Psichologinio Konsultavimo Metodai: Išsamus Aprašymas

Psichologinis konsultavimas yra svarbi pagalbos forma, skirta asmenims, patiriantiems įvairius sunkumus - nuo kasdieninių iššūkių iki rimtesnių psichikos sveikatos problemų. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime psichologinio konsultavimo metodus, jų tikslus, taikymo sritis ir skirtumus nuo psichoterapijos, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir praktine patirtimi.

Įvadas į Psichologinį Konsultavimą

Šiandien psichologai, gydytojai ir pedagogai savo praktikoje susiduria su daugybe žmogaus problemų, kurias sunku apibūdinti klinikiniais terminais ir kurios negali būti „gydomos“ tradiciniais medicininiais metodais. Tai kasdienio gyvenimo problemos, susijusios su asmenybės formavimosi ir prisitaikymo sunkumais, tarpasmeninių santykių keblumais, socialinėmis problemomis (pavyzdžiui, priklausomybėmis, skyrybomis, smurtu) ir psichologinėmis krizėmis.

H. M. Burks ir B. Stefflre (1979) pateikia tokį psichologinio konsultavimo apibrėžimą: „Konsultavimas grindžiamas profesiniu santykiu tarp pasirengusio konsultanto ir kliento. Šis santykis paprastai yra „asmuo-asmuo“, nors kartais jame gali dalyvauti ir daugiau negu du žmonės. Jis skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, ir išmokti siekti savo tikslo prasmingai, pagrįstai renkantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas“.

Svarbu pabrėžti, kad konsultuojant akcentuojamas kliento atsakingumas, o konsultavimo esmė - kontaktas tarp kliento ir konsultanto. Jo pagrindas - į klientą orientuoto konsultavimo filosofija, kurios ryškiausias atstovas buvo žymus amerikiečių psichologas C. Rogers. Konsultantas priima klientą kaip nepakartojamą, unikalų, autonomišką individą, kuris turi teisę laisvai rinktis, kaip nori elgtis ir gyventi savo gyvenimą. Bet kokia įtaiga ir bet koks spaudimas kliudo klientui atsakyti už save ir tinkamai spręsti savo problemas.

Psichologinio Konsultavimo Tikslai

Nėra paprasta apibūdinti konsultavimo tikslus, nes jie priklauso nuo kliento, besikreipiančio psichologinės pagalbos, poreikių ir paties konsultanto teorinės orientacijos. Tačiau, remiantis R. L. George ir T. S. Cristiani (1990), galima išskirti keletą bendrų tikslų:

Taip pat skaitykite: Psichologinio konsultavimo technikos

1. Padėti klientams suprasti save ir savo aplinką: Tai apima savęs pažinimą, savo stiprybių ir silpnybių įvertinimą bei supratimą, kaip aplinka veikia kliento elgesį ir jausmus.
2. Užtikrinti, kad būtų priimami efektyvūs gyvenimo sprendimai: Konsultantas padeda klientui įvertinti galimus sprendimų variantus, numatyti jų pasekmes ir pasirinkti tinkamiausią sprendimą, atsižvelgiant į kliento vertybes ir tikslus.
3. Lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius: Bendravimas su kitais žmonėmis užima didelę gyvenimo dalį, ir daugeliui žmonių tai yra sunku dėl žemo jų savigarbos lygio ar netinkamų socialinių įgūdžių. Konsultavimas gali padėti išmokti efektyviau bendrauti, spręsti konfliktus ir kurti sveikus santykius.
4. Padėti realizuoti ir plėtoti asmenybės potencialą: Kiekvienas žmogus turi unikalių gebėjimų ir talentų, kuriuos galima atskleisti ir panaudoti siekiant asmeninio augimo ir savirealizacijos. Konsultantas padeda klientui identifikuoti savo stiprybes ir rasti būdus, kaip jas panaudoti.

D. H. R. May (1967) nurodo, kad, dirbdamas su vaikais, konsultantas turėtų stengtis pakeisti jų artimiausią aplinką, kad pagalba būtų efektyvesnė.

Konsultanto ir kliento tikslai turi būti susiję, nes kiekvienas konsultantas omenyje turi savą bendrųjų tikslų, atitinkančių jo teorinę orientaciją, sistemą, o kiekvienas klientas - savo individualius tikslus, priklausančius nuo jį privertusių konsultuotis gyvenimo sunkumų ir trokštamų sprendimų. Labai dažnai tikslai formuluojami ir keičiami konsultuojantis, bendraujant konsultantui ir klientui.

Konsultantas, norėdamas sėkmingiau suderinti savo bendruosius ir kliento konkrečiuosius tikslus, turi išsiaiškinti kliento lūkesčius, iš pat pradžių užduodamas jam klausimus - „Ko Jūs tikitės iš mūsų bendravimo?“, „Ko Jūs pats norite?“ ir kt. Konsultantas turėtų padėti klientui suprasti, kad būtent jis pats yra tas žmogus, kuris gyvenime turi veikti, spręsti, keistis ir tapti.

Psichologinis Konsultavimas vs. Psichoterapija

Išskirti šias dvi psichologinės pagalbos sritis gana sudėtinga. Tie patys profesiniai įgūdžiai reikalingi tiek konsultuojant, tiek užsiimant psichoterapija; ir konsultantui, ir psichoterapeutui keliami tie patys reikalavimai; be to, ir konsultuojant, ir užsiimant psichoterapija naudojamos panašios procedūros ir būdai. Galiausiai, ir vienu, ir kitu atveju klientui padeda bendraudamas su juo konsultantas (psichoterapeutas).

L. M. Bramer ir E. L. Shostrom (1982), kalbėdami apie psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos santykį, manė jas esant dviem vieno kontinuumo poliais. Viename poliuje profesionalo darbas yra daugiau grindžiamas palaikymu, lavinimu, orientacija į situacines problemas, sprendžiamas sąmonės lygyje, bei į kliniškai sveikus individus. Tai konsultavimas. Kitame poliuje daugiau siekiama giliau analizuoti problemas, orientuojantis į pasąmonę, struktūriškai pertvarkyti asmenybę. Tai psichoterapija.

Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto pasekmės

C. J. Gelso, B. C. Fretz (1992), D. H. - konsultavimas orientuojasi į stipriąsias žmogaus puses bei pozityvią sveikatą neatsižvelgiant į sutrikimo laipsnį; ši orientacija grindžiama tikėjimu, kad „individas gali keistis, pasirinkti jį patenkinantį gyvenimą, surasti būdų, kaip panaudoti savo potenciją, net jei ji susilpnėjusi dėl netinkamų nuostatų ir jausmų, sulėtėjusio brendimo, auklėjimo trūkumų, galimybių stokos, ligos, invalidumo, seno amžiaus“ (Jordan ir kt.).

Apibendrinant, galima teigti, kad psichologinis konsultavimas dažniausiai yra trumpalaikis procesas, orientuotas į konkrečių problemų sprendimą ir asmeninių įgūdžių ugdymą, o psichoterapija - ilgesnis ir gilesnis procesas, skirtas asmenybės pertvarkymui ir pasąmoninių konfliktų analizei.

Teorinės Orientacijos Psichologiniame Konsultavime

Mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo problemas, nesiremiant jokia teorinių pažiūrų sistema, panašus į skrydį be žemėlapio, be maršruto. Tokio „skraidytojo“ konsultavimas ne tik neefektyvus, bet kartais ir pavojingas klientui. Psichologiniame konsultavime toks žemėlapis yra asmenybės teorija, leidžianti plačiau suprasti kliento problemas ir nurodanti efektyviausius būdus joms spręsti.

Kiekvienas konsultantas, remdamasis savo praktika, „konstruoja“ savo teoriją, kurios esmę dažniausiai sudaro jau žinomos pagrindinės teorijos paradigmos ir kryptys (psichoanalizės, adlerinė, elgesio terapijos, racionalioji-emocinė terapija, į klientą orientuota terapija, egzistencinė terapija) ar orientacijos (psichoanalitinė-psichodinaminė, elgesio-kognityvinė, humanistinė-egzistencinė).

Nuo ko priklauso, kad pasirenkama viena ar kita teorinė orientacija? Visų pirma, tai lemia konsultanto požiūris į žmogaus prigimtį. Tačiau negalima teigti, jog vienų mokyklų nuostatos yra teisingos, o kitų - klaidingos. Daugybės tyrimų rezultatai rodo, kad, praktikoje vadovaujantis skirtingomis teorinėmis prielaidomis, gaunami panašūs efektyvumo rezultatai.

Taip pat skaitykite: Įvadas į psichologinį įvertinimą

Dabar pasaulyje plinta eklektinis konsultavimas, mėginantis apimti geriausias įvairių mokyklų puses. Eklektinis konsultavimas remiasi kelių teorinių požiūrių sistemine integracija siekiant atrasti tai, kas vienija šiuos požiūrius ir kaip naujoji sistema „dirba“ praktikoje.

Eklektinis Konsultavimo Modelis

Eklektinį (sisteminį) konsultavimo modelį pasiūlė B. E. Gilliland ir bendr. Šis modelis apima keletą etapų:

1. Problemos tyrimas: Konsultantas siekia tiksliai apibūdinti kliento problemą fiksuojant jos emocinius ir kognityvinius (pažintinius) aspektus. Problema tikslinama tol, kol ją vienodai supranta klientas ir konsultantas; ji apibrėžiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis.
2. Dvimatis problemos apibrėžimas: Tikslus apibrėžimas leidžia suprasti, iš kur kilo problema, o kartais nurodo, kaip ją spręsti.
3. Alternatyvų identifikacija: Iškeliamos ir atvirai aptariamos visos galimos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas skatina klientą įvardyti visus galimus pasirinkimus, kuriuos jis laiko tinkamais ir realiais.
4. Planavimas: Kritiškai įvertinamos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, kurios iš jų yra tinkamos ir realistiškos atsižvelgiant į kliento ankstesnį patyrimą bei dabartinį pasirengimą keistis.
5. Veikla: Nuosekliai realizuojamas problemos sprendimo planas. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, ką reikėtų atlikti atsižvelgiant į realybę, laiką, emocines galimybes ir poreikius.
6. Įvertinimas ir grįžtamasis ryšys: Klientas kartu su konsultantu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo laipsnį) atsižvelgiant į kliento poreikius, apibendrina pasiektus rezultatus.

Šis konsultavimo modelis tik padeda geriau įsivaizduoti, kaip vyksta pats konsultavimas. Iš tikrųjų jis yra daug turtingesnis, sudėtingesnis, neretai nepaklūstantis modelyje išdėstytai tvarkai. Svarbu ne tiek schemos, kiek profesinė ir žmogiškoji konsultanto kompetencija.

Pagrindiniai Konsultavimo Principai

Konsultuojant svarbu laikytis tam tikrų principų:

1. Nėra dviejų vienodų klientų ir konsultavimo situacijų. Žmogiškosios problemos tik išoriškai gali atrodyti panašios, bet iš tikrųjų jos yra unikalios, nes kyla, plėtojasi, egzistuoja žmonių nepaprastų gyvenimų kontekste.
2. Geriausias savo problemų ekspertas yra klientas, todėl konsultuojant reikėtų padėti jam prisiimti atsakomybę už savo problemų sprendimą.
3. Konsultuojant kliento saugumo jausmas yra svarbiau, negu konsultanto poreikiai. Taigi nedera siekti tikslų bet kokia kaina neatsižvelgiant į kliento emocinę būklę.
4. Nereikėtų tikėtis tiesioginio efekto per kiekvieną susitikimą - problemų sprendimas, kartu ir konsultavimo sėkmė nepanašės į tolygiai aukštyn kylančią tiesę; tai procesas, kuriame pastebimus pagerėjimus keičia pablogėjimai, nes, norint save pakeisti, reikia daug pastangų, kurios ne visada ir ne iš karto būna sėkmingos.
5. Kiekvienai problemai įvardyti bei suprasti gali būti panaudoti įvairūs teoriniai požiūriai - nėra ir negali būti geriausio teorinio požiūrio.
6. Kai kurios problemos, kurias galima pavadinti esminėmis žmoniškosiomis dilemomis, praktiškai yra neišsprendžiamos, pvz., egzistencinis nerimas, kaltė ir kt.

Konsultanto Vaidmuo ir Asmenybė

Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos praktikoje kiekvieną dieną susiduriama su žmogaus kaip asmenybės gyvenimu. Konsultantas turėtų gana aiškiai žinoti, kas jis yra, kuo gali būti ir kokiu tikisi matyti jį klientas. Kitaip tariant, čia iškyla konsultanto vaidmens apibrėžtumo klausimas.

Svarbiausia konsultanto užduotis turėtų būti padėti klientui sužinoti savo vidinius rezervus, jėgas, atskleisti, kas kliudo joms pasireikšti ar jas panaudoti, padėti suprasti, koks jis nori būti. O klientas konsultuojant turi galėti atvirai pažvelgti į savo elgesį bei gyvenimo stilių ir nuspręsti, kaip ir kuria linkme jis norėtų pakeisti savo gyvenimą.

Akivaizdu, kad konsultuojant labai svarbu konsultanto asmenybė. Kreipdamiesi į psichologą Jūs renkatės turėti saugią privačią erdvę savo problemų tyrinėjimui. Psichologinė konsultacija - tai konfidencialus, privatus pokalbis su psichikos sveikatos specialistu, dėl klientą neraminančių problemų.

Konsultavimo Metodai ir Technikos

Šiuolaikinė psichologija yra turtinga metodų, padedančių atkurti sveikatą, siekti gerovės ir palengvėjimo. Toliau aptarsime keletą populiariausių konsultavimo metodų ir technikų:

• Kognityvinė Elgesio Terapija (KET): Viena iš psichoterapijos rūšių, paaiškinanti sąsajas tarp žmogui kylančių minčių, emocijų ir elgesio. Pokytis kurioje nors iš jų, lemia ir kitų šių sistemų reagavimą į tai. KET yra struktūruota ir gana aiškiai apibrėžta, jos efektyvumas patvirtintas begale mokslinių tyrimų.
• Meno Terapija: Psichoterapijos rūšis, taikoma naudojant dailės, meno, piešimo, fotografijos, pasakų, smėlio ir kitus šios terapijos metodus. Meno terapija tinkama tiek suaugusiems asmenims, tiek vaikams. Tai kiek žaisminga, atpalaiduojanti, maloni veikla.
• Žaidimo Terapija: Atsižvelgiant į vaikų amžių, diagnostikai ir terapijai yra naudojamas žaidimo terapijos metodas.
• Relaksacijos Technikos: Svarbu ugdyti vaikų nusiraminimo, atsipalaidavimo, vidinės pusiausvyros atgavimo įgūdžius.

Kada Kreiptis Psichologinės Pagalbos

Svarbu siekti pagalbos, kai jaučiate, kad vienam susitvarkyti su užklupusiais gyvenimo sunkumais gali nepavykti. Žemiau pateikiame sąrašą rūpesčių, kuriuos apibendrintai galime pavadinti “psichikos sveikatos problemomis”:

• Nepasitikėjimo savimi, žemos savivertės
• Bendravimo sunkumų
• Šeimos tarpusavio santykių sunkumų
• Sudėtingų santykių su paaugliais
• Paauglių emocinių bei elgesio problemų
• Įkyrių minčių ir veiksmų
• Minčių apie savižudybę, artimo žmogaus ketinimo ar bandymo žudytis
• Netekčių ir krizių (artimo žmogaus, darbo, gyvenimo galimybių praradimas)
• Skyrybų išgyvenimo
• Liūdesio ir depresijos
• Baimių, nerimo
• Prastos adaptacijos (negebėjimo valdyti save, emocijų, konfliktiško santykio su aplinka)
• Valgymo problemų (viršsvorio, nepasitenkinimo savo kūnu)
• Kitų žmogui svarbių problemų

Psichologinė pagalba svarbi, kai atrodo, kad viskas krenta iš rankų, niekas nebepadeda, kai jaučiate, kad aplinkiniai Jūsų nesupranta, kai išgyvenate krizę.Į psichologą galima kreiptis ir tuomet, kai didelių sunkumų nepatiriate, bet norite tobulėti ir augti: jei turite tikslą geriau sutarti su aplinkiniais, geriau pažinti save, daugiau pasiekti profesinėje srityje, būti geresniais tėvais savo vaikams.

Specializuotas Psichologinis Konsultavimas

Specializuoto psichologinio konsultavimo paslaugos teikiamos pacientams, sergantiems onkologinėmis, neurodegeneracinėmis, retomis ligomis ir patyrusiems savižudybės grėsmę ar nudegimų. Pacientą šioms paslaugoms nukreips gydantis gydytojas, kuris teikia pagalbą dėl pagrindinės ligos. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis vienam pacientui bus apmokama iki šešių 45-60 minučių trukmės konsultacijų per metus, prireikus su galimybe pratęsti papildomai skiriant dar iki šešių konsultacijų.

Konfrontacija ir Pasipriešinimas Konsultavime

Konfrontacija yra bet kokia konsultanto reakcija, prieštaraujanti kliento elgesiui. Konfrontuojant siekiama klientui parodyti jo psichologinės savigynos būdus, kuriuos jis naudoja, siekdamas prisitaikyti prie gyvenimo situacijų, tačiau kurie slopina, riboja jo asmenybę.

Konfrontacija atkreipia kliento dėmesį į prieštaravimus jo elgesyje, mintyse, jausmuose arba tarp minčių ir jausmų, ketinimo ir elgesio. Priešingai interpretacijai, konfrontacija rodo prieštaravimo priežastį, ištakas.

Konfrontacijos negalima naudoti kaip bausmės už elgesį, nepriimtiną konsultantui. Tai ne priemonė konsultanto priešiškumui išreikšti. Konfrontacija nėra skirta kliento psichologinės savigynos mechanizmams sugriauti. Jos paskirtis - klientui padėti surasti būdus kuriais jis ginasi nuo realybės. Konfrontacijos negalima naudoti konsultanto poreikiams tenkinti ar jo saviraiškai.

Konfrontacija konsultavime turėtų būti grindžiama tam tikromis paprastomis taisyklėmis:

• Rūpestingai apibūdinti netinkamo ar prieštaringo elgesio turinį ir jo kontekstą.
• Smulkiai apibūdinti kliento prieštaringo elgesio padarinius pačiam klientui.
• Padėti klientui atrasti būdus, kaip jis galėtu įveikti problemas.

Konfrontacija negali būti agresyvi ir kategoriška.

Nemažai problemų konsultavime kelia negatyviai nusiteikęs ar atvirai priešiškas klientas. Konsultantas įtaręs jog klientas priešiškai nusiteikęs gali pasitikslinti tokiais klausimais Kas atsitiko.

tags: #psichologinio #konsultavimo #metodai