Įvadas
Švietimas yra nuolatinis procesas, kuris apima ne tik akademines žinias, bet ir asmeninį augimą, socialinius įgūdžius bei emocinę gerovę. Nors mokyklos atlieka svarbų vaidmenį vaikų ugdyme, tėvų įsitraukimas ir psichologinis švietimas yra būtini norint užtikrinti visapusišką vaiko vystymąsi. Šiame straipsnyje nagrinėjama psichologinio tėvų švietimo nauda, apimant įvairius aspektus - nuo ankstyvojo ugdymo iki paauglystės iššūkių.
Ankstyvasis Ugdymas ir Tėvų Rolė
Atėję į darželį, tėvai pirmiausia pastebi aplinką, tačiau svarbiausia yra vaiko jausmas. Jei turite galimybę rinkti darželį, atsižvelkite į kelis pagrindinius kriterijus, kad vaikas jaustųsi gerai. Tėvų vaidmuo ankstyvajame ugdyme yra nepaprastai svarbus. Būtent šeimoje vaikas įgyja pirmuosius socialinius įgūdžius, mokosi bendrauti, dalytis ir bendradarbiauti. Tėvai, turintys psichologinių žinių, gali geriau suprasti vaiko poreikius, emocijas ir elgesį, o tai padeda sukurti saugią ir palaikančią aplinką.
Vaiko Adaptacija Mokykloje
Prasidėjus mokyklai, ypač pirmokams, adaptacijos periodas gali būti sudėtingas. Stresui įveikti didžiulę įtaką turi ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas, taip pat vaiko dar iki mokyklos įgyti socialiniai gebėjimai. Svarbu, kad vaikas mokėtų bendrauti, bendradarbiauti, dalytis ir pan. Tėvai dažnai, nė nepagalvodami, vaikams sukuria stresinių situacijų, tokiais pasakymais, kaip „sulig mokykla vaikystė baigiasi“, „prasideda naujas svarbus gyvenimo etapas“ ir pan. Tokiu būdu įbauginamos atžalos ir mokykla vaiko pasąmonėje paverčiama nežinios kupinu, nerimą keliančiu „baubu“.
Ilgai netrukus pasireiškia ir pirmieji streso padariniai: vaikai gali tapti užsisklendę, mažiau bendraujantys arba priešingai, jei yra iš prigimties judrūs - būti dar judresni, išsiblaškę, irzlūs. Nesvetimi ir streso keliami miego sutrikimai, ypač pirmąjį mėnesį mokykloje, kuomet vaikas labai anksti nubunda arba labai sunkiai keliasi. Dėl patiriamo streso be realios fizinės priežasties gali atsirasti ir pilvo skausmų.
Pastebėjus šiuos ir panašius simptomus, ypač jei vaikas be aiškios priežasties pasidaro pernelyg judrus arba vengia bendrauti ir lenda į savo kambarį, tėvams reikėtų atkreipti dėmesį ir kalbėtis su vaiku, išsiaiškinti, kas yra negerai.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Patarimai Tėvams
Norint užbėgti stresui už akių, O. Šapelytė pataria vengti bet kokios negatyvios informacijos apie mokyklą, mokytojus ar klasės draugus vaikui girdint. Tokiu būdu padėsite ne tik vaikui, bet ir mokytojui - juk pastarasis be tėvų pagalbos ir pozityvaus palaikymo vargu ar pajėgs suvaldyti stresinę situaciją. Reikėtų kalbėti apie gerus prisiminimus apie pirmąją klasę.
Svarbu leisti vaikui pajusti, kas yra mokykla, ir sužinoti, kur jis kasdieną keliaus nuo rugsėjo. Dar vasarą drauge nueikite prie būsimos mokyklos, apsipratinkite su artimiausiu metu vaiką supsiančia aplinka. Galite užeiti ir į pačią mokyklą, pasivaikščioti koridoriais, o apžiūrėję klasę - susipažinti su būsima mokytoja.
Taip pat reikėtų pasidomėti, kokius būrelius gali pasiūlyti būsima mokykla - kitaip tariant, atrasti joje vaiką dominančios popamokinės veiklos. Kai mokykla asocijuosis ne tik su mokslo pradžia, bet ir galimybe užsiimti jį dominančia veikla, tikėtina, jog vaikas mažiau stresuos ir noriai joje lankysis.
Apsirūpinimas reikiamomis mokyklinėmis priemonėmis, jei jis atliekamas tinkamai, t. y. nevirsta tam tikra psichoze, gali taip pat padėti išvengti streso. Geriausia tam paskirti visą dieną ir ramiai be jokio lėkimo drauge apsipirkti. Taip kartu ir su vaiku pasibūsite, ir leisite jam įsitraukti į pasiruošimo procesą.
Paauglystė: Iššūkiai ir Sprendimai
Paauglystė yra permainų metas, tiek fiziologinių, tiek psichologinių. Paaugliams tai kelias į suaugusiųjų pasaulį, kuriame kiekvienas turės atsakingai priimti sprendimus susijusius su savo gyvenimu ir lytine asmens sveikata. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad tėvai būtų atviri ir palaikantys, gebėtų bendrauti su paaugliu apie sudėtingas temas, tokias kaip lytiškumas, santykiai, narkotikai ir alkoholis.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Lytiškumo Ugdymas
Lytiškumas yra neatskiriama kiekvieno žmogaus asmenybės dalis, kuri kaip ir kiti tapatybės aspektai daro įtaką asmens savivertei, pagarbos aplinkiniams ir sau, pagarbių santykių puoselėjimui. Seksualumas - viena iš lytiškumo dalių, kurią taip pat reikia ugdyti ir aiškinti pasitelkiant fiziologiją ir psichologiją. Seksualinis ugdymas (angl. Sex education), yra vykdomas siekiant šviesti jaunąją kartą, mažinti paauglių nėštumo atvejus ir susirgimus ligomis, kurios persiduoda lytiniu būdu.
Susilaikymu grįstos programos - programos propaguojančios lytinių santykių riziką ir raginančios nuo jų susilaikyti iki santuokos. Daugelis tyrimų atskleidė, kad šios programos teigiamų pokyčių paauglių seksualinėje elgsenoje, deja, neatnešė.
Estijoje nuo 1996 metų mokyklose privalomas lytinis ugdymas. Visapusiškai informuojanti lytinio švietimo programa buvo labai greitai parengta ir ištobulinta, o dabar yra pripažinta kaip viena geriausių šios srities programų Europoje. Iki privalomo lytinio ugdymo švietimo įstaigose pradžios geras lytiškumo išmanymas buvo įgyjamas per asmeninę santykių patirtį. Atlikti tyrimai rodo, kad dešimties metų bėgyje (1999-2009m.) pradėjus ugdyti jaunuolių lytiškumą bei seksualumą per metus užfiksuojamas abortų skaičius tarp 15-24 metų jaunuolių sumažėjo 37 proc., naujų lytiškai plintančių ligų atvejų - 55 proc., o ŽIV - 89 proc.
Tėvų Baimės ir Nežinojimas
Seksualinė revoliucija nebėra naujiena, tačiau kalbėti su vaikais/paaugliais šia tema vis dar uždrausta teorija. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių dar augo laikais, kuomet neištekėjusi nėščia mergina buvo laikoma laisvo elgesio bei smerkiama visuomenės ir bažnyčios, skyrybos šeimose buvo gėda, o apie lytinius santykius bei seksą niekas nekalbėjo. Didelė dalis tėvų vengia atsakyti į intymaus pobūdžio vaikų klausimus pavyzdžiui „Kaip aš gimiau?“. Ignoruojant tokius klausimus vaikai pradeda manyti, jog tai kažkas apie ką kalbėti nedera, tačiau atžalos auga ir susidomėjimas „uždraustąja“ tema taip pat. Paauglystėje, kai prie šio susidomėjimo prisideda dar ir siaučiantys hormonai bei psichologiniai ir fiziologiniai kūno pokyčiai, atsakymų pradedama ieškoti savarankiškai. Lytinis bei seksualumo ugdymas galėtų būti integruotas į kitų pamokų temas arba vykti kaip atskira pamoka.
Tėvų Švietimo Formos ir Metodai
Tėvų švietimas gali būti įvairių formų - nuo individualių konsultacijų iki grupinių seminarų ir paskaitų. Svarbiausia, kad švietimas būtų prieinamas, praktiškas ir atitiktų tėvų poreikius.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Tėvų Susirinkimai
Svarbiausia bendrojo pedagoginio tėvų švietimo forma reikėtų laikyti tėvų susirinkimus. Tinkamas pasiruošimas susirinkimui apima temos koregavimą, tikslų formulavimą, pedagoginio švietimo metodų ir būdų parinkimą, susirinkimo struktūros numatymą, tėvų pakvietimą į susirinkimus, susirinkimo vietos ir laiko numatymą, taisyklių ir rekomendacijų parengimą bei susirinkimo užbaigimą.
Pedagoginio darbo praktika rodo, kad pirmojo mokslo metų tėvų susirinkimo metu klasės auklėtojas tėvams pasiūlo 5-7 problemines temas, iš kurių jie turi pasirinkti tiek jiems svarbių temų, kiek planuojama susirinkimų per metus. Taip su tėvų pagalba sudaromas metinis perspektyvinis pedagoginio švietimo planas.
Tikslai gali būti bendrieji, konkretieji, daliniai, specifiniai, kokybiniai ir kiekybiniai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai, tiesioginiai ir netiesioginiai, objektyvūs ir subjektyvūs. Tėvų susirinkimuose informuojami tėvai apie ateities perspektyvas, einamuosius reikalus.
Geriausiai įgyvendinti tėvų susirinkimuose numatytus tikslus padeda sakytiniai metodai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, diskusija) rodomieji metodai (asmeninis pavyzdys, vadovavimo stilius).
Paskaita- tai išsamus etinės, ideologinės ar kitokios problemos nušvietimas, teorinis klausimo nagrinėjimas. Paskaitas paprastai skaito kvalifikuoti specialistai- mokytojai, gydytojai, teisininkai, psichologai ir pan. Joms būtina tinkamai pasirengti. Paskaitoje turėtų būti ryškus lektoriaus tikėjimas tuo, ką kalba.
Klasės auklėtojo kūrybingumas, mandagumas, dorovingumas, inteligentiškumas yra pavyzdys tėvams. Jis bus veiksmingas, jei auklėtojas turi autoritetą, jei jo asmeninis gyvenimas sutampa su reikalavimais vaikams ir tėvams, jei auklėtojas ne tik reikalauja, bet ir moko mylėti vaikus, gerbti jų tėvus.
Paminėtos struktūrinės dalys gali būti kaitaliojamos, kurių nors dalių gali nebūti, tai priklausys nuo temos, tikslų, metodų ir auklėtojo kūrybingumo. Klasės auklėtojas turi numatyti ne tik susirinkimo struktūrą, bet ir tiksliai apgalvoti susirinkime nagrinėjamus klausimus, privalo išstudijuoti pedagoginę, psichologinę ir pan. literatūrą, parinkti ir pateikti analizavimui arba pats analizuoti klasės gyvenimo faktus, įtraukti į diskusijas tėvus, suformuluoti iš pasikalbėjimo išplaukiančius pasiūlymus ir patarimus tėvams. Labai svarbu neįžeidinėti tėvų jausmų, nekritikuoti, neaptarinėti individualių vaikų poelgių, o tik analizuoti tas charakterio savybes, kurios sukelia netinkamą elgesį.
Labai svarbu, kad susirinkimuose dalyvautų kuo daugiau tėvų. Tėvų lankomumas priklauso ne tik nuo tėvų pareigingumo, bet ir nuo to, kaip tėvai bus kviečiami į susirinkimus.
Organizuojant tėvų susirinkimus labai svarbu tinkamai numatyti jų laiką. Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos paruošimo. Žymiai smagiau sėdėti prie stalų vieniems prieš kitus, nei nematyti pašnekovo. Ant stalų turėtų būti popieriaus, rašiklių. Patalpa bus jaukesnė, jei bus papuošta mokinių piešiniais ir darbeliais, kai bus surengta parodėlė.
Klasės auklėtojų, perteikiančiam pedagoginę, psichologinę vaikų auklėjimo išmintį, labai svarbu teisingai perteikti rekomendacijas ar taisykles, kuriomis tėvai galėtų, bet ir norėtų naudotis. Rekomendacijos, taisyklės, pasiūlymai turėtų išplaukti iš perteiktų žinių. Jos turėtų būti aiškios, konkrečios, neįžeidžiančios tėvų orumo, skatinančios jų norą būti tikrais auklėtojais, mokyklos- idėjų rėmėjais ir bendradarbiais.
Klasės tėvų susirinkimas- tai savotiška klasės auklėtojo atestacija ir savo autoriteto tarp tėvų kėlimas. Reikėtų, kad klasės auklėtojo bendravimas su tėvais žadintų abipusį pasitikėjimą.
Individualūs Pokalbiai
Klasės auklėtojai darbe su tėvais labai dažnai naudoja individualius pokalbius. Nors klasės bendruomenės individualiais pokalbiais ir negalima suburti, tačiau jie yra gana naudingi, nes geriau tenkina tėvų poreikius ir interesus, operatyviau galima spręsti iškilusias problemas ir pati parama yra dalykiškesnė.
Tėvams nelabai priimtinos individualios bendravimo formos, nes klasės auklėtojas į auklėtinio namus eina arba tėvus į mokyklą kviečia esant vaiko prasižengimams. Tačiau tėvai dažnokai ateina pas klasės auklėtoją prašydami patarimo, skųsdamiesi, kad nebesusitvarko su vaiku. Tada klasės auklėtojui tenka patarėjo, konsultanto vaidmuo.
Pokalbiams reikia ruoštis iš anksto, mintyse apsvarstyti įvairius pokalbio variantus. Be to, atsisakyti išankstinės nuostatos, nevertinti tik pagal neigiamas savybes. Reikia gerai apgalvoti pokalbio turinį, iš anksto numatyti tikslus, apmąstyti pašnekesio turinį, geranoriškai įvertinti sėkmes ir nesėkmes, turėti konkrečių pasiūlymų, sprendžiant atitinkamas problemas. Visuomet pokalbį reikia pradėti nuo teigiamų auklėtinio savybių, nuo komplimentų tėvams. Per individualius pokalbius reikia parodyti pasitikėjimą, išsiaiškinti tėvų nuomonę ir stengtis priartėti prie jų. Pokalbyje reikia kritikuoti santūriai. Jei kritikos negalima išvengti, stengtis už ką nors pagirti arba užuomina pasakyti tai, kas nelabai malonu. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma. Pokalbius visada reikia užbaigti išreiškiant viltį, tikėjimą šeimos pastangomis kartu su mokykla siekti bendrų auklėjimo rezultatų.
Individualaus pokalbio ar konsultacijos sėkmė labai priklauso nuo mokėjimo klausytis, įsijausti į kito žmogaus mintis ir jausmus. Klausantis svarbu išgirsti ne tik žodžius, bet ir toną, intonaciją bei stebėti kūno kalbą: mimiką, gestus, judesius, suvokti ką tėvai nutyli. Klausytis nėra tolygu girdėti. Klausantis siekti suprasti, kaip tėvai suvokia ir vertina save, jiems svarbius žmones, artimiausią aplinką, kaip jie vertina ir išgyvena problemas. Klausydamasis klasės auklėtojas turėtų sugebėti pažvelgti į pasaulį tėvų akimis, suprasti jų jausmus, nes tiek tėvų, tiek ir auklėtinių visai kitoks pasaulis, kiti interesai ir vertybės. Individualiuose pokalbiuose pagrindinės bendravimo formos yra žodis, žvilgsnis, intonacja, gestas.
Paskaitos
Paskaita, kaip pedagoginio tėvų švietimo forma ir kaip žinių perteikimo metodas, buvo pradėta taikyti labai seniai. Ji vertinama už tai, kad gyvu žodžiu galima perteikti daug informacijos, paskatinti klausytojus aktyviai ja domėtis ir padėti ją suprasti: pranešėjas gali pakartoti mintį kitais žodžiais. Tačiau paskaita kritikuojama už tai, kad klausytojai lieka pasyvūs, mažai arba visai neįtraukiami į diskusijas, nepaisoma jų individualių savybių ir pan. Paskaitos yra svarbi pedagoginė švietimo forma, kadangi tėvai labai retai skaito pedagoginę ar psichologinę literatūrą, skirtą vaikų auklėjimui, o paskaita yra tinkamiausia perteikti žinias, informaciją.
Klausimų-Atsakymų Vakaras
Šeimoje dažnai kyla įvairių klausimų, į kuriuos kartais sunku atrasti teisingą atsakymą. Klasės auklėtojui reikėtų įtikinti tėvus, kad verčiau klausti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, negu laukti, kad ji išsispręstų savaime arba išspręsti ją neteisingai. Pirmiausia iš anksto paskelbti tėvams, kad bus organizuojamas vakaras ar popietė, juos paskatinti gerai pergalvoti savo bendravimo su vaikais stilių, esamus nesklandumus ar konfliktus su vaikais ir drąsiai klausti. Klausti galima žodžiu ar raštu, klausimus perduodant vaikams ar įmetant į tam vakarui ( popietei ) skirtą klausimų dėžutę. Praėjus numatytam laikui, klausimus reikia sugrupuoti į siauresnes temas ir, jei yra galimybė, atsakymams į juos kviestis specialistus. Jei tokios galimybės nėra, klasės auklėtojas, remdamasis atitinkama literatūra arba konsultuodamasis su specialistais, turėtų atsakyti į klausimus.
Kitos Formos ir Metodai
- Stebėjimas: Klasės auklėtojas savo mokinių tėvus gali stebėti įvairių popamokinių renginių metu, lankydamasis mokinio šeimoje, kalbėdamasis su tėvais mokykloje, tėvų susirinkimų metu.
- Pokalbis: Pokalbyje svarbu skatinti tėvų aktyvumą, atvirumą, norą išsisakyti. Reikia nuolat siekti, kad laisvas pokalbis turėtų pagrindinę idėją, tikslą ir mintį, pagrindinius pokalbio taškus, svarbiausius klausimus, kurie padėtų gauti reikiamą informaciją.
- Anketavimas: Anketavimas klasės auklėtojui leidžia vienu metu gauti iš tėvų masinę informaciją. Tačiau ir anketose dalis tėvų gali nutylėti kai kurias tiesas arba netiksliai atsakyti. Dažnai tėvai nepakankamai pažįsta savo vaikus, pervertina arba ne visai įvertina jų gebėjimus, polinkius, interesus, negali nusakyti, koks vaiko charakteris, kokie santykiai su bendraamžiais, su suaugusiais žmonėmis, kokios jo reakcijos, emociniai išgyvenimai ir kt.
- Rašinių Metodas: Rašinių metodas taikomas tokiais atvejais, kai norima gauti nuoseklų, nevienareikšmį atsakymą į atskirus klausimus. Analogiškus rašinius galėtų rašyti ir mokiniai. Juk ir vienuose, ir kituose rašiniuose atsispindės tėvų ir vaikų pažiūros, įsitikinimai, interesai, dvasinė kultūra, tarpusavio santykiai.
- Kitų Nuomonė: Kitų žmonių pastebėjimai, išvados, vertinimai padeda klasės klasės auklėtojui geriau pažinti ne tik šeimą, bet ir auklėtinį. Todėl verta pasikalbėti su kitais šeimos nariais (broliais, seserimis, seneliais), su kaimynais ar auklėtinių draugais, tėvų darboviečių vadovais ir pan. Visada reikia atsižvelgti į visas nuomones ir vertinimus.
Stebėjimas, pokalbiai, susitikimai, anketos, kitų nuomonė padės mokytojui kiekvienu atveju atrasti specifinį turinį, skirtingus darbo su šeima ir auklėtiniu poveikio metodus ir būdus, sumažinti mokyklos ir šeimos “susvetimėjimo zoną”.
Mokyklos ir Šeimos Bendradarbiavimas
Šeima ir mokykla yra dvi institucijos, atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. Jas abi jungia vienas ir tas pats objektas- vaikas. Kad išugdytų tobulą mąstančią ir veikiančią asmenybę, jos abi turėtų siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį aukščiausią tikslą. Būti tėvu ar motina, auklėti vaikus- to nemoko jokia aukštoji ar specialioji mokykla. Todėl tėvai, auklėdami vaikus, pridaro nemažai klaidų: vieni- ne visada jaučia atsakomybę už vaikų auklėjimą, kiti- lengvabūdiškai žiūri į mokytojų ar kitų specialistų patarimus, laikydamiesi nuomonės, kad “gyvenimas išmokys”, treti- suteikia per daug laisvės vaikams, o šie nepasiruošę ja pasinaudoti, ketvirti- per griežti vaikų atžvilgiu ir pan.
Neturėdami pedagoginės patirties ir žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms, būdingi. Todėl šeimos pedagoginis švietimas labai svarbus.
Mokytojai turi būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimosi būdų, o šie juos taikys keisdami savo vaikų elgesį. Mokytojai turi būti tarsi gidai, kurie vestų ne tik vaikus, bet ir tėvus prie vertybių, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu, jų atitikimu gėriui ir grožiui.
Nauja Suaugusiųjų Švietimo Tikslo Koncepcija
K. Pukelis rašo: “Reikia įsidėmėti, kad kuo geriau išauklėtas žmogus, tuo labiau jis rūpinsis savo išsilavinimu. Tuo tarpu išsilavinimas be tinkamo išsiauklėjimo gali būti net pavojingas kitiems- visuomenei, tautai, žmonijai.” Ir čia visa tiesa - auklėjimui turi būti teikiamas prioritetas. Į vaikų ir jaunimo auklėjimo procesą turi būti įtraukta visa suaugusioji karta, o pirmiausia tėvai ir mokytojai. Tačiau tėvai neretai stokoja elementarių pedagoginių žinių ir įgūdžių. Mokytojams šio tikslo siekti dar sunkiau, nes visų mokinių dora, dvasingumas, vertybės atsineštos iš šeimos yra labai skirtingos. Kadangi tėvai, kaip ir klasės auklėtojai, yra suinteresuoti savo vaikų ateitimi, gali ir turi padėti įgyvendinti konkrečius mokyklos tikslus ir uždavinius. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo klasės auklėtojo asmenybės, jo pasirengimo bei gebėjimų ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą.
Konferencijos "Ugdymas ir Psichologija" Įžvalgos
Vos įžengus į naujuosius metus, sausio 15 dieną įvyko viena didžiausių praktinių nuotolinių švietimo konferencijų Lietuvoje „Ugdymas ir psichologija“. Šiemet konferencija vyko jau trečius metus iš eilės. Renginyje nuotoliniu būdu tiesiogiai dalyvavo pedagogai ir ugdymo specialistai iš visos Lietuvos.
E. Saikauskienė pabrėžė, jog iš tiesų pamoką sėkmingą daro ne naujausi, įdomiausi atradimai, bet praktiškai pamokoje pritaikomi sprendimai. Sekančio pranešimo „Mokytojo psichologinis atsparumas: kaip atpažinti stresorius ir juos valdyti?“ metu lektorius Audrius Ivanauskas pateikė ypač aktualų mokytojo savistabos pavyzdį: dėstant pamoką prie lentos į klasėje išgirstą juoką galima reaguoti pačiais įvairiausiais būdais: supykti, nuliūsti, užsisklęsti, suirzti, o galbūt apsidžiaugti mokinių gyvybingu nusiteikimu?
Trečiajame konferencijos pranešime „Mokyklos vidinė kultūra: sėkmingi mokytojų ir vadovų bendravimo modeliai“ „Erudito" licėjaus įkūrėjas ir direktorius, buvęs ISM Universiteto rektorius, ISM fondo valdybos pirmininkas Doc. Dr. Pasak pranešėjos, kiekvienoje, net ir pačioje sunkiausioje gyvenimo situacijoje visuomet yra išeitis - net jei tuo metu jos ir nematome. Pasak lektorės, mokytojams ir vaiko tėvams svarbiausia yra atminti, jog pagrindinis jų bendravimo tikslas - padėti vaikui. Abipusis tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas turėtų būti paremtas šiuo tikslu - taip pavyks išvengti daugelio nesusipratimų ir galimų konfliktų.
Aštuntasis konferencijos pranešimas buvo skirtas visiems pedagogams, dirbantiems su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais vaikais. Paskutinysis konferencijos pranešimas pabrėžė mokytojų psichologinės sveikatos, darbo-poilsio režimo svarbą. Psichologas pasidalino efektyviais „perdegimo“ prevencijos būdais, taip pat sprendimais, kai šį reiškinį jau galima nustatyti.
tags: #psichologinis #tevu #svietimas