Psichologinis romanas - tai epo žanras, didelės apimties kūrinys, dažniausiai parašytas proza, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas žmogaus likimui dvasinės krizės metu, jo charakterio raidai, santykiams su aplinka ir meilės linijai. Šis žanras atveria dvasinį epochos vaizdą ir perteikia pasaulėjautą. Psichologinis romanas yra mažiausiai nuo formos konvencijų priklausomas literatūros žanras, kuriame aprėpiama ir modeliuojama gyvenimo įvairovė.
Psichologinio Romano Raida
Romano žanras rutuliojosi iš vidurinių amžių riterinio romano, grindžiamo išgalvota istorija, ir novelės bei anekdoto, paremtų realiais atsitikimais, sąveikos. Šiuolaikiniam suvokimui artimas romanas susiformavo XVIII-XIX a., kai avantiūrinę ankstesnių laikų fabulą keitė tikrovę imituojantis vaizdavimas.
Literatūroje įsivyravus realizmo tendencijoms, romanas itin suklestėjo. Rašytojai atsisakė romantiško idealizavimo ir dramatizavimo, vaizdavo realistinį gyvenimą ir paprastų žmonių kasdienybę. Pasitelkta socialiniai, politikos, istorijos, filosofijos ir kiti mokslai kapitalizmo išnaudotojiškai prigimčiai kritikuoti, analizuojama visuomenės sankloda ir demaskuojamos jos ydos, kuriami charakteringi tipai, daug dėmesio skiriama personažų psichologijai ir elgesio motyvacijai, objektyviam gyvenimo tėkmės perteikimui.
Modernistiniame romane atsisakyta visažinio pasakotojo pozicijos ir visuomenės problematikos, susikoncentruota į žmogaus vidinį pasaulį, išmėginamos skirtingos žiūros perspektyvos ir pasakojimo technika, naujai interpretuojami senieji mitai ar žinomi siužetai, vyrauja subjektyvus santykis su slegiančia ir individą deformuojančia realybe.
Psichologinis Romanas Lietuvių Literatūroje
Lietuvių kalba pirmieji romanai parašyti XX a. pradžioje. Lazdynų Pelėdos romanas „Klaida“ (1909) ir J. Lindės‑Dobilo „Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete“ (1912), vaizdavę 1905 m. revoliucinį chaosą, pradėjo socialinio ir psichologinio romano tradiciją, I. Šeiniaus „Kuprelis“ (1913) žymėjo sąlytį su modernizmo estetika.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Didžiausi meniniai laimėjimai lietuvių literatūroje susiję su pastanga psichologizuoti ir intelektualizuoti realistinį romaną, moderninti pasakojimo raišką. Vienas ryškiausių pavyzdžių - Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ (1933). Kiti žymūs psichologiniai romanai: M. Sluckio „Adomo obuolys“ (1966), B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ (2 dalys, 1979-85), S. Šaltenio „Kalės vaikai“ (1990), J. Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“ (1993).
„Altorių Šešėly“ - Psichologinio Romano Viršūnė
Vincas Mykolaitis-Putinas pirmą kartą išleido romaną „Altorių šešėly“ 1933 m., ir iki šių dienų šis kūrinys laikomas vienu geriausių kada nors parašytų lietuviškų romanų. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.
Romano centre - prieštaravimų draskomas jaunas kunigas Liudas Vasaris, tėvų sprendimu įstojęs į kunigų seminariją. Jam sunku rasti savyje tikrąjį tikėjimą Dievu, jis sunkiai reiškia jausmus ir yra linkęs į vienatvę. Pasišovęs įrodyti savo pašaukimo rimtumą, kūrybiškas, eiles rašantis jaunuolis priima skaistybės įžadus ir tampa tikru kunigu.
Romanas „Altorių šešėly“ suskirstytas Liudo Vasario gyvenimo etapų principu. Šios trys dalys, o ypač jų pavadinimai („Bandymų dienos“, „Gyvenimas eina“, „Išsivadavimas“) atitinka Liudo Vasario išgyvenimus kiekvienu laikotarpiu.
„Bandymų Dienos“
Pirmojoje romano dalyje Liudas Vasaris matomas šaltoje, pilkoje, niūrioje, slogioje seminarijos aplinkoje - tai jo šešių metų klierikavimo pradžia. Tokia aplinka Liudą Vasarį paverčia inertišku, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes toks jo charakteris - prisitaikyti. Šioje romano dalyje didžiausias dėmesys skiriama vidinei Liudo Vasario dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris tęsiasi visame romane. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas tamsiąja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu.
Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio "Jūs kunigėli", tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos.
Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne - sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta tampa veiksmo atlikėja. Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija. Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs.
Pirmojoje romano dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas - Liucė. Susitikimas su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce - tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam neaiškios vertės. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti.
Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas - tai dar vienas moteriškumo simbolis. Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą - "Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas".
„Gyvenimas Eina“
Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąją moterimi, paveikusia jo gyvenimą, - gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Ši moteris meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija.
„Išsivadavimas“
Trečioje romano dalyje veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas. Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį - Amerikos lietuvę, muzikę Auksę, kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją.
Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties kaltinančią Liucę.
Ketvirtoji Dalis
Mažai kam žinoma, tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas yra parašęs ir ketvirtąją romano dalį, tačiau ji nėra baigta. Šis skyrius atrodo tarsi autoriaus bandymas naujai pakreipti istorijos pabaigą, tačiau šis sumanymas nebuvo įtrauktas į bendrą pasakojimą.
Romano Reikšmė
Romane „Altorių šešėly“ pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats savaime yra vertybė.
Žinant Vinco Mykolaičio-Putino biografiją, daugelis gali patikėti, jog romanas "Altorių šešėly" yra kone autobiografija - tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo Liudo Vasario yra išties nemažai dvasinio panašumo: panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė.
„Altorių šešėly“ - svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis romanas ypač svarbus XX a. ketvirtojo dešimtmečio literatūros kontekste, nes puikiai atskleidžia filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku.
tags: #psichologinis #romanas #bruozai