Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje socialiniai konfliktai yra neišvengiami. Efektyvus konfliktų valdymas gali būti naudingas įvairiose srityse, padedant išsiaiškinti nesutarimus, peržiūrėti organizacijų misijas ir elgesio normas. Iki tam tikro intensyvumo konfliktai gali suteikti organizacijoms energijos ir gyvybingumo. Šiame straipsnyje apžvelgsime psichologinio konflikto modelio teoriją, jo apibrėžimą, tipus, priežastis ir valdymo strategijas.
Konflikto Apibrėžimas ir Teorijos Raida
Lotynų kalbos žodis "conflictus" reiškia susidūrimą. Žodynuose konfliktas apibūdinamas kaip "opozicija", "kontraversija", "susidūrimas", "mūšis", "nuožmus nesutarimas". Konfliktas - tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, tai yra nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas. Socialinis konfliktas - tai įvairių rūšių kova tarp individų, kurios tikslas - pasiekti (arba išsaugoti) gamybos priemones, ekonomines pozicijas, valdžią ar kitas vertybes, kurios yra visuomenėje vertinamos, o taip pat tariamo ar tikro priešo vertinimas paklusti, neutralizacija arba pašalinimas.
A. Alekseičikas teigia, kad konfliktas - tai psichinių procesų tarpusavio kova dėl pirmenybės pasiekti sąmonę, pasireikšti veikloje, sąveikauti su kitais procesais. Bagdonas E, Rapalienė L. konfliktą apibūdina kaip prieštaringų interesų, požiūrių susidūrimą, kkai kito žmogaus ar grupės pozicija kuriuo nors klausimu yra visiškai atmetama ir laikoma kliūtimi tolesnei veiklai. Edelman J, Crain M. B. įsitikinę, kad konfliktas - tai situacija, kai du žmonės nesutaria dėl veiksmų, kurių vienas iš jų imasi, arba kai jis ar ji nenori, kad tų veiksmų būtų imtasi. A. Seiliaus nuomone, konfliktas yra procesas, kurio metu viena pusė mano, kad kita pusė pažeidžia arba neigiamai veikia jos interesus. Autorius priimtiniausiu laiko Wallo ir Callisterio suformuluotus aapibrėžimus. Juose pabrėžiama, kad konflikto metu viena šalis riboja kitos šalies interesus ar tikslus. Guščinskienė J. konfliktą supranta kaip kovą už vertybes ir statusą, valdžią, išteklius. Šios kovos tikslas - priešininko neutralizavimas arba sunaikinimas.
Konfliktinė situacija - tai prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas ir t.t. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B. iškėlė ir tokį klausimą, ar konkurencija ir konfliktas - tas pats. Šios dvi kategorijos gerokai panašios: ir konfliktai, ir konkurencija susiję su priešiška elgsena, būdinga vienai ar ab.iem šalims, kurios siekia atimti ką nors vertinga viena iš kitos.
Konflikto fenomeno apmąstymas prasidėjo filosofijos rėmuose ir turėjo iš esmės abstraktų pobūdį. Didžiausią reikšmę filosofiniu požiūriu nagrinėjant konfliktus turėjo teorija apie prieštaravimus ir priešybių kovą, išplėtota Herakleito, Platono, Hėgelio ir kitų mąstytojų. Jie tvirtino, kad visko, kas egzistuoja, pagrindas yra priešybės. Aristotelis, atvirkščiai, buvo tos nuomonės, kad poliarizacija ardo visuomenę. Jis pabrėždavo ne tai, kas žmones skiria, o tai, kas juos vienija. Aristotelio nuomone, visi kraštutinumai yra ydos ir su jais reikia kovoti. Nemažą indėlį tyrinėjant konfliktus įnešė socialinio darvinizmo teoretikai G. W. Mokslinis konfliktų tyrinėjimas buvo pradėtas klasikinės sociologijos rėmuose ir yra siejamas su K. Marksu ir G. Simmelu.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto pasekmės
XX amžiaus ketvirtuoju-šeštuoju dešimtmečiais konfliktų tyrinėjimų sumažėjo. Visuomenei reikėjo stabilumo ir tyrėjai savo teorijomis bandė jo siekti. Pasaulinėje socialinėje sampratoje vyravo vadinamoji „tvarkos teorija“, kurios pagrindiniu atstovu buvo T. Parsonsas. šimtmečio šeštojo dešimtmečio pabaigoje L. Cozero (1956), R. Dahrendorfo (1959) ir J. Rexo (1961) darbuose. Nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio konfliktologija pradėjo plėtotis kaip tarpdisciplininis mokslas. Konfliktologija bando suderinti sociologijos, politologijos, teisės, ekonomikos, psichologijos, vadybos ir kitų mokslų žinias. Konflikto samprata literatūroje traktuojama nevienareikšmiškai ir yra nemažai jo apibrėžimų. Yra mokslininkų, pabrėžiančių žmogiškąjį veiksnį ir suvokiančių konfliktą kaip situaciją, kurioje sąlygos, veikimo būdai ir tikslai skirtingiems dalyviams iš prigimties yra nesuderinami. Pagaliau mokslininkai bando atskirti konfliktą nuo konkuravimo. Jų manymu, esminis skirtumas yra tai, kad konkurencijos atveju nėra jokių tiesioginių vienos šalies veiksmų kitos atžvilgiu.
Psichologinio Konflikto Modelis pagal Sigmundą Freudą
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Taip pat skaitykite: Įvadas į psichologinį įvertinimą
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Instinktai
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai.
Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos.
Taip pat skaitykite: Ką reikia žinoti apie psichologinius testus kariuomenėje?
Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą - manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - piršto čiulpimo. Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo.
Instinktų Skaičius ir Rūšys
Froidas nesistengė išskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek nežinome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga - kitą, lytiniai organai - trečią.
Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Konfliktų Klasifikacija
Pagal pobūdį konfliktai būna socialiniai, socialiniai psichologiniai ir psichologiniai. Visi jie būna vidiniai, tai yra vykti asmenybėje, grupėje ar įstaigoje, o gali būti ir išoriniai - tarp asmenybių, tarp grupių, grupuočių ar įstaigų, įmonių. Kasiulis J. ir Barvydienė V. nagrinėjo kelių autorių nuomones apie konflikto tipus. A. Jeršov tyrė konfliktų šaltinius. M.
- Priešingybių (siekimo - vengimo) konfliktas, kai asmuo ir siekia, ir vengia tos pat situacijos.
- Vengimo - tai nepriimtinų alternatyvų konfliktas, kai žmogus nori išvengti abiejų, vienodai nemalonių, situacijų.
Pseudokonfliktai - tai įvairūs nesusipratimai, dažniausiai dėl informacijos stokos; jos priėmimo bei perdavimo struktūrų netobulumo. Pseudokonfliktus sukelia ir klaidinga informacija. Vertybių konfliktai - tai individualių esminių dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų sandūra. Interesų konfliktai būna psichologiniai, procedūriniai ir esminiai. Tarpasmeniniai konfliktai bet kuriame kolektyve yra reikšmingiausi, nepriklausomai nuo to, ar jie objektyvūs, ar subjektyvūs. Dažnai tarpasmeniniais konfliktais pavirsta ir įvardyti keturi konfliktų tipai: pseudokonfliktai, interesų, vertybių bei struktūriniai. Organizacijos ir individo santykiai yra sudėtingi ir daugiapusiški. Organizacija turi patenkinti individo lūkesčius, o individas - organizacijos reikalavimus. Tačiau sukurti tokią situaciją yra nelengva, todėl organizacijoje dažnai kyla konfliktai.
Pagal konflikte dalyvaujančius asmenis, konfliktai skirstomi į:
- Asmeniniai konfliktai. ir organizacijos tikslai ir vertybės, kai žmogus turi per didelį ar per mažą darbo krūvį, patiria stresus, nepasitenkinimą darbu ir pan. Asmeninis (vidinis) konfliktas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Viena iš labiausiai paplitusių formų - vaidmens konfliktas, kai vienam žmogui keliami prieštaringi reikalavimai jo darbo atžvilgiu: vienas vadovas reikalauja didinti darbo našumą, kitas tuo pačiu metu - gerinti gaminių kokybę.
- Tarpasmeniniai konfliktai. Jų šaltinis - santykiai tarp dviejų ar daugiau grupės narių, turinčių skirtingus charakterius, požiūrius, tikslus ir t.t. Tai dažniausi konfliktai. Labai dažnai - tai vadovo kova su viršininku už pavaldinius ar dviejų kandidatų į tą pačią aukštesnę pareigybę kova. Reikia pažymėti, kad tarpasmeniniai konfliktai yra labiausiai paplitęs konfliktų tipas. Įmonėse jie reiškiasi įvairiai. Tai vadovų kovos dėl išteklių, įtakos padarinys, asmeninių ginčų, kurie kyla dėl nevienodos individų vertybių sistemos ir išsiauklėjimo rezultatas, namuose susikaupusio nepasitenkinimo išdava.
- Asmenybės iir grupės konfliktai. Jie kyla dėl grupės spaudimo asmenybei ar žmogaus nesitaikstymo su grupe. Kolektyve kiekvienas turi stengtis nepažeisti nustatytų normų, nekonfrontuoti. Asmens ir grupės konfliktai kyla todėl, kad grupė nustato bendrus reikalavimus grupės nariams ir reikalauja laikytis nustatytų elgesio taisyklių.
- Tarpgrupiniai konfliktai. Jie kyla dėl įvairių prieštaravimų tarp kelių grupių, kai nesutaria jų vadovai. Tarpgrupiniai konfliktai kyla tarp formalių ir neformalių grupių, nes jos turi savo specifinių tikslų.
Bagdonas E., Rapalienė L. skiria konstruktyvius ir destruktyvius konfliktus. Konstruktyvūs konfliktai - tai racionalūs, be emocijų konfliktai, kurių dalyviai stengiasi rasti sprendimo būdus, vienodai prisiima atsakomybę už pasėkmes. Būdinga normali komunikacija. Destruktyvūs konfliktai - tai neproduktyvūs konfliktai, kai prasiveržia emocijos. Konflikto dalyviai visada kaltina oponentus, nesuabejodami savo teisumu. Dažnai konflikto dalyviai patys negali jo išspręsti be pašalinių pagalbos. Bene vienintelė išeitis - izoliuoti konflikto dalyvius, kad jie nekonfliktuotų.
Bene vienintelė išeitis - izoliuoti konflikto dalyvius, kad jie nekonfliktuotų. Vienas kitam prieštarauja du siektini, tačiau tarpusavyje nesuderinami tikslai. Reikia pasirinkti vieną. Šiame konflikte reikia pasirinkti vieną iš neigiamų alternatyvų. Gana dažnai pasitaiko situacijų, kuriose abi galimos išeitys yra nemalonios. Edelman J., Crain M. B. teigia, kad vienašaliai konfliktai neretai būna užslėpti dvišaliai konfliktai. Nors atrodo, kad žmogus neturi jokių nusiskundimų, jokių priežasčių elgtis agresyviai, jis ir pats to nežinodamas pasąmonėje jaučia pyktį kitam. Jie teigia, kad vienašalių konfliktų nebūna, nes kiekvienas konfliktas kyla dėl kokių nors priežasčių, nepriklausomai nuo to, ar žmogus jas gerai suvokia, ar jos kyla iš pasąmonės. Labai svarbu atskirti tuos konfliktų tipus, kuriuos galima pavadinti asmeniniais, ir tuos, kurie yra struktūrinio pobūdžio. Iš esmės abu šie tipai yra visiškai skirtingi. Asmeninis konfliktas yra susijęs su ypatingomis asmenybėmis ir ypatingu požiūriu į jas. Struktūrinis konfliktas yra bendresnio pobūdžio, jis būdingas .tam tikroms aplinkybėms ar konflikte dalyvaujančių žmonių grupėms. Be abejo, kiekvienas struktūrinis konfliktas privalo būti ir asmeninis, nes kitaip nebus ginčo eskalavimui reikalingos energijos. Struktūriniai ginčai nėra asmeniniai. Pavyzdžiui, tarptautinėse verslo derybose gali iškilti ginčų ar nesusipratimų dėl kultūrinių skirtumų, kurie nesusiję su asmeninėmis derybose dalyvaujančių šalių savybėmis. Jei nesuprasi šalies, su kuria deramasi, įprasto derybų būdo, gali susidaryti įspūdis, kad jos atstovai nejautrūs, sukti, o jų elgesys užgaulus. Susidūrus su struktūriniu ginču, būtina suprasti jo esmę: tai situacija, kurioje daugelis elementų yra numatyti iš anksto.
Konfliktus taip pat galima nagrinėti kitu aspektu - pagal pagrindinį klausimą. Tai gali būti objektyvus turinys (ar priimti naują darbuotoją), santykiai (kokio bendravimo tikimės su kolega ar vadovu), tapatybės klausimai (kas esu aš, mano savigarba), darbo būdai ((nusprendus priimti naują darbuotoją), kaip tai darysime? Konfliktai retai būna tik vieno “sluoksnio” - susipina du, trys ar visi keturi klausimai. Be abejo, patys painiausi ir skausmingiausi yra tapatybės klausimai, kurie yra asmenybės dalis. Išsprendę tik paviršinius dalykinius ar proceso klausimus, ne visada pašalinsime tikrąsias konflikto priežastis. Tai - tik „kosmetinis remontas“. Taip pat svarbu matyti konflikto kontekstą - kartais neužtenka išspręsti vieną problemą, kad pasikeistų darbo atmosfera.
Kiti šaltiniai išskiria 4 pagrindinius konfliktų tipus: vidinis, asmeninis, asmens konfliktas su grupe, konfliktas tarp grupių. Vidinis konfliktas kyla, kai darbui keliami prieštaringi reikalavimai, yra žmonių nepasitenkinimas darbu, nepasitikėjimas, stresai. Labiausiai paplitęs - asmeninis konfliktas. Jis atsiranda, kai nesutampa asmeniniai požiūriai tarp dviejų ar kelių vadovų. Asmens konfliktas su grupe kyla, kai vienas narys užima skirtingą poziciją nuo priimtos visos grupės pozicijos ir nesilaiko grupės elgesio normų. Konfliktai gali kilti ir tarp grupių. Taip pat konfliktai skirstomi į:
- Tarp dviejų asmenų.
- Tarp asmenų ir grupės.
- Tarp grupių. Pats sunkiausias konfliktas. Interesų, požiūrių nesutapimas.
- Konfliktai su išorinės aplinkos asmenimis ar grupėmis.
- Susidūrimas (nuomonių, interesų, įpročių).
tags: #psichologinio #konflikto #modelio #teorija