Psichologinių ligų klasifikacija ir gydymo būdai

Psichikos sveikata yra esminė žmogaus gerovės dalis, apimanti emocinę, psichologinę ir socialinę būklę. Ji daro įtaką mūsų mąstymui, jausmams ir elgesiui, padeda susidoroti su stresu, produktyviai dirbti ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Psichikos sutrikimai, apimantys įvairias būkles, veikia žmogaus mąstymą, jausmus ir elgesį, gali būti laikini arba nuolatiniai ir pasireikšti įvairiais simptomais, kurie daro įtaką kasdieniam gyvenimui. Dauguma TLK-10 skyriuje F00-F99 išdėstytų sutrikimų yra lėtiniai, o dalis psichikos sutrikimų tęsiasi visą gyvenimą. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinių ligų klasifikaciją ir pagrindinius gydymo būdus, remiantis turima informacija ir psichikos sveikatos priežiūros specialistų patirtimi.

Psichologinių ligų klasifikacija pagal TLK-10

Tarptautinė ligų klasifikacija (TLK-10) yra standartizuota sistema, naudojama visame pasaulyje psichikos ir elgesio sutrikimams klasifikuoti. Ši klasifikacija leidžia specialistams tiksliai diagnozuoti ir gydyti įvairias psichikos sveikatos problemas. Pagal TLK-10, psichikos sutrikimai skirstomi į kelias pagrindines kategorijas, atsižvelgiant į jų etiologiją, simptomus ir eigą.

Organiniai, įskaitant simptominius, psichikos sutrikimai (F00-F09)

Šiame poskyryje aprašomi psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t. y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Ji gali būti pirminė, kai liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas tiesiogiai veikia smegenis; arba antrinė, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.

• Demencija (F00-F03): Tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.
  • Alzheimerio (Alzheimer) liga: nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
  • Kraujagyslinė demencija: demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, pavyzdžiui, hipertoninės ligos, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Šiuo atveju anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
  • Demencija ne dėl Alzheimerio (Alzheimer) ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo: Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje.
  • Hantingtono (Huntington) liga: Demencija, atsirandanti kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška. Hantingtono (Huntington) liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje.
  • Parkinsono (Parkinson) liga: Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono (Parkinson) ligos fone.
• Organinis amnezinis sindromas, ne dėl alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų (F04): Sindromas, kai dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos.
• Delyras, ne dėl alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų (F05): Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.
• Organinis haliucinozinis sindromas (F06.0): Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.
• Organinis katatonininis sutrikimas (F06.1): Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
• Organinis kliedesinis [šizofrenijai panašus] sutrikimas (F06.2): Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
• Organiniai nuotaikos [afekto] sutrikimai (F06.3): Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus (žr.
• Organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai dėl smegenų ligos, pažeidimo ar disfunkcijos (F07): Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas (žr.
• Organinis emociškai labilus [asteninis] sutrikimas (F06.6): Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00-F03) arba delyro (F05) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
• Asmenybės ir elgesio sutrikimas dėl smegenų ligos, pažeidimo ar disfunkcijos (F07.0): Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
• Poencefalitinis sindromas (F07.1): Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.

Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo (F10-F19)

Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne). Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, kaip reikalaujama, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.

Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai. Dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo.

Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją

Kategorijoms F10-F19 toliau pateikiama ketvirtojo skaitmens subklasifikacija:

• .0 Ūmi intoksikacija: Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
  • Staigus girtumas, sergant priklausomybe nuo alkoholio.
  • Nemalonus apsvaigimas dėl haliucinogeninių narkotikų (angl. bad trips).
• .1 Žalingas vartojimas: Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
• .2 Priklausomybės sindromas: Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo.
• .3 Abstinencijos būklė: Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
• .4 Abstinencijos būklė su delyru: Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena (žr. .3) yra komplikuota delyru, aprašytu F05.-. Gali būti ir traukulių.
• .5 Psichozinis sutrikimas: Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės.
• .6 Amnezinis sindromas: Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne.
• .7 Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas: Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių (angl. flashbacks).
• .9 Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelias psichoaktyviąsias medžiagas: Šis kodas turi būti taikomas tik tada, kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti. Be to, kadangi dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.

Šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai (F20-F29)

Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.

Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai.

• Paranoidinė šizofrenija (F20.0): Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai.
• Hebefreninė šizofrenija (F20.1): Šizofrenijos forma, kuriai būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas. Nuotaika yra paviršutiniška ir neadekvati, mąstymas sutrikęs, o kalba inkoherentiška. Būdingas polinkis į socialinę izoliaciją. Prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios praradimas.
• Katatoninė šizofrenija (F20.2): Katatoninės šizofrenijos klinikinėje išraiškoje dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai.

Nuotaikos (afekto) sutrikimai (F30-F39)

Šiai kategorijai priskiriami sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.

• Depresija: Nuolatinė liūdesio būsena, prarandant susidomėjimą veikla, kuri anksčiau teikė džiaugsmą. Simptomai gali apimti nuovargį, miego sutrikimus, sumažėjusį apetitą ir mintis apie savižudybę. Depresija gali turėti didelį poveikį žmogaus kasdieniniam gyvenimui, nuo darbo ir mokymosi iki santykių su kitais žmonėmis.
• Nerimas: Stiprus susirūpinimo ar nuogąstavimo jausmas, kuris gali būti nuolatinis ar atsirasti staiga kaip panikos priepuolis. Tai dažnai pasireiškia fiziniais simptomais, tokiais kaip stiprus širdies plakimas, prakaitavimas ir drebėjimas. Nerimas gali būti susijęs su specifinėmis situacijomis arba būti bendras, be aiškios priežasties.
• Panikos atakos: Staigūs, intensyvūs baimės epizodai, kurie gali sukelti stiprų fizinį diskomfortą, pvz., stiprų širdies plakimą, dusulį ir krūtinės skausmą. Panikos atakos gali būti labai bauginančios ir sukelti jausmą, jog prarandama kontrolė arba kad netrukus įvyks širdies smūgis, kad žmogus mirs.
• Nemiga: Sunkumai užmigti ar išmiegoti visą naktį, kurie gali turėti didelę įtaką dienos metu atliekamoms veikloms ir bendrai sveikatos būklei. Miego trūkumas gali pabloginti psichikos sveikatą, sukelti nuotaikos svyravimus ir sumažinti koncentraciją.
• Bipolinis sutrikimas: Būklė, kai žmogus patiria intensyvių emocijų svyravimus - nuo manijos (pakilios nuotaikos, energijos ir aktyvumo) iki depresijos epizodų. Manijos epizodai gali apimti perdėtą laimės jausmą, per didelį aktyvumą, mažą miego poreikį ir impulsyvius sprendimus. Depresijos epizodai gali būti sunkūs ir ilgi, sukeliantys gilią liūdesio būseną ir praradimą susidomėjimu įvairia veikla.

Neuroziniai, su stresu susiję ir somatoforminiai sutrikimai (F40-F48)

Ši kategorija apima sutrikimus, kurie dažnai siejami su stresu ir emociniais konfliktais. Jiems priskiriami įvairūs nerimo, fobijų, obsesinių-kompulsinių ir somatoforminių sutrikimų tipai.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?

• Adaptacijos sutrikimai: Tai yra emocinė ar elgesio reakcija į stresą, kuri yra stipresnė nei įprasta ir sukelia didelių problemų kasdieniniame gyvenime. Adaptacijos sutrikimai gali pasireikšti po netekčių, skyrybų, darbo netekimo ar kitų reikšmingų gyvenimo įvykių. Simptomai gali apimti liūdesį, nerimą, pykčio protrūkius ir sunkumus atlikti kasdienes veiklas.
• Agorafobija: Tai yra intensyvi baimė būti situacijose, kuriose būtų sunku ar gėdinga pabėgti, pvz., atvirose erdvėse ar minioje. Agorafobija gali labai apriboti žmogaus gyvenimą, sukeldama baimę išeiti iš namų, apsipirkti, dalyvauti renginiuose, bendrauti su žmonėmis ar net eiti į darbą.
• Obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS): Tai yra būklė, kai žmogus turi pasikartojančių, nepageidaujamų minčių (obsesijų) ir (arba) elgesio (kompulsijų), kuriuos jis jaučia būtinybę vykdyti. Obsesijos gali apimti baimes dėl užteršimo, abejones dėl uždarytų durų ar kitų nepageidaujamų minčių. Kompulsijos yra elgesiai, kurių žmogus imasi, siekdamas sumažinti obsesijų sukeltą nerimą, pvz., dažnas rankų plovimas, tikrinimas ar skaičiavimas.
• Generalizuotas nerimo sutrikimas: Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa. Pacientai blogai miega - jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus. Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas - dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas (atsirūgimai, sunkumo jausmas pavalgius skrandyje, pilvo pūtimas gurguliavimas, užkietėję ar laisvi viduriai), gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.

Elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais veiksniais (F50-F59)

Ši kategorija apima sutrikimus, susijusius su valgymo, miego ir seksualinės funkcijos sutrikimais.

Asmenybės ir elgesio sutrikimai (F60-F69)

Šiai kategorijai priskiriami ilgalaikiai elgesio modeliai, kurie skiriasi nuo visuomenės normų ir sukelia sunkumų asmeniniame ir socialiniame gyvenime.

Protinis atsilikimas (F70-F79)

Ši kategorija apima sutrikimus, susijusius su intelekto funkcijų trūkumu, kuris pasireiškia vaikystėje ar paauglystėje. Psichiatrinės abilitacijos terminas galėtų būti vartojamas kalbant apie asmenis, turinčius įgimtą protinį atsilikimą.

Vystymosi psichologiniai sutrikimai (F80-F89)

Šiai kategorijai priskiriami sutrikimai, kurie pasireiškia vaikystėje ir paauglystėje, tokie kaip kalbos, motorikos ir socialinių įgūdžių sutrikimai.

Elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje (F90-F98)

Ši kategorija apima sutrikimus, kurie pasireiškia vaikystėje ir paauglystėje, tokie kaip dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), taip pat elgesio ir emocijų sutrikimai.

Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją

• Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD): ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje). ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo.

Nenurodyti psichikos sutrikimai (F99)

Ši kategorija naudojama, kai nepakanka informacijos, kad būtų galima priskirti sutrikimą konkrečiai kategorijai.

Psichologinių ligų gydymo būdai

Psichikos sutrikimų gydymas yra kompleksinis procesas, apimantis įvairius metodus, pritaikytus individualiems paciento poreikiams. Pagrindiniai gydymo būdai apima psichoterapiją, medikamentinį gydymą ir kitas terapines intervencijas.

Psichoterapija

Psichoterapija - tai žodiniu ir nežodiniu psichoterapeuto ir paciento bendravimu, mokslinėmis psichologijos teorijomis, psichoterapeuto ir paciento sąveikos psichologinių mechanizmų supratimu pagrįsti gydomojo poveikio metodai. Psichoterapija - psichoterapijos teorijos ir poveikio metodų visuma, apimanti asmenybės struktūros, normalaus asmenybės vystymosi supratimą, asmenybės patologinių pokyčių ir psichoterapinio poveikio aiškinimą ir specifinius šios krypties psichoterapinio poveikio metodus. Psichoterapijos seansas - betarpiškas psichoterapeuto ir paciento bendravimas individualiai ar grupėje, kurio metu žodiniais ir nežodiniais metodais siekiama paciento pasikeitimo.

• Individuali psichoterapija: Ji apima reguliarias sesijas su psichoterapeutu. Tai padeda pacientams išspręsti emocines problemas, keisti neigiamus mąstymo ir elgesio modelius bei mokytis naujų įgūdžių valdyti savo būklę. Psichoterapijos metodai gali būti įvairūs - nuo kognityvinės elgesio iki psichodinaminės terapijos.
• Grupinė psichoterapija: Jos metu pacientai susitinka su kitais, kurie turi panašias problemas, ir dalijasi savo patirtimis bei palaikymu. Tai padeda sumažinti izoliacijos jausmą ir stiprina bendruomeniškumą. Grupinė terapija gali būti ypač naudinga tiems, kurie jaučiasi vieniši arba nesuprasti savo artimųjų.
• Šeimos konsultavimas: Tai gydytojo darbas su ligonio šeimos nariais, informavimas apie ligonio sveikatą, ligos ypatumus, gydymo taktiką, palaikomojo-priešrecidyvinio gydymo būtinumą, bendravimo su ligoniu ypatumus.
• Kognityvinė elgesio terapija (KET): Tai yra efektyvi terapijos forma, kuri padeda pacientams atpažinti ir keisti neigiamas mąstymo ir elgesio schemas. Ji yra ypač naudinga gydant depresiją, nerimą ir OKS. KET apima struktūruotus pokalbius ir užduotis, kurios padeda pacientams suprasti savo mąstymo procesus ir juos keisti.
• Psichodinaminė terapija: Ši terapijos forma siekia atskleisti ir suprasti pasąmonės procesus, kurie gali turėti įtakos paciento elgesiui ir emocijoms. Tai gali padėti pacientui geriau suprasti save ir savo santykius su kitais. Psichodinaminė terapija dažnai naudojama ilgalaikiam gydymui ir yra pagrįsta analitiniu požiūriu į paciento vidinį pasaulį.
• Humanistinė terapija: Ji pabrėžia asmeninio augimo ir saviraiškos svarbą, skatina pacientus pasitikėti savo intuicija ir siekti savirealizacijos. Ši terapijos forma dažnai yra orientuota į dabarties problemas ir galimybes, o ne į praeities traumas ir sunkumus.
• Elgesio terapija: Ji yra orientuota į konkrečių emocinių ir elgesio problemų sprendimą, naudojant mokymosi teorijas. Ši terapija padeda pacientams įgyti naują požiūrį ir įgūdžius, suprasti jų priežastis. Ši terapija gali būti naudinga gydant nerimą, depresiją, fobijas, priklausomybes ir kitas emocines ir elgesio problemas.

#

tags: #psichologines #ligos #darbas