Meilė - viena stipriausių ir paslaptingiausių emocijų, lydinti žmoniją nuo pat jos ištakų. Tai jausmas, kuris įkvepia, suteikia gyvenimui prasmės ir daro mus laimingesnius. Tačiau meilė nėra vien tik rožėmis klotas kelias. Tai sudėtingas procesas, kupinas iššūkių, dvejonių ir net skausmo. Šiame straipsnyje panagrinėsime meilės psichologiją, apžvelgsime santykių etapus, aptarsime, kas skiria tikrą meilę nuo prisirišimo, ir atskleisime, kaip išsaugoti meilę ilgalaikiuose santykiuose.
Santykių Etapai: Kelionė Į Darną
Kelias į darnius, meilės ir harmonijos kupinus santykius nėra lengvas. Kol abu partneriai, būdami kartu pasiekia pilnatvę, jie turi pereiti ne vieną etapą:
- Romantika: Abu partneriai dar užsidėję rožinius akinius. Jiems užtenka glamonių, aistringų bučinių, švelnių prisiglaudimų. Kartu norisi praleisti kuo daugiau laiko, kuo ilgiau kalbėtis nepaisant jokių taisyklių. Karštas įsimylėjimas abiem apsuka galvas ir svaigina.
- Aktyvesnė pažintis: Tai pereinamasis etapas, kai kalbantis galima praleisti visą naktį. Taip abu partneriai stengiasi kuo geriau vienas kitą pažinti, išsiaiškinti požiūrius, pomėgius, interesus, atrasti partnerio dorybių skalę. Šiame etape žmonės drąsiau atvirauja apie šeimos narius, santykius, buvusius partnerius, patiki savo paslaptis. Vis dėlto ore tvyranti romantika pamažu pradeda blėsti.
- Pirmieji nedideli nesutarimai: Šiuo laikotarpiu partneriai, remdamiesi pirmųjų dviejų etapų patirtimi, pradeda daryti tam tikras išvadas. Vis dažniau gali pasitaikyti nemalonių atsitiktinumų - vienas parašo, kitas neatsako, susitaria susitikti, bet atsiranda nenumatytų reikalų ir nepavyksta pasimatyti ir pan. Taip gali praeiti net kelios nesimatymo dienos ir pamažu kyla apmaudas, bręsta nesutarimas. Kuo didesnė aistra vyravo pirmuosiuose etapuose, tuo šiame gali būti sunkiau. Tam tikrais atvejais jis gali netgi tapti paskutiniuoju etapu prieš išsiskyrimą. Todėl abu partneriai turėtų mokėti girdėti vienas kitą, stengtis suprasti ir išsiaiškinti nesklandumus.
- Nuomonių formavimas: Pora pamažu ima galvoti apie bendrą ateitį - ko jie norėtų, kaip ją įsivaizduoja. Šiuo metu dar tvirčiau formuojasi nuomonė apie vienas kitą, vis labiau dvasiškai ir emociškai artėjama. Kiekvienas dažnai mąsto apie partnerį, neretai jau žino, ko galima iš jo tikėtis, svarsto, ar jis tikrai rimtai žiūri į santykius, yra pasiruošęs įsipareigoti ir pan. Visgi šiame etape lūkesčiai dėl antrosios pusės gali ir neatitikti realybės. Pavyzdžiui, grįžusi iš kelionės mergina tikisi, kad vaikinas ją pasitiks oro uoste, tačiau jis pavėluoja visa valanda. Nors jis ir dirba, mergina svarsto, jog nebuvus namie dešimt dienų mylimasis galėjo ir susikeisti ar suplanuoti darbus. Tad moters lūkesčiai lieka nepatenkinti. Nuomonių formavimosi etapas gali būti išties nelengvas.
- Derinimasis: Kiekvienas žmogus neretai turi susidėliojęs idealios antrosios pusės paveikslą. Tad šiame etape partneris bandomas pamatuoti pagal susidarytus standartus. Tarp pačių partnerių šiuo metu kartais gali vykti savotiška kova dėl valdžios - pavyzdžiui, kuris pirmas paskambins, kuris pirmas atsiprašys ir pan. Derinimosi etapas santykiams gali būti lemtingas, t. y. kartais partneriams pradeda atrodyti, jog jie neberanda bendros kalbos ir nutaria skirtis. Tai patvirtina ir 2012 m. JAV statistika - net 50 % santuokų baigiasi skyrybos. Visgi nereikėtų skubėti, o labiau tikėti meile. Abu partneriai turi aiškiai suvokti, kad tai nėra lengvas santykių etapas. Jam reikia skirti ir laiko, ir dėmesio.
- Susitaikymas ir priėmimas: Pora pagaliau išmoksta prisiderinti vienas prie kito. O tuo pačiu abu puikiai supranta, jog turi ir savų lūkesčių, kurie ne visada atitinka realybę. Partneriai suartėja, siekia įsipareigoti.
- Nerimas dėl santykių: Abejonės užklumpa ne vienu metu - vieniems po mėnesio, kitiems net po kelių metų. Nerimo intensyvumas priklauso nuo to, ar partneriai jaučiasi laimingi. Kartais įvairūs nesklandumai skatina kažko ieškoti, kažką keisti, perdėlioti vertybių skalę. Pasitaiko ir taip, jog pradeda lyginti ankstesnių santykių patirtis. Tačiau tai yra didelė klaida, nepaisant to, net jei ir kai kurie dalykai kartojasi. Jei šių santykių pamatas - ne akla, o nuoširdi meilė, tai nerimas anksčiau ar vėliau praeis, ypač jei tai padės įveikti ir antroji pusė.
- Aistra: Šiame etape pagrindinis vaidmuo atitenka seksui. Pagrindiniai iškylantys pavojai - pernelyg didelio vaidmens atidavimas fiziniam artumui. Galiausiai tai gali sunaikinti romantiką - švelnius žodžius, prisilietimus, komplimentus. Trokštama tik patenkinti kūniškus malonumus. Kiek tęsis šis laikotarpis, priklauso nuo poroje tvyrančios seksualinės energijos.
- Pasitikėjimas vienas kitu: Atėjus iki šio etapo santykiuose įsivyrauja harmonija. Su šalia esančiu žmogumi drąsu, malonu būti, su juo galima leistis į bet kokius gyvenimo nuotykius. Pastarieji leidžia atverti gyliausia prasme žmogų, padeda svokti kas labiausiai trukdo kaip vyrui ar moteriai sukurti ilgalaikius santykius ir būti sėkmėje santykiuose ir darbe.
Meilė iš pirmo žvilgsnio gal ir egzistuoja, tačiau ji negarantuoja pasakiškos - ilgai ir laimingai - pabaigos.
Kas Skiria Meilę Nuo Prisirišimo?
Dažnai mus kankinantis klausimas: ar tikrai mylite savo partnerį, ar tiesiog esate prie jo pripratęs ir prisirišęs? Meilė sudėtinga, tačiau šis skyrius atskleis keletą faktų, kuo prisirišimas skiriasi nuo tikros meilės.
Įsimylėję stengiamės savo mylimąjį padaryti laimingą. Nuolat mąstome apie tai, kaip priversti savo partnerį jaustis mylimam ir patenkintam. Tuo metu „neskaičiuojam taškų“, nesiginčijame dėl to, kuris kuriam padeda daugiau, ar kas šiandien turėtų suplauti indus. Kai esame tiesiog prisirišę prie savo antrosios pusės, įprastai stengiamės pasiekti vien asmeninės laimės. Tuo metu stengiamės, kad partneris kuo labiau priklausytų nuo mūsų, kartais netgi bandome jį kontroliuoti taip suvaržydami jo laisvo pasirinkimo teisę. Vietoj to, kad patys kovotume su asmeninėmis problemomis, mes naudojamės savo partneriu, kad šis padidintų mūsų pasitikėjimą pačiais savimi.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Abipusė meilė leidžia būti tikruoju savimi. Mūsų partneriai netgi paskatina mus išlaikyti savo identitetą ir nebijoti savo silpnybių. Abipusis pasitikėjimas vysto ir plėtoja abiejų partnerių augimą bei tobulėjimą. Meilė niekada nėra kontroliuojanti. Atvirkščiai, meilė viršija kontrolės ribas. Tuo tarpu, prisirišimas yra nuolatinis kontroliavimas. Dažniausiai vienas iš partnerių atitraukia kitą nuo įprastinės jo veiklos: susitikimo su draugais, mėgstamų užsiėmimų ar kitos veiklos, kuri iki tol teikė jam malonumą.
Jei esame įsimylėję, kartu su partneriu augame ir tobulėjame. Kai abu žmonės siekia tapti geresniais, sėkmingesniais ir laimingesniais, kartu pasiekia geriausio, ką tik gali turėti ar kuo būti. Trumpiau tariant, mylintis partneris skatina mūsų augimą, o mes tą patį efektą sukuriame jam. Kalbant apie prisirišimą, nuolatinės pastangos kontroliuoti vienas kitą bei menka galimybė patiems susidoroti su savo problemomis, riboja tiek mūsų pačių, tiek mūsų partnerių asmeninį augimą. Mūsų neišspręstos problemos išsivysto į priklausomybę nuo šalia esančio asmens.
Mylimieji gali ir išsiskirti, jausmai gali atrodyti neamžini ir netvarūs. Tačiau jei mes iš tiesų mylime, nepaisant išsiskyrimo, mylimasis lieka mūsų širdyse visą likusį gyvenimą ir mes nepaliaujame apie jį galvoti bei nuoširdžiai linkėti jam sėkmės. Kita vertus, jei mes buvome vien susižavėję, tuomet po išsiskyrimo viskas, ką jaučiame tam žmogui yra vien apmaudas ir nepasitenkinimas. Galbūt netgi jaučiamės išduoti, paniekinti.
Kai esame įsimylėję, tampame mažiau savanaudiški ir nelaikome savęs pasaulio centru. Mūsų santykiai mažina mūsų ego, greitina mūsų augimą ir tobulėjimą bei skatina mus būti mažiau egoistiškais ir daugiau mylinčiais. Santykiai skatina pozityvius pokyčius, o svarbiausia tai, jog abu partneriai gali laisvai ir atvirai dalintis savo silpnybėmis bei beprotiškiausiomis idėjomis. Prisirišimas, atvirkščiai nei meilė, yra palaikomas ego. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl daugelis žmonių nuolat skundžiasi savo santykiais. Prisirišę žmonės nesugeba savarankiškai spręsti savo problemų, todėl mano, jog kažkas turi tai padaryti už juos. Tai sukuria jausmą, jog vienas iš partnerių negali būti laimingas be kito ir didina vienas kito kontroliavimą bei nepasitenkinimą santykiais.
Kopriklausomybė: Kai Meilė Virsta Priklausomybe
Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Galima sakyti, kad kopriklausomas žmogus serga priklausomybe nuo meilės, nesvarbu, kad neadekvatus prisirišimas prie kito sukelia skausmą jam pačiam, nepasitikėjimą savimi ir kitais, o kai kuriais atvejais netgi žaloja fiziškai. Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo. Šiuose santykiuose įstrigusiam žmogui meilė kitam tampa daug stipresnė už meilę sau, maža to, nuolat jaučiama stingdanti baimė likti be mylimo žmogaus. Kančios daugiau nei šilumos, artumo ir malonumo. Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas.
Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę? Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas. Ir nesvarbu, ar nelygiavertiškai jaučiamasi dėl to, kad kitas žemina bei smurtauja, ar dėl to, kad kitas tiesiog visiškai neinvestuoja į santykius dėl savo priklausomybių ar nemokėjimo kurti santykių. Tai, kad laikomės įsikibę santykio, kuriame jaučiamės trečiarūšiai, signalizuoja, kad turime polinkį į kopriklausomybę. Toks santykis niekur neveda - primena kiaurą maišą, į kurį vis dedame, tačiau jame ne tik nieko nelieka, bet ir nieko negauname mainais.
Kada santykyje dingsta „aš“? Pavyzdžiui, kai svarbiausi tampa antrosios pusės rūpesčiai, norai, mintys, jausmai, kai niekas daugiau pasaulyje nesvarbu ir neįdomu, tik antroji pusė ir jos reikalai, kai atsisakome savo pomėgių, nes jie trukdo antrajai pusei, kai atsisakome darbo, nes antroji pusė pavyduliauja mums išėjus iš namų, kai beveik nieko nedarome atskirai nuo savo partnerio, kai atšaukiame savo planus, jei tik ko prireikia antrajai pusei ir pan. Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis, žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus. Sveikuose santykiuose žmonės nesibaimina sakyti savo nuomonės, net jei ji ir nesutampa su antrosios pusės. Lygiai taip pat sveikai mylintys asmenys yra pajėgūs pasakyti „ne“.
Yra žmonių, kurie niekada nenorėtų įsitraukti į santykį, kuriame antroji pusė turi priklausomybių, smurtauja, „vaikšto į kairę“, turi problemų su teisėsauga ir panašių sunkumų. Yra žmonių, kurie tik įsitraukę į santykį atranda šias antrosios pusės bėdas, bet tuoj pat imasi ieškoti pagalbos iš artimųjų ar specialistų ir jokiu būdu nesitaiksto su tuo, kad, pavyzdžiui, vyras namuose, kuriuose yra vaikų, laiko kokainą. Deja, yra žmonių, kurie pateisina visas antrosios pusės ydas - ir taip nutinka iš didelės baimės likti vienam, iš gėdos, o neretai ir kaltės. Kai antrosios pusės elgesys pateisinamas kaip sunkaus gyvenimo pasekmė ir imamasi gydytojo ar terapeuto vaidmens, galima įtarti, kad santykiai yra pagrįsti kopriklausomybe. Jei tikime, kad galime išgelbėti savo partnerį, jį pakeisti ir išspręsti jo problemas, paklauskime savęs, o kam to reikia. Ar daugiau pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurio būtume verti? O gal santykiuose jaučiamės labai nesaugiai ir vienintelis būdas tai pakeisti yra pataisant antrąją pusę?
Jei liekame su antrąja puse, nes „niekas kitas daugiau mūsų neištvers“, jei taikstomės su pačiu šlykščiausiu antrosios pusės elgesiu su mumis, tai rodo kopriklausomybę. Turime suprasti, kad sveikuose santykiuose negali būti smurto ir kito artimąjį žalojančio elgesio. Jei taikstomės su santykiais, kuriuose esame žalojami, akivaizdu, kad šie santykiai ne tik nėra sveiki, bet ir naikina mūsų psichiką bei gyvenimą. Paklauskime savęs, ar santykiai mus augina, ar sargdina.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Kai baisu ir neramu priimti sprendimus, nes jie neįtiks antrajai pusei, tai rimtas signalas dėl kopriklausomybe grįstų santykių. Sveikuose santykiuose žmonių neparalyžiuoja baimė padaryti kažką ne taip, juk klysti žmogiška ir iš tiesų mylintis asmuo supranta, kad kai kurie jūsų sprendimai yra puikūs, o kai kurie šiaip sau, ir ką jau padarysi, kad nebuvo galima padaryti geriau.
Kai mylima perdėtai stipriai, pamažu nubyra draugai, o artimieji pradeda pastebėti, kad visas jūsų gyvenimas sukasi vien apie antrąją pusę. Kartais artimieji ima pastebėti ir netinkamą antrosios pusės elgesį: smurtą, manipuliacijas, priklausomybes, bet jų pastangos mus įspėti priimamos kaip kišimasis ne į savo reikalus, kontroliavimas ir nesupratingumas.
Šeimos ir santuokos terapeutė Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ svarsto, kad kopriklausomos moterys labai dažnai pamiršta, kad meilė - tai ne tik aistra, jaudulys ir nuostabus seksas (o jaudulio tikrai netrūksta nestabiliuose, nepastoviuose ir komplikuotuose santykiuose). Meilė juk yra ir įsipareigojimas, draugystė ir partnerystė. Pasak R. Norwood, tikra meile grįstuose santykiuose žmonės atvirai dalijasi vertybėmis, pomėgiais, tikslais, svajonėmis, dabarties ir praeities patirtimi, yra geranoriški ir pagarbūs vienas kitam, sąžiningi prieš save ir vienas kitą, pasitiki vienas kitu. Tikra meile grįsti santykiai leidžia išreikšti save, padeda būti kūrybiškiems ir produktyviems. Pagaliau su tikra meile siejamas saugumas, ramybė, atsidavimas, supratingumas ir paguoda. Paklauskime savęs, ar šitaip jaučiamės savo santykiuose.
Kartais į kopriklausomus santykius įkliuvę žmonės puikiai supranta, kad tai, kas vyksta, nėra normalu. Na, pavyzdžiui, moteris gali racionaliai suvokti, kad nėra normalu ir malonu, kai vyras praleidžia darbą dėl to, kad per daug vartojo alkoholio, arba kai vyras būna neištikimas ne su viena, o su keliomis moterimis. Tačiau kažką keisti santykiuose baisu, neįsivaizduojama, ką daryti, kyla paniška baimė praleisti visą savo gyvenimą vienai.
Kaip Išsilaisvinti Iš Kopriklausomybės?
- Pasikalbėkite su antrąja puse. Pasitaiko situacijų, kai antroji pusė visai nenori jūsų skriausti savo elgesiu, o kartais tiesiog nesupranta, kiek skausmo jums sukelia. Galima pabandyti gražiai pasikalbėti, ką norėtumėte santykiuose keisti, kad juose abu jaustumėtės laimingesni. Tiesa, reikia nepamiršti, jog galite taip ir nebūti išgirsti, kad ir kiek stengtumėtės.
- Gyvenkite savo gyvenimą. Visapusiškai pasirūpinkite savimi. Pabūkite atskirai. Išmokite džiaugtis gyvenimu be antrosios pusės, išbandykite naują pomėgį, susipažinkite su naujais žmonėmis, atkurkite ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravimas buvo nutrūkęs nuo perdėto jūsų įsitraukimo į disfunkcinius santykius, pasiplanuokite veiklų atskirai nuo savo antrosios pusės.
- Nusimeskite dalį atsakomybės. Jei jaučiate, kad nuolatos prisiimate atsakomybę už kitą žmogų, dangstote antrosios pusės ydas ir taikstotės su kiekvienu įgeidžiu bei reikalavimu, jei nuolat gelbėjate ir keičiate antrąją pusę - sustokite. Ar tai tikrai lygiaverčiai santykiai? Ar tikrai jūsų darbas, pareiga ir atsakomybė būti kito žmogaus viskuo viename: ir mama, ir meiluže, ir aukle, ir kolege, ir tarnaite, ir psichoterapeute?
- Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi. Kopriklausomuose santykiuose nesunku įsisukti į užburtą ratą: žema savivertė -> baisu, kad paliks -> perdėtas prisirišimas prie netinkamo partnerio -> netinkamas partneris dar labiau smukdo savivertę.
- Pažinkite save. Kokių jausmų jums kyla bendraujant su antrąja puse? Kokios mintys ir kokia jūsų gyvenimo patirtis atvedė į šiuos santykius? Ar tai yra tokie santykiai, apie kokius svajojate? Kas jūs esate ir ko norite iš gyvenimo, jus supančių žmonių? Šiuos klausimus labai svarbu užduoti sau, jei jaučiate, kad nuolat įsisukate į emociškai žlugdančius, komplikuotus, sudėtingus santykius.
- Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai. Žmonės, įsitraukę į destruktyvius santykius, neretai ima prisiimti labai daug atsakomybės už kito veiksmus ir jaučia labai daug kaltės ir baimės. Pavyzdžiui, vyras geria - tai mano kaltė. Žmona manipuliuoja, perdėtai pavyduliauja ir kontroliuoja - tai mano kaltė. Vyras muša - tai mano kaltė.
- Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys. Kartais į destruktyvius santykius įsisukę žmonės nebesusigaudo, kad jų bendravimas - labai toli nuo sveiko, pagarba ir meile grįsto buvimo kartu. O kartais žmonėms paprasčiausiai trūksta sveikų santykių patirties, kad galėtų suprasti, jog būna ir kitaip. Jei kirba abejonės, apsidairykite aplink, pastebėkite ir pasikalbėkite su žmonėmis, kurie turi užmezgę ilgalaikius ir harmoningus santykius.
- Persvarstykite savo santykius. Liūdna, bet būna tokių žalojančių santykių, kurių neįmanoma tęsti norint išsaugoti savo savigarbą, o kartais net ir sveikatą. Jei atsidūrėte santykiuose, kur prieš jus smurtaujama ar jūsų antroji pusė mėgina jus tempti į savo bėdas (pavyzdžiui, prašo meluoti teisėsaugai), ir tai kartojasi nuolatos, akivaizdu, kad įžengėte į pavojingų santykių zoną. Tokiu atveju verta užduoti sau klausimą, kodėl vis dar tęsiate šiuos santykius ir kas trukdo juos nutraukti.
- Ieškokite pagalbos. Jeigu nerandate atsakymo į klausimą, kodėl santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, galbūt susigaudyti padėtų žvilgsnis iš šalies - psichoterapija. Iš tiesų nelengva pripažinti sau (ir juo labiau kitiems), kad jūsų meilė yra destruktyvi, o santykiai toli gražu ne idiliški.
Kaip Išsaugoti Meilę Ilgalaikiuose Santykiuose?
Ar ilgai gyvenant poroje jausmų atšalimas neišvengiamas? „Neišvengiamas“ - per daug kategoriškas žodis. Tačiau galima teigti, kad tokia santykių raida yra dėsninga. Iš vienos pusės tam įtakos turi buities problemos - kaip rašė Vladimiras Majakovskis, „meilės laivas sudužo atsitrenkęs į buitį“. Iš kitos - seksualinis atšalimas, kuris, daugelio nuomone, atsiranda gyvenant kartu ne vienerius metus. Tačiau netgi atmetus akivaizdžius trukdžius, meilės santykiuose sumontuotas juos griaunantis mechanizmas.
Meilė - vienijanti jėga. Kurdami šeimą ar šiaip gyvendami poroje išgyvename džiugius jausmus: mums atrodo, kad radome antrąją pusę. Į klausimą, koks jis (ji), įsimylėjėliai dažnai atsako: „Toks kaip aš“. Tačiau laikui bėgant išryškėja skirtumai ir mes suprantame, kad šalia esantis žmogus visai ne toks kaip aš. Jis kone mano priešingybė.
Ar tai yra blogai? Anaiptol. Priešingai, daugelio santuokų istorijos rodo, kad harmoningus santykius padeda palaikyti ne poros skirtumai, o panašumai. Yra net išskirtos trys kategorijos, pagal kurias partneriai turėtų sutapti. Pirma - šiluma ar šaltis, remiantis temperamentu. Jeigu vyras yra „karšto“ temperamento, tokia turėtų būti ir jo partnerė, o ne priešingai. Antra - atvirumo laipsnis. Du labai uždari žmonės daug geriau supras vienas kitą, nei vienas bus labai atviras, o kitas - uždaras. Trečia - kiek partneriai yra pavydūs. Pavyduoliai lengvai randa bendrą kalbą. Jų santykiai, kad ir labai audringi, bus tvirtesni už pavydaus ir nepavydaus žmogaus santykius.
Svarbu suvokti, kad kiekvienas esame iš savo pasaulio, savo namų, esame savų tėvų vaikai. Iš šis namų bei tėvų pasaulis mums atrodo vienintelis teisingas. O gyvendami su mylimu žmogumi imame suvokti, kad jo pasaulis kitoks: ir namai, ir tėvai. Problema ta, kad tai suvokus prasideda sąmoningi arba nesąmoningi bandymai pakeisti partnerio pasaulį. Sutvarkyti taip kaip savo arba prisitaikyti prie partnerio. Vyksta lūžis - antra santykių raidos stadija.
Tokiu momentu partneriai ne tik gali, bet ir privalo atvirai aptarti savo skirtumus! Viena vertus, tai būtinas pozicijų nustatymas, be to, toks bendravimas gimdo naują partnerio suvokimą, bendrą poros pasaulį: juk ko nors naujo sukūrimas neįmanomas be analizės. Tokio pobūdžio pokalbiai - tai ne santykių preparavimas, tai ir yra patys santykiai. Kalbėkite, būtinai kalbėkite su partneriu apie jį, apie save, apie jūsų santykius. Tuomet prasideda trečia santykių raidos stadija…
Mes imame suvokti, kad žmogaus neįmanoma pakeisti. Mes negalime pasikeiti patys, juo labiau pakeisti partnerio. Tuomet lieka arba išsiskirti, arba susitaikyti ir gyventi šalia su kito pasaulio žmogumi nejaučiant jam šiltų jausmų. Tačiau tokia santykių raida objektyvi kaip fizikos dėsniai.
Tai nereiškia, kad meilė pasmerkta! Prisiminkite, kaip egzistencialistai suvokė gyvenimo grožį ir didingumą. Jie turėjo pripažinti absoliučią mirties neišvengiamybę. Taip pat reikia suvokti ir meilės tykančius pavojus: pripažinti, kad meilė, vos prasidėjusi, juda pabaigos link, pripažinti riziką, kuri atsiranda pirmą santykių dieną. Kai tai suvokiame, mūsų meilės muzikoje ima skambėti kontrastinė nata, kuri šiek tiek keičia melodiją. Ji tampa daug gilesnė ir subtilesnė, nei lengvabūdiškas svaičiojimas, kad „esame viena visuma“. Tik suvokę, kad mūsų meilė kasdien artėja prie pabaigos, pradedame iš tiesų vertinti savo partnerį, jo jausmus, kiekvieną kartu praleistą akimirką. Tokia meilė gali tęstis, kol gyvi patys mylintieji.
tags: #psichologiniai #straipsniai #meile