Sportininkų rengimas yra kompleksinis procesas, apimantis daugybę veiksnių. Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologiniai veiksniai, turintys įtakos sportininkų rengimui, bei pateikiamas daugiamečio sportininkų rengimo (ETD) apibrėžimas. Daugiamečio sportininkų rengimo raida priklauso nuo daugybės veiksnių, kurie gali būti nagrinėjami sportinio rengimo technologijų aspektu arba sportininko socialinės edukacijos aspektu.
Daugiamečio sportininkų rengimo veiksniai
Mokslinė literatūra atskleidžia, kad sisteminis rengimas yra pagrindas didelio meistriškumo sportininko ugdymui. Pasaulyje parengta įvairių daugiamečio sportininkų rengimo programų, skirtų sporto talentų atrankai, jų ugdymui ir gyvenimo būdo palaikymui, bet šiuolaikinė sportininkų konkurencija verčia nuolatos keisti esamas programas ir taikyti jas prie rinkos poreikių. Sportininkų rengimo technologijos neapima vaikų judamųjų gebėjimų potencinių galių lavinimo ir sportinės karjeros baigimo etapų, todėl šie etapai turi būti tiriami edukaciniu požiūriu - turint tikslą išlaikyti nuolatinį sportininko ryšį su sportu.
Daugiametį sportininkų rengimą lemiančius veiksnius galima suskirstyti taip:
- Genetiniai
- Fiziologiniai
- Psichologiniai
- Socialiniai
- Edukaciniai
Siekiant sportinių rezultatų, sportininkas ir treneris privalo įvertinti daugybę veiksnių ir juos tinkamai susieti kasdieninėje veikloje. Sportininkui svarbu įvertinti sportinius ir nesportinius veiksnius, taikomą treniravimo programą ir įgimtas savybes. Sportinio rezultato siekimas turi būti aiškinamas kaip ilgo laikotarpio investicija į skirtingus lygmenis (fizinį, finansinį, socialinį, psichologinį). Daugeliu atveju sportinės karjeros nutraukimą lems ne tik sportiniai ar nesportiniai veiksniai, bet ir supanti artima aplinka (tėvai, vaikai, draugai).
Psichologiniai veiksniai sporte
Psichologinis parengtumas slygoja sportininko pasitikjim savimi ir padeda pasiekti geresnis rezultats (Martens, 1999). iasi priea var~ybas. Todl psichologinio rengimo sistemoje labai svarbi viet ir u~ima sportininko emocinis ir kits bksens diagnostika ir valdymas. Prieavar~ybins emocijos gali /takoti sportininks teigiam ar neigiam po~ikr/ / savo veikl ir savo galimybes joje, gerinti ar bloginti komandos psichologin/ klimat. Prieavar~ybines bksenas patiria kiekvienas sportininkas, ir jos turi /takos bksimam dalyvavimui var~ybose. Kiekvienas ~aidjas / var~ybas ateina nusiteiks savaip. Hipotez. is prieavar~ybines emocines bksenas (savijauta.
Taip pat skaitykite: Kaip psichologija veikia sportinius rezultatus
Sportininkus ruošiant varžyboms, psichologinis rengimas yra neatsiejama dalis, užimanti svarbią vietą greta fizinio, techninio ir taktinio rengimo. Psichologinis parengtumas lemia sportininko pasitikėjimą savimi ir padeda pasiekti geresnių rezultatų. Todėl sportininko emocinės ir kitos būsenos diagnostika bei valdymas yra itin svarbūs. Priešvaržybinės emocijos gali daryti įtaką sportininko požiūriui į savo veiklą ir galimybes, taip pat gerinti arba bloginti komandos psichologinį klimatą.
Štai keletas svarbiausių psichologinių veiksnių sporte:
- Motyvacija: Tai vidinė jėga, skatinanti sportininką siekti tikslų. Motyvacija gali būti vidinė (malonumas sportuoti) arba išorinė (atlygis, pripažinimas).
- Pasitikėjimas savimi: Tikėjimas savo gebėjimais yra būtinas norint sėkmingai pasirodyti varžybose.
- Koncentracija: Gebėjimas sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus ir atsiriboti nuo trukdžių.
- Emocijų valdymas: Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, ypač streso ir nerimo metu.
- Psichologinis atsparumas: Gebėjimas atlaikyti sunkumus ir greitai atsigauti po nesėkmių.
Stresas sporte
Varžybinė situacija, nepriklausomai nuo atliekamo fizinio krūvio, yra pakankamai stiprus stresorius. Sportinėje veikloje stresą sukelia ir fiziologiniai, ir psichologiniai stresoriai. Daugelis tyrinėtojų streso priežastimi sporte laiko fiziologinį krūvį. Tačiau tikrieji stipresni stresoriai sporte - psichiniai ir psichologiniai. Sporte situacija stresine laikoma tada, kai varžybose iškeltos sportininkui užduotys neatitinka jo galimybių. Sportinę veiklą lydi reguliari ir aukšta psichinė įtampa, kuri tampa psichologine. Audringas sportinis rezultatas auga. Reikšmingų varžybų metu verda inirtinga lygiareikšmių varžovų kova. Tai ir varžybiniai krūviai. Prieš 30-35 metus sportininkai treniruodavosi kelis mėnesius per metus po dvi; tris arba keturias valandas per savaitę. Sportuojant patiriami reikšmingi psichiniai ir emociniai krūviai, tvyro ir sportinė įtampa. Šiuolaikinis sportas atsijaunina. Vis didėja sporto vaidmuo asmenybės socializacijai. Į šiuolaikinį sportą labai įsiskverbė mokslas. Kaip matome, dabartinis sportas aiškiai išreikštose stresinėse sąlygose pasireiškianti veikla. Jei stresas - būsena, kylanti sudėtingoje situacijoje, vadinasi, ir kalbėti reikia apie įvairius sunkumus ir kliūtis: išorinius (sunkumai, sprendžiant uždavinį, trikdžiai, dirgikliai, blaškantys dėmesį ir kt.) ir vidinius (neigiami motyvai).
Priešvaržybinės būsenos
Priešvaržybinė būsena - asmenybės ir būsimo įvykio (varžybų) tarpusavio sąveika, kurią lemia daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Savijauta - fiziologinis ir psichinis veiksmas, lemiamas vidinės būsenos pojūtis, savo būsenos įvertinimas. Stresas - būsena, atsirandanti dėl įvairių ekstremalių poveikių. Varžybinis stresas - teigiama arba ir neigiama emocinė reakcija į savigarbai kilusią grėsmę dėl neatitikimo tarp sportininkui keliamų reikalavimų per varžybas ir jo paties suvokiamų gebėjimų, įgalis tinkamai vykdyti tuos reikalavimus. Stresas - tai įtampa, įtampos būsena. Kenksmingas stresas vadinamas distresu. Jis visada nemalonus. Šias sąvokas moksliniais terminais pavertė kanadietis Hansas Selye 1936 m., o vėliau švedas Lenardas Levi pasiūlė terminą „eustresas“ (graikiškas priešdėlis „eu“ reiškia „geras, palankus“). Stresinė varžybų situacija trukdo sportininkui atskleisti maksimalius fizinius gebėjimus todėl, kad dėmesį sunku sukoncentruoti tuo momentu svarbiems faktoriams. Stresinėje situacijoje sportininkas išeikvoja daug nervinės energijos pergyvendamas ir įveikdamas savo prislėgtą būseną, ir kuo blogiau atliekamas veiksmas, tuo labiau tokia būsena apima sportininką. Tai apatija. Stresorius gali veikti ir teigiamai - tada jis žmogų aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Garsūs sportininkai, geri aktoriai sužadinti jaudulio, klesti ir pranoksta kitus. R. Lazarus pasiūlė skirti fiziologinį (biologinį) ir emocinį (psichologinį) stresą. Fiziologinio streso teoriją sukūrė H. Selye (1992). Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. H. Selye kiekvieną nespecifinę kūno reakciją į jam iškeltą užduotį laiko stresu. Šiuos veiksnius jis vadina stresoriais. H. Priklausomai nuo to, kokie stresoriai sukelia stresą, skiriamas fiziologinis ir psichologinis, t. y. emocinis stresas. Krepšininkų stresus dažniausiai sukelia perkrovimas, laiko trūkumas, blogas vadovavimas komandai, nesaugi komandos politika, nesugebėjimas suderinti įsipareigojimus ir atsakomybes; vaidmenų konfliktai, komandos bei asmenybės vertybių neatitikimas. Įvairiausi (neįprasti, netikėti) pasikeitimai, frustracijos t. y. Psichologinis stresas atima iš sportininkų daugiau psichinės energijos nei bet koks kitas veiksnys. Stresas gali palaužti pasitikėjimą savimi ir priversti sportininkus suabejoti savo pajėgumu. Dėl jo sportininkai netenka galimybės parodyti savo įgūdžius, kuriuos lavino ilgą laiką treniruodamiesi. Nors žmonės į stresą reaguoja įvairiai, visomis situacijomis streso priežastis iš esmės yra ta pati. Streso nesukelia situacija, aplinka ar konkretūs žmonės. Sresas - tai tokia žmogaus būsena, kurią sukelia įvairūs psichologiniai ir emociniai individui reikšmingi dirgikliai. Kartais neigiamos emocijos gali tapti net ligos priežastimi, jeigu jos sutrikdo centrinės nervų sistemos veiklą (Skirius, 1985). Tai labiau iššaukia emocinį nuovargį nei fizinis krūvis. Šios jo susidarymo, kai reikia spręsti itin sunkius uždavinius, tuo momentu viršijant mąstymo fizines ir psichines jėgas (OB:8=, 1978). Ilgą laiką buvo manoma, kad tik negatyvūs faktoriai sukelia stresą. Tačiau dabar yra aišku, kad jį gali sukelti kaip negatyvūs, taip ir pozityvūs faktoriai. Ne kiekviena sunkioje ar grėsmingoje situacijoje susidariusi emocinė būsena sukelia stresą, o taip pat ne kiekviena streso metu kilusi reakcija yra būdinga tik šiai stresinei būsenai ir kitomis aplinkybėmis atsirasti negali (specifinės stresinės reakcijos - endokrininės, kardiovaskulinės ir kt.), gali būti lydimos nuovargio, ligos ir t.t. Vadinasi, remiantis tik vegetaciniais ir endokrininiais poslinkiais streso diagnozuoti negalima, nes jie nėra išimtinai būdingi tik šiai būsenai, o taip pat kyla įtakojami neigiams emocijoms, nuvargus ir t.t.
Tyrimai
Šio tyrimo tikslas - ištirti skirtingo meistriškumo lygio Lietuvos moterų krepšinio rinktinės, LMKL Kauno „Laisvės“ ir LSKL „LKKA“ krepšininkių emocines būsenas prieš varžybas. Tyrimo metodai: anketinė apklausa (SAN skalė ir anketa, skirta nustatyti požiūrį į artėjančias varžybas), Dž. Teiloro klausimynas (asmenybės nerimo lygiui tirti) ir matematinė statistika.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Tyrimas atliktas 2006-2007 metais, apklausti 35 krepšininkai (kiekvieną komandą sudaro tiek žaidėjų). Nustatyta, kad polinkis jausti neadekvatų nerimą per varžybas trukdo sportininkams siekti geresnių rezultatų. Todėl tokiems sportininkams reikia skirti ypatingą dėmesį, padėti jiems nugalėti arba kiek nors prislopinti tokios būsenos poveikį. Ugdymas efektyvus tik tada, kai jį lydi teigiamos emocijos. Taigi kiekvieno trenerio ir sporto psichologo pareiga - išmokyti sportininką ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti jas į teigiamas. Sportininko nusiteikimas, gebėjimas transformuoti neigiamus veiksnius į teigiamus padeda sutelkti jėgas ir pasiekti gerų sporto rezultatų.
Taip pat skaitykite: Pažink save
tags: #psichologiniai #veiksniai #sporte #etd