mūsų tautą turint nepaprastai turtingą sielą. […] Raštų ritmas audiniuose nėra atsitiktinis, bet pagrindinis dėsnis raštų elementus grupuojant.
Taip pat skaitykite: Vąšelio pasirinkimas
Kiti "Sodžiaus Meno" Tomai
Antrame tome nagrinėja baltųjų audinių (priegalvių, paklodžių, nuometų) „žičkų rinkinių“ raštų raidą, pateikia būdingų motyvų variantus nuo paprastesnių iki sudėtingesnių formų. Tai - įvairių dydžių langeliai, „vedžionės“, kryželiai, „kryžiokai“, „erškėčiai“, „nagai“. Gana plačiai aprašė suvalkietiškų prijuosčių ornamentiką ir pateikė spalvotus ir dvispalvius raštų brėžinius bei nuotraukas (48 brėž., 30 nuotr., 60 pieš., prijuosčių raštai imti iš K. Grinienės ir A. Tamošaičio rinkinių, „žičkų rinkinių“ raštai iš M. K. Čiurlionio galerijos rinkinių). Trečiasis tomas skirtas skrynių, keramikos, medžio drožinių (prieverpsčių, kultuvių, kočėlų, rankšluostinių, riešutų spaustukų), margučių raštams. Čia bendradarbiavo P. Galaunė, P. Augustinavičius ir A. Tamošaitis, dailininkai K. Šimonis, D. Tarabildaitė, V. Norkus ir V. Mackevičius. Leidinyje pateiktos 88 iliustracijos. Šis darbas atliktas su meile ir besižavint liaudies menu, įžangoje rašyta: „Vieno kurio nors rašto išsirutuliojimas į tokią formą, kaip mes ją matome vėlybesniuose mūsų liaudies dirbiniuose, kartais amžiais truko. Bet kaip jis susikristalizavo į galutinę formą, kokiu grožiu jis dvelkia!“
Juostų Ornamentika
Juostų ornamentikai skirtas ketvirtasis tomas pasirodė 1932 m. Pateikta 26 nuotraukos ir 48 juostų ornamento brėžiniai. Raštai imti iš M. K. Čiurlionio galerijos, V. Silvestravičaitės, A. Žmuidzinavičiaus ir A. Tamošaičio rinkinių, piešinius atliko K. Šimonis, V. Z. Stančikaitė ir A. Tamošaitis. Čia į juostų audimo tradicijos prasmę gilinasi Galaunė, o audimo būdus nagrinėja Tamošaitis. „Juostą galime laikyti visų audinių motina“, „tai yra dvasinis visos tautos turtas.“ - rašė A. Tamošaitis. Jis aptarė juostų audimo būdų raidą nuo paprasčiausių, pinamų pirštais, iki sudėtingiausių - audžiamų žakardinėmis staklėmis. Čia jis pažymėjo tradicijos pokytį: po Didžiojo karo (t. y. apie 1918 m.) „mūsų liaudis nustojo juostas audusi. Šį darbą iš dalies paėmė inteligentai; bet čia pasikeitė juostos forma ir medžiaga.
Kiti Leidiniai
Tokio pobūdžio tomai išleisti 1933 m. mezgimo ir nėrimo raštams, 1934 m. - senoviškų rankdarbių raštams, 1939 m. - lietuvių moterų tautiniams drabužiams. Kita žymi asmenybė, skleidusi tautinių raštų ir drabužių veiklą, XX a. 4-6 deš. buvo etnografė, pedagogė, tarpukariu aktyvi šaulė Mikalina Glemžaitė. 1939 m. ji išleido knygą „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai: 60 paveikslų ir jų paaiškinimai“. 1935-1941 metais Antanas Tamošaitis su žmona Anastazija leido panašią leidinių seriją „Sodžiaus pramonė“ ir kitus atskirus leidinius.
Tamošaičių Emigracija
Žymūs tekstilininkai Tamošaičiai II pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarų Europą, o vėliau apsigyveno Kanadoje. Kingstone įkūrė Dailės ir amatų studiją.
Juostų Simbolika ir Poringės
Ar kada susimąstėte, ką pasakoja spalvingos lietuviškos juostos? Idėja „prakalbinti“ šiuos margus audinius kilo Modestai Tarasauskienei, o įgyvendinti ją padėjo etnografė Ona Drobelienė ir tradicinių amatų meistrė Renata Žiūkienė. Knygoje, iliustruotoje Renatos austų juostų nuotraukomis, tarsi atgyja senovės raštai. Žvelgdami į juos, galime tarsi skaityti knygą, kurioje kiekvienas ženklas turi savo reikšmę.
Juostų Svarba
Kodėl juostos tokios svarbios? Jos - tai ne tik puošmena, bet ir mūsų kultūros paveldas. Onute, dzūkiškai parašėte knygą „Juostų poringės“. Mus su broliu dvyniu tėveliai augino pasakomis. Sibire turėjome tik vieną vaikišką knygelę ,,Zuikis Puikis” kurią mokėjome mintinai, todėl pasakas sekė tėveliai. Dažnai jas tiesiog kurdami čia ir dabar. Vėliau jau augindama savuosius vaikus, pasakas kuriau pati. Sekiau pasakas ir anūkams, kartais net telefonu. Tikriausiai mes visi pasakoriai iš prigimties.
Etnografiniai Tyrimai Dzūkijoje
Gerus tris dešimtmečius kalbinu senuosius kaimų gyventojus Dzūkijoje jau kaip etnografė. Užrašinėju jų išmintį, prisiminimus. Ne kartą ėjau į ganiavą, kol karvutes kaimai pakiemiui ganė miškuose, kad užrašyčiau vietovardžius, piemenų žaidimus… Drauge spalgenavau Gūdo šalalėn ir grybavau, kad suprasčiau grybavimo ypatumus ir rasčiau grybų tropelas. Stebėdavau bitininkus ir net kopiau į dravę, Puikiai prisimenų vaikystėje leistas vasaras kaime ir kasdienius darbus - šienapjūtę, linarūte, rūgiapjūtę, grikių rovimo talkas.
Dzūkiškos Poringės Gimimas
O poringės gimė svaigiai žingsniuojant pavasariui Margionių kaime, besidžiaugiant spalvingomis Renatos juostomis, klausantis dūzgiančių medžių, lakštingalų ir mėgaujantis naktine gaiva. Būtent naktį, kai gali atverti duris ir gerti vėsą. Tada ir almėdavo dzūkiška šnekta kap šaltinis, tik spėk užrašyti, bandant perskaityti mums siųstas ,,gromatėlas nuog predkų”! Nuvykę į svetimą šalį juk mokomės ištarti nors keletą žodžių vietine kalba, kodėl gyvendami viename iš etnografinių regionų (jeigu jau taip susiklostė likimas) neturėtume išmokti vietinės tarmės?
Auditorija ir Emocinis Turinys
Kokiai auditorijai skirtos „poringės“? Kokį emocinį turinį įkrausimę savo mažiesiems jų raidos pradžioje, tokias asmenybes ir užauginsime. Visada pasirodžius knygelei krebžda nerimas, kaip ji bus sutikta. Šiandien jau kažką pakeisčiau, gal net kitą poringę kurpčiau. Knygelė informatyvi, norintiems išsiaiškinti juostų raštų prasmes. Yra aprašymai ir išgryninti konkretūs raštai. Ji spalvinga. Jeigu kažkam kils noras mokytis tarmės - yra žodzynėlis. Žinau, kad poringes jau mokosi mažieji pasakoriai. Mano vaikai ir vaikaičiai pirmieji pamatė knygelę. Taip sutapo, kad jie sugužėjo savaitgaliui. Nerimavau. Buvo idomu ką pasakys internetinė karta. Šeimoje yra kūrybingų ,,Čiurlioniukų”. Net ir iš jų pastabų nesulaukiau. Knygelę turėti panoro visi. O kai rašiau pasakaites, tai vos parašiusi siūsdavau savo ištikimiausiai skaitytojai, Gintarei. Ji moka padrąsinti ir įkvėpti pasitikėjimą. Nuoširdus dėkui projekto sumanytojai ir koordinatorei Modestai už suvaldytą situaciją ir rezultatą.
Šulinio Simbolika ir Nėrinių Raštai
Neseniai sodyboje išsikasėme šulinį. Turime savo vandens. Neišpasakytai geras jausmas. Gyvybės šaltinis. Mūsų. Visai čia pat. Ir sunku nusakyti, bet, atrodytų, kažkas dar daugiau… Ir visai neseniai šulinio simbolį atradau savo a.a. močiutės nėrinių raštuose.
Močiutės Emilijos Kūryba
Mano močiutė, tėčio mama, Emilija Paulikienė (1928-1985) buvo Kretingos tautodailininkė, už savo darbus įvertinta įvairiais medaliais ir garbės raštais, jos mezginiai apkeliavo daugelį Europos šalių. Apie močiutę žinau tik iš pasakojimų - kokia ji buvo šilta ir draugiška, nuolat nerdavo ir megzdavo tiek rankomis, tiek mezgimo mašina. Ir, atrodo, daug laiko praleisdavo savo vidiniame pasaulyje: trumpam atsitraukdavo nuo nėrinių ir mezginių, rūkydama cigaretę apsukdavo ratą aplink namą, ir toliau pasinerdavo į rankdarbius.
Emilijos Paulikienės Kūrybinis Procesas
Buvo netikėta apie močiutę perskaityti knygoje, kurioje aprašomi Kretingos tautodailininkai: „Emiliją visuomet gelbėjo kūryba, intuicija ir darbštumas, todėl ji ir kūrė gražius dalykus. Ją viskas jaudino, jai viskas buvo malonu, niekad nebuvo nusivylusi, niekuomet nieko nežemino. Kiekvienam kažkuo padėjo, o tas „kažkas“ - jos gerumas.“ (…) „mezgimas - Emilijos vaikystės svajonė. Būdama aštuonerių metukų, ganydama karves, mergaitė mezgė skarutes, šalikus, pirštines, iš šiaudų krepšelius, skrybėlaites pynė“.
Nuo Tinklų iki Nėrimo Raštų
Labai įdomu buvo skaityti pasakojimą, kad močiutei Emilijai, kai buvo dar visai maža, labai patikdavo žiūrėti kaip jos tėtis, mano prosenelis, mezga tinklus žvejybai. Ji vis prašydavo pabandyti, o prosenelis į tai žiūrėjo ne itin patikliai. Vieną kartą jis turėjo kažkur išeiti, ir močiutės išprašytas leido jai likti pinti tinklą vienai. Grįžęs rado puikų rezultatą ir nuo to laiko jau pasitikėdamas jai leisdavo pinti tinklus. Atrodo, močiutė savo nėrimus ir mezgimus pradėjo nuo to paties, kaip ir mūsų protėviai: patys seniausi mezginiai Lietuvoje, rasti Šventojoje ir datuojami 3 tūkst. pr. m. e. buvo iš liepos karnų žvejų mazgais surištų tinklų fragmentai.
Senųjų Raštų Motyvai
Labiausiai mane sudomino knygoje perskaityta mintis, kad močiutė Emilija „dar jaunystėje buvo savotiškai susipažinusi su senųjų močiučių nėrimo raštais, praleisdavo ilgus vakarus juos studijuodama, net pasidarydama eskizėlį, norėdama, kad tie senieji raštai, susiję su senąja lietuvių pasaulėjauta, išliktų žmonių atminty, neišnyktų…“ Pasidarė smalsu, kokie gi senųjų raštų motyvai nugulė močiutės sudėtuose nėriniuose ir mezginiuose.
Saulės, Mėnulio ir Žvaigždžių Simbolika
Visų tautų pirmykščiame mene aptinkama saulės, mėnulio ir žvaigždžių simbolika, ne išimtis ir baltų kultūra. Paleolito žmogus ant kaulinių įrankių raižydavo mėnulio fazes, neolito laikais pirmieji saulės ir mėnulio simboliai atsirado keramikoje, kiek vėliau pilkapių architektūroje, paminkluose. Šie vaizdiniai buvo kuriami manant, kad jie gali tarpininkauti tarp žmogaus ir kosmoso. Saulė, mėnulis ir žvaigždės, sukeliantys juose slypinčių galingų jėgų įspūdį, ir turintys tam tikrus savo gimimo, kitimo bei judėjimo dėsningumus, buvo suvokiami kaip gyvi kūnai.
Kosmogramos ir Saulės Laidos Azimutai
Pasikartojančių reiškinių dangaus skliaute stebėjimas ir pažinimas mūsų protėvius įgalino iš suvokiamo chaoso konstruoti erdvės ir laiko struktūras - kurti pasaulio modelį. Vienas tokių modelių, ypač tikęs audimo raštams, - „Žvaigždės“ kosmograma. Latvijoje ji tapatinama su Ausekliu (Aušrine). Žvaigždės kampai atitinka baltų gyvenamojo arealo vidutinės platumos saulės laidos ir tekėjimo azimutus - nuokrypį horizonte pasaulio šalių atžvilgiu. Šią schemą atrandu ir močiutės Emilijos kurtuose nėrimo raštuose.
Pasaulio Medis
Dar viena svarbi indoeuropietiškos kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusio pasaulio modelio centrinė ašis yra Pasaulio medis, dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės medžiu. Šis simbolis sujungia priešpriešas: aukštai - žemai, šviesu - tamsu, saulės tekėjimas - laida, gyvybė - mirtis. Gali būti, kad šiam simboliui susiformuoti padėjo Paukščių tako, juosiančio visą dangaus skliautą ir tarsi jungiančio visas visatos dalis, vaizdinys.
Horizontaliosios Projekcijos ir Geometrizavimas
Pasaulio medžio horizontaliosios projekcijos dalija erdvę į keturias pasaulio šalis, papildomos kryptys - tai kraštiniai saulės tekėjimo ir laidos azimutai, baltų genčių gyvenamojoje geografinėje platumoje atitinką apytikriai 45° kampus. Kvadratas centre - sakralinė erdvė, pasaulio centras, savasis kaimas, gimtoji sodyba, žemė maitintoja. Audimų raštuose horizontalioji kosmograma smarkiai geometrizuojama, tad ir jos prasmė tampa nebe tokia akivaizdi. Vėlgi, atrandu ją močiutės kurtų raštų schemose. Šiuose raštuose man - žvaigždėtas dangus arba daugybė saulių.
Šulinio Simbolika
O kurgi šulinys? Juk nuo jo pradėjome. Ir tuoj sugrįšime. Atrodo, šulinio simbolika viską sujungia į vieną visumą. Štai ką Libertas Klimka rašo apie šį simbolį: Ąžuolėlis arba šulinukas „Latvijoje vadinamas ąžuolėliu, o pas mus dažniausiai šulinuku. (…) šių žodžių darinys padeda atskleisti svarbų filosofinį Pasaulio medžio aspektą. (…) šulinys išreiškia pasaulio simetriją. Šulinio veidrodyje Pasaulio medis atsispindi anapus. Ne veltui sakoma: „Šulinyje žvaigždės matyti ir dieną“. Tad šis ornamentas tarsi skiria realųjį pasaulį nuo metafizinio. Pagal mitologinę mąstyseną Saulė naktį plaukianti į rytus.
#
tags: #senoviniai #nerimo #rastai